Biologinė įvairovė

Europos specialistams jau ne vieną dešimtmetį kylantis susirūpinimas nėra be pagrindo. Laikotarpyje tarp 1970 ir 2016 metų migruojančių žuvų sumažėjo 93%. Gėlavandenės žuvys yra viena sparčiausiai nykstančių gyvūnų grupių pasaulyje. Pagrindinės to priežastys įvardijamos kaip buveinių praradimas ir degradavimas, bei išteklių pereikvojimas žvejojant. Skaičiuojama jog užtvankų sukuriami barjerai paveikė 55-60% Europos žuvų išteklių.

• Šalinant barjerus gyvoji gamta pradeda atsistatyti beveik iš karto.  Užsienio moksliniai tyrimai rodo, kad jau sekantį migracijos sezoną po naujai atvertas nerštavietes pasklinda lašišos, šlakiai ir kitos žuvys. Nemigruojančios žuvų rūšys kaip: ūsorius, kiršlys, upėtakis, vėgėlė ir kitos, gali laisvai judėti aukštyn ir žemyn upe, bei apsikeisti genetine medžiaga su populiacijomis kurios lig šiol buvo atskirtos. Tokie genetiniai mainai didina galimybę išlikti ir stiprina populiaciją. 
• Nebestabdomi sedimentai ir maistinės medžiagos yra laisvai nešami upės. Vyksta natūralus pakrančių ir paplūdimių formavimas. 
• Vabzdžių bendruomenės iki natūralios ekosistemos lygmens atsistato per 3-7 metus.

Ekologinė vandens telkinių būklė

Ekologinė upių būklė Lietuvoje yra stebima ir vertinama pagal Vandensaugos tikslų nustatymo metodiką. Paskutinį kartą ji buvo vertinta 2017 m., o sekantis vertinimo etapas bus 2021-2022 m. Nustatant vandens telkinio ekologinę būseną analizuojami šie rodikliai: fitoplanktono taksonominė sudėtis ir gausa, biomasė, zoobentoso taksonominė sudėtis ir gausa, bei ichteofaunos taksonominė sudėtis ir gausa. Įvertinus šiuos duomenis vandens telkiniams arba jų atkarpoms gali būti suteikiami vieni iš šių būklės statusų: labai gera ekologinė būklė, gera, vidutinė, bloga ir labai bloga.
Šiuo metu, pagal Aplinkos Apsaugos Agentūros pateiktus duomenis, 50% upių yra labai geros ir geros būklės, ir 50% vidutinės, blogos ir labai blogos. Kaip didžiausius neigiamus veiksnius ekologinei vandens būklei Aplinkos apsaugos agentūra yra nurodžiusi tai, kad upės buvo tiesinamos ir tvenkiamos. Vienas iš būdų kurį pasitelkė kitos Europos sąjungos šalys siekiant pagerinti ekologinę vandens kokybę ir buvo užtvankų šalinimas. 
Aplinkos apsaugos agentūros sudarytas upių, ežerų ir tvenkinių ekologinės būklės žemėlapis, bei migracijos kliūčių žemėlapis. 

Socioekonominė nauda 

Užsienio šalių gerųjų praktikų analizė rodo jog užtvankų demontavimas gali atnešti naudos aplinkui užtvanką gyvenančioms bendruomenėms ir visai visuomenei, atverti naujas turizmo galimybes, bei padėti vystyti „žalių“ miestų ir miestelių įvaizdį. 

• Nauda su žuvininkyste susijusiam turizmui – suomiai skaičiuoja, kad viena lašiša yra verta apie 1000 eurų, skaičiuojant visas su turizmo paslaugomis susijusias išlaidas.  Danijoje kur ši turizmo šaka yra itin populiarinama, pateikiami duomenys, jog šalyje sukuriama 535 darbo vietos susijusios vien su šios šakos turizmu. O 2013 metais įvykdžius intensyvią rinkodaros kampanija, žvejybos turizmas sugeneravo 7-8 mln. eurų užsienio turistų dėka. Lietuvai tokio tipo turizmas atneštų naudą į regioninę Lietuvos dalį, leistų kurti tvarias turizmo formas ir sukurtų naujas darbo vietas. Tačiau kol lašišinių žuvų populiacijos nėra pilnai atsistačiusios, tokios turizmo šakos plėtojimas nėra įmanomas.
• Rekreacinė vertė – Australijoje vykdytas tyrimas apie Mura upės sukuriamą rekreacinę naudą, rodo jog laisvai tekančių upių rekreacinė vertė yra 4 kartus didesnė nei patvenktų. To priežastis yra ta, kad gamta turi natūralesnį pojūtį be betoninių statinių kraštovaizdyje, upės yra palankesnės saugiam baidarių sportui ir gyvosios gamtos stebėjimui. 
• Nekilnojamojo turto vertė – Estijoje neseniai įgyvendinto Sindi upės atvėrimo pavyzdys rodo, jog atvirkščiai nei buvo tikėtasi, nugriovus užtvanką nekilnojamojo turto vertė nesumažėjo, o atvirkščiai – išaugo. Sodo namelius nedideliame miestelyje pradėjo įsigyti žmonės ieškantys natūralios gamtos ir aktyvaus poilsio žvejojant, plaukiojant baidare, plaustais ir panašiai.
• Demontuoti yra pigiau nei rekonstruoti – užtvankų demontavimas finansiniu požiūriu apsimoka labiau nei rekonstravimas ir kasmetinė priežiūra ilguoju laikotarpiu. JAV tyrimai rodo jog demontavimas 10 – 30 kartų yra pigesnis variantas sprendžiant susidėvėjusių užtvankų likimą, nei jų remontas ir kasmetinė priežiūra. Lietuvoje apie 80% užtvankų jau reikalauja arba greitu metu reikalaus kapitalinio remonto. Nors remonto kainos skiriasi priklausomai nuo sąlygų, susidėvėjimo, pralaidos tipo, dydžio ir panašiai, bet vidutiniškai remonto kainos gali varijuoti nuo 15 tūkst. iki 800 tūkst. eurų.