Orhuso konvencija

Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos Konvencija dėl teisės gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais buvo priimta 1998 m. birželio 25 d. ketvirtojoje Europos ministrų konferencijoje „Aplinka Europai“ Danijos Orhuso mieste, tad paprastai ir vadinama Orhuso konvencija. Ji įsigaliojo 2001 m., o 2011 m. gruodžio mėn. duomenimis turėjo 45 šalis nares (toliau – Šalis).

Konvencijos tikslas – apsaugoti kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje, užtikrinant teisę gauti informaciją, teisę dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Orhuso konvencija – unikalus susitarimas aplinkos srityje, kadangi:

·         susieja teises aplinkos srityje su žmogaus teisėmis;

·         akcentuoja visų mūsų pareigas ateities kartoms;

·         įtvirtina, kad darnus vystymasis galimas tik dalyvaujant visoms suinteresuotoms grupėms;

·         susieja vyriausybių atskaitomybę ir aplinkos apsaugą;

·         pastangas sutelkia į visuomenės ir valdžios institucijų bendravimą demokratinėmis sąlygomis.

· Konvencijos tekstas (lietuvių kalbakitomis kalbomis)

2003 m. neeiliniame konvencijos šalių susitikime Kijeve buvo priimtas Protokolas dėl išleidžiamų ir perduodamų teršalų registrų. Jo tikslas - pagerinti visuomenės galimybes gauti informaciją sukuriant nacionalinius teršalų registrus (taršos iš pramoninių ir kitų vietų sąrašus). Be to, tikimasi, kad tai padės mažinti pačią taršą. Protokolas įsigaliojo 2009 m.  

· Protokolo dėl išleidžiamų ir perduodamų teršalų registrų tekstas (lietuvių kalbakitomis kalbomis)

2005 m. Alma Atoje vykusiame Antrajame konvencijos šalių susitikime buvo priimtas konvencijos pakeitimas, kuriame nustatytos tikslesnės nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus dėl apgalvoto genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) išleidimo į aplinką ir tiekimo rinkai. Pakeitimas dar neįsigaliojęs.

· Konvencijos pakeitimo dėl genetiškai modifikuotų organizmų tekstas (lietuvių kalbakitomis kalbomis)

Konvencijos garantuojamos teisės

Konvenciją sudaro trijų ramsčių sistema, pagal kurią visuomenei garantuojama: 1) teisės gauti informaciją apie aplinką; 2) teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus; 3) teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Konvencijos valdymo organai, ataskaitų teikimas ir atitikties mechanizmas

Pagrindinis konvencijos valdymo organas – Šalių susitikimas, kuriame dalyvauja visos konvencijos Šalys. Jo metu, remiantis nacionalinėmis Šalių ataskaitomis, peržiūrimas konvencijos įgyvendinimas bei imamasi reikiamų priemonių konvencijos tikslams pasiekti (pvz., teikiamos rekomendacijos konkrečioms šalims, sudaromas veiksmų planas keliems metams į priekį ir pan.).

Prieš kiekvieną konvencijos šalių susitikimą, Šalys turi pateikti konvencijos įgyvendinimo ataskaitas. Jas rengiant dalyvauja ne tik įvairios institucijos, tačiau ir nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės. Lietuvos (ir kitų šalių) ataskaitas galite rasti čia.

Aktualią 2014-2016 m. Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje ataskaitą galite rasti čia: lietuvių ir anglų kalba. 

Atitikties mechanizmo tikslas - užtikrinti tinkamą Konvencijos nuostatų įgyvendinimą Šalyse. Atitikties komitetas nagrinėja visuomenės, Šalių, konvencijos sekretoriato kreipimusis dėl Šalies teisės aktų, įgyvendinamos praktikos atitikties Orhuso konvencijos nuostatoms ir teikia išvadas ir rekomendacijas.

Daugiau  informacijos apie Atitikties komitetą ir jo veiklą galite rasti čia.

 

 

Lietuva Orhuso konvenciją ratifikavo 2001 m., jos pakeitimą dėl GMO – 2007 m., o protokolą – 2009 m. Po ratifikavimo šie dokumentai tapo nacionalinės teisės dalimi. Be to, dar prieš šį procesą, su konvencijos įgyvendinimu susiję teisės aktai buvo peržiūrėti bei priimti nauji, kad atitiktų konvencijos reikalavimus. Kita vertus, dėl Orhuso konvencijos taikymo platumo, vis didėjančio aktualumo bei taikymo srities jautrumo ir kylančių neaiškumų, teisės aktai tobulinami nuolat.

I. Teisė gauti informaciją apie aplinką 

Orhuso konvencijos 4, 5 straipsniai garantuoja visuomenei teisę gauti informaciją apie aplinką. Informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį, turi būti tiek renkama ir skleidžiama institucijų iniciatyva (5 straipsnis), tiek teikiama pagal atskirą prašymą (4 straipsnis). Šios Orhuso konvencijos nuostatos Europos Sąjungos lygiu įgyvendinamos 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančia Tarybos direktyvą 90/313/EEB, 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (skirtas ES institucijoms). 

Pagrindinis Lietuvos Respublikos teisės aktas, užtikrinantis teisę gauti informaciją apie aplinką bei numatantis jos realizavimo tvarką – Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašas, patvirtintas 1992 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1175 (toliau – Informacijos teikimo tvarkos aprašas).

Informacijos apie rengiamus planus ir programas, skirtus aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui, teikimas reglamentuotas specialiuosiuose teisės aktuose. 

Informacija apie aplinką – tai rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokios materialios formos informacija apie: 

1. aplinkos elementų (oro ir atmosferos, vandens, dirvožemio ir žemės, kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių, įskaitant pelkes, pakrantės ir jūros zonas, biologinės įvairovės ir jos komponentų, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus) būklę ir šių elementų sąveiką; 

2. veiksnius (medžiagas, energiją, triukšmą, radiaciją ar atliekas, įskaitant radioaktyviąsias atliekas, jų išmetimą, išleidimą ir kitą patekimą į aplinką), darančius arba galinčius daryti poveikį 1 punkte nurodytiems aplinkos elementams; 

3. priemones (įskaitant administracines), tokias kaip susitarimai aplinkos klausimais, įvairių sričių politika, teisės aktai, planai ir programos, ir veiklą, darančią arba galinčią daryti poveikį 1 ir 2 punktuose nurodytiems elementams ir veiksniams, taip pat šiems elementams apsaugoti sukurtas priemones ar veiklą; 

4. ataskaitas apie teisės aktų aplinkos srityje įgyvendinimą; 

5. išlaidų ir gautos naudos, kitą ekonominę analizę ir prielaidas, susijusias su 3 punkte nurodyta veikla ir priemonėmis; 

6. žmonių sveikatos ir saugos būklę, įskaitant maisto grandinės užteršimą, žmonių gyvenimo sąlygas, kultūros objektų ir statinių būklę, kai jiems daro arba gali daryti poveikį 1 punkte nurodytų elementų būklė arba 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksniai, veikla arba priemonės per šiuos elementus. 

Atkreiptinas dėmesys, kad nėra baigtinio sąrašo, kokia informacija laikoma „informacija apie aplinką“.  

PAVYZDŽIAI 

Informacijos apie aplinką pavyzdžiai, patvirtinti Orhuso konvencijos Atitikties komiteto praktikoje: 

  • sprendimai dėl ūkinės veiklos, kuri turi ar gali turėti poveikį aplinkai, leistinumo (pvz., planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV), taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimai); 
  • informacija, susijusi su planavimu transporto, turizmo sektoriuose; 
  • sprendimai, susiję su žemės naudojimu, teritorijų planavimu; 
  • finansiniai susitarimai, kurie priimti nebūtinai išimtinai aplinkos srityje, bet gali turėti poveikį aplinkai (pvz., nustato specifines natūralių buveinių apsaugos finansines priemones); 
  • galimybių studija, parengta siekiant pagrįsti teisinį reguliavimą (pvz., dėl radioaktyvių atliekų importo ir šalinimo). 

PAGRINDINIAI INFORMACIJOS APIE APLINKĄ TEIKIMO PRINCIPAI 

1. prašymas suteikti informaciją apie aplinką neturi būti motyvuotas, pagrįstas (kitaip tariant, institucija neturi teisės reikalauti nurodyti, kokiu tikslu pareiškėjas renka informaciją); 

2. jei institucija prašomos informacijos neturi – per 5 darbo dienas persiunčia prašymą informaciją turinčiai institucijai (apie tai per 3 darbo dienas informuoja pareiškėją); 

3. Jei institucija prašomą informaciją turi – pateikią ja ne vėliau nei per 14 kalendorinių dienų (terminas gali būti motyvuotai pratęstas dar 14 kalendorinių dienų); 

4. Jeigu pareiškėjas mano, kad atsakyta netiksliai ar neišsamiai, jis gali prašyti papildyti informaciją. Papildoma informacija teikiama per 5 darbo dienas. 

5. Numatytos informacijos teikimo išimtys! (Informacijos teikimo tvarkos aprašo 16, 18 punktai). 

6. Informacija teikiama nemokamai, išskyrus atvejus, kai prašoma padengti informacijos teikimo sąnaudas (dokumentų kopijavimo išlaidas ir pan.). 

7. Pareiškėjas turi teisę skųsti: atsisakymą suteikti informaciją, delsimą suteikti informaciją (nesuteikimą per nustatytus terminus), netinkamos, nepilnos informacijos teikimą Lietuvos administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. 

 

INFORMACIJA BUS PAPILDYTA...

 

Dokumentai:

Teisės kreiptis į teismus užtikrinimas ES (Aktualu)

Ekspertų „Milieu Consulting Sprl“ parengta studija „Orhuso konvencijos teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais įgyvendinimas Europos Sąjungoje

Nuorodos:

Remiantis Orhuso konvencijos 15 straipsniu, „Konvencijos šalys bendru sutarimu sukuria nekonfrontacinio, neteisminio, konsultacinio pobūdžio neprivalomas priemones patikrinti, kaip laikomasi šios Konvencijos nuostatų“. Šios nuostatos pagrindu 2002 m. pirmasis šalių susitikimas priėmė sprendimą Nr. I/7 dėl atitikties vertinimo, pagal kurį išrinkti Atitikties komiteto nariai.

Atitikties komitetas nagrinėja:

1. Šalių kreipimusis (angl. submission), kuriais prašoma įvertinti kitos šalies teisės aktų, taikomos praktikos atitiktį Orhuso konvencijos nuostatoms;

2. Šalių kreipimusis (angl. submission), kuriais šalis prašo įvertinti jos pačios teisės aktų, taikomos praktikos atitiktį Orhuso konvencijos nuostatoms;

3. Sekretoriato kreipimusis (angl. referral), kuriais Sekretoriatas informuoja Atitikties komitetą apie galbūt netinkamą Orhuso konvencijos nuostatų įgyvendinimą šalyje;

4. Visuomenės kreipimusis (angl. communication), kuriais prašoma įvertinti šalies teisės aktų, taikomos praktikos atitiktį Orhuso konvencijos nuostatoms.

Atitikties komitetas atitikties vertinimą gali atlikti ir savo iniciatyva.

Išnagrinėjęs individualias bylas Atitikties komitetas rengia ir teikia išvadas ir rekomendacijas bylos šaliai, šių išvadų ir rekomendacijų pagrindu šalių susitikimas priima sprendimą. Komitetas taip pat rengia ataskaitas dėl bendrųjų atitikties klausimų, kurių pagrindu šalių susitikimas priima sprendimus.

Atitikties komiteto bylos, kuriose Lietuva buvo/ yra šalimi

Byla ACCC/C/2006/16, pareiškėja asociacija Kazokiškių bendruomenė (BAIGTA)

Pareiškėja asociacija Kazokiškių bendruomenė tvirtino, kad Lietuva pažeidė Orhuso konvencijos 6 straipsnį įrengdama Kazokiškių sąvartyną: visuomenė nebuvo informuota apie planuojamą sąvartyną anksčiausiame etape, visuomenė neturėjo galimybės dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su sąvartyno įrengimu, taip pat negalėjo skųsti teismui susijusių sprendimų.

Atitikties komitetas vertino Lietuvos teisės nuostatų, susijusių su sąvartyno įrengimu, atitiktį Orhuso konvencijos reikalavimams.

2008 m. balandžio 2 d. išvadose ir rekomendacijose Atitikties komitetas įvardijo teisinio reguliavimo sritis, kurios aktualios siekiant nustatyti, ar buvo užtikrintas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su Kazokiškių sąvartyno įrengimu: atliekų valdymo plano rengimas, detalusis planavimas, sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV sprendimas) priėmimas, techninio projekto tvirtinimas ir statybos leidimo išdavimas, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (TIPK leidimas) išdavimas.

Atitikties komiteto pateikti reikšmingi išaiškinimai dėl Orhuso konvencijos taikymo Lietuvos teisės sistemoje:

1. Atliekų valdymo planai (byloje aptartas Vilniaus apskrities regioninis atliekų tvarkymo planas) laikytini planais, kurie patenka į Orhuso konvencijos 7 straipsnio taikymo apimtį (išvadų ir rekomendacijų 55 punktas);

2. Nors detalieji planai vadinami „planais“, tačiau pagal sukeliamas teisines pasekmes jie laikytini ne „planais“ Orhuso konvencijos 7 straipsnio prasme, o „sprendimais“ Orhuso konvencijos 6 straipsnio prasme (išvadų ir rekomendacijų 58 punktas);

3. Atitikties komitetas konstatavo, kad tiek pareiškėjas, tiek suinteresuota šalis (Lietuva) techninio projekto patvirtinimą ir statybos leidimo išdavimą vertino kaip nepatenkantį į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo apimtį, todėl Atitikties komitetas nevertino šių procedūrinių taisyklių atitikties Orhuso konvencijos nuostatoms (išvadų ir rekomendacijų 59 punktas).

Atsižvelgdamas į surinktą informaciją ir jos pagrindu padarytas išvadas (kelios iš jų įvardytos 1-3 punktuose aukščiau), įvertinęs, kad šioje byloje aktualus detalusis planas patvirtintas tuo metu, kai Orhuso konvencija Lietuvoje dar nebuvo taikoma, Atitikties komitetas iš esmės vertino PAV sprendimo priėmimo ir TIPK leidimo išdavimo procedūrų atitiktį Orhuso konvencijos 6 straipsnio reikalavimams.

Atitikties komitetas konstatavo:

1. Lietuva pažeidė Orhuso konvencijos 6 straipsnio 2, 3 dalis, nes neužtikrino tinkamo, savalaikio ir efektyvaus visuomenės informavimo, įtraukimo į PAV sprendimo priėmimo procesą (išvadų ir rekomendacijų 89 punktas);

2. Orhuso konvencijos reikalavimų (6 straipsnio 2, 3, 6, 7 dalių) neatitinka teisės nuostatos, kuriose įtvirtinta:

2.1. nėra įtvirtintų aiškių reikalavimų, kad visuomenė turi būti informuojama tinkamai, savalaikiai ir efektyviai;

2.2. per trumpas terminas (10 darbo dienų) visuomenei susipažinti su informacija ir pateikti pastabas;

2.3. tvarka, pagal kurią visuomenės dalyvavimą organizuoja, visuomenei informaciją teikia ir pastabas vertina ne kompetentinga institucija, o projekto vystytojas (dokumentų rengėjas);

2.4. reikalavimas visuomenei teikti „motyvuotas“ pastabas, apribojimas teikti pastabas tik „suinteresuotai visuomenei“.

Atitikties komitetas pateikė rekomendacijas, kaip ištaisyti nustatytus pažeidimus, nurodė parengti veiksmų planą, pagal kurį bus įgyvendintos šios išvados ir rekomendacijos. Trečiasis Orhuso konvencijos šalių susitikimas (2008 m.) patvirtino išvadas ir rekomendacijas sprendimu Nr. III/6d dėl Lietuvos įsipareigojimų pagal Orhuso konvenciją vykdymo.

Lietuva parengė ir pateikė Atitikties komitetui veiksmų planą dėl trečiojo Orhuso konvencijos šalių susitikimo sprendimo Nr. III/6d įgyvendinimo, 2010 m. pateikė sprendimo Nr. III/6d vykdymo ataskaitą. Atitikties komitetas įvertino Lietuvos atliktus teisės aktų pakeitimus ir 31 susitikimo, vykusio 2011 m. vasario mėn., ataskaitoje konstatavo, kad byloje identifikuoti teisinio reguliavimo trūkumai ištaisyti, t. y., byloje nagrinėtos Lietuvos teisės nuostatos atitinka Orhuso konvencijos nuostatas. Ketvirtasis Orhuso konvencijos šalių susitikimas (2011 m.). pasveikino Lietuvą ištaisius pažeidimus (sprendimas Nr. IV/9 dėl bendrųjų atitikties klausimų).

Daugiau informacijos apie bylos nagrinėjimą: https://www.unece.org/env/pp/compliance/Compliancecommittee/16TableLithuania.html

Daugiau informacijos apie trečiojo Orhuso konvencijos šalių susitikimo sprendimo Nr. III/6d dėl Lietuvos įsipareigojimų pagal Orhuso konvenciją vykdymą: https://www.unece.org/env/pp/compliance/compliancecommittee/ccimpldocslithuaniamop3.html

Byla ACCC/C/2013/98, pareiškėja asociacija Rudaminos bendruomenė (NAGRINĖJAMA)

Rudaminos bendruomenė tvirtino, kad įgyvendinant 400 kV elektros energijos perdavimo oro linijos nuo Alytaus transformatorių pastotės iki Lietuvos-Lenkijos Respublikų valstybinės sienos statybos ir eksploatacijos projektą buvo pažeisti Orhuso konvencijos 6, 9 straipsniai, nes nebuvo užtikrintas tinkamas visuomenės dalyvavimas susijusių sprendimų priėmime, neužtikrinta visuomenės teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Šiuo metu Orhuso konvencijos Atitikties komitetas rengia išvadų ir rekomendacijų projektą byloje, kuris bus siunčiamas bylos šalių pastaboms.

Daugiau informacijos apie byla: https://www.unece.org/environmental-policy/conventions/public-participation/aarhus-convention/tfwg/envppcc/envppcccom/acccc201398-lithuania.html

Byla ACCC/S/2015/2, pareiškėja Lietuva (NAGRINĖJAMA)

2015 m. kovo 25 d. Lietuva (Aplinkos ministerija) kreipėsi su skundu į Orhuso konvencijos Atitikties komitetą dėl Baltarusijos veiksmų atitikties įgyvendinant Astravo atominės elektrinės (AE) projektą. Siekdama apginti Lietuvos visuomenės interesus, Lietuva skunde teigė, kad Baltarusija pažeidė Orhuso konvencijos nuostatas planuodama, įgyvendindama Astravo AE projektą, konkrečiai Orhuso konvencijos:

- 3 straipsnio 9 dalį, nes neužtikrino Lietuvos visuomenės informavimo apie priimtus sprendimus, susijusius su Astravo AE projekto vykdymu, neužtikrino dokumentų vertimo į lietuvių kalbą ir vertimo 2010-03-02 renginio Vilniuje metu;

- 6 straipsnio 2 dalį, nes nesuteikė pakankamai laiko susipažinti su PAV ataskaita, tinkamai ir laiku neinformavo apie 2013-08-17 renginį ir ribojo dalyvavimą šiame renginyje;

- 6 straipsnio 3 dalį, nes nesuteikė pakankamai laiko susipažinti su PAV dokumentacija, nesuteikė galimybės teikti pastabas valstybinės ekologinės ekspertizės išvadoms;

- 6 straipsnio 4 dalį, nes nesuteikė galimybės Lietuvos visuomenei dalyvauti projekto pradiniame etape ir teikti poziciją dėl alternatyvų pasirinkimo;

- 6 straipsnio 6 dalį, nes neužtikrino Lietuvos visuomenės teisės gauti visą, su projektu susijusią, informaciją;

- 6 straipsnio 8 dalį, nes neužtikrino, kad visuomenės dalyvavimas atsispindėtų priimamuose sprendimuose (pagrindiniai jų – PAV ataskaita ir valstybinės ekologinės ekspertizės išvados).

Atsiliepime į Lietuvos skundą Baltarusija visus kaltinimus neigė. Šiuo metu Orhuso konvencijos Atitikties komitetas rengia išvadų ir rekomendacijų projektą byloje, kuris bus siunčiamas bylos šalių pastaboms.

 

Daugiau informacijos apie byla: https://www.unece.org/environmental-policy/conventions/public-participation/aarhus-convention/tfwg/envppcc/submissions/acccs20152-belarus.html

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-10-23