BDAR
gdpr

JŪSŲ ASMENS DUOMENŲ VALDYMAS

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Orhuso konvencija

Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos Konvencija dėl teisės gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais buvo priimta 1998 m. birželio 25 d. ketvirtojoje Europos ministrų konferencijoje „Aplinka Europai“ Danijos Orhuso mieste, tad paprastai ir vadinama Orhuso konvencija. Ji įsigaliojo 2001 m., o 2011 m. gruodžio mėn. duomenimis turėjo 45 šalis nares (toliau – Šalis).

Konvencijos tikslas – apsaugoti kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje, užtikrinant teisę gauti informaciją, teisę dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Orhuso konvencija – unikalus susitarimas aplinkos srityje, kadangi:

·         susieja teises aplinkos srityje su žmogaus teisėmis;

·         akcentuoja visų mūsų pareigas ateities kartoms;

·         įtvirtina, kad darnus vystymasis galimas tik dalyvaujant visoms suinteresuotoms grupėms;

·         susieja vyriausybių atskaitomybę ir aplinkos apsaugą;

·         pastangas sutelkia į visuomenės ir valdžios institucijų bendravimą demokratinėmis sąlygomis.

· Konvencijos tekstas (lietuvių kalbakitomis kalbomis)

2003 m. neeiliniame konvencijos šalių susitikime Kijeve buvo priimtas Protokolas dėl išleidžiamų ir perduodamų teršalų registrų. Jo tikslas - pagerinti visuomenės galimybes gauti informaciją sukuriant nacionalinius teršalų registrus (taršos iš pramoninių ir kitų vietų sąrašus). Be to, tikimasi, kad tai padės mažinti pačią taršą. Protokolas įsigaliojo 2009 m.  

· Protokolo dėl išleidžiamų ir perduodamų teršalų registrų tekstas (lietuvių kalbakitomis kalbomis)

2005 m. Alma Atoje vykusiame Antrajame konvencijos šalių susitikime buvo priimtas konvencijos pakeitimas, kuriame nustatytos tikslesnės nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus dėl apgalvoto genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) išleidimo į aplinką ir tiekimo rinkai. Pakeitimas dar neįsigaliojęs.

· Konvencijos pakeitimo dėl genetiškai modifikuotų organizmų tekstas (lietuvių kalbakitomis kalbomis)

Konvencijos garantuojamos teisės

Konvenciją sudaro trijų ramsčių sistema, pagal kurią visuomenei garantuojama: 1) teisės gauti informaciją apie aplinką; 2) teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus; 3) teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Konvencijos valdymo organai, ataskaitų teikimas ir atitikties mechanizmas

Pagrindinis konvencijos valdymo organas – Šalių susitikimas, kuriame dalyvauja visos konvencijos Šalys. Jo metu, remiantis nacionalinėmis Šalių ataskaitomis, peržiūrimas konvencijos įgyvendinimas bei imamasi reikiamų priemonių konvencijos tikslams pasiekti (pvz., teikiamos rekomendacijos konkrečioms šalims, sudaromas veiksmų planas keliems metams į priekį ir pan.).

Prieš kiekvieną konvencijos šalių susitikimą, Šalys turi pateikti konvencijos įgyvendinimo ataskaitas. Jas rengiant dalyvauja ne tik įvairios institucijos, tačiau ir nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės. Lietuvos (ir kitų šalių) ataskaitas galite rasti čia. 

Atitikties mechanizmo tikslas - užtikrinti tinkamą Konvencijos nuostatų įgyvendinimą Šalyse. Atitikties komitetas nagrinėja visuomenės, Šalių, konvencijos sekretoriato kreipimusis dėl Šalies teisės aktų, įgyvendinamos praktikos atitikties Orhuso konvencijos nuostatoms ir teikia išvadas ir rekomendacijas.

Daugiau  informacijos apie Atitikties komitetą ir jo veiklą galite rasti čia.

 

 

Lietuva Orhuso konvenciją ratifikavo 2001 m., jos pakeitimą dėl GMO – 2007 m., o protokolą – 2009 m. Po ratifikavimo šie dokumentai tapo nacionalinės teisės dalimi. Be to, dar prieš šį procesą, su konvencijos įgyvendinimu susiję teisės aktai buvo peržiūrėti bei priimti nauji, kad atitiktų konvencijos reikalavimus. Kita vertus, dėl Orhuso konvencijos taikymo platumo, vis didėjančio aktualumo bei taikymo srities jautrumo ir kylančių neaiškumų, teisės aktai tobulinami nuolat.

 

I. Teisė gauti informaciją apie aplinką 

Orhuso konvencijos 4, 5 straipsniai garantuoja visuomenei teisę gauti informaciją apie aplinką. Informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį, turi būti tiek renkama ir skleidžiama institucijų iniciatyva (5 straipsnis), tiek teikiama pagal atskirą prašymą (4 straipsnis). Šios Orhuso konvencijos nuostatos Europos Sąjungos lygiu įgyvendinamos 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančia Tarybos direktyvą 90/313/EEB, 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (skirtas ES institucijoms). 

Pagrindinis Lietuvos Respublikos teisės aktas, užtikrinantis teisę gauti informaciją apie aplinką bei numatantis jos realizavimo tvarką – Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašas, patvirtintas 1992 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1175 (toliau – Informacijos teikimo tvarkos aprašas).

Informacijos apie rengiamus planus ir programas, skirtus aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui, teikimas reglamentuotas specialiuosiuose teisės aktuose. 

Informacija apie aplinką – tai rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokios materialios formos informacija apie: 

1. aplinkos elementų (oro ir atmosferos, vandens, dirvožemio ir žemės, kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių, įskaitant pelkes, pakrantės ir jūros zonas, biologinės įvairovės ir jos komponentų, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus) būklę ir šių elementų sąveiką; 

2. veiksnius (medžiagas, energiją, triukšmą, radiaciją ar atliekas, įskaitant radioaktyviąsias atliekas, jų išmetimą, išleidimą ir kitą patekimą į aplinką), darančius arba galinčius daryti poveikį 1 punkte nurodytiems aplinkos elementams; 

3. priemones (įskaitant administracines), tokias kaip susitarimai aplinkos klausimais, įvairių sričių politika, teisės aktai, planai ir programos, ir veiklą, darančią arba galinčią daryti poveikį 1 ir 2 punktuose nurodytiems elementams ir veiksniams, taip pat šiems elementams apsaugoti sukurtas priemones ar veiklą; 

4. ataskaitas apie teisės aktų aplinkos srityje įgyvendinimą; 

5. išlaidų ir gautos naudos, kitą ekonominę analizę ir prielaidas, susijusias su 3 punkte nurodyta veikla ir priemonėmis; 

6. žmonių sveikatos ir saugos būklę, įskaitant maisto grandinės užteršimą, žmonių gyvenimo sąlygas, kultūros objektų ir statinių būklę, kai jiems daro arba gali daryti poveikį 1 punkte nurodytų elementų būklė arba 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksniai, veikla arba priemonės per šiuos elementus. 

Atkreiptinas dėmesys, kad nėra baigtinio sąrašo, kokia informacija laikoma „informacija apie aplinką“.  

PAVYZDŽIAI 

Informacijos apie aplinką pavyzdžiai, patvirtinti Orhuso konvencijos Atitikties komiteto praktikoje: 

  • sprendimai dėl ūkinės veiklos, kuri turi ar gali turėti poveikį aplinkai, leistinumo (pvz., planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV), taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimai); 
  • informacija, susijusi su planavimu transporto, turizmo sektoriuose; 
  • sprendimai, susiję su žemės naudojimu, teritorijų planavimu; 
  • finansiniai susitarimai, kurie priimti nebūtinai išimtinai aplinkos srityje, bet gali turėti poveikį aplinkai (pvz., nustato specifines natūralių buveinių apsaugos finansines priemones); 
  • galimybių studija, parengta siekiant pagrįsti teisinį reguliavimą (pvz., dėl radioaktyvių atliekų importo ir šalinimo). 

PAGRINDINIAI INFORMACIJOS APIE APLINKĄ TEIKIMO PRINCIPAI 

1. prašymas suteikti informaciją apie aplinką neturi būti motyvuotas, pagrįstas (kitaip tariant, institucija neturi teisės reikalauti nurodyti, kokiu tikslu pareiškėjas renka informaciją); 

2. jei institucija prašomos informacijos neturi – per 5 darbo dienas persiunčia prašymą informaciją turinčiai institucijai (apie tai per 3 darbo dienas informuoja pareiškėją); 

3. Jei institucija prašomą informaciją turi – pateikią ja ne vėliau nei per 14 kalendorinių dienų (terminas gali būti motyvuotai pratęstas dar 14 kalendorinių dienų); 

4. Jeigu pareiškėjas mano, kad atsakyta netiksliai ar neišsamiai, jis gali prašyti papildyti informaciją. Papildoma informacija teikiama per 5 darbo dienas. 

5. Numatytos informacijos teikimo išimtys! (Informacijos teikimo tvarkos aprašo 16, 18 punktai). 

6. Informacija teikiama nemokamai, išskyrus atvejus, kai prašoma padengti informacijos teikimo sąnaudas (dokumentų kopijavimo išlaidas ir pan.). 

7. Pareiškėjas turi teisę skųsti: atsisakymą suteikti informaciją, delsimą suteikti informaciją (nesuteikimą per nustatytus terminus), netinkamos, nepilnos informacijos teikimą Lietuvos administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. 

 

II. Teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus

Teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus suprantama plačiai ir apimta ne tik dalyvavimą procesuose, susijusiuose su sprendimų dėl konkrečios ūkinės veiklos leistinumo priėmimu, bet ir dalyvavimą planų, programų svarstyme, politikos formavime, dalyvavimą teisėkūros procese.

Lietuvos Respublikoje minimus sprendimų priėmimo procesus reglamentuoja skirtingų sričių teisės aktai, pagrindiniai iš jų:

1. Įstatymo lygmens teisės aktai:

1.1. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) įstatymas;

1.2. Teisėkūros pagrindų įstatymas;

1.3. Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas.

2. Įgyvendinamieji teisės aktai:

2.1. Atrankos dėl PAV tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2017-10-16 įsakymu Nr. D1-845;

2.2. PAV tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2017-10-31 įsakymu Nr. D1-885;

2.3. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo (TIPK) taisyklės, patvirtintos 2013-07-15 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-528;

2.4. Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) tvarkos aprašas, patvirtintas 2004-08-18 LRV nutarimu Nr. 967;

2.5. Visuomenės dalyvavimo planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūrose ir vertinimo subjektų, Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų užsienio valstybių informavimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2014-08-27 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-455;

2.6. Visuomenės informavimo ir dalyvavimo rengiant planus ir programas, skirtas aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui tvarkos aprašas, patvirtintas 2005-07-26 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-381;

2.7. Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatai, taip pat teisės aktai, numatantys visuomenės įtraukimą į politikos formavimą (visuomenės įtraukimas į įvairias darbo grupes savivaldybės, valstybės lygmenyje ir pan.).

 

III. Teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais

Orhuso konvencijos 9 straipsnis garantuoja visuomenės teisę kreiptis su skundu, prašymu, pareiškimu tais atvejais, kai, pareiškėjo vertinimu: 1) buvo pažeista jo teisė gauti informaciją apie aplinką; 2) buvo pažeista jo teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus. Be kita ko, Orhuso konvencija garantuoja teisę kreiptis administracine ar teismine tvarka dėl veiksmų ar neveikimo pagrįstumo (nepriklausomai, ar veiksmai, neveikimas atliktas privataus asmens ar viešojo administravimo institucijos), jei pastarieji pažeidžia nacionalinius teisės aktus, susijusius su aplinka. Pažymėtina, kad šios teisės garantuojamos ne tik fiziniams asmenims, bet ir nevyriausybinėms organizacijoms, atitinkančioms nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus.

ATMINTINĖ (pagrindinės teisės kreiptis į teismus realizavimo tvarkos ir terminai):

1. Jei pareiškėjas mano, kad jo prašymas suteikti informaciją apie aplinką buvo išnagrinėtas netinkamai, nepagrįstai atsisakyta suteikti informaciją, į pateiktą prašymą neatsakyta, paprastai atsakymų apskundimo tvarka nurodoma pateiktame atsakyme. Standartinė tvarka – skundas gali būti teikiamas administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. Tam tikrais atvejais skundas gali būti teikiamas aukštesnei pagal pavaldumą institucijai (vertinama kiekvienu konkrečiu atveju). Bendri apskundimo terminai (jei specialiuosiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip)  – 1 mėnesis nuo sprendimo priėmimo ar 2 mėnesiai institucijos neveikimo atveju.

2. Jei pareiškėjas mano, kad jo teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus buvo pažeista, jis turi teisę kreiptis į teismą teisės aktuose nustatyta tvarka. Veikimo ir (arba) neveikimo ginčijimas šiais atvejais taip pat priskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl bendri apskundimo terminai (jei specialiuosiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip) - 1 mėnesis nuo sprendimo priėmimo ar 2 mėnesiai institucijos neveikimo atveju.

3. Daugiausiai diskusijų ne tik Lietuvoje bet ir kitose Orhuso konvencijos šalyse narėse kelia atvejis, kuris numato plačią teisę visuomenei kreiptis administracine ar teismine tvarka dėl veiksmų ar neveikimo pagrįstumo (nepriklausomai, ar veiksmai, neveikimas atliktas privataus asmens ar viešojo administravimo institucijos), jei pastarieji pažeidžia nacionalinius teisės aktus, susijusius su aplinka. Šis atvejis gali būti suprantamas kaip viešojo intereso gynimo atvejis aplinkos srityje. Viešojo intereso gynimo pagrindai, subjektai, turintys teisę ginti viešąjį interesą, apibrėžti tiek Civilinio proceso kodekse (CPK), tiek Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ).

ABTĮ 5 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 55 straipsnyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. CPK 49 straipsnyje įtvirtinta prokuroro ir, įstatymų nustatytais atvejais, valstybės ir savivaldybių institucijų ir kitų asmenų teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. O Aplinkos apsaugos įstatyme ir yra numatyta suinteresuotos visuomenės teisė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą (7 straipsnio 2 dalis). Deja, bet esanti teisminė praktika šiuo klausimu rodo, kad visuomenei kyla sunkumų siekiant pasinaudoti šia teise. Neretai dėl to, kad konkrečioje situacijoje sudėtinga pagrįsti, kad ginamas viešasis, o ne privatus interesas, taip pat pasitaiko nevienareikšmio teisės aktų traktavimo atvejų (taip pat iš teismų pusės).

 

 

Dokumentai:

 

Teisės kreiptis į teismus užtikrinimas ES (Aktualu)

Ekspertų „Milieu Consulting Sprl“ parengta studija „Orhuso konvencijos teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais įgyvendinimas Europos Sąjungoje

Nuorodos:

Remiantis Orhuso konvencijos 15 straipsniu, „Konvencijos šalys bendru sutarimu sukuria nekonfrontacinio, neteisminio, konsultacinio pobūdžio neprivalomas priemones patikrinti, kaip laikomasi šios Konvencijos nuostatų“. Šios nuostatos pagrindu 2002 m. pirmasis šalių susitikimas priėmė sprendimą Nr. I/7 dėl atitikties vertinimo, pagal kurį išrinkti Atitikties komiteto nariai.

Atitikties komitetas nagrinėja:

1. Šalių kreipimusis (angl. submission), kuriais prašoma įvertinti kitos šalies teisės aktų, taikomos praktikos atitiktį Orhuso konvencijos nuostatoms;

2. Šalių kreipimusis (angl. submission), kuriais šalis prašo įvertinti jos pačios teisės aktų, taikomos praktikos atitiktį Orhuso konvencijos nuostatoms;

3. Sekretoriato kreipimusis (angl. referral), kuriais Sekretoriatas informuoja Atitikties komitetą apie galbūt netinkamą Orhuso konvencijos nuostatų įgyvendinimą šalyje;

4. Visuomenės kreipimusis (angl. communication), kuriais prašoma įvertinti šalies teisės aktų, taikomos praktikos atitiktį Orhuso konvencijos nuostatoms.

Atitikties komitetas atitikties vertinimą gali atlikti ir savo iniciatyva.

Išnagrinėjęs individualias bylas Atitikties komitetas rengia ir teikia išvadas ir rekomendacijas bylos šaliai, šių išvadų ir rekomendacijų pagrindu šalių susitikimas priima sprendimą. Komitetas taip pat rengia ataskaitas dėl bendrųjų atitikties klausimų, kurių pagrindu šalių susitikimas priima sprendimus.

Atitikties komiteto bylos, kuriose Lietuva buvo/ yra šalimi

 

Byla ACCC/C/2006/16, pareiškėja asociacija Kazokiškių bendruomenė (BAIGTA)

Pareiškėja asociacija Kazokiškių bendruomenė tvirtino, kad Lietuva pažeidė Orhuso konvencijos 6 straipsnį įrengdama Kazokiškių sąvartyną: visuomenė nebuvo informuota apie planuojamą sąvartyną anksčiausiame etape, visuomenė neturėjo galimybės dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su sąvartyno įrengimu, taip pat negalėjo skųsti teismui susijusių sprendimų.

Atitikties komitetas vertino Lietuvos teisės nuostatų, susijusių su sąvartyno įrengimu, atitiktį Orhuso konvencijos reikalavimams.

2008 m. balandžio 2 d. išvadose ir rekomendacijose Atitikties komitetas įvardijo teisinio reguliavimo sritis, kurios aktualios siekiant nustatyti, ar buvo užtikrintas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su Kazokiškių sąvartyno įrengimu: atliekų valdymo plano rengimas, detalusis planavimas, sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV sprendimas) priėmimas, techninio projekto tvirtinimas ir statybos leidimo išdavimas, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (TIPK leidimas) išdavimas.

Atitikties komiteto pateikti reikšmingi išaiškinimai dėl Orhuso konvencijos taikymo Lietuvos teisės sistemoje:

1. Atliekų valdymo planai (byloje aptartas Vilniaus apskrities regioninis atliekų tvarkymo planas) laikytini planais, kurie patenka į Orhuso konvencijos 7 straipsnio taikymo apimtį (išvadų ir rekomendacijų 55 punktas);

2. Nors detalieji planai vadinami „planais“, tačiau pagal sukeliamas teisines pasekmes jie laikytini ne „planais“ Orhuso konvencijos 7 straipsnio prasme, o „sprendimais“ Orhuso konvencijos 6 straipsnio prasme (išvadų ir rekomendacijų 58 punktas);

3. Atitikties komitetas konstatavo, kad tiek pareiškėjas, tiek suinteresuota šalis (Lietuva) techninio projekto patvirtinimą ir statybos leidimo išdavimą vertino kaip nepatenkantį į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo apimtį, todėl Atitikties komitetas nevertino šių procedūrinių taisyklių atitikties Orhuso konvencijos nuostatoms (išvadų ir rekomendacijų 59 punktas).

Atsižvelgdamas į surinktą informaciją ir jos pagrindu padarytas išvadas (kelios iš jų įvardytos 1-3 punktuose aukščiau), įvertinęs, kad šioje byloje aktualus detalusis planas patvirtintas tuo metu, kai Orhuso konvencija Lietuvoje dar nebuvo taikoma, Atitikties komitetas iš esmės vertino PAV sprendimo priėmimo ir TIPK leidimo išdavimo procedūrų atitiktį Orhuso konvencijos 6 straipsnio reikalavimams.

Atitikties komitetas konstatavo:

1. Lietuva pažeidė Orhuso konvencijos 6 straipsnio 2, 3 dalis, nes neužtikrino tinkamo, savalaikio ir efektyvaus visuomenės informavimo, įtraukimo į PAV sprendimo priėmimo procesą (išvadų ir rekomendacijų 89 punktas);

2. Orhuso konvencijos reikalavimų (6 straipsnio 2, 3, 6, 7 dalių) neatitinka teisės nuostatos, kuriose įtvirtinta:

2.1. nėra įtvirtintų aiškių reikalavimų, kad visuomenė turi būti informuojama tinkamai, savalaikiai ir efektyviai;

2.2. per trumpas terminas (10 darbo dienų) visuomenei susipažinti su informacija ir pateikti pastabas;

2.3. tvarka, pagal kurią visuomenės dalyvavimą organizuoja, visuomenei informaciją teikia ir pastabas vertina ne kompetentinga institucija, o projekto vystytojas (dokumentų rengėjas);

2.4. reikalavimas visuomenei teikti „motyvuotas“ pastabas, apribojimas teikti pastabas tik „suinteresuotai visuomenei“.

Atitikties komitetas pateikė rekomendacijas, kaip ištaisyti nustatytus pažeidimus, nurodė parengti veiksmų planą, pagal kurį bus įgyvendintos šios išvados ir rekomendacijos. Trečiasis Orhuso konvencijos šalių susitikimas (2008 m.) patvirtino išvadas ir rekomendacijas sprendimu Nr. III/6d dėl Lietuvos įsipareigojimų pagal Orhuso konvenciją vykdymo.

Lietuva parengė ir pateikė Atitikties komitetui veiksmų planą dėl trečiojo Orhuso konvencijos šalių susitikimo sprendimo Nr. III/6d įgyvendinimo, 2010 m. pateikė sprendimo Nr. III/6d vykdymo ataskaitą. Atitikties komitetas įvertino Lietuvos atliktus teisės aktų pakeitimus ir 31 susitikimo, vykusio 2011 m. vasario mėn., ataskaitoje konstatavo, kad byloje identifikuoti teisinio reguliavimo trūkumai ištaisyti, t. y., byloje nagrinėtos Lietuvos teisės nuostatos atitinka Orhuso konvencijos nuostatas. Ketvirtasis Orhuso konvencijos šalių susitikimas (2011 m.). pasveikino Lietuvą ištaisius pažeidimus (sprendimas Nr. IV/9 dėl bendrųjų atitikties klausimų).

Daugiau informacijos apie bylos nagrinėjimą ČIA

Daugiau informacijos apie trečiojo Orhuso konvencijos šalių susitikimo sprendimo Nr. III/6d dėl Lietuvos įsipareigojimų pagal Orhuso konvenciją vykdymą ČIA

 

Byla ACCC/C/2013/98, pareiškėja asociacija Rudaminos bendruomenė (BAIGTA)

Pareiškėja asociacija Rudaminos bendruomenė tvirtino, kad įgyvendinant 400 kV elektros energijos perdavimo oro linijos nuo Alytaus transformatorių pastotės iki Lietuvos-Lenkijos Respublikų valstybinės sienos statybos ir eksploatacijos projektą buvo pažeisti Orhuso konvencijos 6, 9 straipsniai, nes nebuvo užtikrintas tinkamas visuomenės dalyvavimas susijusių sprendimų priėmime, neužtikrinta visuomenės teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

 

7-ajame Orhuso konvencijos šalių susitikime, kuris vyko 2021 m. spalio 18-20 dienomis, buvo priimtas sprendimas Nr. VII/8l (Sprendimas VII/8l), kuriame buvo pritarta Atitikties komiteto išvadoms ir konstatuota, kad Lietuva:

a) Teisingai nepranešusi suinteresuotajai visuomenei apie terminus, per kuriuos atitinkami dokumentai bus prieinami ir per kuriuos pastabos gali būti pateikiamos, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies d punkto ii papunkčio reikalavimų tinkamai informuoti suinteresuotą visuomenę apie numatomą procedūrą, įskaitant galimybes visuomenei dalyvauti;

b) Praktiškai apribodama elektros energijos perdavimo oro linijos sienos kirtimo punkto vietos parinkimo galimus variantus ir šią vietą nustatydama per tarptautines konsultacijas iki visuomenės dalyvavimo procedūros užbaigimo, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 4 dalies;

c) Nesugebėjusi užtikrinti, kad visi galimi variantai dėl elektros energijos perdavimo oro linijos technologijos pasirinkimo būtų ne tik teisiškai atviri, bet ir suinteresuotajai visuomenei aiškiai matomi kaip galimi, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 4 dalies.

d) Sukūrusi sistemą, pagal kurią visuomenės pastabos, atliekant poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, pirmiausia turi būti pateiktos subjektui, kuris neprivalo būti nepriklausomas nuo vystytojo, o ne pačiai kompetentingai valstybės institucijai, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 7 dalies;

e) Neužtikrindama, kad kompetentinga valdžios institucija būtų įpareigota deramai atsižvelgti į visuomenės dalyvavimo rezultatus, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 8 dalies;

f) Nei skelbiamame sprendime, nei kartu su juo, nesugebėjusi įrodyti, kad buvo deramai atsižvelgta į visuomenės dalyvavimo rezultatus, priimant sprendimą dėl elektros energijos perdavimo oro linijos nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 9 dalies;

g) Valstybės saugumo departamento veiksmai (skambinimas ir lankymas asmenų, susijusių su asociacija Rudaminos bendruomenė), „siekiant išsiaiškinti su elektros linija susijusius klausimus Rudaminos bendruomenėje“, turint omenyje asociacijos Rudaminos bendruomenė nepritarimą elektros energijos perdavimo oro linijai,  yra baudimas, persekiojimas arba varžymais kitais būdais, nesilaikant, Konvencijos 3 straipsnio 8 dalies (joje numatyta, kad turi būti užtikrinama, kad asmenys, pasinaudoję Konvencijoje numatytomis teisėmis, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi).

 

Sprendimo Nr. VII/8l  2 dalyje Lietuvai buvo rekomenduota imtis būtinų teisinių, reguliavimo ir administracinių priemonių, siekiant užtikrinti, kad:

(a) Apie sprendimus dėl leidimų konkrečiai veiklai pagal Orhuso konvencijos 6 straipsnį:

   (i) Visuomenei yra pranešama apie visus visuomenės dalyvavimo galimybių terminus, įskaitant laikotarpį, per kurį atitinkami dokumentai bus prieinami ir per kurį pastabos gali būti pateikiamos;

   (ii) Bet kokios tarptautinės konsultacijos dėl konkrečios tarpvalstybinės veiklos, surengtos suinteresuotos Šalies valstybės institucijos iki visuomenės dalyvavimo procedūros pagal 6 straipsnį užbaigimo, nei teisiškai, nei faktiškai visuomenės dalyvavimo procedūros metu neturi užkirsti kelio svarstyti įvairius galimus variantus;

   (iii) Kiekviename sprendimų priėmimo etape galimų svarstyti variantų įvairovė tinkamai atsispindi visuomenei teikiamoje informacijoje;

   (iv) Nustatytas aiškus reikalavimas, kad visuomenės pateiktos pastabos būtų siunčiamos kompetentingai valstybės institucijai;

   (v) Įpareigojimas deramai atsižvelgti į visuomenės pateiktas pastabas, informaciją, analizę arba nuomonę poveikio aplinkai vertinimo procedūros metu tenka kompetentingai valdžios institucijai;

   (vi) Kompetentinga valdžios institucija pateikia visuomenei įrodymus atitinkame skelbiamame sprendime arba kartu su juo, pagrindžiančius, kad visuomenės dalyvavimo rezultatai deramai atspindėti.

(b) Valstybės saugumo departamentas gauna aiškius nurodymus susilaikyti nuo veiklos, kuri gali būti suvokiama kaip asmenų, siekiančių pasinaudoti savo teisėmis dalyvauti priimant sprendimus ar kreiptis į teismą pagal Orhuso konvenciją, baudimas, persekiojimas ar varžymas kitais būdais.

 

Pagal Sprendimo Nr. VII/8l  3 dalies a punktą  Lietuva iki 2022 m. liepos 1 d. Orhuso konvencijos Atitikties komitetui turi pateikti veiksmų planą, įskaitant tvarkaraštį, dėl minimame sprendime pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo. Atsižvelgiant į tai, Aplinkos ministerija, parengusi veiksmų plano projektą, vykdė viešąją konsultaciją, 2022 m. birželio 28 d. Atitikties komitetui pateikė galutinį veiksmų planą.

 

2022 m. rugsėjo mėnesį, kai vyks 76-asis Atitikties komiteto susitikimas, bus pradedama Lietuvos pateikto veiksmų plano peržiūra. Galutinę ataskaitą dėl rekomendacijų įgyvendinimo pagal veiksmų planą Lietuva turės pateikti iki 2024 m. spalio 1 d., o 8-ajame Orhuso konvencijos šalių susitikime, kuris vyks 2025 m. pavasarį, bus sprendžiama, ar 7-ajame šalių susitikime Lietuvai pateiktos rekomendacijos buvo įgyvendintos.

 

Daugiau informacijos apie viešąją konsultaciją ČIA.

Daugiau informacijos apie veiksmų plano rengimą ČIA.

Daugiau informacijos apie bylos nagrinėjimą ČIA.

Nuoroda į Atitikties komitetui pateiktą veiksmų planą (ENG) ČIA.

 

Byla ACCC/S/2015/2, pareiškėja Lietuva (BAIGTA)

2015 m. kovo 25 d. Lietuva (Aplinkos ministerija) kreipėsi su skundu į Orhuso konvencijos Atitikties komitetą dėl Baltarusijos veiksmų atitikties įgyvendinant Astravo atominės elektrinės (AE) projektą. Siekdama apginti Lietuvos visuomenės interesus, Lietuva skunde teigė, kad Baltarusija pažeidė Orhuso konvencijos nuostatas planuodama, įgyvendindama Astravo AE projektą, konkrečiai Orhuso konvencijos:

- 3 straipsnio 9 dalį, nes neužtikrino Lietuvos visuomenės informavimo apie priimtus sprendimus, susijusius su Astravo AE projekto vykdymu, neužtikrino dokumentų vertimo į lietuvių kalbą ir vertimo 2010-03-02 renginio Vilniuje metu;

- 6 straipsnio 2 dalį, nes nesuteikė pakankamai laiko susipažinti su PAV ataskaita, tinkamai ir laiku neinformavo apie 2013-08-17 renginį ir ribojo dalyvavimą šiame renginyje;

- 6 straipsnio 3 dalį, nes nesuteikė pakankamai laiko susipažinti su PAV dokumentacija, nesuteikė galimybės teikti pastabas valstybinės ekologinės ekspertizės išvadoms;

- 6 straipsnio 4 dalį, nes nesuteikė galimybės Lietuvos visuomenei dalyvauti projekto pradiniame etape ir teikti poziciją dėl alternatyvų pasirinkimo;

- 6 straipsnio 6 dalį, nes neužtikrino Lietuvos visuomenės teisės gauti visą, su projektu susijusią, informaciją;

- 6 straipsnio 8 dalį, nes neužtikrino, kad visuomenės dalyvavimas atsispindėtų priimamuose sprendimuose (pagrindiniai jų – PAV ataskaita ir valstybinės ekologinės ekspertizės išvados).

Atsiliepime į Lietuvos skundą Baltarusija visus kaltinimus neigė, tačiau 2021 m. liepos 23 d. Atitikties komitetas priėjo išvadas, kad Baltarusija:

a) Tinkamai ir veiksmingai neinformuodama Lietuvos visuomenės apie jos galimybes dalyvauti 2009 m. spalio 9 d. viešame svarstyme Astravo mieste ir pateikti rašytines pastabas priimant sprendimą dėl 2010 m. valstybinės ekologinės ekspertizės, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies d punkto ii ir v papunkčių;

b) Neužtikrinusi, kad priemonės, kuriomis buvo pranešta Lietuvos visuomenei apie 2009 m. viešą svarstymą Astravo mieste, būtų veiksmingos (pranešant Lietuvos visuomenei, arba dedant reikiamas pastangas užtikrinti, kad Lietuva pati tai atlikto efektyviai), nesilaikė  Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies;

c) Nepateikdama tinkamo ir veiksmingo pranešimo žiniasklaidoje lietuvių kalba dėl 2013 m. viešo svarstymo Astravo mieste nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies;

d) Suteikiant Lietuvos visuomenei galimybę išnagrinėti PAV ataskaitą net dar vėlesniame etape, nei ji buvo pateikta Baltarusijos visuomenei, kas jau ir taip buvo per vėlu užtikrinti Konvencijos atitiktį, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 6 dalies;

e) Neįrodžiusi, kad buvo tinkamai atsižvelgta į Lietuvos visuomenės pastabas priimant sprendimą dėl 2013 m. valstybinės ekologinės ekspertizės, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 8 dalies;

f) Nepateikdama Lietuvos visuomenei 2010 ir 2013 m. valstybinės ekologinės ekspertizės išvadų teksto, įskaitant motyvus ir svarstymus, kuriais jos buvo grindžiamos, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 9 dalies;

g) Suteikdama mažiau palankias sąlygas Lietuvos visuomenei susipažinti su informacija, svarbia priimant sprendimą dėl 2010 m. valstybinės ekologinės ekspertizės, nesilaikė Konvencijos 6 straipsnio 9 dalies.

 

7-ajame Orhuso konvencijos šalių susitikime, kuris vyko 2021 m. spalio 18-20 dienomis, buvo priimtas sprendimas Nr.VII/8c, kuriame buvo pritarta Atitikties komiteto išvadoms byloje ACCC/S/2015/2 (pareiškėja Lietuva) ir byloje ACCC/C/2014/102 (pareiškėja visuomeninė asociacija iš Baltarusijos „Ecohome“), kurioje Atitikties komitetas priėjo išvadą, kad Baltarusija, areštuodama su asociacija susijusius asmenis, pažeidė Konvencijos 3 straipsnio 8 dalį.

 

Daugiau informacijos apie bylą  ACCC/S/2015/2 ČIA

Daugiau informacijos apie bylą ACCC/C/2014/102 ČIA.

Daugiau informacijos apie sprendimą Nr.VII/8c ČIA.

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-01-29