Pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą, laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie, vadovaujantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimais, buvo paimti iš buveinių, tampa juos iš buveinių paėmusio asmens nuosavybe, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Laukiniai gyvūnai, gyvenantys laisvėje ar nelaisvėje, gali būti naudojami įvairiais tikslais, tai – laukinių gyvūnų paėmimas iš jų buveinių (medžiojimas, žvejojimas, gaudymas, rinkimas), gausos reguliavimas, naudojimas mokslo, mokymo, švietimo, estetikos tikslais, paėmimas iš buveinių zoologinių kolekcijų sudarymo, globos ir gydymo tikslais, stebėjimas, žymėjimas, veisimas, kryžminimas, išleidimas į laisvę, introdukcija, reintrodukcija, perkėlimas, filmavimas, fotografavimas, balsų įrašinėjimas, laukinių gyvūnų laikymas nelaisvėje, zoologijos soduose ir prekyba laukiniais gyvūnais.
Laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių naudojimo valstybinį reglamentavimą pagal kompetenciją vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aplinkos ministerija ir jos įgaliotos institucijos, Žemės ūkio ministerija, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir savivaldybių administracijos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatomis, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją formuoja valstybės politiką laukinių gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje, padeda ją įgyvendinti įgaliotoms institucijoms, o Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją formuoja valstybės politiką ūkinių gyvūnų, gyvūnų augintinių gerovės ir apsaugos srityje, paveda ją įgyvendinti įgaliotoms institucijoms, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja, kaip ji įgyvendinama. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pagal kompetenciją įgyvendina valstybės politiką gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje.
