BDAR
gdpr

JŪSŲ ASMENS DUOMENŲ VALDYMAS

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.


Visuomenės teisės ir jų realizavimo tvarka Lietuvoje

Lietuva Orhuso konvenciją ratifikavo 2001 m., jos pakeitimą dėl GMO – 2007 m., o protokolą – 2009 m. Po ratifikavimo šie dokumentai tapo nacionalinės teisės dalimi. Be to, dar prieš šį procesą, su konvencijos įgyvendinimu susiję teisės aktai buvo peržiūrėti bei priimti nauji, kad atitiktų konvencijos reikalavimus. Kita vertus, dėl Orhuso konvencijos taikymo platumo, vis didėjančio aktualumo bei taikymo srities jautrumo ir kylančių neaiškumų, teisės aktai tobulinami nuolat.

 

I. Teisė gauti informaciją apie aplinką 

Orhuso konvencijos 4, 5 straipsniai garantuoja visuomenei teisę gauti informaciją apie aplinką. Informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį, turi būti tiek renkama ir skleidžiama institucijų iniciatyva (5 straipsnis), tiek teikiama pagal atskirą prašymą (4 straipsnis). Šios Orhuso konvencijos nuostatos Europos Sąjungos lygiu įgyvendinamos 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančia Tarybos direktyvą 90/313/EEB, 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (skirtas ES institucijoms). 

Pagrindinis Lietuvos Respublikos teisės aktas, užtikrinantis teisę gauti informaciją apie aplinką bei numatantis jos realizavimo tvarką – Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašas, patvirtintas 1992 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1175 (toliau – Informacijos teikimo tvarkos aprašas).

Informacijos apie rengiamus planus ir programas, skirtus aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui, teikimas reglamentuotas specialiuosiuose teisės aktuose. 

Informacija apie aplinką – tai rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokios materialios formos informacija apie: 

1. aplinkos elementų (oro ir atmosferos, vandens, dirvožemio ir žemės, kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių, įskaitant pelkes, pakrantės ir jūros zonas, biologinės įvairovės ir jos komponentų, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus) būklę ir šių elementų sąveiką; 

2. veiksnius (medžiagas, energiją, triukšmą, radiaciją ar atliekas, įskaitant radioaktyviąsias atliekas, jų išmetimą, išleidimą ir kitą patekimą į aplinką), darančius arba galinčius daryti poveikį 1 punkte nurodytiems aplinkos elementams; 

3. priemones (įskaitant administracines), tokias kaip susitarimai aplinkos klausimais, įvairių sričių politika, teisės aktai, planai ir programos, ir veiklą, darančią arba galinčią daryti poveikį 1 ir 2 punktuose nurodytiems elementams ir veiksniams, taip pat šiems elementams apsaugoti sukurtas priemones ar veiklą; 

4. ataskaitas apie teisės aktų aplinkos srityje įgyvendinimą; 

5. išlaidų ir gautos naudos, kitą ekonominę analizę ir prielaidas, susijusias su 3 punkte nurodyta veikla ir priemonėmis; 

6. žmonių sveikatos ir saugos būklę, įskaitant maisto grandinės užteršimą, žmonių gyvenimo sąlygas, kultūros objektų ir statinių būklę, kai jiems daro arba gali daryti poveikį 1 punkte nurodytų elementų būklė arba 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksniai, veikla arba priemonės per šiuos elementus. 

Atkreiptinas dėmesys, kad nėra baigtinio sąrašo, kokia informacija laikoma „informacija apie aplinką“.  

PAVYZDŽIAI 

Informacijos apie aplinką pavyzdžiai, patvirtinti Orhuso konvencijos Atitikties komiteto praktikoje: 

  • sprendimai dėl ūkinės veiklos, kuri turi ar gali turėti poveikį aplinkai, leistinumo (pvz., planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV), taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimai); 
  • informacija, susijusi su planavimu transporto, turizmo sektoriuose; 
  • sprendimai, susiję su žemės naudojimu, teritorijų planavimu; 
  • finansiniai susitarimai, kurie priimti nebūtinai išimtinai aplinkos srityje, bet gali turėti poveikį aplinkai (pvz., nustato specifines natūralių buveinių apsaugos finansines priemones); 
  • galimybių studija, parengta siekiant pagrįsti teisinį reguliavimą (pvz., dėl radioaktyvių atliekų importo ir šalinimo). 

PAGRINDINIAI INFORMACIJOS APIE APLINKĄ TEIKIMO PRINCIPAI 

1. prašymas suteikti informaciją apie aplinką neturi būti motyvuotas, pagrįstas (kitaip tariant, institucija neturi teisės reikalauti nurodyti, kokiu tikslu pareiškėjas renka informaciją); 

2. jei institucija prašomos informacijos neturi – per 5 darbo dienas persiunčia prašymą informaciją turinčiai institucijai (apie tai per 3 darbo dienas informuoja pareiškėją); 

3. Jei institucija prašomą informaciją turi – pateikią ja ne vėliau nei per 14 kalendorinių dienų (terminas gali būti motyvuotai pratęstas dar 14 kalendorinių dienų); 

4. Jeigu pareiškėjas mano, kad atsakyta netiksliai ar neišsamiai, jis gali prašyti papildyti informaciją. Papildoma informacija teikiama per 5 darbo dienas. 

5. Numatytos informacijos teikimo išimtys! (Informacijos teikimo tvarkos aprašo 16, 18 punktai). 

6. Informacija teikiama nemokamai, išskyrus atvejus, kai prašoma padengti informacijos teikimo sąnaudas (dokumentų kopijavimo išlaidas ir pan.). 

7. Pareiškėjas turi teisę skųsti: atsisakymą suteikti informaciją, delsimą suteikti informaciją (nesuteikimą per nustatytus terminus), netinkamos, nepilnos informacijos teikimą Lietuvos administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. 

 

II. Teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus

Teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus suprantama plačiai ir apimta ne tik dalyvavimą procesuose, susijusiuose su sprendimų dėl konkrečios ūkinės veiklos leistinumo priėmimu, bet ir dalyvavimą planų, programų svarstyme, politikos formavime, dalyvavimą teisėkūros procese.

Lietuvos Respublikoje minimus sprendimų priėmimo procesus reglamentuoja skirtingų sričių teisės aktai, pagrindiniai iš jų:

1. Įstatymo lygmens teisės aktai:

1.1. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) įstatymas;

1.2. Teisėkūros pagrindų įstatymas;

1.3. Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas.

2. Įgyvendinamieji teisės aktai:

2.1. Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašas, patvirtintas 2005-07-15 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-370;

2.2. Atrankos dėl PAV tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2017-10-16 įsakymu Nr. D1-845;

2.3. PAV tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2017-10-31 įsakymu Nr. D1-885;

2.4. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo (TIPK) taisyklės, patvirtintos 2013-07-15 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-528;

2.5. Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) tvarkos aprašas, patvirtintas 2004-08-18 LRV nutarimu Nr. 967;

2.6. Visuomenės dalyvavimo planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūrose ir vertinimo subjektų, Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų užsienio valstybių informavimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2014-08-27 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-455;

2.7. Visuomenės informavimo ir dalyvavimo rengiant planus ir programas, skirtas aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui tvarkos aprašas, patvirtintas 2005-07-26 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-381;

2.8. Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatai, taip pat teisės aktai, numatantys visuomenės įtraukimą į politikos formavimą (visuomenės įtraukimas į įvairias darbo grupes savivaldybės, valstybės lygmenyje ir pan.).

 

III. Teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais

Orhuso konvencijos 9 straipsnis garantuoja visuomenės teisę kreiptis su skundu, prašymu, pareiškimu tais atvejais, kai, pareiškėjo vertinimu: 1) buvo pažeista jo teisė gauti informaciją apie aplinką; 2) buvo pažeista jo teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus. Be kita ko, Orhuso konvencija garantuoja teisę kreiptis administracine ar teismine tvarka dėl veiksmų ar neveikimo pagrįstumo (nepriklausomai, ar veiksmai, neveikimas atliktas privataus asmens ar viešojo administravimo institucijos), jei pastarieji pažeidžia nacionalinius teisės aktus, susijusius su aplinka. Pažymėtina, kad šios teisės garantuojamos ne tik fiziniams asmenims, bet ir nevyriausybinėms organizacijoms, atitinkančioms nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus.

ATMINTINĖ (pagrindinės teisės kreiptis į teismus realizavimo tvarkos ir terminai):

1. Jei pareiškėjas mano, kad jo prašymas suteikti informaciją apie aplinką buvo išnagrinėtas netinkamai, nepagrįstai atsisakyta suteikti informaciją, į pateiktą prašymą neatsakyta, paprastai atsakymų apskundimo tvarka nurodoma pateiktame atsakyme. Standartinė tvarka – skundas gali būti teikiamas administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. Tam tikrais atvejais skundas gali būti teikiamas aukštesnei pagal pavaldumą institucijai (vertinama kiekvienu konkrečiu atveju). Bendri apskundimo terminai (jei specialiuosiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip)  – 1 mėnesis nuo sprendimo priėmimo ar 2 mėnesiai institucijos neveikimo atveju.

2. Jei pareiškėjas mano, kad jo teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus buvo pažeista, jis turi teisę kreiptis į teismą teisės aktuose nustatyta tvarka. Veikimo ir (arba) neveikimo ginčijimas šiais atvejais taip pat priskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl bendri apskundimo terminai (jei specialiuosiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip) - 1 mėnesis nuo sprendimo priėmimo ar 2 mėnesiai institucijos neveikimo atveju.

3. Daugiausiai diskusijų ne tik Lietuvoje bet ir kitose Orhuso konvencijos šalyse narėse kelia atvejis, kuris numato plačią teisę visuomenei kreiptis administracine ar teismine tvarka dėl veiksmų ar neveikimo pagrįstumo (nepriklausomai, ar veiksmai, neveikimas atliktas privataus asmens ar viešojo administravimo institucijos), jei pastarieji pažeidžia nacionalinius teisės aktus, susijusius su aplinka. Šis atvejis gali būti suprantamas kaip viešojo intereso gynimo atvejis aplinkos srityje. Viešojo intereso gynimo pagrindai, subjektai, turintys teisę ginti viešąjį interesą, apibrėžti tiek Civilinio proceso kodekse (CPK), tiek Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ).

ABTĮ 5 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 55 straipsnyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. CPK 49 straipsnyje įtvirtinta prokuroro ir, įstatymų nustatytais atvejais, valstybės ir savivaldybių institucijų ir kitų asmenų teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. O Aplinkos apsaugos įstatyme ir yra numatyta suinteresuotos visuomenės teisė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą (7 straipsnio 2 dalis). Deja, bet esanti teisminė praktika šiuo klausimu rodo, kad visuomenei kyla sunkumų siekiant pasinaudoti šia teise. Neretai dėl to, kad konkrečioje situacijoje sudėtinga pagrįsti, kad ginamas viešasis, o ne privatus interesas, taip pat pasitaiko nevienareikšmio teisės aktų traktavimo atvejų (taip pat iš teismų pusės).

 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-10-14