Saugomos teritorijos

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos tinklapis -  www.vstt.lt

Saugomų teritorijų valstybės kadastro žemėlapiai -  stk.am.lt

Rekomendacijomis siekiama išvengti rizikos, susijusios su įvykdytų saugomų teritorijų priežiūros darbų rezultatų išsaugojimu ar kliūtimis naudojant sukurtą saugomų teritorijų infrastruktūrą, pasiūlant būdus, kokiais atvejais ir kokiais dokumentais galėtų būti sureguliuoti privačios žemės naudojimo ar priežiūros teisiniai santykiai su šios žemės savininkais ar valdytojais. Rekomendacijos skirtos saugomų teritorijų apsaugą ir priežiūrą organizuojančioms ir vykdančioms institucijoms.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atliko valstybinį auditą „Nekilnojamojo turto valdymas, teritorijų priežiūrai skirtos technikos naudojimas valstybiniuose parkuose ir rezervatuose“ (2015 m. kovo 10 d. valstybinio audito ataskaita Nr. VA-P-20-4-4) (toliau – auditas). Audito ataskaitoje nurodyta, kad „pagal Žemės įstatymo reikalavimus žemės savininkai ir naudotojai turi įgyvendinti aplinkos apsaugos priemones, o valstybinių parkų ir rezervatų direkcijos (toliau – direkcijos) pagal Saugomų teritorijų įstatymą, turėtų vykdyti teritorijų priežiūrą. Direkcijos, naudodamos biudžeto lėšas, tvarko apie 10 kartų didesnį žemės plotą nei valdo, t. y. tvarko kitiems subjektams priklausančią žemę neturėdamos žemės nuomos ar panaudos sutarčių ar kitų dokumentų“ (2 išvada).

Siekiant tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pasiūlymą parengti rekomendacijas, kokiais atvejais ir kokiais dokumentais galėtų būti sureguliuoti privačios žemės naudojimo ar priežiūros teisiniai santykiai su šios žemės savininkais ar valdytojais, Aplinkos ministerijos prašymu 2015 m. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atliko direkcijų apklausą siekiant išsiaiškinti, su kokiais sunkumais direkcijos susiduria įgyvendindamos kitiems žemės savininkams ar valdytojams priklausančioje žemėje tvarkymo priemones pateikiant konkrečius pavyzdžius. Gautuose atsiliepimuose išryškėjo kelios dažniausios situacijos, kurios lemia saugomų teritorijų tvarkymo priemonių problemiškumą kitiems žemės savininkams ar valdytojams priklausančioje žemėje:

1. Tvarkomi plotai yra žemėje, kuri patikėjimo teise perduota valdyti VĮ miškų urėdijoms.

2. Tvarkomi plotai yra nuosavybės teise valdomoje privačioje žemėje.

3. Su gamtotvarkos vykdymu susijusios kitos teisinės kliūtys.

Žemiau pateikiamos rekomendacijos suskirstytos į struktūrines dalis atsižvelgiant į direkcijų identifikuotas dažniausias problemines situacijas.

1. Dėl tvarkomų plotų žemėje, kuri patikėjimo teise perduota valdyti VĮ miškų urėdijoms

Gamtotvarkos ar tvarkymo planuose, tvarkymo programose numatytos saugomų teritorijų tvarkymo priemonės valstybiniuose miškuose įgyvendinamos prieš tai jas suderinus su VĮ miškų urėdijomis (toliau – miškų urėdijos). Kai kuriais atvejais tokias priemones įgyvendina pačios miškų urėdijos. Tačiau dažnai valstybinėje miško žemėje esantys ir ES lėšomis sutvarkyti atvirų buveinių plotai yra prižiūrimi direkcijoms skirtomis valstybės biudžeto ar Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis. Negavus pakankamai lėšų, neretai teritorijos lieka neprižiūrėtos, nes miškų urėdijos nesutinka tam skirti nuosavų lėšų.

Miškų urėdijų miškų atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų išlaidų planavimo ir apskaitos tvarką reglamentuoja aplinkos ministro 2004 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. D1-133 „Dėl Privalomųjų miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų normų nustatymo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“, patvirtintas Privalomųjų miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų normų nustatymo ir apskaitos tvarkos aprašas, kurio 5.3 papunktis nurodo, kad piniginės privalomosios darbų normos nustatomos miško tvarkymo darbams (tarp jų aplinkosauginių ir rekreacinių objektų įrengimo ir tvarkymo darbams).

Atsižvelgiant į tai, kad miškų urėdijų vaidmuo užtikrinant gamtos vertybių būklę ir įgyvendinant saugomų teritorijų tvarkymo priemones valstybiniuose miškuose yra reikšmingas, svarbiu veiksniu tampa direkcijų bendradarbiavimas su miškų urėdijomis. Viena iš bendradarbiavimo formų galėtų būti miškų urėdijų atstovų įtraukimas į valstybinio parko jungtinę tarybą. Tačiau pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatyme nurodyta, kad veiklą valstybiniuose parkuose gali organizuoti bei vykdyti valstybinių parkų direkcijos ir jungtinės tarybos, koordinuojančios santykius tarp valstybinių parkų direkcijų ir savivaldybių institucijų. Todėl svarbu, kad apsaugos ir tvarkymo veiklai valstybiniame parke ar biosferos rezervate koordinuoti būtų sudaroma jungtinė taryba ne tik iš direkcijos ir atitinkamų savivaldybių administracijų atstovų, bet jos veikloje dalyvauti pakviečiami ir miškų urėdijų bei kitų suinteresuotų institucijų bei valstybiniame parke ar biosferos rezervate veikiančių vietos bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Tokiu būdu, direkcijos turėtų veiksmingą instrumentą plačiau įtraukti miškų urėdijas į saugomų teritorijų tvarkymo priemonių įgyvendinimo veiklą, pvz., užtikrinti koordinuotą privalomųjų miško apsaugos darbų normų planavimą. Pasinaudoti šiuo instrumentu svarbu, nes miškų urėdijos turi daugiau materialinių išteklių, technikos ir darbuotojų nei direkcijos, o direkcijos turi daugiau gamtosauginės kompetencijos.

Rekomendacija: Apsaugos ir tvarkymo veiklai koordinuoti į jungtinės tarybos veiklą pakviesti miškų urėdijų atstovus.

Vadovaujantis Žemės įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, valstybinės miško žemės sklypai gali būti Vyriausybės nutarimais perduodami patikėjimo teise Miškų įstatymo nustatytiems subjektams valstybinėms funkcijoms atlikti. Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Žemės įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 6 dalies nuostatas valstybinės žemės patikėtiniai (t.y. ir Miškų įstatyme nurodyti valstybinės miško žemės patikėtiniai) valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoja Žemės įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai.

Miškų urėdijos turi valstybės įmonės statusą ir savo veikloje vadovaujasi Civiliniu kodeksu, Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymu, kitais įstatymais ir teisės aktais. Pagal Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio nuostatas valstybės įmonių savininkas yra valstybė, o jų steigimo tikslas yra vykdyti veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Miškų urėdijų ir direkcijų interesai įgyvendinant gamtotvarkos planuose numatytas tvarkymo priemones ne visada sutampa, nes pirmiausiai miškų urėdijos turi skirti išteklius vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą. Miškų urėdijoms keliami uždaviniai pasiekti tam tikrus pelningumo rodiklius. Saugomų teritorijų tvarkymo priemonės nėra pirminis miškų urėdijų veiklos tikslas, be to, reikalauja išlaidų, kurios gali mažinti pagrindinės veiklos pelningumą. Siekiant atsakyti į klausimą, kokia apimtimi valstybinės miško žemės patikėtiniai yra įpareigoti įgyvendinti aktyvias saugomų teritorijų tvarkymo priemones jiems patikėtoje valstybinėje miško žemėje, atkreiptinas dėmesys į „Natura 2000“ teritorijų apsaugą reguliuojančius Bendruosius buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276. Vadovaujantis šių nuostatų 11.4 papunkčiu, miškų urėdija „Natura 2000“ teritoriją ar jos dalį, esančią miškų urėdijai patikėtoje valstybinėje miško žemėje, turi tvarkyti pagal jos suderintą strateginio planavimo dokumentą:

„11. Būtinas buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos priemones nustato:[...]

11.4. valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdančios miškų urėdijos, kitos valstybės įmonės ir organizacijos, kurios joms patikėtoje valstybinėje miško žemėje įgyvendina apsaugos priemones, numatytas su šiomis įmonėmis ir organizacijomis suderintame ir aplinkos ministro patvirtintame gamtotvarkos plane.“

Derindamos gamtotvarkos planus, miškų urėdijos neturėtų vengti prisiimti įsipareigojimų, susijusių su saugomų teritorijų tvarkymu, nes valstybės įmonių steigimo tikslas yra tenkinti viešuosius interesus, tarp kurių yra ir buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų tvarkymo priemonių įgyvendinimas. Kadangi gamtotvarkos planus tvirtina aplinkos ministras, o gamtotvarkos planuose numatytos tvarkymo priemonės valstybinėje miško žemėje yra įtraukiamos į miškotvarkos projektus, laikytina, kad Aplinkos ministerijai reguliavimo srityje esančios miškų urėdijos ir direkcijos gali sutarti, kokius darbus saugomose teritorijose atliks miškų urėdijos.

Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, valstybės įmonė prisiima pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą. Tai leidžia teigti, kad miškų urėdija, suderinusi gamtotvarkos planą, kuriame numatyti tam tikri įsipareigojimai dėl „Natura 2000“ teritorijų ar jų dalių, esančių miškų urėdijai patikėtoje valstybinėje miško žemėje, apsaugos ir tvarkymo, privalo tinkamai tokius įsipareigojimus vykdyti.

Rekomendacija: „Natura 2000“ teritorijoje, valstybinėje miško žemėje vykdytinų apsaugos ir tvarkymo veiklų apimtys nustatytinos ir miškų urėdijų vaidmuo konkrečiai aptartinas „Natura 2000“ teritorijos gamtotvarkos plane.

Esant sunkumų suderinti miškų urėdijos veiklos prioritetus ir jos galimybes pačiai įgyvendinti saugomų teritorijų tvarkymo priemones, būtina aptarti galimybes kitiems asmenims leisti valstybinėje miško žemėje įgyvendinti tvarkymo priemones, pvz., direkcijai. Atsižvelgiant į Žemės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas Vyriausybės nutarimais, valstybinės miško žemės sklypai gali būti perduodami patikėjimo teise Miškų įstatymo nustatytiems subjektams valstybinėms funkcijoms atlikti, tačiau šie subjektai negali perduotų miško žemės sklypų ar kitų valstybinės žemės sklypų parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar perduoti juos naudotis kitu būdu, jų įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktines teises į juos, jais garantuoti, laiduoti ar kitu būdu užtikrinti savo ir kitų asmenų prievolių įvykdymą. Taigi urėdijoms, patikėjimo teise valdančioms valstybinės miško žemės sklypus, neleidžiama tokių sklypų išnuomoti ar perduoti naudotis kitiems asmenims. Žemės sklypų perdavimo naudotis kitiems asmenims išimčių įstatymas nenumato, todėl urėdijoms patikėtoje valstybinėje miško žemėje „Natura 2000“ teritorijų ar jos dalių tvarkymo priemonės turi būti įgyvendinamos kitokiais teisiniais pagrindais nei žemės nuomos, panaudos ar kitokia sutartis dėl žemės perdavimo naudotis. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą turto naudojimo apibrėžimą turto naudojimas yra naudingųjų turto savybių taikymas naudotojo poreikiams tenkinti. Direkcijų numatomi įgyvendinti gamtotvarkos darbai skirti ne direkcijos poreikiams, bet visuomenės poreikiams tenkinti. Pagal Civilinio kodekso 4.53 straipsnio nuostatas daikto ūkinio naudojimo rezultatai apima produkciją ir pajamas, todėl darytina išvada, kad Žemės įstatymo 7 straipsnio 4 dalis draudžia sudaryti tokias valstybinės miško žemės, patikėtos miškų urėdijoms, perdavimo naudoti sutartis, kurios suteiktų pagrindą gauti produkcijos ir pajamų. Pavyzdžiui, tai galėtų reikšti, kad direkcijai ar bet kokiam kitam subjektui miškų urėdija negali suteikti teisės jos valdomoje valstybinėje miško žemėje deklaruoti plotų tiesioginėms išmokoms ar išmokoms pagal Kaimo plėtros programos priemones gauti, t.y. suteikti teisinį pagrindą gauti pajamas ir prisiimti su tuo susijusius ilgalaikius įsipareigojimus, kurie būtini įgyvendinant agrarinės aplinkosaugos priemones. Kita vertus, miškų urėdija gali išreikšti sutikimą, kad direkcija įgyvendintų valstybinėje miško žemėje tvarkymo priemones, kurių tikslai nesusiję su produkcijos ir pajamų gavimu ir nesuteikia tam teisinio pagrindo. Sutikimas turėtų apimti ir valstybinės miško žemės patikėtinio garantiją, kad jo vykdoma veikla nepakenks tvarkymo darbų rezultatams.

Rekomendacija: Tais atvejais, kai miškų urėdija ar kitas valstybinės miško žemės patikėtinis neturi galimybių šioje žemėje pats įgyvendinti saugomų teritorijų tvarkymo priemonių, direkcijai, inicijuojančiai šių priemonių įgyvendinimą, rekomenduojama gauti valstybinės miško žemės patikėtinio rašytinį sutikimą saugomų teritorijų tvarkymo priemonių įgyvendinimui su sąlyga, kad toks sutikimas nesuteikia teisės produkcijos ir pajamų.

Saugomų teritorijų tvarkymo priemonių įgyvendinimo praktikoje vis dėlto dažni atvejai, kai šių priemonių įgyvendinimo sėkmė ir pasiektų rezultatų ilgalaikis tvarumas priklauso nuo paramos, skiriamos žemės plotams tvarkyti, gavimo arba produkcijos gamybos ir realizavimo. Tai susiję su faktu, kad saugomų teritorijų tvarkymo priemonės, ypač tos, kurios periodiškai kartojamos, dažnai imituoja ir atkuria nutrūkusį tradicinį ekstensyvų žemės naudojimą. Paramos tokio pobūdžio priemonėms viena iš sąlygų dažnai yra žemės valdymo ar naudojimo teisę įrodančių dokumentų turėjimas, pvz., paramai pagal Europos ekonominės erdvės ar Norvegijos finansinių mechanizmų programas, ES Struktūrinių fondų programas ar Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą gauti reikia dokumentiškai įrodyti tvarkomo žemės ploto valdymo ar naudojimo teisę. Kai miškų urėdija neturi galimybių pati įgyvendinti tvarkymo priemonių valstybinėje miško žemėje ir sutinka, kad jas įgyvendintų direkcija, atveju egzistuoja toks šios problemos sprendimo būdas: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.107 straipsnio 2 dalis nedraudžia žemės sklypą perduoti valdyti keliems patikėtiniams, todėl urėdijai ir direkcijai susitarus, atitinkamas žemės sklypas galėtų būti perduodamas pagal kompetenciją bendrai abiems valdyti patikėjimo teise. Pažymėtina, kad valstybinės miško žemės patikėtiniu pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatas negali būti regioninio parko direkcija, todėl iškeltos problemos sprendimo būdas suteikiant patikėjimo teisę dviem patikėtiniams tinka tik valstybinių rezervatų ir nacionalinių parkų direkcijų įgyvendinamų tvarkymo priemonių atveju. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jeigu valstybinės miško žemės sklypas jau perduotas miškų urėdijai patikėjimo teise valdyti, tokiu atveju žemės sklypą reikia grąžinti valdyti valstybei (Nacionalinei žemės tarnybai) ir tik tada perduoti patikėjimo teise valdyti dviem patikėtiniams (miškų urėdijai ir direkcijai). Nors valstybinės miško žemės perdavimo patikėjimo teise valdyti dviem patikėtiniams teisinės praktikos nėra, tačiau renkantis šį žemės valdymo klausimo sprendimo būdą siūlytina tokia taktika: 1) miškų urėdija ir direkcija, siūlydamos valstybinio miško žemės sklypo patikėjimo teisę suteikti šiems dviem asmenims, turi kuo tiksliau apibrėžti ir su sprendimo projektu pateikti pasiūlymus, kaip atriboti su šios žemės naudojimu susijusias patikėtinių teises, kad toks sprendimas nesudarytų kliūčių urėdijai vykdyti jai priskirtą funkciją – kompleksinę miškų ūkio veiklą, o direkcijai – saugomos teritorijos apsaugą ir tvarkymą; 2) teisės akto projektas, kuriuo žemė grąžinama valstybei, ir projektas, kuriuo žemės perduodama valdyti dviem patikėtiniams, turi būti parengti vienu metu ir pageidautina priimti vienu metu, siekiant išvengti teisinio neapibrėžtumo dėl valdymo teisių.

Rekomendacija: Tais atvejais, kai saugomų teritorijų tvarkymo priemonių įgyvendinimui valstybinėje miško žemėje nacionalinio parko ar valstybinio rezervato direkcijai būtina turėti šios žemės patikėtinio statusą, rekomenduojama remiantis Civilinio kodekso 4.107 straipsnio nuostatomis parengti sprendimą dėl valstybinės miško žemės sklypo perdavimo valdyti dviem patikėtiniams – miškų urėdijai ir direkcijai, aiškiai atribojant patikėtinių kompetenciją.

Gali būti situacijų, kai valstybinei miško žemės sklypuose yra atvirų buveinių, kurios nėra miško naudmenos. Jeigu tokių atvirų plotų ribos yra stabilios, o plotas didelis, gali būti tikslinga juos atskirti nuo miško apaugusių plotų į atskirą turto vienetą – žemės sklypą. Atskiro žemės sklypo išskyrimas naudingas tuo požiūriu, kad toks žemės sklypas gali būti perduodamas laikinai neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms valstybės funkcijoms atlikti. Tokiu būdu būtų išvengiama ir galimų valdymo sunkumų, kai valstybinę miško žemę valdo du jos patikėtiniai, turintys skirtingas užduotis. Valstybinės žemės perdavimą naudoti panaudos pagrindais valstybės institucijoms numato Žemės įstatymo 8 straipsnis. Miškų urėdijos ir kiti valstybinės miško žemės patikėtiniai, nurodyti Miškų įstatyme, pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatas negali disponuoti jiems patikėta žeme, t.y. aptariamam sprendimo būdui įgyvendinti miškų urėdija turi kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos atitinkamą teritorinį skyrių siūlant suformuoti atskirą sklypą (sklypus), kurie vėliau panaudos sutartimi būtų perduodami direkcijai laikinai neatlygintinai naudotis panaudos teise. Ir šiuo atveju valstybinė žemė turi būti sugrąžinta valstybei, o vėliau atskiri sklypai perduoti miškų urėdijai valdyti patikėjimo teise, o direkcijai – laikinai neatlygintinai naudotis (panaudos teise). Valstybinės žemės perdavimo naudotis panaudos pagrindais atveju panaudos gavėju galėtų būti ne tik valstybinių rezervatų ir nacionalinių parkų direkcijos, bet ir regioninių parkų direkcijos. Aptariamas valstybinės miško žemės valdymo ir naudojimo klausimo sprendimo būdas be nurodytų privalumų, deja turi ir trūkumų: jam įgyvendinti reikia palyginti daugiau laiko, be to, panaudai perduotino sklypo suformavimo paslaugoms apmokėti reikia papildomų lėšų.

Rekomendacija: valstybinės miško žemės valdymo ar naudojimo klausimą spręsti perduodant valstybinę žemę direkcijoms laikinai neatlygintinai naudotis rekomenduojama taikyti tais atvejais, kai tvarkymo veiklai vykdyti pakanka įrodyti panaudos teisių turėjimą ir kai yra pakankamai laiko perdavimo panaudai procedūriniams veiksmams atlikti.

2. Dėl tvarkomų plotų, esančių privačios nuosavybės teise valdomoje žemėje

Saugomose teritorijose privačioje žemėje tvarkymo priemonės įgyvendinamos gavus sklypų savininkų raštiškus pritarimus (sutikimus) arba sudarius specialias apsaugos sutartis, kurių sudarymo tvarka ir forma patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 484 „Dėl Apsaugos sutarties dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško ir vandens telkinio naudojimo sąlygų sudarymo tvarkos aprašo ir apsaugos sutarties dėl veiklos apribojimų, konkrečių žemės, miško ir vandens telkinio naudojimo sąlygų formos patvirtinimo“. Tačiau susiduriama su problemomis, kai privačių sklypų savininkai nesutinka, kad jų nuosavybės teise valdomoje žemėje būtų vykdomos gamtosauginės priemonės. Kitais atvejais kyla problemos, kai nėra bendro sutarimo tarp bendrasavininkių dėl žemės sklypo tvarkymo arba su savininkais neįmanoma susisiekti (gyvena užsienyje ir pan.). Įstatymuose nėra įpareigojimo privačios žemės savininkui aktyviai tvarkyti žemę taip, kad saugomoms vertybėms būtų sudarytos palankios sąlygos, taip pat nėra įpareigojimo, leisti organizuoti tvarkymą atsakingoms institucijoms, jeigu pats žemės savininkas neturi galimybių tvarkyti. Pažymėtina, kad tik griežtai saugomos rūšies atveju, vadovaujantis Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 18 straipsnio 6 dalimi, jeigu kitomis priemonėmis negalima sustabdyti griežtai saugomos rūšies individų žuvimo, spartaus tokios rūšies augavietės ar radavietės nykimo, Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija turi teisę kreiptis į teismą, kad žemės savininkai, valdytojai, naudotojai, kiti ūkinės veiklos objektų savininkai būtų įpareigoti atlikti griežtai saugomų rūšių, jų augaviečių ir radaviečių apsaugos darbus, kurie padėtų sustabdyti griežtai saugomos rūšies individų žuvimą ir spartų tokių rūšių augavietės ar radavietės nykimą. Vis dėlto abejotina, ar dažnesnis prievartinio būdo taikymas būtų efektyvus ir dėl to turėtų būti jo siekiama taikymo atvejų išplėtimo ir taikymo tvarkos supaprastinimo. Pasaulinė pažangi saugomų teritorijų valdymo praktika remiasi ne prievarta, o bendradarbiavimu, argumentuotu aiškinimu ir įtikinėjimu, kad konkrečiu atveju bendras saugomų teritorijų tvarkymas yra naudingas visiems susitarimo dalyviams. Administracinio poveikio priemonės taikytinos tik išimtinais atvejais, kai akivaizdu, kad asmenų veiksmai (neveikimas) pažeidžia saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimą arba kurių veiksmai (neveikimas) kvalifikuojami kaip netinkamas teritorijos naudojimas, dėl ko sunaikinamos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą įrašytų rūšių augalų ir grybų augavietės.

Privačios žemės savininkai, nors ir suprasdami saugomų teritorijų vertę, dažnai neturi priemonių ir galimybių jų tinkamai prižiūrėti. Privačios žemės sklypų savininkų ir kitų žemės naudotojų (ūkininkų) motyvacija dalyvauti gamtosaugos programose nedidelė dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai papildomos finansinės išlaidos, žmogiškieji, laiko ir techniniai ištekliai. Dauguma sutiktų pievas ir kitas atviras buveines šienauti, iškirsti krūmus tik gaudami papildomas išmokas ar kompensacijas. Dėl to ūkininkai įsitraukia tik į Lietuvos kaimo plėtros programos veiklas, kurios kompensuoja dalį patiriamų išlaidų. Smulkieji ūkiai savo žemę prižiūri tik tiek, kiek leidžia ūkio sąlygos. Dažnai šie smulkieji ūkiai yra priklausomi nuo stambesnių ūkių, nes dalį technikos skolinasi, nuomojasi iš jų. Nors technikos nuomos galimybės yra pakankamos, ypač šienaujant vėlesniu laiku po liepos 15 d., tačiau vėlyvo šienavimo biomasės (šieno) racionalus panaudojimas išlieka problematiškas.

Rekomendacija: Valstybės lėšomis finansuojant gamtotvarkos darbus privačiuose žemės sklypuose siekti užsitikrinti rezultatų (būklės) palaikymo garantiją ne mažiau kaip 10 metų, sudarant apsaugos sutartis pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Pasirenkant gamtotvarkos priemones pagal žemės nuosavybės formas taikyti tokią prioritetinę eilę: valstybinė žemė, privati žemė su neterminuota palaikymo garantija, privati žemė su ne mažesne kaip 10 m. palaikymo garantija, privati žemė su palaikymo garantija iki 10 metų arba be jos.

Rekomendacija: administracinio poveikio priemonės taikytinos tik išimtinais atvejais, kai asmenų veiksmai ar neveikimas akivaizdžiai liudija netinkamą teritorijos naudojimą, dėl ko sunaikinamos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą įrašytų rūšių augalų ir grybų augavietės.

3. Dėl kitų teisinių reikalavimų įgyvendinant gamtotvarką

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio nuostatas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos organizuoja valstybės įsteigtų saugomų teritorijų apsaugą ir tvarkymą, o veiklą valstybiniuose parkuose ir rezervatuose organizuoja biudžetinės įstaigos – valstybinių parkų ir rezervatų direkcijos. Direkcija atsako už saugomų teritorijų apsaugą, organizuoja jų nuolatinę priežiūrą ir tvarkymą bei atlieka kitas direkcijos nuostatuose nustatytas teises ir pareigas. Taigi vadovaujantis minėtu teisės aktu tiek Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, tiek direkcijoms priskirta funkcija – organizuoti nuolatinį saugomų teritorijų tvarkymą. Direkcijos ne tik organizuoja kitų asmenų veiklą, atliekant saugomų teritorijų tvarkymo darbus, bet ir pačios tiesiogiai juos atlieka (pvz., šienavimas, krūmų kirtimas), t. y. naudoja turimą techniką atlikdamos gamtotvarkos darbus. Turima gamtotvarkos technika turi būti panaudojama efektyviai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad direkcijų pirmine užduotimi laikytinas tvarkymo organizavimas, ne pats tiesioginis darbų atlikimas. Jeigu yra žemės ūkio veiklos subjektų, galinčių perimti tvarkomus plotus, reiktų teikti pirmenybę tokiai organizacinei alternatyvai. Nesant galimybių susitarti su vietiniais žemės ūkio veiklos subjektais, tokių plotų tiesioginį sutvarkymą turėtų planuoti pati direkcija pasitelkdama turimą gamtotvarkos techniką. Turimos gamtotvarkos technikos komplektaciją vertėtų siekti pritaikyti prie darbo sunkesnėmis gamtinėmis sąlygomis, dėl kurių atvirų buveinių plotai nenoriai naudojami žemės ūkio veiklos subjektų.

Rekomendacija: Sprendžiant klausimą dėl saugomų teritorijų tvarkymo organizacinių alternatyvų, pirmenybė teiktina plotų tvarkymo įsipareigojimų perleidimui vietiniams ūkininkams ir kitiems žemės ūkio veiklos subjektams, siekiant išvengti konkurencijos su jais dėl žemės ūkio naudmenų, taip pat nenutolti nuo Saugomų teritorijų įstatyme apibrėžto direkcijos vaidmens.

Pievų ir nendrynų šienavimas, vandens augalų pjovimas, krūmų bei medžių ir jų atžalų kirtimas ir gautos biomasės pašalinimas yra labiausiai taikomos „Natura 2000“ teritorijų tvarkymo priemonės. Biomasės pašalinimas iš teritorijos atliekamas biomasę paimant iš „Natura 2000“ teritorijų perdirbimui į biokurą, nuganant teritoriją gyvuliais arba jos atsikratant kaip nereikalingos masės. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į biomasės, gautos iš žolės, krūmų, medžių ir jų atžalų, deginimo atvirame ore ir įrenginiuose teisinį reguliavimą.

Sunkiai prieinamų teritorijų (pelkių, šlapių pievų, apaugusių nendrėmis, salų) sutvarkymas, įskaitant biomasės išvežimą, gali būti problematiškas dėl būtinybės atlikti daug rankinio darbo arba panaudoti specialią gamtotvarkos techniką, kurios direkcijoms trūksta. Kai kuriais atvejais priimtinu būdu tokioms teritorijoms sutvarkyti galėtų būti laikomas augalijos kontroliuojamas deginimas, taip išsprendžiant tvarkytinų plotų prieinamumo ir biomasės sutvarkymo problemas. Pažymėtina, kad Aplinkos oro apsaugos įstatymo 20 straipsnio pakeitimas, įsigaliosiantis nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d., suteiks teisę saugomų teritorijų gamtotvarkos planuose numatyti nenupjautų, nesugrėbtų ar   kitaip nesurinktų augalų ar jų dalių sudeginimą. Planuojant šią veiklą būtina atkreipti į tarptautinę praktiką ir ekologijos žinias apie deginimo poveikį ekosistemoms ir atskiroms augalų ir gyvūnų rūšims, saugumo reikalavimus.

Rekomendacija: direkcijoms rekomenduojama propaguoti, skatinti verslą, susijusį su atvirų buveinių biomasės panaudojimu.

Rekomendacija: Sunkiai pasiekiamų plotų ir natūralių buveinių ar rūšių buveinių, kurių vystymesi reikšmingą ekologinį poveikį daro ugnis, tvarkymui svarstytinas kontroliuojamo deginimo priemonių įtraukimas į saugomų teritorijų gamtotvarkos planus.

Direkcijos konstatuoja, kad kyla teisinių neaiškumų gaunant naudojimo teisę žemės, kuri yra ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingose teritorijose valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose. Su tokiais sunkumais susiduria ir direkcijos ir žemės ūkio veiklos subjektai, galintys prisidėti prie saugomų teritorijų tvarkymo veiklos.

Atkreiptinas dėmesys, kad valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašas, patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-112 „Dėl valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašo patvirtinimo“, sudaro galimybę laikinai naudotis valstybinės žemės plotu, nesuformuotu atskiru žemės sklypu, esančiu kaimo gyvenamosiose vietovėse ir teritorijose, priskirtose miestams po 1995 m. birželio 1 d., tinkamu žemės ūkio veiklai vykdyti, jeigu toks plotas nėra išnuomotas ar neperduotas naudotis kitiems asmenims. Žemės įstatymas ir jį įgyvendinantys Vyriausybės nutarimai nenustato draudimų ar išimčių dėl valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis ekologiniu požiūriu ypač vertingose teritorijose, esančiose valstybiniuose parkuose ir draustiniuose, todėl laikytina, kad leidžiama tokią valstybinę žemę suteikti laikinai naudotis. Kaip ir nuomos atveju, taip ir žemės suteikimo laikinai naudotis atveju atkreiptinas dėmesys į tokius taikomus reikalavimus:

1) prašomas suteikti laikinai naudotis žemės plotas neturi būti numatytas einamaisiais metais naudoti viešiesiems poreikiams, perduoti nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 5 straipsnyje nurodytus žemės įsigijimo nuosavybėn būdus, nuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti kitiems. Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašo 6.1 punkte pavartoti žodžiai „einamaisiais metais nenumatytas naudoti viešiesiems poreikiams“ neturėtų būti laikoma kliūtimi leisti laikinai naudoti žemės plotą, esantį draustinyje ar valstybiniame parke, nebent einamaisiais metais numatytas panaudojimas „viešiems poreikiams“, pvz., pažintinio tako ir su gamtotvarka susijusios infrastruktūros įrengimui;

2) prašomas suteikti laikinai naudotis žemės plotas yra tinkamas žemės ūkio veiklai vykdyti;

3) veiklos apribojimai, nustatyti pagal Saugomų teritorijų įstatymą ir jį įgyvendinančius teisės aktus, neturi drausti veiklos, kuriai prašoma žemę suteikti laikinai naudotis;

4) asmenys, pageidaujantys laikinai naudoti žemės plotą, Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės ploto buvimo vietą pateikia minėtose taisyklėse nustatytos formos prašymą, ir leidimas laikinai naudotis valstybine žeme suteikiamas Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Rekomendacija: išskirtinių apribojimų suteikti valstybinę žemę, esančią ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingose teritorijose valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, laikinai naudotis nėra, todėl direkcijoms rekomenduojama aktyviai organizuoti, kad tokia žemė būtų tvarkoma, atsižvelgiant į saugomų teritorijų steigimo tikslus.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-02-07