Biologinės įvairovės konvencija (angl. Convention on Biological Diversity, toliau – Konvencija) įsigaliojo 1993 m. gruodžio 29 d. Lietuva Konvenciją ratifikavo 1995 m.
Planetos biologinės įvairovės ištekliai yra gyvybiškai svarbūs žmonijos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Vis dažniau pripažįstama, kad biologinė įvairovė yra neįkainojamas turtas dabarties ir ateities kartoms. Taigi, žmogaus veiklos sukeltas rūšių nykimas kelia rimtą susirūpinimą, kadangi dar niekada nebuvo tokios didelės grėsmės rūšių išlikimui.
Biologinė įvairovė dažniausiai suprantama kaip skirtingos augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų rūšys. Šiuo metu pasaulyje yra aprašyta apie 1,75 mln. rūšių, dauguma jų – tai maži organizmai, tokie kaip vabzdžiai. Mokslininkų manymu, pasaulyje iš tiesų galėtų būti virš 13 mln. rūšių.
Bioįvairovė taip pat apima genetinius skirtumus tarp tų pačių rūšių organizmų, pavyzdžiui, augalų ar gyvūnų veislės. Genai, chromosomos ir DNR, tai komponentai, kurių skirtumai lemia kiekvienos rūšies ir kiekvieno organizmo unikalumą.
Dar vienas svarbus komponentas – ekosistemų įvairovė. Tai skirtingos buveinės, tokios kaip miškai, šlapynės, kalnai, vandens telkiniai, žemės ūkio plotai, dykumos ir kt. Kiekviena ekosistema susideda iš gyvų organizmų visumos, kurie sąveikauja tarpusavyje ir negyvais aplinkos elementais – oru, vandeniu, saulės energija ir dirvožemiu. Gyvybės formų kombinacija, jų sąveika tarpusavyje ir su juos supančia aplinka ir formuoja mūsų planetą Žemę, unikalią vietą gyventi žmogui, kuri suteikia gamtinius išteklius ir paslaugas, taip palaikydama mūsų gyvenimą.
1992 m. pasaulio lyderių susitikime Rio de Žaneire buvo pasirašyta išsami strategija siekiant darnaus vystymosi – tai reiškia tenkinti savo poreikius užtikrinant, kad paliksime sveiką ir gyvybingą planetą ateities kartoms. Vienas iš pasirašytos strategijos elementų ir buvo Biologinės įvairovės konvencija. Šuo metu tai pamatinis daugumos pasaulio valstybių paktas, nustatantis įsipareigojimus išsaugant gerą planetos ekologinę būklę.
Pagrindiniai Konvencijos siekiai:
1) Biologinės įvairovės apsauga;
2) Darnus biologinės įvairovės komponentų naudojimas;
3) Lygiateisis naudos gaunamos vartojant genetinius išteklius pasidalijimas.
2001 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (Convention on International Trade in Endangered Species of Wild Fauna and Flora – santrumpa CITES) ratifikavimo (Žin., 2001, Nr. 50-1741). Ši konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2002 m. kovo 9 d. Pagal pasirašymo vietą ši konvencija dar trumpai vadinama Vašingtono konvencija, nes buvo pasirašyta 1973 m. kovo 3 d. būtent šiame JAV mieste.
Konvencijos teksto kūrimas ir pasirašymas vyko kelių dešimčių šalių iniciatyva – ir skurdžiųjų (eksportuotojai) ir turtingųjų (vartotojai). Vėliau prie konvencijos jungėsi vis daugiau valstybių ir 2003 metų pabaigoje konvencijos šalių narių jau buvo daugiau kaip 160 valstybių – didžioji dauguma pasaulio valstybių ir teritorijų. Pilnateise CITES šalimi nare Lietuva tapo 2002 m. kovo 9 d., kai nuolatinėje konvencijos būstinėje Ženevoje, Šveicarijoje buvo deponuoti Lietuvos ratifikaciniai raštai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 261 Dėl Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos įgyvendinimo buvo paskirtos valdymo (Management Authority) - Aplinkos ministerija bei mokslo institucijos (Scientific Authority) - Ekologijos ir Botanikos institutai vykdantys konvencijoje numatytus uždavinius.
Šis nutarimo tekstas buvo pakeistas ir papildytas nauju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 636 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 261 "Dėl Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos įgyvendinimo" pakeitimo (Žin. 2004, Nr. 86-3121)
Sekretoriato internetiniame tinklapyje galima rasti informaciją apie pačią konvenciją, šalių narių sąrašą, valdymo institucijas, atsakingas už konvencijos reikalavimų vykdymą, konvencijos tekstą anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis, konvencijos saugomų gyvūnų ir augalų sąrašus (I-III priedai).
2002 m. gruodžio 21 d. bendru Lietuvos Respublikos aplinkos ministro, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 658/831/743 buvo patvirtintos Prekybos laukiniais gyvūnais taisyklės (Žin., 2002, Nr. 125-5690). Rengiant šį įsakymą bei juo patvirtintas taisykles, be kita ko, buvo vadovautasi ir minėtos konvencijos nuostatomis.
Informaciją, reikalingą kertant valstybinę sieną bei leidimus, kurių reikalaujama gabenant CITES konvencijos prieduose išvardintų rūšių gyvūnus, jų dalis ar gaminius iš jų pateikia taip pat ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija (CITES) PDF
Kas yra ASCOBANS?
ASCOBANS – tai anglų kalbos santrumpa - Agreement on the Conservation of Small Cetaceans of the Baltic, North East Atlantic, Irish and North Seas, lietuviškai reiškianti Susitarimą dėl mažųjų banginių apsaugos Baltijos ir Šiaurės jūrose, Šiaurės Rytų Atlante bei Airijos jūroje (toliau - Susitarimas).
ASCOBANS pasirašytas 1991 m. remiant Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijai (UNEP/CMS arba Bonos konvencijai). Susitarimo šalių arealas 2008 m. pradžioje buvo išplėstas į vakarų pusę. Prie šio Susitarimo gali prisijungti visos vadinamosios „arealo valstybės“ (t. y. bet kuri valstybė, kurios jurisdikcijai priklauso kuri nors Susitarime nurodytų gyvūnų arealo dalis arba kurios laivai Susitarimo šalių areale užsiima veikla, darančia neigiamą įtaką mažiesiems banginiams), taip pat ir regioninės ekonominės integracijos organizacijos. Prie Susitarimo prisijungė daugelis valstybių, esančių prie Baltijos ir (arba) Šiaurės jūrų, tačiau dar ne visos, tad ASCOBANS plėtra vyksta toliau. Susitarimo šalis vienija bendras rūpestis – kad dėl vis didėjančio atsitiktinai sužvejojamų gyvūnų skaičiaus, dėl arealo mažėjimo ir žmonių veiklos keliamų grėsmių mažieji banginiai Baltijos ir Šiaurės jūrose, Šiaurės Rytų Atlante bei Airijos jūroje neišnyktų visai.
Kuo užsiima ASCOBANS?
Kadangi migruojantys banginiai nuolat kerta valstybių sienas, veiksmingą gyvūnų apsaugą gali garantuoti tik tarptautinis bendradarbiavimas. Taigi, šio Susitarimo tikslas yra skatinti glaudų Susitarimo šalių bandradarbiavimą, kad būtų sukurtos palankios gyvenimo sąlygos delfinams ir mažiesiems banginiams. Išsaugojimo ir tvarkymo planas, kuris yra Susitarimo dalis, įpareigoja Susitarimo šalis imtis gyvūnų buveinių apsaugos ir tvarkymo, stebėsenos ir tyrimų, mažinti taršą beii informuoti visuomenę.Siekiant pasiekti šių tikslų, ASCOBANS taip pat bendradarbiauja su arealo valstybėmis, kurios (dar) nėra prisijungusios prie Susitarimo, suinteresuotomis tarpvyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
Kaip veikia ASCOBANS?
ASCOBANS praktiškai įgyvendina savo tikslus per šias administracines struktūras:
- Susitarimo šalių konferencija (angl. Meeting of Parties arba MOP):
Susitarimo šalių konferencija – sprendžiamoji ASCOBANS struktūra. Ji rengiama kas trejus metus aptarti pasiektai pažangai ir sunkumams, su kuriais susiduriama įgyvendinant Susitarimą, ir nustatyti svarbiausius veiksmus, kuriuos reikės įgyvendinti per ateinančius trejus metus. Prie Susitarimo neprisijungusios arealo šalys ir regioninės ekonominės organizacijos, kurių valstybės ribojasi su Susitarimo arealu, taip pat daug kitų suinteresuotų organizacijų turi teisę atsiųsti savo stebėtojus į Susitarimo šalių konferenciją (MOP); kitos institucijos, užsiimančios banginių apsauga bei valdymu, gali kreiptis prašydamos suteikti stebėtojo statusą.
- Patariamasis komitetas (angl. Advisory Committee - AC):
Bent kartą per metus posėdžiaujantis Patariamasis komitetas teikia patarimus ir informaciją Sekretoriatui bei Susitarimo šalims dėl mažųjų banginių apsaugos ir tvarkymo, taip pat kitais klausimais, susijusiais su Susitarimo įgyvendinimu. Kiekviena Susitarimo šalis turi teisę skirti vieną Patariamojo komiteto narį. Komiteto nariai gali dalyvauti posėdžiuose kartu su patarėjais. Valstybėms, kurios nėra šio Susitarimo narės, regioninėms ekonominėms organizacijoms ir kitoms suinteresuotoms institucijoms taikomos tos pačios taisyklės kaip ir Susitarimo šalių susitikimo dalyviams.
- Sekretoriatas
Sekretoriatas – koordinacinė Susitarimo struktūra. Ji teikia administracinę paramą, renka ir platina informaciją, susijusią su Susitarimo įgyvendinimu, organizuoja ir aptarnauja Susitarimo šalių susirinkimus bei Patariamąjį komitetą. Kartu su kitų regioninių susitarimų, pasirašytų remiant Bonos konvencijai, sekretoriatais, jis priklauso Bonos sekretoriato Susitarimų padaliniui, įsikūrusiam Jungtinių Tautų būstinėje Bonoje, Vokietijoje.
Papildomos informacijos prašome kreiptis į:
| ASCOBANS sekretoriatą | LR Aplinkos ministeriją |
|
UNEP/ASCOBANS -Secretariat El. paštas [email protected] |
Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupė |
Kas yra mažieji banginiai?
Banginiai, delfinai ir jūrų kiaulės pagal mokslinę sistematiką priklauso jūrų žinduolių būriui, kuriolotyniškas pavadinimas - Cetacea. Tai vandens žinduoliai, kurių dauguma gyvena jūrose. Jie visą savo gyvenimą praleidžia vandenyje.
Šiandien banginių būrį sudaro du pobūriai. Prie ūsuotųjų banginių pobūrio (lot. Mysticeti) priskirti banginiai neturi dantų, bet ragines plokšteles, kuriomis filtruoja maistą iš vandens. Jie yra palyginti labai stambūs. Prie jų priklauso ir mėlynasis banginis, didžiausias iš visų gyvūnų, kada nors gyvenusių Žemėje.
Dauguma dantytųjų pobūrio banginių (lot. Odontoceti) yra gerokai mažesni ir vadinami mažaisiais banginiais. Jie minta daugiausiai žuvimi ir galvakojais.
Kur gyvena mažieji banginiai?
Mažųjų banginių yra beveik visose pasaulio jūrose ir kai kuriose upėse. Kelių rūšių atstovai yra dažni Šiaurės jūros, Šiaurės Atlanto ir Airijos jūros gyventojai. Vienintelė Baltijos jūroje natūraliai gyvenanti mažųjų banginių rūšis – tai paprastoji jūros kiaulė. ASCOBANS susitarimu yra saugomos visų dantytųjų banginių pobūrio rūšys, porūšiai ir populiacijos, gyvenančios Susitarimo šalių areale, išskyrus kašalotus (Physeter macrocephalus). Dažniausios mažųjų banginių rūšys Susitarimo šalių areale yra:
- paprastoji jūrų kiaulė (Phocoena phocoena)
- afalina (Tursiops truncatus)
- paprastasis delfinas (Delphinus delphis)
- baltasnukis delfinas (Lagenorhynchus albirostris)
- atlantinis baltašonis delfinas (Lagenorhynchus acutus)
- dryžuotasis prodelfinas (Stenella coeruleoalba)
- pilkasis delfinas (Grampus griseus)
- orka arba daugiapelekis delfinas (Orcinus orca)
- paprastoji grinda (Globicephala melas)
- šiaurės ilgasnukis banginis (Hyperoodon ampullatus)
- kiti snapuotieji banginiai (Ziphiidae)
Kas kelia grėsmę mažiesiems banginiams?
Daugelio rūšių banginiai ir delfinai yra labai judrūs ir persekiodami savo grobį įveikia didelius atstumus arba pastoviai keliauja tarp veisimosi ar maitinimosi teritorijų. ASCOBANS regione jie susiduria su įvairiomis žmogaus sukurtomis grėsmėmis ir viena iš didžiausių grėsmių kyla iš žūklės, kai gyvūnai atsitiktinai įsipainioja į tinklus. Kasmet į žvejybos tinklus jų pakliūna keli tūkstančiai. Kadangi banginiai yra žinduoliai, jie turi įkvėpti oro kas tam tikrą laiką. Įsipainioję į tinklą ar kitokį žvejybos įrenginį, jie nebegali iškilti į paviršių ir įkvėpti oro, todėl nuskęsta. Dar vienas didelis grėsmės šaltinis – jūros tarša, su ja turi būti kovojama tarptautinėmis, suderintomis priemonėmis. Kenksmingos medžiagos, pavyzdžiui, sunkieji metalai ir organiniai junginiai (pvz. PCB), kaupiasi jūrų organizmuose, patenka į maisto grandinę; daugiausia jų susikaupia jūrų žinduolių kūno audiniuose ir tai neigiamai veikia gyvūnų sveikatą. Dar vienas reiškinys, keliantis susirūpinimą, tai - akustiniai (garso) trikdžiai, kurių priežastis – intensyvus laivų eismas, pramoninio pobūdžio aktyvioji veikla (kaip pvz. poliakalių darbai ir seismologiniai tyrimai), sprogimai ir jūrų laivyno ultragarsiniai navigaciniai prietaisai. Šie garso trikdžiai gali sukelti gyvūnuose elgesio pasikeitimus, kūno sužalojimus ir net mirtį. Pastoviai didėjantis laivų eismas padidino laivų ir banginių susidūrimų skaičių, kuris kelia didelį susirūpinimą.
Šių grėsmių pasekmės ir jų apimtis mažiesiems banginiams skiriasi priklausomai nuo teritorijos ir rūšies. Dramatiškas pavyzdis galėtų būti smarkus paprastųjų jūrų kiaulių populiacijos sumažėjimas Belto jūros ir centrinės Baltijos jūros teritorijose. Nuo 1930–ųjų metų masiško gyvūnų skaičius sumažėjimo nuolat mažėja ir ankstesnis jų paplitimo arealas. Šiandien paprastosios jūrų kiaulės aptinkamos tik prie Kategato ir Belto, t.y. pačiuose ankstesnio paplitimo arealo vakaruose, ir tik retsykiais jų pastebima ties Vokietijos, Lenkijos ir Švedijos Baltijos jūros pakrantėmis. Ypač didelę grėsmę paprastosioms jūrų kiaulėms kelia žvejyba dugniniais statomais tinklais, vien tik dėl to Šiaurės jūroje kasmet žūva tūkstančiai šių gyvūnų.
Paprastasis delfinas (Delphinus delphis) yra plačiai paplitęs Europinėje Atlanto dalyje. Ypatingai Keltų jūroje ir Biskajos įlankoje daug šuų gyvūnų žūsta dėl atsitiktinio įsipainiojimo tarptautinių žvejybos laivynų traukiamuosiuose ir dreifuojančiuose tinkluose. Gerai žmonėms pažįstama afalina (Tursiops truncatus) dažnai gyvena priekrantėse, todėl patria nemažai žmogaus veiklos sukeliamų grėsmių, tokių kaip, jūros tarša, atsitiktiniai sugavimai ir povandeninistriukšmas.
Nežinoma koks yra visų žmogaus veiklų bendras poveikis šiems žinduoliams, bet jau dabar yra aišku, kad banginiai stipriai veikiami maisto stokos, buveinių degradacijos ir klimato kaitos, kas ypač kenkia banginiams, delfinams ir jūros kiaulėms.
Tarpvyriausybinė platforma dėl biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų (IPBES)
Kas yra IPBES?
2012 m. įsteigtos IPBES pagrindinis tikslas – stiprinti naujausiomis mokslo žiniomis paremtą politikos formavimą biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų srityje, siekiant išsaugoti ir darniai naudoti biologinę įvairovę, kurti ilgalaikę žmonijos gerovę ir prisidėti prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo. Įgyvendindama nustatytą tikslą, IPBES vykdo susijusias funkcijas ir nustato mokslinės informacijos, padedančios formuoti politiką, rinkimo prioritetus, atlieka moksliškai patikimus ir nepriklausomus žinių apie biologinę įvairovę ir ekosistemines paslaugas vertinimus pasauliniu ir regioniniu lygiu. Lietuva prie IPBES prisijungė 2013 m.
Kas yra IPBES pasaulinis vertinimas? Kokie yra jo pagrindiniai momentai?
IPBES 7-ojoje plenarinėje sesijoje (2019 m. balandžio 29 d. – gegužės 4 d., Paryžiuje) pristatytas ir patvirtintas biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų pasaulinis vertinimas (toliau – IPBES pasaulinis vertinimas).
IPBES pasauliniame vertinime įvertinta biologinės įvairovės ir ekosistemų žmonijai teikiamų paslaugų būklė, jos pokyčių priežastys, biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų praradimų pasekmės žmonijai ir galimi scenarijai ateinantiems trim dešimtmečiams, tiek išliekant šių dienų tendencijoms, tiek įgyvendinant rekomenduojamas politikos alternatyvas.
IPBES pasauliniame vertinime atkreipiamas dėmesys į tai, jog, remiantis moksliniais tyrimais, dešimtys tūkstančių augalų, gyvūnų ir kitų organizmų rūšių yra ant išnykimo ribos, pasaulio šalys naudoja gamtinius išteklius intensyviau nei šie gali atsinaujinti, o gamtos galimybės tiekti maistą ir geriamąjį vandenį augančiai žmonių populiacijai yra ženkliai sumažėjusios visuose pasaulio regionuose. Pabrėžiama, jog gamtos teikiamos „nemokamos“ ekosisteminės paslaugos – švarus vanduo, oras, pagrindinių žemės ūkio kultūrų apdulkinimas atliekamas bičių ir kitų vabzdžių ir kt. – yra pasaulio ekonomikos pagrindas.
IPBES pasauliniu vertinimu bus remiamasi artimiausią dešimtmetį formuojant pasaulinę ir regioninę biologinės įvairovės politiką, rengiant naują Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijos strateginį biologinės įvairovės išsaugojimo planą po 2020 m. ir tariantis dėl konkrečių veiksmų biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų išsaugojimui, palaikymui ir atkūrimui.
IPBES pasaulinio vertinimo turinys
- Trejus metus dokumentą rengė 150 ekspertų iš 50 pasaulio šalių, daugiau nei 250 kitų specialistų prisidėjo savo ekspertinėmis žiniomis. Tai antrasis toks išsamus vertinimas po 2005 m. atlikto Tūkstantmečio ekosistemų vertinimo (angl. Millennium Ecosystem Assessment) ir pirmasis biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų tarpvyriausybinis vertinimas;
- IPBES pasaulinis vertinimas apžvelgia visas sausumos ekosistemas (išskyrus Antarktidą), vidaus vandenis ir vandenynus;
- Įvertina ekosistemų pokyčius per paskutinius 50 metų, šių pokyčių priežastis ir poveikį mūsų ekonomikai, pragyvenimo šaltiniams, maisto prieinamumui ir gyvenimo kokybei;
- Analizuoja prekybos ir kitų pasaulinių procesų, įvertina klimato kaitos, invazinių rūšių, taršos, jūrų ir sausumos panaudos pokyčių ir kitų aplinkos problemų poveikį biologinei įvairovei ir ekosisteminėms paslaugoms;
- Siūlo šešis galimus scenarijus biologinės įvairovės ateičiai: Economic Optimism; Regional Competition; Global Sustainability; Business as Usual; Regional Sustainability ir Reformed Markets, didžiausią dėmesį skiriant scenarijams, kurie užtikrintų darnią ir tvarią ateitį;
- Išskiria iššūkius ir galimybes visų lygių sprendimų priėmėjams ir įvairiuose kontekstuose, siūlo praktines skubių ir konkrečių veiksmų alternatyvas. Siekiant išvengti dar spartesnio biologinės įvairovės nykimo, siūloma dar labiau sustiprinti jau egzistuojančių gamtosauginių teisės aktų įgyvendinimą bei priimti naujus, pvz. dėl miškų ir kitų ekosistemų atkūrimo, apdulkintojų apsaugos, griežtesnės invazinių rūšių kontrolės ir kt.
IPBES pasaulinio vertinimo poveikis
- Pateikia pasaulio vyriausybių sutartą, įrodymais pagrįstą žinių bazę, skirtą remtis priimant sprendimus ateinantį dešimtmetį dėl biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų išsaugojimo;
- Papildo analizę, kokį poveikį biologinės įvairovės praradimas turi pagrindinių pasaulinių tikslų – Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų, Paryžiaus klimato kaitos susitarimas, Aiči biologinės įvairovės tikslai – įgyvendinimui;
- Įvairiais aspektais įvertina bendrą pasaulinį gamtinį kapitalą ir pateikia pasiūlymus, kaip jį išsaugoti;
- Pabrėžia kiekvienos suinteresuotos šalies vaidmenį ir pastangų suderinimo svarbą gerinant biologinės įvairovės ir ekosistemų būklę;
- Didina informuotumą apie daugiasektorinių politikos krypčių ir valdymo struktūrų svarbą, įskaitant politikos ir kitų netiesioginių poveikio veiksnių poveikį pasauliniu mastu ir galimybes gerinti tarpregioninę politiką.
