Turinys

Turinys / Contents

Įvadas

Introduction

Saugomų rūšių teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Legal regulation of protected species in Lithuania

LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ GYVŪNŲ, AUGALŲ IR GRYBŲ RŪŠIŲ SĄRAŠAS

List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania

Lietuvos saugomų taksonų sąrašo vertinimo rezultatai

Results of the evaluation of the list of protected taxa in Lithuania

Taksono aprašo struktūra

Structure of the taxon description

Gyvūnai / Animalia

Žieduotosios kirmėlės / Annelida

Vėžiagyviai / Crustacea

Voragyviai / Arachnida

Vabzdžiai / Insecta

Apskritažiomeniai / Cephalaspidomorphi

Žuvys / hondroste Teleostei

Varliagyviai / Amphibia

Ropliai / Reptilia

Paukščiai / Aves

Žinduoliai / Mammalia

Augalai / Plantae

Maurabragūnai / Charophyta

Maršantijūnai (Kerpsamanės) / Marchantiophyta

Brijūnai (Lapsamanės) / Bryophyta

Induočiai augalai / Tracheophyta

Grybai / Fungi

Aukšliagrybūnai (įskaitant kerpes) / Ascomycota

Papėdgrybūnai / Basidiomycota

Asmeninių stebėjimų pateikėjai / Providers of personal observation

Informacijos šaltiniai / Sources of information

Literatūra / Literature

Įvadas

Lietuvos raudonoji knyga – tai informacinis leidinys, kuriuo visuomenė supažindinama su Lietuvos Respublikos teritorijoje saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšimis, jų statusu, paplitimu, ekologija ir bio­logija, populiacijų gausumu, joms gresiančiu pavojumi, rūšių apsaugos būkle. Knyga rengiama pagal Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Taip Raudonosios knygos statusą apibrėžia Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas.

Nuo pirmosios Lietuvos raudonosios knygos leidimo (1981 m.) jau praėjo keturi dešimt­mečiai, per kuriuos Raudonoji knyga tapo vienu iš ryškiausių visuomenės rūpinimosi gamtos kūrinija simbolių.

Šis, ketvirtasis, Raudonosios knygos leidimas turinio požiūriu yra visiškai naujas, nes jame aprašomi pagal objektyvius kriterijus sudaryto Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašo taksonai. Pirmą kartą šalies biologinės įvairovės apsaugos sistemoje apie 900 taksonų buvo įvertinti pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kriterijus. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašas ketvirtadaliu sutrumpėjo.

Naujas taksonų suskirstymas į IUCN kategorijas sumažino subjektyvumo lygį ir suteikė galimybę gautus rezultatus palyginti su kitų kraštų vertinimo duomenimis. Viešas taksonų vertinimo procedūrų ir išankstinių vertinimo rezultatų aptarimas padidino jų bendruomeninę vertę ir biologinės įvairovės išsaugojimu susirūpinusios visuomenės santalką.

Derėtų atskirti vien tik pagal taksonų būklės, populiacijų kaitų ir grėsmių joms vertinimus sudaromą taksonų Raudonąjį sąrašą nuo Saugomų rūšių sąrašo. Pastarajam, be minėtų kriterijų, dar svarbu ekologiniai ir istoriniai aspektai, apsaugos tradicijų išlaikymas, tarptautiniai įsipareigojimai, finansiniai ir organizaciniai ištekliai išsaugojimo priemonėms įgyvendinti. Raudonieji sąrašai – tai pranešimas apie tuos organizmus, kurie artimoje ateityje gali išnykti, saugomų rūšių sąrašai – tai valstybės strategijos ir prioritetų išryškinimas biologinės įvairovės išsaugojimo srityje.

Raudonoji knyga nėra žinynas, kuriame pateikiama per amžius nusistovėjusi ir mažai kintanti informacija. Ją sudaro reguliariai apibendrinamos žinios apie nuolat kintančią gyvąją aplinką. Knyga praveriamos durys į šalies biologinės įvairovės vertybių pasaulį, kurio išsaugojimas yra dabarties ir ateinančių kartų rūpestis.

Vyriausiasis redaktorius

Introduction

A Red Data Book of Lithuania is a publication presenting the list of rare and threatened animals, plants and fungi species and their conservation status, distribution, ecology and biology, population size and dynamics, and threats. The book is compiled according to the List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania. This is how the status of the Red Data Book of Lithuania is defined in the Law on Protected Fauna, Flora and Fungi Species.

Four decades have passed since the publication of the first Red Data Book of Lithuania (1981). During this time the book has become one of the most striking symbols of public concern for all plant and animal life.

The fourth edition of the Red Data Book of Lithuania is completely new in terms of quality as it describes the taxa List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania drawn up according to objective criteria. For the first time in the country’s biodiversity conservation system, about 900 taxa have been evaluated against the criteria of the International Union for Conservation of Nature (IUCN). This was one of the reasons why the Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania, also known as the List of Protected Species, was shortened by a quarter.

The new arrangement of taxa into IUCN categories has reduced the level of subjectivity and made it possible to compare the results obtained with evaluations made elsewhere. Public discussion of taxa assessment procedures and preliminary assessment results has raised their community value and increased awareness amongst the public concerned about biodiversity conservation.

A distinction should be made between the List of Protected Species and the Red List of taxa, the latter which is compiled exclusively by the assessment of the taxa status, changes of population and level of threats.

Ecological and historical aspects, conservation traditions, international obligations, and financial and organisational resources for the implementation of conservation measures are important for the procedures of incorporation of species into the List of Protected Species. Red Lists act as a warning about species that may be lost in the foreseeable future, while the Lists of Protected Species are a legal highlight of state strategies and priorities in the field of biodiversity conservation.

The Red Data Book of Lithuania is not a catalogue that contains unchanging information that has been established for centuries. It consists of regularly revised knowledge about continuously changing environment. The book opens the door to the world of the country’s biodiversity values, it underlines that preservation is a concern for present and future generations.

Editor-in-Chief

Saugomų rūšių teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Saugomų rūšių teisinį reglamentavimą Lietuvoje apibrėžia Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas. Šis įstatymas nustato su natūralioje gamtinėje aplinkoje gyvenančių ar laikinai esančių, migracijos ar kitu metu pastebimų ar aptinkamų saugomų laukinių gyvūnų, augalų ir grybų rūšių apsaugą ir apsaugos reg­lamentavimu susijusius visuomeninius santykius Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos oro erdvėje, Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, šelfe ir Baltijos jūros ekonominėje zonoje.

Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas nurodo, kad saugoma rūšis – tai nykstanti, pažeidžiama, reta arba endeminė gyvūnų, augalų arba grybų rūšis ir šio įstatymo nustatyta tvarka įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir (arba) Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių sąrašus arba saugoma pagal tarptautinius susitarimus, taip pat visos laukinių paukščių rūšys, natūraliai paplitusios Europos Sąjungos valstybių narių europinėje teritorijoje. Saugomų rūšių apsauga užtikrinama:

1) steigiant Lietuvos Respublikos saugomas teritorijas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka ir jose įgyvendinant saugomų rūšių apsaugos priemones;

2) rengiant ir įgyvendinant saugomų rūšių apsaugos planus;

3) reguliuojant ir kontroliuojant saugomų rūšių naudojimą;

4) veisiant saugomas rūšis nelaisvėje ir vėliau populiacijų palaikymo tikslais išleidžiant arba perkeliant į laisvę;

5) atliekant saugomų rūšių buveinių priežiūrą ir tvarkymą, atkuriant sunaikintas buveines, kuriant biotopus;

6) atliekant saugomų rūšių apsaugos būklės tyrimus ir stebėseną, rūšių tiriamuosius ir kitus darbus, reikalingus saugomų rūšių apsaugai organizuoti ir naudojimui reguliuoti;

7) organizuojant duomenų apie saugomų rūšių radavietes ir augavietes kaupimą saugomų rūšių informacinėje sistemoje;

8) nustatant griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių apsaugos reglamentus;

9) vertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai projektus, atliekant planų ir programų strateginį pasekmių aplinkai vertinimą ir šių įvertinimų pagrindu ribojant ar draudžiant ūkinę ar kitokią veiklą, kuri gali daryti neigiamą poveikį saugomoms rūšims;

10) taikant teisinę atsakomybę už nustatyto rūšių apsaugos režimo pažeidimus, nustatant padarytos žalos atlyginimą;

11) ugdant, šviečiant ir informuojant visuomenę apie saugomų rūšių išsaugojimo svarbą;

Legal regulation of protected species in Lithuania

The legal regulation of protected species in Lithuania is defined by the Republic of Lithuania Law on Protected Fauna, Flora and Fungi Species. This Law establishes public relations concerning the conservation and regulation of protected species of wildlife, plant and fungi living or temporarily living in the natural environment, noticed during migration or otherwise observed or detected in the territory of the Republic of Lithuania and its airspace, the territorial sea, the continental shelf, and the economic area of the Baltic Sea.

The Republic of Lithuania Law on Protected Fauna, Flora and Fungi Species states that a protected species is an endangered, vulnerable, rare or endemic species of animal, plant or fungus and is included in the List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania or in the lists of animal and plant species of the European Community interest or protected under international agreements, this includes all species of wild birds naturally occurring in the European territory of the Member States of the European Union. The conservation of protected species is ensured by:

1) establishing protected areas of the Republic of Lithuania in accordance with the procedure described in the Republic of Lithuania Law on Protected Fauna, Flora and Fungi Species and implementing measures for the conservation of protected species;

2) developing and implementing conservation plans for protected species;

3) regulating and controlling the use of protected species;

4) breeding of protected species in captivity and subsequently releasing or transferring to the wild for the purpose of maintaining populations;

5) performing maintenance and managing habitats of protected species, restoring destroyed habitats, and creating biotopes;

6) conducting research and monitoring of the conservation status of protected species, researching species and other work necessary for the organisation and regulation of conservation of protected species;

7) organising the collection of data on habitats and location sites of protected species in the information system of the protected species;

8) establishing regulations for the conservation of habitats and location sites of strictly protected species;

9) assessing the projects relating to the environmental impact of proposed economic activities, carrying out a strategic environmental assessment of plans and programmes and restricting or prohibiting economic or other activities which may adversely affect protected species on the basis of such assessments;

10) applying legal liability for violations of the established conservation regime of species, and determining the compensation for damage;

11) educating, raising awareness and informing the public about the importance of conservation of protected species;

12) prisijungiant prie tarptautinių susitarimų dėl saugomų rūšių apsaugos ir įgyvendinant jų reikalavimus;

13) taikant kitas saugomų rūšių apsaugos būklę palankiai veikiančias ir jų išsaugojimą užtikrinančias priemones.

Saugomų rūšių naudojimas – tai saugomų rūšių individų paėmimas iš gamtos, prekyba saugomomis rūšimis ir gaminiais iš jų, paimtų iš gamtos saugomos rūšies individų laikymas nelaisvėje, saugomų rūšių naudojimas mokslo tiriamiesiems darbams, negyvų saugomų gyvūnų ir jų dalių perdirbimas ar viešas eksponavimas, taip pat saugomos rūšies individų stebėjimas, žymėjimas, veisimas, filmavimas, fotografavimas. Saugomų rūšių naudojimas neturi kelti grėsmės tokių rūšių ilgalaikiam išlikimui ir pastangoms užtikrinti palankią jų apsaugos būklę. Asmenys, naudojantys saugomas rūšis, turi laikytis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo reikalavimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatytos Saugomų rūšių naudojimo tvarkos, Prekybos laukiniais gyvūnais taisyklių, Prekybos saugomų rūšių laukiniais augalais ir grybais taisyk­lių ir kitų teisės aktų.

Saugomų rūšių apsaugos ir jų naudojimo valstybinį reglamentavimą pagal kompetenciją vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respub­likos aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įsakymu tvirtina Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, kurį rengia ir peržiūri Lietuvos raudonosios knygos komisija. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija leidžia informacinį leidinį – Lietuvos raudonąją knygą. Juo visuomenė supažindinama su Lietuvos Respublikos teritorijoje saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšimis, jų statusu, paplitimu, jų ekologija ir biologija, populiacijų gausumu, joms gresiančiu pavojumi, rūšių apsaugos būkle.

Lietuvos raudonosios knygos komisijos sudėtį tvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Komisija sudaroma iš mokslo ir mokymo institucijų, Aplinkos ministerijos atstovų. Lietuvos raudonosios knygos komisiją sudaro: pirmininkas – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius; pirmininko pavaduotojas – Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas doc. habil. dr. Linas Balčiauskas; sekretorius (narys) – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausioji specialistė Laura Janulaitienė ir nariai – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Aplinkos ir ekologijos instituto lekt. dr. Žydrūnas Preikša; Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miško biologijos ir miškininkystės instituto direktorius prof. dr. Gediminas Brazaitis; Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Valerijus Rašomavičius; Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslo darbuotoja dr. Ilona Jukonienė; Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jurga Motiejūnaitė; Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Povilas Ivinskis; Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Kęstutis Arbačiauskas; Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Paukščių ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Dagys; Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto Botanikos ir genetikos katedros prof. dr. Ernestas Kutorga; Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto Zoologijos katedros doc. dr. Andrius Petrašiūnas.

Ši Lietuvos raudonoji knyga parengta pagal Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-340 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Sąrašas įsigaliojo nuo 2020 m. rugpjūčio 1 dienos.

Laura Janulaitienė

12) acceding to and implementing the requirements of international agreements for the conservation of protected species;

13) other measures favourable to the conservation status of protected species and the support of their conservation.

The use of protected species is defined as the taking of protected species from the wild, trading in protected species and products thereof, the keeping of individuals of protected species in captivity, the use of protected species for research purposes, processing or public display of dead protected animals and parts thereof, also, the observation, marking, breeding, filming, and photographing of individuals of protected species. The use of protected species must not jeopardise the long-term survival of such species and the efforts to ensure their favourable conservation status. Persons using protected species must comply with the requirements of the Republic of Lithuania Law on the Protected Fauna, Flora and Fungi Species, the Rules for Trade in Wild Animals and the Rules for Trade in Protected Species of Wild Plants and Fungi.

The state regulation of the conservation and use of protected species is exercised by the Government of the Republic of Lithuania, the Ministry of Environment of the Republic of Lithuania or its authorised institutions, the Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania or its authorised institutions, the Customs Department under the Ministry of Finance of the Republic of Lithuania, and the State Food and Veterinary Service.

The Ministry of Environment of the Republic of Lithuania approves the List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania, which is prepared and reviewed by the Commission of the Red Data Book of Lithuania. Based on the List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania, the Ministry of Environment of the Republic of Lithuania issues an information publication – the Red Data Book of Lithuania. It introduces to the public the species of protected animals, plants and fungi in the territory of the Republic of Lithuania, their status, distribution, their ecology and biology, population size, threats, and species conservation status.

The Commission of the Red Data Book of Lithuania is approved by the Ministry of Environment of the Republic of Lithuania, which consists of representatives of scientific and educational institutions and the Ministry. The members of the Commission of the chief of Lithuania are: Algirdas Klimavičius (chairman), head of the Nature Conservation Policy Group under the Ministry of Environment; Assoc. Prof. Dr. Habil. Linas Balčiauskas (vice-chair), chief researcher of Mammalian Ecology Laboratory of the Institute of Ecology of Nature Research Centre; Laura Janulaitienė (secretary), senior specialist of the Nature Conservation Policy Group under the Ministry of Environment, Dr. Žydrūnas Preikša, lecturer at the Institute of Environment and Ecology of Vytautas Magnus University Agriculture Academy; Prof. Dr. Gediminas Brazaitis, director of the Institute of Forest Biology and Silviculture of Vytautas Magnus University Agriculture Academy; Dr. Valerijus Rašomavičius, senior researcher of the Laboratory of Flora and Geobotany of the Institute of Botany of the Nature Research Centre; Dr. Ilona Jukonienė, researcher of the Laboratory of Flora and Geobotany of the Institute of Botany of the Nature Research Centre; Dr. Jurga Motiejūnaitė, senior researcher of the Laboratory of Mycology of the Institute of Botany of the Nature Research Centre; Dr. Povilas Ivinskis, senior researcher of the Laboratory of Entomology of the Institute of Ecology of the Nature Research Centre; Dr. Kęstutis Arbačiauskas, chief researcher of the Laboratory of Evolutionary Ecology of Hydrobiont of the Institute of Ecology of the Nature Research Centre; Dr. Mindaugas Dagys, senior researcher of the Laboratory of Avian Ecology of the Institute of Ecology of the Nature Research Centre; Prof. Dr. Ernestas Kutorga, Department of Botany and Genetics of the Institute of Biosciences of the Life Sciences Center of Vilnius University; Assoc. Prof. Dr. Andrius Petrašiūnas, Department of Zoology of the Institute of Biosciences of the Life Sciences Center of Vilnius University.

This Red Data Book of Lithuania is based on the List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania, approved by order No. D1-340 of 9 June 2020 of the Minister of Environment of the Republic of Lithuania “On the amendment of order No. 504 of 13 July 2003 of the Minister of Environment of the Republic of Lithuania “On approval of the List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania”. The list was entered into force on 1 August 2020.

Laura Janulaitienė

LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ GYVŪNŲ, AUGALŲ IR GRYBŲ RŪŠIŲ SĄRAŠAS / List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania

I SKYRIUS

GYVŪNAI – ANIMALIA

Žieduotosios kirmėlės – Annelida

Medicininė dėlė – Hirudo medicinalis L.

Moliuskai – Molusca

Ovalioji geldutė – Unio crassus Philipsson

Didysis arionas – Arion ater L.

Slapioji šiurpenė – Isognomostoma isognomostomos Schr.

Mažoji suktenė – Vertigo angustior Jeff.

Keturdantė suktenė – Vertigo geyeri Lindh.

Pūstoji suktenė – Vertigo moulinsiana Dupuy

Vėžiagyviai – Crustacea

Pavasarinis skydvėžis – Lepidurus apus L.

Vasarinis skydvėžis – Triops cancriformis Bosc

Reliktinė mizidė – Mysis relicta Lovén

Keturspyglė šoniplauka – Pallaseopsis quadrispinosa G. O. Sars

Plačiažnyplis vėžys – Astacus astacus L.

Voragyviai – Arachnida

Boružinis storagalvis – Eresus kollari Rossi

Vabzdžiai – Insecta

Reliktinis lašalas – Neoephemera maxima Joly

Mažoji ankstyvė – Capnopsis schilleri Rostock

Šarvuotoji strėliukė – Coenagrion armatum Charp.

Johansono strėliukė – Coenagrion johanssoni Wallengren

Mažoji išnura – Ischnura pumilio Charp.

Mažoji nehalenija – Nehalennia speciosa Charp.

Šiaurinis laumžirgis – Aeshna crenata Hagen

Žaliasis laumžirgis – Aeshna viridis Eversm.

Geltonkojis žirgelis – Gomphus flavipes Charp.

Pleištinis žirgelis – Ophiogomphus cecilia Fourc.

Geltonžiedis kordulegastras – Cordulegaster boltonii Don.

Baltakaktė skėtė – Leucorrhinia albifrons Burm.

Grakščioji skėtė – Leucorrhinia caudalis Charp.

Šarvuotoji skėtė – Leucorrhinia pectoralis Charp.

Rudajuostė skėtė – Sympetrum pedemontanum Müller

Juostakaktis svirplys – Modicogryllus frontalis Fieber

Kalninis spragtukas – Montana montana Kollar

Margasis tarkšlys – Bryodemella tuberculata Fabr.

Besparnis skėriukas – Podisma pedestris L.

Kopinis tarkšlys – Sphingonotus caerulans L.

Smėlinė auslinda – Labidura riparia Pall.

Kalninė cikada – Cicadetta montana Scop.

Žiaurusis puikiažygis – Calosoma inquisitor L.

Didysis puošniažygis – Carabus coriaceus L.

Grakštusis puošniažygis – Carabus intricatus L.

Žalvarinis puošniažygis – Carabus nitens L.

Pajūrio šoklys – Cicindela maritima Latr. & Dej.

Plačioji dusia – Dytiscus latissimus L.

Dvijuostė nendriadusė – Graphoderus bilineatus De Geer

Keturtaškis maitvabalis – Dendroxena quadrimaculata Scop.

Geltonkailis trumpasparnis – Emus hirtus L.

Šiaurinis elniavabalis – Ceruchus chrysomelinus Hoch.

Smailiaragis mėšlavabalis – Copris lunaris L.

Aštuoniataškis auksavabalis – Gnorimus variabilis L.

Niūriaspalvis auksavabalis – Osmoderma barnabita Motsch.

Margasis grambuolys – Polyphylla fullo L.

Marmurinis auksavabalis – Protaetia lugubris Herbst

Liepinis blizgiavabalis – Ovalisia rutilans F.

Raudonasis pievaspragšis – Anostirus purpureus Poda

Rūdiškasis drevėspragšis – Elater ferrugineus L.

Didysis spragšis – Stenagostus rufus De Geer

Ąžuolinis skaptukas – Xestobium rufovillosum De Geer

Didysis skydvabalis – Peltis grossa L.

Purpurinis plokščiavabalis – Cucujus cinnaberinus Scop.

Pušinis plokščiavabalis – Cucujus haematodes Erich.

Šneiderio kirmvabalis – Boros schneideri Panz.

Ūsenis dailidė – Ergates faber L.

Didysis lapuotininkas – Necydalis major L.

Pjūklaūsis kelmagraužis – Prionus coriarius L.

Mėlynsparnė apsiuva – Semblis phalaenoides L.

Pietinis marguolis – Zygaena angelicae Och.

Raudonžiedis marguolis – Zygaena ephialtes L.

Esparcetinis marguolis – Zygaena loti D. & S.

Ąžuolinis stiklasparnis – Synanthedon conopiformis Esp.

Juodalksninis stiklasparnis – Synanthedon mesiaeformis H.–S.

Didžioji anchinija – Anchinia daphnella D. & S.

Machaonas – Papilio machaon L.

Juodasis apolonas – Parnassius mnemosyne L.

Rudmargė hesperija – Carterocephalus palaemon Pall.

Juodoji hesperija – Erynnis tages L.

Smiltyninė hesperija – Pyrgus serratulae Ramb.

Šiaurinis perlinukas – Boloria frigga Thnbg.

Pietinis perlinukas – Brenthis daphne Bergstr.

Stepinis perlinukas – Brenthis hecate D. & S.

Rudakis satyriukas – Coenonympha hero L.

Pievinis satyriukas – Coenonympha tullia Müll.

Auksuotoji šaškytė – Euphydryas aurinia Rtt.

Baltamargė šaškytė – Euphydryas maturna L.

Juodasis satyras – Hipparchia hermione L.

Pietinis satyras – Hipparchia statilinus Hfh.

Akiuotasis satyras – Lopinga achine Scop.

Mažoji šaškytė – Melitaea aurelia Nick.

Tamsioji šaškytė – Melitaea diamina Lang

Pelkinis satyras – Oeneis jutta Hbn.

Baltajuostis melsvys – Eumedonia eumedon Esp.

Žalsvasis melsvys – Glaucopsyche alexis Poda

Didysis auksinukas – Lycaena dispar Hw.

Šiaurinis auksinukas Lycaena helle D. & S.

Gencijoninis melsvys – Phengaris alcon D. & S.

Taškuotasis melsvys – Phengaris arion L.

Kraujalakinis melsvys – Phengaris teleius Bergstr.

Stepinis melsvys – Lysandra coridon Poda

Smiltyninis melsvys – Polyommatus dorylas D. & S.

Baltajuostis juodsprindis – Baptria tibiale Esp.

Spalvotasis pelkiasprindis – Chariaspilates formosaria Eversm.

Estinė cidarija – Epirrhoe tartuensis Möels

Vingirinis sprindytis – Eupithecia thalictrata Püng.

Juodmargis pelkinukas – Macaria carbonaria Cl.

Smilčiasprindis – Phibalapteryx virgata Hfn.

Pušinis keliaujantis kuoduotis – Thaumethopoea pinivora Tr.

Geltonmargė meškutė – Arctia aulica L.

Raudonsparnė meškutė – Tyria jacobaeae L.

Pajūrinis dirvinukas – Agrotis ripae Hb.

Pajūrinė kukulija – Cucullia balsamitae Bsd.

Pajūrinis stiebinukas – Mesoligia literosa Hw

Gauruotoji skolija – Scolia hirta Schrank

Didžioji auksavapsvė – Parnopes grandior Pall.

Kopinė smiltvapsvė – Podalonia luffii Saund.

Ilgažandis bembiksas – Bembix rostrata L.

Stepinė gauruotakojė bitė – Dasypoda argentata Panz.

Sieninė gaurabitė – Anthophora plagiata Illiger

Dedešvinė tetralonija – Tetralonia malvae Rossi

Katilėlinė smėliabitė – Andrena curvungula Thomson

Ilganosė smėliabitė – Andrena nasuta Giraud

Raukšlėtoji smėliabitė – Andrena rugulosa Stoeckhert

Šverino smėliabitė – Andrena suerinensis Friese

Baltijos šilkabitė – Colletes caspicus Morawitz

Apskritažiomeniai – Cephalaspidomorphi

Jūrinė nėgė – Petromyzon marinus L.

Žuvys – Chondrostei Teleostei

Aštriašnipis eršketas – Acipenser oxyrhynchus Mitchill

Ežerinis sykas – Coregonus maraena Bloch

Skersasnukis – Chondrostoma nasus L.

Ežerinė rainė – Rhynchocypris percnurus Pallas

Vijūnas – Misgurnus fossilis L.

Baltijinis kirtiklis – Sabanejewia baltica Witk.

Varliagyviai – Amphibia

Skiauterėtasis tritonas – Triturus cristatus Laur.

Raudonpilvė kūmutė – Bombina bombina L.

Žalioji rupūžė Bufotes viridis Laur.

Nendrinė rupūžė – Epidalea calamita Laur.

Europinė medvarlė – Hyla arborea L.

Ropliai – Reptilia

Balinis vėžlys – Emys orbicularis L.

Lygiažvynis žaltys – Coronella austriaca Laur.

Paukščiai – Aves

Juodakaklis naras – Gavia arctica L.

Raguotasis kragas – Podiceps auritus L.

Rudakaklis kragas – Podiceps grisegena Bodd.

Juodakaklis kragas – Podiceps nigricollis Brehm

Didysis baublys – Botaurus stellaris L.

Mažasis baublys – Ixobrychus minutus L.

Juodasis gandras – Ciconia nigra L.

Smailiauodegė antis – Anas acuta L.

Šaukštasnapė antis Anas clypeata L.

Dryžagalvė kryklė – Anas querquedula L.

Pilkoji antis – Anas strepera L.

Mažoji žąsis – Anser erythropus L.

Rudagalvė antis – Aythya ferina L.

Paprastoji rudė – Aythya nyroca Gul.

Ledinė antis – Clangula hyemalis L.

Paprastoji nuodėgulė – Melanitta fusca L.

Vidutinis dančiasnapis – Mergus serrator L.

Sibirinė gaga – Polysticta stelleri Pall.

Urvinė antis – Tadorna tadorna L.

Paprastasis startsakalis – Falco columbarius L.

Sakalas keleivis – Falco peregrinus Tunst.

Eurazinis sketsakalis – Falco subbuteo L.

Paprastasis pelėsakalis – Falco tinnunculus L.

Paprastasis vištvanagis – Accipiter gentilis L.

Kilnusis erelis – Aquila chrysaetos L.

Paprastasis gyvatėdis – Circaetus gallicus Gm.

Pievinė lingė – Circus pygargus L.

Didysis erelis rėksnys – Clanga clanga Pall.

Mažasis erelis rėksnys – Clanga pomarina Brehm

Jūrinis erelis – Haliaeetus albicilla L.

Juodasis peslys – Milvus migrans Bodd.

Rudasis peslys – Milvus milvus L.

Vakarinis vapsvaėdis – Pernis apivorus L.

Erelis žuvininkas – Pandion haliaetus L.

Pilkoji kurapka – Perdix perdix L.

Eurazinis tetervinas – Tetrao tetrix L.

Vakarinis kurtinys – Tetrao urogallus L.

Paprastoji griežlė – Crex crex L.

Paprastoji švygžda – Porzana porzana L.

Eurazinė jūršarkė – Haematopus ostralegus L.

Paprastoji avocetė – Recurvirostra avosetta L.

Jūrinis kirlikas – Charadrius hiaticula L.

Dirvinis sėjikas – Pluvialis apricaria L.

Juodakrūtis bėgikas – Calidris alpina L.

Paprastasis stulgys – Gallinago media Lath.

Paprastasis griciukas – Limosa limosa L.

Didžioji kuolinga – Numenius arquata L.

Gaidukas – Calidris pugnax L.

Miškinis tikutis – Tringa glareola L.

Raudonkojis tulikas – Tringa totanus L.

Mažasis kiras – Larus minutus Pall.

Baltaskruostė žuvėdra – Chlidonias hybrida Pall.

Baltasparnė žuvėdra – Chlidonias leucopterus Temm.

Juodoji žuvėdra – Chlidonias niger L.

Mažoji žuvėdra – Sterna albifrons Pall.

Paprastasis uldukas – Columba oenas L.

Paprastasis purplelis – Streptopelia turtur L.

Liepsnotoji pelėda – Tyto alba Scop.

Paprastoji lututė – Aegolius funereus L.

Balinė pelėda – Asio flammeus Pontopp.

Paprastoji pelėdikė – Athene noctua Scop.

Didysis apuokas – Bubo bubo L.

Žvirblinė pelėda Glaucidium passerinum L.

Uralinė pelėda – Strix uralensis Pall.

Paprastasis tulžys – Alcedo atthis L.

Europinis žalvarnis – Coracias garrulus L.

Kukutis – Upupa epops L.

Baltanugaris genys – Dendrocopos leucotos Bechst.

Tripirštis genys – Picoides tridactylus L.

Pilkoji meleta – Picus canus Gmel.

Žalioji meleta Picus viridis L.

Dirvoninis kalviukas – Anthus campestris L.

Geltongalvė kielė – Motacilla citreola Pall.

Paprastoji mėlyngurklė – Luscinia svecica L.

Meldinė nendrinukė – Acrocephalus paludicola Vieill.

Sodinė starta – Emberiza hortulana L.

Pilkoji starta – Miliaria calandra L.

Žinduoliai – Mammalia

Europinis plačiaausis – Barbastella barbastellus Schreber

Vėlyvasis šikšnys – Eptesicus serotinus Schreber

Branto pelėausis – Myotis brandtii Eversmann

Kūdrinis pelėausis – Myotis dasycneme Boie

Natererio pelėausis – Myotis nattereri Kuhl

Dvispalvis plikšnys – Vespertilio murinus L.

Miškinė miegapelė – Dryomys nitedula Pallas

Didžioji miegapelė – Glis glis L.

Baltasis kiškis – Lepus timidus L.

Rudasis lokys – Ursus arctos L.

Šermuonėlis – Mustela erminea L.

Lūšis – Lynx lynx L.

Ilgasnukis ruonis – Halichoerus grypus Fabricius

Stumbras – Bison bonasus L.

II SKYRIUS

AUGALAI – Plantae

Dumbliai

Maurabragūnai – Charophyta

Baltijinis maurabragis – Chara baltica (Hartman) Bruzelius

Pilkšvasis maurabragis – Chara canescens Loisel.

Šiurpinis žvakidumblis – Lychnothamnus barbatus (Meyen) Leonh.

Kurklinis menturdumblis – Nitella confervacea (Bréb.) A. Braun

Lizdiškasis dumblabragis – Tolypella nidifica (O. F. Müll.) A. Braun

Samanos

Maršantijūnai – Marchantiophyta

Barzdotoji barzdenė – Barbilophozia barbata (Schmidel ex Schreb.) Loeske

Helerio kryžmataurė – Crossocalyx hellerianus (Nees ex Lindenb.) Meyl.

Lieknoji statplaukė – Neoorthocaulis attenuatus (Mart.) L. Söderstr.

Kirptalapė tritomarija – Tritomaria exsectiformis (Breidl.) Schiffn. ex Loeske

Kvapioji žemtaurė – Geocalyx graveolens (Schrad.) Nees

Pelkinė džiugma – Mesoptychia rutheana (Limpr.) L. Söderstr. & Váňa

Tridantė bazanija – Bazzania trilobata (L.) Gray

Pūkuotoji apuokė – Trichocolea tomentella (Ehrh.) Dumort.

Tįsioji frulanija – Frullania tamarisci (L.) Dumort.

Paprastoji plojenė – Lejeunea cavifolia (Ehrh.) Lindb.

Plačialapė plikūnė – Porella platyphylla (L.) Pfeiff.

Vingrioji rikardija – Riccardia chamedryfolia (With.) Grolle

Šiaurinė merkija – Moerckia hibernica (Hook.) Gottsche

Durpyninė žvynutė – Pallavicinia lyellii (Hook.) Gray

Brijūnai – Bryophyta

Skiauterėtasis kiminas – Sphagnum austinii Sull.

Tankusis kiminas – Sphagnum compactum Lam. & DC.

Minkštasis kiminas – Sphagnum molle Sull.

Plačialapis kiminas – Sphagnum platyphyllum (Lindb. ex Braithw.) Warnst.

Žvilgusis kiminas – Sphagnum subnitens Russow & Warnst.

Vulfo kiminas – Sphagnum wulfianum Girg.

Žaliasis sėmainis – Buxbaumia viridis (Moug. ex Lam. & DC.)Brid. ex Moug. & Nestl.

Lygioji seligerija – Seligeria donniana (Sm.) Müll. Hal.

Arnoldo skeltadantė – Fissidens arnoldii R. Ruthe

Smailioji kuplė – Distichium capillaceum (Hedw.) Bruch & Schimp.

Ilgakaklė driušė – Trematodon ambiguus (Hedw.) Hornsch.

Vaiskioji uolenė – Dichodontium pellucidum (Hedw.) Schimp.

Plunksninė švitrelė – Schistostega pennata (Hedw.) F. Weber & D. Mohr

Raukšlėtoji dvyndantė – Dicranum drummondii Müll. Hal.

Žalioji dvyndantė – Dicranum viride (Sull. & Lesq.) Lindb.

Ilgalapė sukutė – Paraleucobryum longifolium (Hedw.) Loeske

Menturinė skylenė – Eucladium verticillatum (With.) Bruch & Schimp.

Brijinė kapšutė – Protobryum bryoides (Dicks.) J. Guerra & M. J. Cano

Pūpsninė žilutė – Pterygoneurum subsessile (Brid.) Jur.

Lieknoji teilorija – Tayloria tenuis (Dicks.) Schimp.

Tribriaunė mezija – Meesia triquetra (L. ex Jolycl.) Ảngstr.

Tikroji didšepšė – Pulvigera lyellii (Hook. & Taylor) Plášek, Sawicki & Ochyra

Velėninė versmenė – Philonotis caespitosa Jur.

Funko brija – Bryum funckii Schwägr.

Šleicherio brija – Bryum schleicheri DC.

Mažoji nertvė – Fontinalis dalecarlica Schimp.

Patisinė nertvė – Fontinalis hypnoides C. Hartm.

Pataisinė dygva – Pseudocalliergon lycopodioides (Brid.) Hedenäs

Vingiastiebė dygva – Pseudocalliergon trifarium (F. Weber & D. Mohr) Loeske

Ričardsono dygė – Calliergon richardsonii (Mitt.) Kindb.

Žvilgančioji riestūnė – Hamatocaulis vernicosus (Mitt.) Hedenäs

Tundrinė liūnsamanė – Warnstorfia tundrae (Arnell) Loeske

Smulkioji tujinėlė – Pelekium minutulum (Hedw.) Touw

Smailiašakis tensmenis – Pterigynandrum filiforme Hedw.

Šikšninė kerėža – Rhytidiadelphus loreus (Hedw.) Warnst.

Vingialapė pažulnė – Buckiella undulata (Hedw.) Ireland.

Karoklinė skliautenė – Antitrichia curtipendula (Hedw.) Brid.

Dantytoji skomenė – Thamnobryum subserratum (Hook. ex Harv.) Nog. & Z. Iwats.

Induočiai augalai – Tracheophyta

Patvankinis pataisiukas – Lycopodiella inundata (L.) Holub

Ežerinė slepišerė – Isoetes lacustris L.

Didysis asiūklis – Equisetum telmateia Ehrh.

Šakotasis varpenis – Botrychium matricariifolium W. D. J. Koch

Daugiaskiltis varpenis – Botrychium multifidum (S. G. Gmel.) Rupr.

Mažasis varpenis – Botrychium simplex E. Hitchc.

Virgininis varpenis – Botrychium virginianum (L.) Sw.

Šerinė kalnarūtė – Asplenium trichomanes L.

Miškinis spyglainis – Polystichum aculeatum (L.) Roth

Mažažiedė lūgnė – Nuphar pumila (Timm) DC.

Taurinė pudmė – Tofieldia calyculata (L.) Wahlenb.

Širdžialapė kaldezija – Caldesia parnassifolia (L.) Parl.

Lankstusis plukenis – Najas flexilis (Willd.) Rostk. & W. L. E. Schmidt

Mažasis plukenis – Najas minor All.

Pajūrinė narytžolė – Triglochin maritima L.

Smailialapė plūdė – Potamogeton acutifolius Link

Siūlinė plūdė – Potamogeton trichoides Cham. & Schltdl.

Baltasis čemerys – Veratrum album L.

Pievinė vištapienė – Gagea pratensis (Pers.) Dumort.

Mažasis anakamptis – Anacamptis morio (L.) R. M. Bateman, Pridgeon & M. W. Chase

Kardalapis garbenis – Cephalanthera longifolia (L.) R. M. Fritsch

Raudonasis garbenis – Cephalanthera rubra (L.) Rich.

Nariuotoji ilgalūpė – Corallorhiza trifida Châtel.

Plačialapė klumpaitė – Cypripedium calceolus L.

Raiboji gegūnė – Dactylorhiza cruenta (O. F. Müll.) Soó

Dėmėtoji gegūnė – Dactylorhiza maculata (L.) Soó

Plačialapė gegūnė – Dactylorhiza majalis (Rchb.) P. F. Hunt & Summerh.

Gelsvoji gegūnė – Dactylorhiza ochroleuca (Wüstnei ex Boll) Holub

Siauralapė gegūnė – Dactylorhiza traunsteineri (Saut. ex Rchb.) Soó

Žalioji gegūnė – Dactylorhiza viridis (L.) R. M. Bateman, Pridgeon & M. W. Chase

Tamsialapis skiautalūpis – Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser

Belapė antbarzdė – Epipogium aphyllum Sw.

Pievinis plauretis – Gymnadenia conopsea (L.) R. Br.

Kvapusis plauretis – Gymnadenia odoratissima (L.) Rich.

Pelkinė laksva – Hammarbya paludosa (L.) Kuntze

Vienagumbis medauninkas – Herminium monorchis (L.) R. Br.

Dvilapis purvuolis – Liparis loeselii (L.) Rich.

Širdinė dviguonė – Listera cordata (L.) R. Br.

Vienalapis gedutis – Malaxis monophyllos (L.) Sw.

Smulkiažiedė svila – Neotinea ustulata (L.) R. M. Bateman, Pridgeon & M. W. Chase

Miškinė plikaplaiskė – Neottianthe cuculata (L.) Schltr.

Musinis ofris – Ophrys insectifera L.

Vyriškoji gegužraibė – Orchis mascula (L.) L.

Šalmuotoji gegužraibė – Orchis militaris L.

Paprastasis kardelis – Gladiolus imbricatus L.

Sibirinis vilkdalgis – Iris sibirica L.

Kampuotasis česnakas – Allium angulosum L.

Porinis česnakas – Allium scorodoprasum L.

Dirvinis česnakas – Allium vineale L.

Siauralapis šiurpis – Sparganium angustifolium Michx.

Galvinis vikšris – Juncus capitatus Weigel

Druskinis vikšris – Juncus gerardi Loisel.

Pelkinis vikšris – Juncus stygius L.

Pievinė viksva – Carex buxbaumii Wahlenb.

Protarpinė viksva – Carex distans L.

Gauruotoji viksva – Carex filiformis L.

Liūninė viksva – Carex heleonastes L. f.

Raistinė viksva – Carex magellanica Lam.

Palaipinė viksva – Carex pediformis C. A. Mey.

Šakotoji ratainytė – Cladium mariscus (L.) Pohl

Lieknasis švylys – Eriophorum gracile Roth

Rusvoji saidra – Rhynchospora fusca (L.) W. T. Aiton

Rusvasis vikšrenis – Schoenus ferrugineus L.

Ankstyvoji smilgenė – Aira praecox L.

Juosvavarpis pašiaušėlis – Alopecurus arundinaceus Poir.

Miškinė dirsuolė – Bromopsis benekenii (Lange) Holub

Stačioji dirsuolė – Bromopsis erecta (Huds.) Fourr.

Miškinis eraičinas – Festuca altissima All.

Smėlyninis eraičinas – Festuca psammophila (Čelak.) R. M. Fritsch

Lietuvinė monažolė – Glyceria lithuanica (Gorski) Gorski

Pievinė avižaitė – Helictochloa pratensis (L.) Romero Zarco

Europinis miežvienis – Hordelymus europaeus (L.) Harz

Retažiedė miglė – Poa remota Forselles

Eraičininė nendrūnė – Scolochloa festucacea (Willd.) Link

Melsvasis mėlitas – Sesleria caerulea (L.) Ard.

Tuščiaviduris rūtenis – Corydalis cava (L.) Schweigg. & Körte

Tarpinis rūtenis – Corydalis intermedia (L.) Mérat

Trilapė bligna – Isopyrum thalictroides L.

Vėjalandė šilagėlė – Pulsatilla patens (L.) Mill.

Pelkinė uolaskėlė – Saxifraga hirculus L.

Pražangiažiedė plunksnalapė – Myriophyllum alterniflorum DC.

Juodadantė kulkšnė – Astragalus danicus Retz.

Geltonžiedis pelėžirnis – Lathyrus laevigatus (Waldst. & Kit.) Gren.

Žirnialapis pelėžirnis – Lathyrus pisiformis L.

Penkialapis dobilas – Trifolium lupinaster L.

Ilgagalvis dobilas – Trifolium rubens L.

Pavasarinis vikis – Vicia lathyroides L.

Žirnialapis vikis – Vicia pisiformis L.

Kvapioji dirvuolė – Agrimonia procera Wallr.

Dygioji slyva – Prunus spinosa L.

Pajūrinis sotvaras – Myrica gale L.

Liekninis beržas – Betula humilis Schrank

Beržas keružis – Betula nana L.

Plaukuotoji jonažolė – Hypericum hirsutum L.

Kalninė jonažolė – Hypericum montanum L.

Griovinė našlaitė – Viola stagnina Schult.

Liūninė našlaitė – Viola uliginosa Besser

Laplandinis karklas – Salix lapponum L.

Mėlynialapis karklas – Salix myrtilloides L.

Gulsčiasis karklas – Salix repens L.

Lininė žarotūnė – Radiola linoides Roth

Smiltyninis laibenis – Alyssum gmelinii Jord. & Fourr.

Svogūninė kartenė – Cardamine bulbifera (L.) Crantz

Paprastasis rėžiukas – Nasturtium officinale W. T. Aiton

Plikažiedis linlapis – Thesium ebracteatum Hayne

Pūslėtoji aldrūnė – Aldrovanda vesiculosa L.

Dirvinė raugė – Agrostemma githago L.

Siauralapė smiltė – Arenaria procera Spreng.

Smiltyninis gvazdikas – Dianthus arenarius L.

Gauruotasis gvazdikas – Dianthus armeria L.

Borbašo gvazdikas – Dianthus borbasii Vandas

Puošnusis gvazdikas – Dianthus superbus L.

Žalsvoji naktižiedė – Silene chlorantha (Willd.) Ehrh.

Lietuvinė naktižiedė – Silene lituanica Zapał.

Smiltyninė druskė – Salsola kali L.

Mėlynasis palemonas – Polemonium caeruleum L.

Mažasis progailis – Anagallis minima (L.) E. H. L. Krause

Laiboji vyrskydė – Androsace filiformis Retz.

Pajūrinė pienažolė – Glaux maritima L.

Raktažolė pelenėlė – Primula farinosa L.

Tyrulinė erika – Erica tetralix L.

Plačialapis lipikas – Galium rubioides L.

Trižiedis lipikas – Galium triflorum Michx.

Pajūrinė širdažolė – Centaurium littorale (Turner) Gilmour

Melsvasis gencijonas – Gentiana cruciata L.

Siauralapis gencijonas – Gentiana pneumonanthe L.

Pievinė gencijonėlė – Gentianella amarella (L.) Börner

Pelkinė gencijonėlė – Gentianella uliginosa (Willd.) Börner

Daugiametis patvenis – Swertia perennis L.

Vaistinis kietagrūdis – Lithospermum officinale L.

Siauralapė plautė – Pulmonaria angustifolia L.

Vaistinė raitinytė – Gratiola officinalis L.

Baltijinė linažolė – Linaria loeselii Schweigg.

Paprastoji tuklė – Pinguicula vulgaris L.

Stačioji vaisgina – Ajuga pyramidalis L.

Miškinė žiomenė – Dracocephalum ruyschiana L.

Melisalapė medumėlė – Melittis melissophyllum L.

Didžiažiedė juodgalvė – Prunella grandiflora (L.) Scholler

Pievinis šalavijas – Salvia pratensis L.

Stačioji notra – Stachys recta L.

Raudonžiedis berutis – Teucrium scordium L.

Didžioji džioveklė – Orobanche elatior Sutton

Blyškioji džioveklė – Orobanche reticulata Wallr.

Karališkoji glindė – Pedicularis sceptrum-carolinum L.

Miškinė glindė – Pedicularis sylvatica L.

Boloninis katilėlis – Campanula bononiensis L.

Ežerinė lobelija – Lobelia dortmanna L.

Vandeninė plaumuonė – Nymphoides peltata (S. G. Gmel.) Kuntze

Kalninė arnika – Arnica montana L.

Juodgalvė bajorė – Centaurea phrygia L.

Įvairialapė usnis – Cirsium heterophyllum (L.) Hill

Gelsvasis palėnas – Laphangium luteoalbum (L.) Tzvelev

Šiurkščioji vanagutė – Pilosella echioides (Lumn.) F. W. Schultz & Sch. Bip.

Gauruotoji žilstė – Tephroseris palustris (L.) Rchb.

Gorskio pūtelis – Tragopogon gorskianus Rchb. f.

Druskinis astruolis – Tripolium pannonicum (Jacq.) Dobrocz.

Balandinė žvaigždūnė – Scabiosa columbaria L.

Pelkinis ratenas – Succisella inflexa (Kluk) Beck

Gebenė lipikė – Hedera helix L.

Pelkinė raistenė – Hydrocotyle vulgaris L.

Plaukuotasis gurgždis – Chaerophyllum hirsutum L.

Totorinė maludė – Conioselinum tataricum Hoffm.

Pajūrinė zunda – Eryngium maritimum L.

Plačialapis begalis – Laserpitium latifolium L.

Prūsinis begalis – Laserpitium prutenicum L.

Pelkinis kalnasargis – Selinum dubium (Schkuhr) Leute

Pievinis auksveitis – Seseli annuum L.

III SKYRIUS

GRYBAI – FUNGI

Aukšliagrybūnai – Ascomycota

(įskaitant kerpes)

Kimininis žemlielys – Geoglossum sphagnophilum Ehrenb.

Šiurkštusis grybliežuvis – Trichoglossum hirsutum (Pers.) Boud.

Ryškioji gražiataurė – Caloscypha fulgens (Pers.) Boud.

Apskritasporis bobausis – Gyromitra sphaerospora (Peck) Sacc.

Puslaisvis briedžiukas – Morchella semilibera DC.

Bohemiškasis aukšliavarpis – Verpa bohemica (Krombh.) J. Schröt.

Pirštuotasis aukšliavarpis – Verpa conica (O. F. Müll.) Sw.

Smiltyninis ausūnis – Peziza ammophila Durieu & Lév.

Paprastasis taukius – Sarcosoma globosum (Schmidel) Casp.

Krateriškasis taurūnis – Urnula craterium (Schwein.) Fr.

Baltasis godūnas – Choiromyces meandriformis Vittad.

Baltakraštė artonija – Felipes leucopellaeus (Ach.) Frisch & G. Thor

Ąžuolinė baktrospora – Bactrospora dryina (Ach.) A. Massal.

Žaliagalvė taurenė – Calicium adspersum Pers.

Ąžuolinė taurenė – Calicium quercinum Pers.

Pilkoji miltpuodė – Cyphelium inquinans (Sm.) Trevis.

Geltonoji miltpuodė – Cyphelium tigillare (Ach.) Ach.

Žalsvoji kežytė – Cetrelia olivetorum (Nyl.) W. L. Culb. & C. F. Culb.

Skėtrioji briedragė – Evernia divaricata (L.) Ach.

Kislioji briedragė – Evernia mesomorpha Nyl.

Alksninė hipotrachina – Hypotrachyna revoluta (Flörke) Hale

Smulkialakštis juodkežis – Montanelia panniformis (Nyl.) Divakar & al.

Skylėtoji menegacija – Menegazzia terebrata (Hoffm.) A. Massal.

Mužo auksakežis – Xanthoparmelia mougeotii (Schaer. ex D. Dietr.) Hale

Kupstinė šiurė – Cladonia caespiticia (Pers.) Flörke

Parazitinė šiurė – Cladonia parasitica (Hoffm.) Hoffm.

Glebioji gleiviakerpė – Collema flaccidum (Ach.) Ach.

Upinis gleivytis – Leptogium rivulare (Ach.) Mont.

Gauruotasis gleivytis – Leptogium saturninum (Dicks.) Nyl.

Kerpiškasis gleivytis – Scytinium lichenoides (L.) Otálora & al.

Latakinis gleivytis – Scytinium palmatum (Huds.) Gray

Adatiškasis gleivytis – Scytinium teretiusculum (Wallr.) Otálora & al.

Kraujaspalvis mikoblastas – Mycoblastus sanguinarius (L.) Norman

Plonašakė ramalina – Ramalina thrausta (Ach.) Nyl.

Plačioji platužė – Lobaria pulmonaria (L.) Hoffm.

Miltuotoji nefroma – Nephroma parile (Ach.) Ach.

Riestalakštė nefroma – Nephroma resupinatum (L.) Ach.

Baltagyslė meškapėdė – Peltigera degenii Gyeln.

Gulsčioji meškapėdė – Peltigera horizontalis (Huds.) Baumg.

Šilinė puvėseklė – Icmadophila ericetorum (L.) Zahlbr.

Flotovo gialekta – Gyalecta flotowii Körb.

Guobinė gialekta – Gyalecta ulmi (Sw.) Zahlbr.

Dantytoji telotrema – Thelotrema lepadinum (Ach.) Ach.

Gūbriuotoji pūsliakerpė – Lasallia pustulata (L.) Mérat

Suodinoji saitakerpė – Umbilicaria deusta (L.) Baumg.

Daugialakštė saitakerpė – Umbilicaria polyphylla (L.) Baumg.

Upinė odkerpė – Dermatocarpon luridum (With.) J. R. Laundon

Melsvoji žiovenė – Chaenotheca cinerea (Pers.) Tibell

Grakščioji žiovenė – Chaenotheca gracilenta (Ach.) J. Mattsson & Middelb.

Lieknoji žiovenė – Chaenotheca gracillima (Vain.) Tibell

Šeriuotoji žiovenė – Chaenotheca hispidula (Ach.) Zahlbr.

Tamsioji brylytė – Sclerophora coniophaea (Norman) J. Mattsson & Middelb.

Miltuotoji brylytė – Sclerophora farinacea (Chevall.) Chevall.

Šviesiagalvė brylytė – Sclerophora peronella (Ach.) Tibell

Juodžalis rizokarpas – Rhizocarpon viridiatrum (Wulfen) Körb.

Papėdgrybūnai – Basidiomycota

Didysis pievagrybis – Agaricus langei (F. H. Møller) F. H. Møller

Pelkinė vilktabokė – Bovista paludosa Lév.

Kalkiamėgė dygiabudė – Echinoderma calcicola (Knudsen) Bon

Baltoji žvynabudėlė – Lepiota erminea (Fr.) P. Kumm.

Rausvarudė žvynabudėlė – Lepiota fuscovinacea F. H. Møller & J. E. Lange

Lazdyninis nuosėdis – Cortinarius moënne-loccozii Bidaud

Žalsvoji gijabudė – Entoloma incanum (Fr.) Hesler

Ąžuolinė kepena – Fistulina hepatica (Schaeff.) With.

Juosvoji guotė – Hygrophorus atramentosus (Alb. & Schwein.) H. Haas & R. Haller Aar. ex Bon

Geltonžvynė guotė – Hygrophorus chrysodon (Batsch) Fr.

Kietoji guotė – Hygrophorus penarius Fr.

Ūmėdinė guotė – Hygrophorus russula (Schaeff.) Kauffman

Gyslotoji kremzliabudė – Rhodotus palmatus (Bull.) Maire

Stambioji karteklė – Gymnopilus junonius(Fr.) P. D. Orton

Gumbuotasis baltnuosėdis – Leucocortinarius bulbiger (Alb. & Schwein.) Singer

Melsvakotė stirnabudė – Lepista personata (Fr.) Cooke

Salierinis baltikas – Tricholoma apium Jul. Schäff.

Bronzinis baravykas – Boletus aereus Bull.

Dėmėtasis baravykas – Boletus erythropus Pers.

Blyškusis baravykas – Boletus impolitus Fr.

Fechtnerio baravykas – Butyriboletus fechtneri (Velen.) D. Arora & J. L. Frank

Kartusis baravykas – Caloboletus radicans (Pers.) Vizzini

Tikrasis juodbaravykis – Porphyrellus porphyrosporus (Fr. & Hök) E.-J. Gilbert

Tikrasis žvynbaravykis – Strobilomyces strobilaceus (Scop.) Berk.

Raudonkepuris aksombaravykis – Xerocomus rubellus (Krombh.) Quél.

Pilkoji voveraitė – Cantharellus cinereus Pers.

Keturskiautis žvaigždinas – Geastrum quadrifidum Pers.

Didysis žvaigždinas – Geastrum triplex Jungh.

Piestinis pirštūnis – Clavariadelphus pistillaris (L.) Donk

Auksaspalvis šakočius – Ramaria aurea (Schaeff.) Quél.

Ąžuolinis skylenis Inonotus dryophilus (Berk.) Murrill

Tamsiarudė kempinė – Phellinus nigrolimitatus (Romell) Bourdot & Galzin

Šuniškoji poniabudėlė Mutinus caninus (Huds.) Fr.

Hadriano poniabudė – Phallus hadriani Vent.

Rausvoji pintainė – Fomitopsis rosea (Alb. & Schwein.) P. Karst.

Kuokštinė grifolė – Grifola frondosa (Dicks.) Gray

Ąžuolinis pintenis Piptoporus quercinus (Schrad.) P. Karst.

Dvisluoksnis vingiaporis – Abortiporus biennis (Bull.) Singer

Plunksninis raukšliagrybis – Phlebia centrifuga P. Karst.

Obelinis minkštadyglis – Sarcodontia crocea (Schwein.) Kotl.

Kietasis laibadyglis – Steccherinum robustius (J. Erikss. & S. Lundell) J. Erikss.

Geltonoji plutpintenė – Stereopsis vitellina (S. Lundell) D. A. Reid

Rausvoji šeriapintė – Junghuhnia collabens (Fr.) Ryvarden

Lazdyninis kelmenis – Dichomitus campestris (Quél.) Dom. & Orlicz

Krokinis minkštenis – Hapalopilus croceus (Pers.) Donk

Vientisasis skylutis – Perenniporia medulla-panis (Jacq.) Donk

Šakotoji skylėtbudė – Polyporus umbellatus (Pers.) Fr.

Kvapioji ragapintė – Skeletocutis odora (Peck ex Sacc.) Ginns

Putlioji odapintė – Spongipellis spumeus (Sowerby) Pat.

Kvapnioji kempė – Trametes suaveolens (L.) Fr.

Korališkasis trapiadyglis – Hericium coralloides (Scop.) Pers.

Aitriakvapis piengrybis – Lactarius acerrimus Britzelm.

Juodasis piengrybis – Lactarius lignyotus Fr.

Kislusis piengrybis – Lactarius repraesentaneus Britzelm.

Gelsvasis piengrybis – Lactarius resimus (Fr.) Fr.

Piengrybis jautakis – Lactarius volemus (Fr.) Fr.

Auksaviršė ūmėdė – Russula aurea Pers.

Kvapioji ūmėdė – Russula grata Britzelm.

Kurapkinis storplutis – Xylobolus frustulatus (Pers.) Boidin

Pilkšvarudė bankera – Bankera fuligineoalba (J. C. Schmidt) Coker & Beers ex Pouzar

Pilkoji baravykpintė – Boletopsis grisea (Peck) Bondartsev & Singer

Plonakotis dyglutėlis – Hydnellum gracilipes (P. Karst.) P. Karst.

Lietuvos saugomų taksonų sąrašo vertinimo rezultatai

Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą sudaro 566 taksonai, kurių priklausomybė aukšto taksonominio rango sistematinėms organizmų grupėms pateikta 1 lentelėje. Sąraše daugiausia yra induočių (sporinių ir žiedinių) augalų, tačiau tai negausiausia saugomų rūšių grupė, jeigu skaičiuotume jos santykį su visu šalies floros sąrašu. Pagal tokį matmenį (saugomų rūšių dalis nuo visų šalyje aptinkamų sistematinės grupės taksonų) išsiskiria varliagyviai (sąraše 5 rūšys iš 13 žinomų šalyje). Daugiau kaip po 20 proc. šalies paukščių, žinduolių ir roplių turi teisinę apsaugą, induočių augalų ir samanų grupėse tokių bus vos per 10 proc., grybų – tik 6–7 proc. Santykinai mažiausiai saugomų rūšių sąraše yra vabzdžių – tik apie pusę procento nuo visos šalies vabzdžių galimos įvairovės.

Lietuvos saugomų rūšių sąrašo taksonai įvertinti pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kriterijus ir priskirti prie IUCN kategorijų. Taksonai įvertinti naudojantis iki 2018 m. ekspertų surinktais arba viešai prieinamais duomenimis apie jų paplitimą ir populiacijų būklę.

Pateikiama trumpa regioniniu lygmeniu naudojamų kategorijų charakteristika:

Išnykę regione (RE) taksonai

nėra jokių abejonių, kad paskutinis potencialiai vislus individas žuvo ar išnyko tame regione, arba kai regione nebeaptinkamas taksonas, kuris čia lankydavosi reguliariai;

Kritiškai grėsmingos būklės (CR) taksonai

geriausi prieinami įrodymai patvirtina, kad taksonas atitinka bet kurį šios kategorijos kriterijų, ir žinoma, kad yra ypač didelė jo išnykimo gamtoje tikimybė;

Grėsmingos būklės (EN) taksonai

geriausi prieinami įrodymai patvirtina, kad taksonas atitinka bet kurį šios kategorijos kriterijų ir žinoma, kad yra labai didelė jo išnykimo gamtoje tikimybė;

Pažeidžiami (VU) taksonai

geriausi prieinami įrodymai patvirtina, kad taksonas atitinka bet kurį šios kategorijos kriterijų, ir žinoma, kad yra didelė jo išnykimo gamtoje tikimybė;

Arti grėsmės esantys (NT) taksonai

jeigu pritaikius visus kriterijus, jis nepatenka į kritiškai grėsmingos būklės, grėsmingos būklės ir pažeidžiamų taksonų kategorijas, tačiau netolimoje ateityje gali į jas patekti;

Results of the evaluation of the list of protected taxa in Lithuania

The List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species contains 566 taxa, which are subordinate to different systematic groups, are given in Table 1. Vascular plants occupy the greatest part of this list, but they are not the most abundant group in terms of their proportion to the entire flora in the country. By this proportion amphibians are the most distinguished group in the country (5 species out of 13 known). More than 20% of the country’s birds, mammals and reptiles have legal protection, while just over 10% of vascular plants and bryophytes and only 6–7% of fungi are under legal protection. The relatively lowest number of protected species are in the list of insects –only approximately a half a percent of the country’s potential diversity of insects is protected.

The taxa of the List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species of the Republic of Lithuania are evaluated according to the criteria of the International Union for Conservation of Nature (IUCN) and are classified into IUCN categories. Taxa are assessed using data collected by experts up to 2018 or using publicly available data on taxa distribution and population status.

A brief description of the categories used at regional level is provided:

Regionally Extinct (RE)

there is no doubt that the last potentially versatile individual has died or disappeared in that region, or that a taxon that had regularly visited the region is no longer found;

Critically Endangered (CR)

best available evidence confirms that the taxon meets any of the criteria in this category and it is known to be at a particularly high risk of extinction in the wild;

Endangered (EN)

best available evidence confirms that the taxon meets any of the criteria for this category and is known to be at a very high risk of extinction in the wild;

Vulnerable (VU)

best available evidence confirms that the taxon meets any of the criteria in this category and it is known to be at a high risk of extinction in the wild;

Near Threatened (NT)

if, after applying all criteria, the taxon does not fall into the categories of Critically Endangered, Endangered or Vulnerable, but may fall into one of these categories in the near future;

Nekeliantys susirūpinimo (LC) taksonai

pritaikius visus kriterijus, jis nepatenka į kritiškai grėsmingos būklės, grėsmingos būklės ir pažeidžiamų taksonų kategorijas. Plačiai paplitusios ir gausiai aptinkamos rūšys yra įtraukiamos į šią kategoriją;

Taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų (DD)

apie taksoną nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima atlikti tiesioginį ar netiesioginį vertinimą dėl jo išnykimo tikimybės, atsižvelgiant į jo paplitimo ir (arba) populiacijų duomenis;

tai nėra laikoma rizikos kategorija, tačiau ją suteikiant kuriam nors taksonui yra parodoma, kad reikia daugiau informacijos ir, atlikus išsamesnius tyrimus, taksonas gali patekti į vieną iš grėsmės kategorijų;

Vertinti netinkami (NA) taksonai

taksonas nėra tinkamas vertinti regioniniu lyg­meniu, nes tai nėra natūrali populiacija, arba populiacija nepatenka į natūralų arealą, arba užklydusi ar užklystanti populiacija toje vietovėje, arba regioninę populiaciją sudaro labai nedaug individų;

Neįvertinti (NE) taksonai

taksonas laikomas neįvertintu, jei jam nebuvo taikyti vertinimo kriterijai.

Lietuvos saugomų taksonų priskyrimas prie IUCN kategorijų ir IUCN kategorijoms priklausančių taksonų sąrašai pateikiami I ir II prieduose.

Apibendrinti skaičiai rodo, kad 70 proc. saugomų taksonų būklė yra apibrėžiama kaip grėsminga, t. y. 98 rūšys (17 proc.) priskirtos kritiškai grėsmingos būklės (CR) taksonų grupei, 216 rūšių (38 proc.) suteiktas grėsmingos būklės (EN) taksonų statusas, 141 rūšis (25 proc.) priklauso pažeidžiamų (VU) taksonų grupei (1 pav.). Į saugomų taksonų sąrašą taip pat pakliuvo rūšys, kurios pagal dabartinę jų būklę šalyje įvertintos kaip arti grėsmės (NT) esantys taksonai (69 rūšys, 12 proc.), nekeliantys susirūpinimo (LC) taksonai (18 rūšių, 3 proc.) ir taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų (DD) (21 rūšis, 4 proc.).

Įvairių organizmų grupių taksonų priklausomybė IUCN kategorijoms pavaizduota 2–7 paveiksluose. Galima paminėti šiuos vertinimo rezultatų aspektus:

ypač didele kritiškai grėsmingos būklės taksonų grupe išsiskiria kerpės (aukšliagrybūnai), kurių daugumą sudarė specializuotos substratų ir buveinių (pavyzdžiui, įvairių irimo stadijų mediena senuose miškuose) rūšys;

beveik visą saugomų grybų rūšių sąrašą (97 proc.) sudaro grėsmės kategorijoms priklausantys taksonai: daugiau kaip pusė jų – grėsmingos būklės taksonai, kiti priskiriami CR ir VU kategorijoms;

iš induočių augalų ir vabzdžių išsiskiria santykinai didelė arti grėsmės esančių (NT) taksonų grupė, kurios rūšys labai greitai gali papildyti grėsmės kategorijų grupes, jeigu laiku nebus susirūpinta jų apsauga. Ypač išsiskiria vabzdžiai, kurių arti grėsmės yra beveik ketvirtadalis įvertintų taksonų;

Least Concern (LC)

when all criteria are applied, it does not fall into the categories of Critically Endangered, Endangered or Vulnerable. Widespread and abundant species are included in this category;

Data Deficient (DD)

there is insufficient data on the taxon to enable a direct or indirect assessment to be made of the likelihood of its extinction, taking into account the data of its prevalence and/or population;

this is not considered to be a threatened category, but when it is assigned a taxon, it shows that more information is needed, and after further investigation, the taxon may fall into one of the threatened categories;

Not Applicable (NA)

the taxon is not suitable for evaluation at the regional level because it is not a natural population, or the population is outside the natural habitat, or the inflow population in the area or the regional population consists of very few individuals;

Not Evaluated (NE)

a taxon is considered to be not evaluated if it was not subject to the evaluation criteria.

The qualifying of Lithuanian protected taxa for the IUCN categories and lists of the IUCN taxa are listed in Appendixes I and II.

The summarised figures show that the condition of 70% of protected taxa is defined as threatened, i.e. 98 species (17%) are classified as Critically Endangered (CR), 216 species (38%) have the status of Endangered (EN) and 141 species (25%) belong to the group of Vulnerable (VU) (Fig. 1). The List of Protected Species also includes taxa which, according to their current state in the country, were evaluated as Near Threatened (NT) (69 species, 12%), Least Concern (LC) (18 species, 3%) and Data Deficient (DD) (21 species, 4%).

The qualifying of the taxa of different groups of organisms for IUCN categories is illustrated in Fig. 2–7. The following aspects of evaluation results can be mentioned:

a particularly large group of Critically endangered taxa includes lichens (Ascomycota), most of which are specialised species related to specific substrates and habitats (such as the dead wood of various decomposition stages in old forests);

almost the entire list of protected fungi species (97%) consists of the taxa belonging to threatened categories: more than half are assigned to the Endangered category, the rest are assigned to the Critically Endangered and Vulnerable categories;

there is a relatively large group of the Near Threatened (NT) taxa among vascular plants and insects, which can become threatened very quickly if their conservation is not addressed in a timely manner. Insects are particularly distinguished in the Near Threatened category, which account for close to a quarter of the evaluated taxa;

1 pav. Lietuvos saugomų rūšių sąrašo taksonų paskirstymas pagal IUCN kategorijas

Fig. 1. The general qualifying of Lithuanian protected taxa for the IUCN categories

2 pav. Saugomų vabzdžių taksonų paskirstymas pagal IUCN kategorijas

Fig. 2. The qualifying of protected insect taxa for the IUCN categories

3 pav. Saugomų paukščių taksonų paskirstymas pagal IUCN kategorijas

Fig. 3. The qualifying of protected bird taxa for the IUCN categories

5 pav. Saugomų samanų taksonų paskirstymas pagal IUCN kategorijas

Fig. 5. The qualifying of protected bryophyte taxa for the IUCN categories

4 pav. Saugomų žinduolių taksonų paskirstymas pagal IUCN kategorijas

Fig. 4. The qualifying of protected mammal taxa for the IUCN categories

6 pav. Saugomų induočių augalų taksonų paskirstymas pagal IUCN kategorijas

Fig. 6. The qualifying of protected vascular plant taxa for the IUCN categories

7 pav. Saugomų grybų taksonų paskirstymas pagal IUCN kategorijas

Fig. 7. The qualifying of protected fungi taxa for the IUCN categories

8 pav. IUCN kriterijų panaudojimas Lietuvos saugomų rūšių sąrašo taksonams vertinti

Fig. 8. The application of the IUCN criteria for Lithuanian protected species

10 pav. IUCN kriterijų panaudojimas saugomų paukščių taksonams vertinti

Fig. 10. The application of the IUCN criteria for protected bird taxa

11 pav. IUCN kriterijų panaudojimas saugomų žinduolių taksonams vertinti

Fig. 11. The application of the IUCN criteria for protected mammal taxa

išskirtinai didelę pažeidžiamų (VU) taksonų grupę sudarančios samanų rūšys dažnai neperžengia arealo kriterijaus slenkstinių verčių, tačiau menkas jų dažnumas ir buveinių pokyčiai arealo viduje padėtį gali greitai pabloginti;

daugiau kaip ketvirtadalis saugomų taksonų sąrašo paukščių nėra priskirti CR, EN ar VU kategorijoms. Ši aplinkybė atskleidžia paukščių, kaip išskirtinės biologinės įvairovės dalies, sutartinai pripažintos tarptautiniu mastu ir lengviau priimamos brandžios visuomenės, apsaugos tradicijų tęstinumą;

nepaisant sutelktų tyrėjų pastangų yra santykinai nemažai induočių augalų, paukščių ir žinduolių, apie kurių būklę trūksta duomenų, leidžiančių juos priskirti prie IUCN grėsmių kategorijų;

į saugomų taksonų sąrašą pateko dvi rūšys, įvertintos kaip regione išnykusios (RE), ir viena iš vertinti netinkamų (NA) taksonų grupės. Nors būtų galima teigti, kad rudasis lokys ir aštriašnipis eršketas jau bando grįžti į mūsų kraštą (tiesa, skirtingais būdais), IUCN metodologija neleidžia jų priskirti grėsmės kategorijoms.

Būtina atkreipti dėmesį, kad pateiktas saugomų taksonų priskyrimas grėsmės kategorijoms neparodo bendros šalies faunos ir floros būklės. Pagal IUCN procedūras buvo įvertinti tik ankstesnio saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo taksonai ir papildomai parinkti taksonai, apie kurių populiacijų prastėjančią būklę turėta išankstinių nuostatų.

Taksonai vienai ar kitai grėsmių kategorijai priskirti pagal IUCN kriterijus, kuriuos trumpai apibūdinti galima taip:

A kriterijus yra pagrįstas vien tik populiacijos sumažėjimu;

B kriterijus yra skirtas įvertinti toms populiacijoms, kurių paplitimas yra ribotas, populiacijos yra labai fragmentiškos, nepaliaujamai mažėja ir (ar) yra veikiamos ekstremalių fliuktuacijų (dabar ar taip nutiks netolimoje ateityje);

C kriterijus yra skirtas toms rūšims, kurių populiacijos yra mažos ir mažėja šiuo metu ar ims mažėti netolimoje ateityje;

D kriterijus apibrėžia labai mažų arba apribotų populiacijų taksonus. Taksonas atitinka šį kriterijų, jeigu subrendusių individų skaičius yra mažesnis už bet kurio kito kriterijaus nurodytas slenkstines vertes;

E kriterijus naudojamas taksonams, kurių išnykimo tikimybė yra pagrįsta kiekybiniais skaičiavimais, t. y. bet kokios formos analize, panaudojant žinias apie taksono gyvenimo būdą, buveinių poreikius, grėsmes ir pan.

8–14 paveiksluose parodyti vertinimo kriterijų panaudojimo ypatumai. Bendra tendencija – daugiau kaip pusei atvejų buvo taikytas B kriterijus, kuriam nereikia tikslių duomenų apie populiacijų gausumą, o atsakant į jo subkriterijų klausimus apie būklę galima pasinaudoti netiesiogine informacija ir mažėjimą numanyti ar numatyti. Kitą panaudotų kriterijų dalį sudaro mažų populiacijų vertinimai, kai populiacijos gali ir nemažėti. Ir tik kiek daugiau kaip 15 proc. taksonų įvertinti žinant pakankamai tikslias populiacijų praeities mažėjimo slenkstines vertes, stebint dabartinę padėtį ir numatant tolesnį populiacijos mažėjimą.

Analizuojant atskirų taksonominių grupių vertinimo praktiką akivaizdu, kad didesnis tikslių duomenų kiekis apie žinduolių ir paukščių populiacijų būklę leido plačiau taikyti A kriterijų. Paukščių atveju svarbus ir D kriterijus, kai turimi tikslūs skaičiai apie retai šalyje aptinkamus taksonus. D kriterijus dažniausiai pritaikytas ir vertinant grybų taksonus, bet šiuo atveju naudoti duomenys paprastai buvo sukaupti per ilgesnį istorinį laikotarpį registruojant pavienes grybų radavietes, kurios vėliau nebuvo stebėtos pakartotinai. Vertinant induočius augalus, samanas, kerpes ir vabzdžius dažniausiai taikytas B kriterijus, kurį naudojant galima apsieiti be išsamesnių žinių apie populiacijos dydį, bet svarbu apskaičiuoti arealo dydį, populiacijos užimamą plotą, jų kitimo kryptis ir pačių populiacijų gyvavimo ypatumus (fragmentacija, fliuktuacijos ir kt.).

Taksonų vertinimo procedūrai beveik ketvirtadaliu atvejų buvo panaudotas daugiau negu vienas IUCN vertinimo kriterijus.

Taksono vertinimo procedūra, taikyti kriterijai ir subkriterijai, slenkstinės jų vertės dokumentuoti užpildant vertinimo anketą, kuri turėtų būti vertingas informacijos šaltinis taksoną vertinant pakartotinai (III priedas).

Valerijus Rašomavičius

an exceptionally large group of bryophytes qualified under the Vulnerable (VU) category. Often such taxa do not exceed the threshold values for the extent of occupancy, however, their low frequency and habitat changes within the area can quickly lead to the deterioration of the situation;

more than a quarter of the birds in the list of protected taxa are not classified under the CR, EN or VU categories. This circumstance reflects the continuity of the traditions of the conservation of birds as a distinctive part of biodiversity, which is internationally recognised and more easily accepted by developed societies;

despite the focused efforts of researchers, there are relatively high numbers of vascular plants, birds, and mammals for which there are a lack of data to classify them under IUCN threatened categories;

two species evaluated as Regionally Extinct (RE) and one species as Not Applicable (NA) were included in the list of protected taxa. Although it could be stated that the brown bear and the sturgeon (Acipenser oxyrinchus) are already showing signs of returning to our country (in different ways), the IUCN methodology does not allow them to be classified as threatened.

It should be noted that the evaluation of protected taxa against IUCN criteria does not reflect the status of all fauna and flora in the country. The assessment of the taxa, applying the IUCN procedures, was limited to the previous List of Protected Fauna, Flora and Fungi Species and additionally selected taxa with preconceived notions of deterioration of their populations.

Taxa were assigned to one or another threat category according to the IUCN criteria, which can be summarised as follows:

Criterion A is based on population decline;

Criterion B is used to evaluate populations with limited distribution, with high fragmentation, with  observed continuing decline and/or extreme fluctuations (currently or in the near future);

Criterion C is used to evaluate species with small populations that are currently in decline or will be in the near future;

Criterion D defines taxa as very small or restricted populations. The taxon meets the criteria if the number of mature individuals is less than the threshold values reported in any other criteria;

Criterion E is used to evaluate taxa for which the probability of extinction is based on quantitative estimates, i.e. any form of analysis using knowledge of the taxon’s lifestyle, habitat needs, threats, etc.

Fig. 8–14 illustrate the characteristics of applying the evaluation criteria. The general trend is that in more than half of the cases Criterion B has been applied, which does not require accurate data on population size, and furthermore, indirect information to project or infer a decline can be used while answering the questions of its sub-criteria. The other part of the criteria used is the estimation of small populations, where information about decline is not required. Just a little over 15% of taxa were evaluated by using sufficiently accurate data of past population reduction by monitoring the current situation and by projecting a further reduction of the population size.

The analysis of practices for the assessment of different taxonomic groups clearly shows that the availability of accurate data on the status of mammalians and birds has led to the wider application of criterion A. Criterion D is also important for birds when we have exact numbers of individuals of the taxa rarely found in the country. Criterion D is also often used to evaluate fungi taxa, but the data used in this case were accumulated over a longer historical period by sporadic and not repeated observations. Criterion B is most widely used for the assessment of vascular plants, bryophytes, lichens, and insects, which may be used without precise knowledge of population size. In this case, it is important to calculate the extent of occurrence, the area of occupancy and their trends as well as the functioning of populations (fragmentation, fluctuations, etc.).

In almost a quarter of cases more than one IUCN criteria were applied for the taxa assessment procedure.

The taxon assessment procedure, the criteria and sub-criteria used, and their threshold values were documented by completing an assessment questionnaire, which may be a valuable source of information for re-evaluating taxon in the future (Appendix III).

Valerijus Rašomavičius

9 pav. IUCN kriterijų panaudojimas saugomų vabzdžių taksonams vertinti

Fig. 9. The application of the IUCN criteria for protected insect taxa

12 pav. IUCN kriterijų panaudojimas saugomų samanų taksonams vertinti

Fig. 12. The application of the IUCN criteria for protected bryophyte taxa

13 pav. IUCN kriterijų panaudojimas saugomų induočių augalų taksonams vertinti

Fig. 13. The application of the IUCN criteria for protected vascular plant taxa

14 pav. IUCN kriterijų panaudojimas saugomų grybų taksonams vertinti

Fig. 14. The application of the IUCN criteria for protected fungi taxa

Taksono aprašo struktūra

Taksono pavadinimas. Taksono (rūšies) pavadinimas pateikiamas lietuvių ir lotynų kalbomis. Naudojama naujausia nomenklatūrinė versija, todėl kai kurių taksonų pavadinimai skiriasi nuo anksčiau vartotų. Nurodomi aukštesni taksonominiai vienetai, kuriems priklauso aprašomas taksonas.

IUCN kategorija ir kriterijai. Taksonai įvertinti pagal IUCN raudonųjų sąrašų kategorijas ir kriterijus, kategorijų ir kriterijų naudojimo gaires, IUCN raudonųjų sąrašų kriterijų taikymo regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis gaires, kurie paskelbti oficialiuose IUCN leidiniuose:

IUCN. (2012). IUCN Red List Categories and Criteria: Version 3.1. Second edition. Gland, Switzerland and Cambridge, UK:IUCN;

IUCN Standards and Petitions Subcommittee. 2017. Guidelines for Using the IUCN Red list Categories and Criteria. Version 13. Prepared by the Standards and Petitions Subcommittee;

IUCN. (2012). Guidelines for Application of IUCN Red List Criteria at Regional and National Levels: Version 4.0. Gland, Switzerland and Cambridge, UK: IUCN.

Pagal vertinimo rezultatus taksonai suskirstyti į 8 IUCN kategorijas:

RE – išnykę regione taksonai;

CR – kritiškai grėsmingos būklės taksonai;

EN – grėsmingos būklės taksonai;

VU – pažeidžiami taksonai;

NT – arti grėsmės esantys taksonai;

LC – nekeliantys susirūpinimo taksonai;

DD – taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų;

NA – vertinti netinkami taksonai.

Structure of the taxon description

Taxon name. Taxa (species) names are given in Lithuanian and in Latin. The latest nomenclature versions were used, therefore, some taxa names are different to those used previously. The higher taxonomic units to which the described taxon belongs are indicated.

IUCN category and criteria. The taxa have been evaluated against IUCN Red List criteria, the Guidelines for the Using of IUCN Red List Categories and Criteria, and the Guidelines for the Application of IUCN Red List Criteria at Regional and National Levels, which are published as the official IUCN publications:

IUCN. (2012). IUCN Red List Categories and Criteria: Version 3.1. Second edition. Gland, Switzerland and Cambridge, UK: IUCN;

IUCN Standards and Petitions Subcommittee. 2017. Guidelines for Using the IUCN Red list Categories and Criteria. Version 13. Prepared by the Standards and Petitions Subcommittee;

IUCN. (2012). Guidelines for Application of IUCN Red List Criteria at Regional and National Levels: Version 4.0. Gland, Switzerland and Cambridge, UK: IUCN.

Based on the evaluation results, taxa were classified into 8 IUCN categories:

RE – Regionally Extinct

CR – Critically Endangered

EN – Endangered

VU – Vulnerable

NT – Near Threatened

LC – Least Concern

DD – Data Deficient

NA – Not Applicable

Pagrindinė aprašo dalis. Pateikiama bendro paplitimo ir paplitimo Lietuvoje charakteristika; organizmo biologijos ir ekologijos aprašas; rūšies populiacijos gausumas Lietuvoje; grėsmių ir poveikių apibūdinimas bei siūlymai apsaugai. Pateikti informacijos šaltiniai, kuriuose yra randama žinių apie taksono paplitimą, populiacijos būklę ar grėsmes Lietuvoje. Literatūros, kolekcijų ir duomenų bazių bendras sąrašas sudarytas leidinio pabaigoje.

Aprašo pabaigoje nurodomas tekstinės dalies ir žemėlapio informacijos autorius.

Paplitimo žemėlapis. Žemėlapio maketas sukurtas naudojant SRTM GL1 aukščių duomenų bazę ir „OpenStreetMap“ hidrografinius duomenis.

Taksonų paplitimas pavaizduotas taškiniu būdu naudojant geografinių koordinačių gardelę, kurios kraštines sudaro 00°06’ šiaurės platumos ir 00°10’ rytų ilgumos, o kartografavimo žingsnis yra apie 10 km.

Paplitimą parodantys ženklai reiškia:

duomenys iki 2007 m.;

2007–2018 m. duomenys;

x patikimai žinoma, kad taksonas išnykęs;

užklystančių taksonų stebėjimų duomenys.

Iliustracija. Aprašai iliustruoti originaliomis nuotraukomis, prie kurių nurodomas jų autorius.

Taksonų išdėstymo tvarka. Aukštųjų rangų taksonai, kuriems priklauso leidinyje aprašytos saugomos rūšys, išdėstyti sistematine tvarka. Pagrindinėms organizmų grupėms panaudotos sistemos: vabzdžiams – Kendall, D. A. 2009. Classification of Insect. Archived from the original on 20 May 2009. Retrieved 9 May 2009; paukščiams – del Hoyo, J., Elliott, A., Sargatal, J., Christie, D. A. (eds). 1992–2013. Handbook of the Birds of the World. Vol. 1–16 – Lynx Edicions; induočiams augalams – The Angiosperm Phylogeny Group, Chase, M. W., Christenhusz, M. J. M., Fay, M. F., Byng, J. W., Judd, W. S., Soltis, D. E., Mabberley, D. J., Sennikov, A. N., Soltis, P. S., Stevens P. F. 2016. An update of the Angiosperm Phylogeny Group classification for the orders and families of flowering plants: APG IV. Botanical Journal of the Linnean Society 181(1): 1–20; samanoms – Söderström, L., Hagborg, A., von Konrat, M., Bartholomew-Began, S., Bell, D., Briscoe, L., Brown, E., Cargill, D. C., Costa, D. P., Crandall-Stotler, B. J., Cooper, E. D., Dauphin, G., Engel, J. J., Feldberg, K., Glenny, D., Gradstein, S. R., He, X., Heinrichs, J., Hentschel, J., Ilkiu-Borges, A. L., Katagiri, T., Konstantinova, N. A., Larraín, J., Long, D. G., Nebel, M., Pócs, T., Puche, F., Reiner-Drehwald, E., Renner, M. A. M., Sass-Gyarmati, A., Schäfer-Verwimp, A., Moragues, J. G. S., Stotler, R. E., Sukkharak, P., Thiers, B. M., Uribe, J., Váňa, J., Villarreal, J. C., Wigginton, M., Zhang, L. & Zhu, R.-L. 2016. World checklist of hornworts and liverworts, PhytoKeys 59: 1–828; Hill, M. O., Bell, N., Bruggeman-Nannenga, M. A., Bruguės, M., Cano, M. J., Enroth, J., Flatberg, K. I., Frahm, J.-P., Gallego, M. T., Garilleti, R., Guerra, J., Hedenäs, L., Holyoak, D. T., Hyvönen, J., Ignatov, M. S., Lara, F., Mazimpaka, V., Munoz, J. and Söderström, L. 2006. An annotated checklist of the mosses of Europe and Macaronesia, Journal of Bryology 28: 198–267; grybams – duomenų bazės Index Fungorum www.indexfungorum.org ir MycoBank www.mycobank.org. Kerpės dėl jas sudarančių lichenizuotų grybų sistematinės priklausomybės yra priskiriamos aukšliagrybūnams (Ascomycota).

Šeimose rūšys išdėstytos abėcėlės tvarka (pagal lotynišką pavadinimą). Leidinio pabaigoje yra pateikta abėcėlinė rūšių lietuviškų ir lotyniškų pavadinimų rodyklės.

Main part of the description. The main part of the description shows the characteristics of global distribution and distribution in Lithuania; a description of species’ biology and ecology; the size of the species’ population in Lithuania; and a description of threats, impacts, and proposals for conservation. Sources of information containing details about the distribution of taxon, status of the population or threats in Lithuania are provided. A general list of references, collections and databases is presented at the end of the publication.

At the end of the description, the author of the text and map data is indicated.

Distribution map. The basemap was created using the SRTM GL1 elevation database and OpenStreetMap hydrographic data.

The distribution of taxa is plotted using a grid of geographical coordinates bound by 00°06′N latitude and 00°10′E longitude, with a mapping step of approximately 10 km.

Map legend:

Data up to 2007;

Data from 2007 to 2018;

x Extinct (confirmed by research);

Observation of vagrant taxa.

Illustrations. Descriptors are illustrated with original photos, with reference to their author.

Order of taxa arrangement. In the publication the high-ranking taxa are arranged in a systematic order. Systems used for the main groups of organisms: for insects – Kendall, D. A. 2009. Classification of Insect. Archived from the original on 20 May 2009. Retrieved 9 May 2009; for birds – del Hoyo, J., Elliott, A., Sargatal, J., Christie, D. A. (eds). 1992–2013. Handbook of the Birds of the World. Vol. 1–16 – Lynx Edicions; for vascular plants – The Angiosperm Phylogeny Group, Chase, M. W., Christenhusz, M. J. M., Fay, M. F., Byng, J. W., Judd, W. S., Soltis, D. E., Mabberley, D. J., Sennikov, A. N., Soltis, P. S., Stevens P. F. 2016. An update of the Angiosperm Phylogeny Group classification for the orders and families of flowering plants: APG IV. Botanical Journal of the Linnean Society 181(1): 1–20; for bryophytes – Söderström, L., Hagborg, A., von Konrat, M., Bartholomew-Began, S., Bell, D., Briscoe, L., Brown, E., Cargill, D. C., Costa, D. P., Crandall-Stotler, B. J., Cooper, E. D., Dauphin, G., Engel, J. J., Feldberg, K., Glenny, D., Gradstein, S. R., He, X., Heinrichs, J., Hentschel, J., Ilkiu-Borges, A. L., Katagiri, T., Konstantinova, N. A., Larraín, J., Long, D. G., Nebel, M., Pócs, T., Puche, F., Reiner-Drehwald, E., Renner, M. A. M., Sass-Gyarmati, A., Schäfer-Verwimp, A., Moragues, J. G. S., Stotler, R. E., Sukkharak, P., Thiers, B. M., Uribe, J., Váňa, J., Villarreal, J. C., Wigginton, M., Zhang, L. & Zhu, R.-L. 2016. World checklist of hornworts and liverworts, PhytoKeys 59: 1–828; Hill, M. O., Bell, N., Bruggeman-Nannenga, M. A., Bruguės, M., Cano, M. J., Enroth, J., Flatberg, K. I., Frahm, J.-P., Gallego, M. T., Garilleti, R., Guerra, J., Hedenäs, L., Holyoak, D. T., Hyvönen, J., Ignatov, M. S., Lara, F., Mazimpaka, V., Munoz, J. and Söderström, L. 2006. An annotated checklist of the mosses of Europe and Macaronesia, Journal of Bryology 28: 198–267; for fungi – database Index Fungorum www.indexfungorum.org and MycoBank www.mycobank.org. All lichens presented here belong to the phylum Ascomycota, following the accepted taxonomy of their fungal partner.

In families, species are arranged alphabetically (according to the scientific name). Alphabetical indexes of the Lithuanian and scientific names of the species are presented in the end of the publication.

Gyvūnai / Animalia

Žieduotosios kirmėlės / Annelida

Medicininė dėlė

Hirudo medicinalis Linnaeus, 1758

Vandenyje gyvenančios dėlės (Hirudinidae)

Bestraublės dėlės (Arhynchobdellida)

DD

Paplitimas. Rūšis paplitusi visoje Europoje (išskyrus Portugaliją, Belgiją, Olandiją, Albaniją) iki Estijos, Pietų Uralo, europinės Rusijos šiaurvakarinės dalies. Lietuva yra šiaurrytiniame arealo pakraštyje.

Pastaruosius du dešimtmečius gausumas ir paplitimas Lietuvoje netirtas, apie dabartinį rūšies paplitimą yra tik atsitiktinių stebėjimų duomenų. Daugiausia radaviečių yra Rytų ir Pietų Lietuvoje, kelios radavietės – Šiaurės Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje.

Nuotraukos autorė – Jolanta Rimšaitė

Biologija ir ekologija. Dėlei esant ramybės būsenos kūnas išilgai ištįsęs, susiplojęs, apie 12 cm ilgio, 2 cm pločio, kūno priekis siauresnis, nugaros pusė išsigaubusi labiau nei pilvo. Kūnas suskirstytas skersinėmis vagelėmis – žiedais. Priekinėje kūno dalyje, pilvo pusėje, yra priekinis burnos siurbtukas, užpakalinė kūno dalis baigiasi užpakaliniu siurb­tuku. Kūno spalva alyvinė, pilvas gelsvai žalsvas, išilgai nugaros šonų yra po tris rausvai rudas juostas su tamsiai rudomis dėmėmis.

Medicininės dėlės minta šaltakraujų ir šiltakraujų gyvūnų krauju; gamtoje pagrindinis mitybos šaltinis yra varliagyviai. Hermafroditės, apsivaisina kryžminiu būdu, į kokonus sujungti apvaisinti kiaušiniai sudedami į dumblą, drėgną pakrantės gruntą. Iš kiaušinio išsiritusios lervos lieka kokone, kuriame vyksta jų metamorfozė. Išsiritę jaunikliai jau sugeba savarankiškai gyventi.

Medicininė dėlė gyvena nedideliuose, gerai įšylančiuose vandens telkiniuose su dumblingu dugnu, gausia vandens ir pakrantės žoline augalija, nuožulniais krantais, dažnai aptinkama periodiškai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose. Džiūstant vandens telkiniui, įsirausia į dumblą. Išlieka tik tuose telkiniuose, kur gyvena varliagyviai – vienas pagrindinių medicininių dėlių mitybos objektų.

Populiacijos gausumas. Populiacijos gausumas nežinomas.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė – eutrofinių vandens telkinių sukcesija iki visiško užpelkėjimo, vandens telkinių ir pakrančių transformacija, vandens telkinių tiesioginė ir netiesioginė tarša. Viena iš potencialių grėsmių yra šių gyvūnų rinkimas, didžiausią įtaką turėjęs XX a. pirmojoje pusėje.

Informacijos šaltiniai: Zapkuvienė, Petrauskienė, 2000.

Summary. Lives in eutrophic water bodies, such as ponds, waters that dry up periodically, small lakes, etc. Ecological requirements of habitat are the presence of abundant hosts (frogs, also cattle and horses), silty water bottoms, dense submerged and emergent vegetation and gently sloping banks favourable for laying cocoons. Distribution and population trends are unknown.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Moliuskai / Molusca

Ovalioji geldutė

Unio crassus Philipsson, 1788

Geldutiniai (Unionidae)

Dvigeldžiai moliuskai (Bivalvia)

EN A2bc+4bc

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi Palearktikos upėse, išskyrus Pirėnų pusiasalį, Italiją, Islandiją ir Britų salas: nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų. Randama Tigro ir Eufrato bei Amūro upių baseinuose (Azijoje). Lietuva yra šiaurinėje ovaliosios geldutės paplitimo arealo dalyje, čia paplitusi Nemuno, Dauguvos, Šventosios (pajūrio), Lielupės, Ventos baseinų upėse.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Tai 2–3 cm storio, 2,5–3,5 cm aukščio ir 4–7 cm ilgio dvigeldis moliuskas, kurio storasienės kriauklės būna gelsvai žalsvos ar tamsiai rudos spalvos. Pravėręs kriaukles, iškiša raumeningą koją ir juda. Kriauklių vidinė sąvarinė dalis – du trikampių gumbelių pavidalo ir du išilginiai dantys kairėje geldutėje – pagrindinis rūšies atpažinimo požymis.

Ovaliosios geldutės gyvena švariuose, dažniausiai šaltuose, tekančiuose vandenyse su smėlio, smulkaus žvyro ar kieto molio dugnu, gali būti tarp didelių akmenų ar vandens tėkmei atsparių augalų. Jos tūno grunte beveik visai įsiraususios, šiek tiek pravėrusios užpakalinį galą, kur matomi du sifonai, pro kurių vieną – apatinį – vanduo įsiurbiamas, pro kitą – viršutinį – iššvirkščiamas. Vidinėje ertmėje ant žiaunų nusėda organinės dalelės – detritas ir vienaląsčiai dumbliai, kuriais minta. Skirtalytės, neršia keturis arba penkis kartus iki 95 000 kiaušinių balandžio–liepos mėn. Embrionai dvi–tris savaites vystosi ant motininio individo žiaunų. Išleistos lervos – glochidijos – kelias dienas plaukioja vandenyje, po to prisitvirtina prie žuvų žiaunų. Po trijų–keturių savaičių nusėda ant upelio dugno, įsikasa ir pradeda gyventi savarankiškai. Jei žuvų trūksta, lervutės žūsta. Daugintis pradeda trejų–ketverių metų amžiaus. Vidutiniškai gyvena 20–50 metų.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje ovaliosios geldutės populiaciją sudaro 50 000–500 000 individų. Dabartinėse radavietėse geldučių gausumas įvairuoja, nes jų randama atskirais židiniais tik tinkamose gyventi vietose. Specialiųjų tyrimų metu (tirtos 58 upės) ovaliųjų geldučių rasta 44 upėse (vidutinis gausumas ≈ 8,7 ind./m²). Bloga šių moliuskų būklė (0,1–2 ind./m²) buvo nustatyta šešiolikoje upių, patenkinama (3–9 ind./m²) – trylikoje upių, o gera (≥ 10 ind./m²) – penkiolikoje upių. Bendras tirtų upių ilgis – 3955,3 km, o geldutėms tiko tik 889,7 km.

Grėsmės ir apsauga. Nykstanti rūšis, didžiausios grėsmės – tarša, upės hidrologinio režimo ir žuvingumo pakeitimas. Norint apsaugoti rūšį, reikėtų užtikrinti, kad pernelyg nenusektų upių vandens lygis; riboti užtvankų ir patvankų statymą, upių dugno ardymą; riboti vandens taršą, atsirandančią kenksmingoms medžiagoms patenkant nuo laukų, kelių, kitų užterštų teritorijų ar su buitinėmis nuotekomis. Reikėtų palaikyti natūralią žuvų migraciją, riboti žvejybą, telkinius įžuvinti. Esant didelei dugno ardymo grėsmei, turėtų būti reguliuojamas vandens turizmas.

Informacijos šaltiniai: Schlesh, Krausp, 1938; Gurskas, 2002; Welter-Schultes, 2012; Skujienė et al., 2017.

Kolekcijos: KZM, VU ZM.

Summary. This species is assessed as endangered based on insufficient species abundance and a decrease in the quality of habitats. Mussels occur all over Lithuania, but are often found in short isolated sections of rivers, separated from neighbouring populations by distances of a few hundred meters to a few dozen kilometers. 58 rivers (3955.3 km) were recently investigated, with specimens found in 44 rivers, though only 15 of them were assessed as good in terms of mussel populations. The total average density was 8.7 ind./m² (889.7 km of the rivers).

Autorė – Grita Skujienė

Didysis arionas

Arion ater (Linnaeus, 1758)

Arioniniai (Arionidae)

Pilvakojai moliuskai (Gastropoda)

EN B1ab(i,iii)+2ab(iii,iv)

Paplitimas. Rūšis paplitusi fragmentiškai Šiaurės ir Vakarų Europoje.

Lietuvoje riboto paplitimo, žinomos tik dviejose vietovėse: Veiviržo ir Upitos upių ir Jūros upės ties Kvėdarna miškinguose slėniuose. Istorinė radavietė prie Minijos ir Salantos upių santakos sunaikinta.

Nuotraukos autorius – Francisco Welter Schultes; AnimalBase

Biologija ir ekologija. Dideli juodi šliužai, kurių kvėpavimo angos vidinė dalis balta, o padas apvertus šliužą išilginėmis juostomis suskirstytas į tris dalis, kurių vidurinė šviesi, balsvai pilka, o šoninės juosvos. Pado kraštas visada juodas. Jaunikliai, išsiritę iš kiaušinių, būna gelsvi, bet labai greitai pilkėja, o pilka spalva vis tamsėja, kol galiausiai tampa visai juodi. Išauga iki 130–150 mm ilgio, paliesti neskuba pasišalinti, bet dažniausiai susitraukia į gumbą (tada gerai matomas raukšlėtas kūno paviršius) ir svyruoja į šonus. Gleivės bespalvės, lipnios, dirginant tampa balsvos.

Lietuvoje šliužai poruojasi antraisiais gyvenimo metais birželio–liepos mėn., padeda kelias 20–150 kiaušinių dėtis rugpjūčio–rugsėjo mėn. ir žūsta. Kiaušiniai peržiemoja arba spalio mėn. spėja išsiristi jaunikliai. Peržiemoję jauni individai vasarą auga, o brandą dažniausiai pasiekia antrąją vasarą. Šliužai minta augalais ir jų nuokritomis, retkarčiais šliužų ar kitų gyvūnų maita ir išmatomis. Gyvena miškinguose drėgnuose šaltiniuotuose upių šlaituose ir šalia esančiose šaltiniuotose pievose su augančiais gegužraibiniais augalais.

Populiacijos gausumas. Populiacijos nykimas stebėtas praeityje (viena radavietė išnyko) ir numanomas ateityje dėl užimamos teritorijos buveinių kokybės prastėjimo.

Grėsmės ir apsauga. Buveinės keičiasi dėl natūralios sukcesijos, kai pievos, kuriose nebeganoma, užželia krūmais, ir dėl tiesioginės žmogaus veiklos – paupinių miškų kirtimo. Didieji arionai labai jautrūs taršai ir temperatūros pokyčiams. Paupinės pievos, skirtos rekreacijai, yra ištrypiamos, nusausėja. Kita rimta grėsmė yra invaziniai šliužai – luzitaniniai arionai, kurie Lietuvoje plinta intensyviai ir kurių atsiradimas kituose kraštuose jau nulėmė didžiojo ariono išnykimą dėl kryžminimosi ir sužeidimų apkandžiojus.

Informacijos šaltiniai: Hilbert, 1912; Gurskas, 2002; Skujienė, 2004; Welter-Schultes, 2012.

Kolekcijos: VU ZM.

Summary. A deep black species, including the foot-fringe, this slug prefers humid habitats in woods and wet grasslands with springs. In Lithuania, it has been restricted in recent times to just three localities located on the banks of rivers Jūra, Veiviržas and Upita, one of which has been destroyed. It is threatened due to habitat destruction caused by deforestation, lack of grazing in grasslands and exposure to leisure activities, e.g. tent building, firefighting and the installation of sports grounds and beaches.

Autorė – Grita Skujienė

Slapioji šiurpenė

Isognomostoma isognomostomos (Schröter, 1784)

Sraiginiai (Helicidae)

Pilvakojai moliuskai (Gastropoda)

EN A4c; B1ab(iv)+2ab(iv)

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi Centrinės ir Rytų Europos Karpatų, Sudetų, Alpių kalnų ir priekalnių plačialapiuose ir mišriuosiuose miškuose. Pasitaiko pavienių izoliuotų populiacijų lygumų miškuose, pavyzdžiui, Belgijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje.

Nuotraukos autorius – Francisco Welter Schultes; AnimalBase

Lietuvoje reta riboto paplitimo reliktinė rūšis, randama Nemuno upės (ar jos intakų) vidurupio ir žemupio rėvuotuose miškinguose slėniuose Alytaus, Kaišiadorių, Kauno r. Tikėtina, kad dalis buveinių žemutinėje Nemuno vidurupio dalyje buvo užlietos Kauno marių.

Biologija ir ekologija. Sraigė pilkšva, kriauklės aukštis – iki 7 mm, plotis – iki 11 mm. Kriauklė ruda, padengta šereliais, suspausto rutuliško kūgio formos, su penkiomis ar šešiomis apvijomis. Žiotys su atverstu baltu pakraščiu, kurio vidinis kraštas ašt­riai praplatėjęs, pailgos trikampio formos, su trimis „dantukais“: dviem išorinėje žiočių dalyje ir vienu vidinėje žiočių dalyje per vidurį.

Gyvena rėvuotų ūksmingų miškų derlingoje paklotėje tarp akmenų ir nuokritų su tręštančiais lapuočių virtuoliais, kur maitinasi irstančia mediena ir mikroskopiniais grybais. Nevengia įsirausti į tręštančio medžio vidų. Tokios buveinės susidaro plačialapiuose ir mišriuosiuose miškuose, griovų ir šlaitų miškuose, aliuviniuose miškuose, ties šaltiniais su besiformuojančiais tufais. Gyvena iki penkerių metų. Lytiškai subręsta antraisiais metais. Partneris aktyvuojamas smeigiant 2,2 mm ilgio strėlytes, kurių gamybai reikia kalcio, todėl gyvena kalkingose vietose; joms pavojingi rūgštūs lietūs. Kiaušinėlius sudeda birželio–liepos mėn., rugpjūčio mėn. pasirodo jaunikliai, kurie žiemoja įsikasę į paklotę.

Populiacijos gausumas. Reta, fragmentiškai randama tik jai tinkamose mikrobuveinėse, todėl individų gausumas 100 m² plote gali svyruoti nuo 0,2 iki 8 ind./m². Nuo 2001 m. per dešimt metų žinomų radaviečių skaičius sumažėjo 14 proc., nors tinkamose buveinėse galėtų būti daugiau radaviečių.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausią grėsmę kelia miškininkystės veikla (senų medžių pašalinimas, nuokritų ir kelmų surinkimas, medyno sudėties keitimas, plynasis kirtimas ir net medyno retinimas) ir rekreacinių zonų kūrimas. Dėl pastarosios priežasties visiškai sunyko populiacija Velnio duobėje prie Aukštadvario, kurioje slapioji šiurpenė buvo žinoma nuo 2001 m., kol Velnio duobė nebuvo paruošta turistams lankyti ir nebuvo prakirstas miškas. Dabar slapiųjų šiurpenių ten neberandama.

Informacijos šaltiniai: Hässlein, Hässlein, 1946; Šivickis, 1960; Gurskas, 2010; Welter-Schultes, 2012.

Kolekcijos: KZM, VU ZM.

Summary. A mountain species which also rarely lives in the leaf litter layer of lowland forests near rivers. In Lithuania it is distributed near the River Nemunas in Alytus, Kaišiadorys and Kaunas districts. The species is at a very high risk of extinction in the near future as it almost exclusively lives in isolated populations in old deciduous forests under fallen logs. Current forest management policy is unfavorable for saving these microhabitats.

Autorė – Grita Skujienė

Mažoji suktenė

Vertigo angustior Jeffreys, 1830

Sukteniniai (Vertiginidae)

Pilvakojai moliuskai (Gastropoda)

EN B2b(iii,iv)c(iv)

Paplitimas. Rūšis fragmentiškai paplitusi Eurazijoje, išskyrus Pietų Europą: nuo Portugalijos iki Skandinavijos, nuo Airijos iki Kaspijos jūros. Į rytus paplitusi iki Uralo kalnų, aptikta šiaurinėje Irano dalyje.

Nuotraukos autorė – Zofia Książkiewicz-Parulska

Lietuvoje žinomos 53 radavietės, paplitimas iš dalies sutampa su aukštumų dalimis, kurios pirmiausia išsilaisvino nuo paskutinio ledyno: tai Žemaičių aukštumos centrinė, Baltijos aukštumų pietinė ir Pietryčių lygumos rytinė dalys. Čia susitelkusi didžioji dalis radaviečių, kitur žinomi pavieniai radimo faktai.

Biologija ir ekologija. Tai mažutės sraigės; suaugę individai su 1,8 × 0,9 mm dydžio gelsvai rusva penkių vijų kriaukle, kurios paviršius su skersiniais ruoželiais. Kriauklė sukasi į kairę, žiotyse yra tipingas raukšlinis sustorėjimas ir dažniausiai penki, gali būti keturi–šeši, dantys.

Gyvena žemose vietose, šlapiose pievose, juodalksnių miškuose, mėgsta kalkingas drėgnas vietas su vešlia žoline augalija – viksvynus, šluotsmilgynus, vingiorykštynus. Sraigės šliaužioja augalais ir jų nuokritomis, minta bakterijomis ir mikromicetais. Gegužės–birželio mėn. deda pavienius (0,5–0,65 mm) kiaušinius, iš viso 20–70 kiaušinių per vieną sezoną. Po vienuolikos–šešiolikos dienų, esant 19–23 °C temperatūrai, išsirita jaunikliai, kurie suaugusio individo dydį pasiekia po 40–55 aktyvumo dienų, subręsta liepos–rugpjūčio mėn. Žiemoja augalų pašaknėse. Gyvena dvejus metus, žūsta praėjus apie dešimčiai dienų po paskutinio kiaušinio padėjimo.

Populiacijos gausumas. Žinomos subpopuliacijos paplitusios netolygiai, individų gausumas skirtingas – 0,2–56 ind./m², vidutiniškai po 14 ind./m². Kai kuriose radavietėse tyrimai kartoti tris kartus ir nustatyta, kad per dešimt metų radaviečų skaičius yra sumažėjęs 10 proc. Mažųjų suktenių gausu ten, kur išlikusios nenusausintos, nesuartos natūralios buveinės su nesutrypta, nepasikeitusia augalija.

Grėsmės ir apsauga. Grėsmę kelia bet koks buveinės sąlygų pakeitimas: sausinimas, suarimas, intensyvus ganymas, ekstensyvaus ganymo trūkumas ir natūrali buveinių kaita (užaugimas krūmais, medžiais) nebenaudojamose vietose, pavasarinis žolės deginimas, tarša pesticidais ar trąšomis, rekreacija. Grėsmę gali kelti buveinėse suvešėję invaziniai augalai. Norint išsaugoti rūšį, reikia išsaugoti jos buveines.

Informacijos šaltiniai: Schlesch, Krausp, 1938; Gurskas, 1997; Welter-Schultes, 2012.

Kolekcijos: KZM, VU ZM.

Summary. With an average abundance of 14 ind./m², this snail is known to be found in 53 locations in Lithuania, most of which are in higher areas in the central and south-eastern parts of the country. The species is thought to meet the threshold of a 10% population decline over the last 10 years. The main threats to this species are the modification of habitat hydrology, lack of grazing, scrub encroachment, eutrophication, pesticides and invasive plants.

Autorė – Grita Skujienė

Keturdantė suktenė

Vertigo geyeri Lindholm, 1925

Sukteniniai (Vertiginidae)

Pilvakojai moliuskai (Gastropoda)

EN B2ab(ii,iii,iv)

Paplitimas. Alpinė ir borealinė rūšis, fragmentiškai paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Europoje, Karpatų ir Alpių kalnuose.

Lietuvoje reta, žinomos devynios radavietės Varėnos, Plungės, Švenčionių r.

Nuotraukos autorė – Zofia Książkiewicz-Parulska

Biologija ir ekologija. Tai mažutės sraigės; suaugę individai su 1,9 × 1,2 mm dydžio gelsvai rusva 4–4,5 vijų kriaukle, kurios paviršius glotnus su taisyklingomis augimo rievelėmis. Kriauklė sukasi į dešinę, žiotyse dažniausiai keturi, rečiau trys dantys.

Keturdančių suktenių randama labai drėgnose kalkingose žemapelkėse su pastoviu vandens lygiu ir natūralia, dažniausiai žemųjų viksvų augalija. Jos gali būti kalvų daubose, apypelkėse, apyežerėse, atvirose vietose ir užpelkėjusiuose retuose miškuose, šaltiniuotose vietose su tufais, tarpinėse klampynėse. Šliaužiodamos minta mikrogrybais. Netoleruoja net laikino išdžiūvimo ar potvynių. Tai metus gyvenančios sraigės, kurios vasarą deda vieną–dešimt pavienių kiaušinių, kurie vystosi dvi savaites, o išsiritę jaunikliai žiemoja augalų pašaknėse, pavasarį sraigės baigia užaugti, subręsta ir padėjusios kiaušinius žūsta.

Populiacijos gausumas. Pavienės fragmentiškos subpopuliacijos, kurių arba užimama teritorija labai maža, arba individų gausumas labai mažas: Švenčionių r. (apie 4 ha) keturdančių suktenių gausumas – 20–41 ind./m²; Siberijos pelkėje Plungės r. ir kitose šalia esančiose klampynėse (apie 38 ha) – 4–5 ind./m²; Varėnos r. rasta pavienių individų keturiose radavietėse, iš kurių vienos plotas – apie 10 ha, o kitos – mažiau nei 1,3–4,6 ha.

Grėsmės ir apsauga. Keturdantė suktenė ypač jautri buveinės hidrologinio režimo pokyčiams, todėl jos apsauga pirmiausia turėtų būti susijusi su stabilios hidrologinės buveinės būklės palaikymu: teritorija neturi būti nei užliejama, nei nusausinama (melioruojama). Kitos grėsmės susijusios su natūraliomis buveinės sukcesijomis, kurios pastaraisiais dešimtmečiais padidėjo dėl pasikeitusio ūkininkavimo: kai kurios teritorijos dėl neintensyvaus ganymo bei šienavimo trūkumo ir eutrofikacijos užželia krūmais.

Informacijos šaltiniai: Schlesch, Krausp, 1938; Gurskas, 2002; Welter-Schultes, 2012.

Kolekcijos: KZM, VU ZM.

Summary. There are nine isolated subpopulations of this species in Lithuania with an average snail abundance of 4–5 ind./m². The species is considered to meet the threshold of a 17% population decline over the last 10 years. It is threatened by habitat loss, lowering of water levels and drainage, lack of grazing, scrub encroachment and succession.

Autorė – Grita Skujienė

Pūstoji suktenė

Vertigo moulinsiana (Dupuy, 1849)

Sukteniniai (Vertiginidae)

Pilvakojai moliuskai (Gastropoda)

EN B2ab(iv)c(iv)

Paplitimas. Rūšis fragmentiškai paplitusi nuo Atlanto vandenyno iki Viduržemio jūros, nuo Airijos–Rusijos iki Maroko–Alžyro.

Lietuvoje rūšis riboto paplitimo dėl biologinių ypatybių: žinoma tik keturiolika radaviečių, iš kurių vienuolika – Pietų Lietuvoje (Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Trakų r.), kitos radavietės – Utenos ir Ignalinos r.

Nuotraukos autorė – Zofia Książkiewicz-Parulska

Biologija ir ekologija. Tai mažutės sraigės; suaugę individai su 2,7 × 1,5 mm dydžio tamsiai ruda penkių vijų kriaukle, kurios paviršius glotnus ir blizgus. Kriauklė sukasi į dešinę, žiotyse yra keturi–aštuoni, retai devyni dantys, ryškiausi penki dantys, kurių apatiniai sujungti pakraštine žiočių briaunele. Kūno vija išsipūtusi ir yra aukštesnė nei likusi kriauklės pusė.

Lietuvoje aptinkama dvejopose buveinėse: pelkėse, įprastai kalkingose, prie šaltiniuotų tufų, aukštųjų viksvų žemapelkėse ir apyežerių bei paupių švendrynuose, ajerynuose, nendrynuose. Per potvynį ir drėgnu oru maitindamiesi mikroskopiniais grybais ant net iki 1,50 m aukščio augalų sulipa po keliolika individų. Balandžio–gegužės mėn. deda pavienius 0,65–0,85 mm dydžio kiaušinius, iš viso dvidešimt kiaušinių per vieną sezoną. Po 10–22 dienų, esant 17–24 °C temperatūrai, išsirita jaunikliai, kurie suaugusio individo dydį pasiekia po 55–63 aktyvumo dienų, subręsta liepos–rugpjūčio mėn. Žiemoja augalų pašaknėse. Gyvena dvejus–trejus metus.

Populiacijos gausumas. Radaviečių skaičius nedidelis, žinoma apie dvi sunaikintas, dalies jų plotas yra labai mažas (penkių radaviečių plotas siekia vos 0,1–3,2 ha). Kai kuriose vietovėse pūstųjų suktenių gana gausu (vidutiniškai po 53 ind./ m²), bet gausumas skirtingose vietose labai skiriasi – 2–176 ind./ m². Rūšis gausesnė nendrynuose, švendrynuose, ajerynuose, mažiau gausi pelkingose vietose.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės Lietuvoje – eutrofikacija, hidrologinio režimo pokyčiai ir rekreacija. Dėl eutrofikacijos ir hidrologinio režimo pokyčių savaime keičiasi augalijos sudėtis, o dėl rekreacijos pakrančių ruožai pritaikomi žmonių poilsiui, tipingi augalai tiesiog sunaikinami ir sraigėms nebelieka kur gyventi ir kuo maitintis. Norint išsaugoti rūšį, reikia išsaugoti jos buveines.

Informacijos šaltiniai: Schlesch, Krausp, 1938; Gurskas, 1997; Welter-Schultes, 2012.

Kolekcijos: KZM, VU ZM.

Summary. There are 14 locations in Lithuania with an average snail abundance of 53 ind./m², but one third of the occupied territories are very small, ranging in size from 0.1 to 3.2 ha. Additionally, the species is known to have become extinct in two locations over the last 50 years. The main threats to this species in Lithuania are eutrophication, the modification of habitat hydrology and recreation, for instance beaches created near water bodies.

Autorė – Grita Skujienė

Vėžiagyviai / Crustacea

Pavasarinis skydvėžis

Lepidurus apus (Linnaeus, 1758)

Skydvėžiai (Notostraca)

Žiaunakojai (Branchiopoda)

EN B1ab(ii,iii,iv)+2ab(ii,iii,iv)

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi visame pasaulyje. Lietuvoje randamas porūšis Lepidurus apus apus paplitęs Europoje nuo Ispanijos, Italijos ir Bulgarijos pietuose iki Šiaurės ir Baltijos jūrų šiaurėje, šiaurinėje ir centrinėje Rusijos Federacijos dalyse, Šiaurės Amerikoje.

Lietuvoje paplitimas nepakankamai ištirtas. Žinomos kelios populiacijos Šakių, Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės ir Utenos r.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Iki 4−5 cm ilgio, galvakrūtinės skydas žaliai rudas, su tamsesnėmis dėmelėmis. Nesunkiai atskiriamas nuo panašiose buveinėse aptinkamo vasarinio skydvėžio pagal pilvelio gale tarp dviejų siūliškų ataugų esančią lapo pavidalo išaugą (telsoną).

Lietuvoje pavasarinių skydvėžių dažniausiai aptinkama vasarą išdžiūstančiose balose ir kūdrose, melioracijos grioviuose, rečiau iki 1 m gylio pastoviuose vandens telkiniuose, upių senvagėse. Pavasarį nutirpus sniegui ir užsipildžius vandeniu tinkamoms buveinėms apie balandžio pradžią iš cistų išsirita nauplijai, kurie greitai auga, pereidami kelias vystymosi stadijas, ir palankiomis sąlygomis per dvi savaites skydvėžiai subręsta. Paprastai išnyksta gegužę, kai vandens temperatūra pakyla iki 15 °C ir daugiau. Gyvena apie 50–60 parų.

Skirtalyčiai, gali daugintis partenogenetiškai. Tiek apvaisintus, tiek ir neapvaisintus kiaušinius nešioja tarp vienuoliktos kojų poros esančioje peryklinėje kameroje. Joje kiaušiniai vystosi iki embriono, kuris apdengiamas skaidriais dangalais, pereina į dia-pauzę ir virsta cista. Ant vandens telkinio dugno nukritusios cistos yra atsparios išdžiūvimui, aukštoms temperatūroms ir šalčiui, gyvybingos išlieka septynerius–devynerius metus.

Įvairiaėdis, minta visokiais smulkesniais už save objektais – detritu, dumbliais, makrobestuburiais, gali pulti žuvų mailių ir buožgalvius, galimas kanibalizmas.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje tinkamose buveinėse pavasarinių skydvėžių gali būti labai gausu; stebimi ir pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių nykimas dėl antropogeninių aplinkos pokyčių; neigiamą poveikį gali daryti paviršinių vandenų tarša.

Rūšies apsaugai būtina saugoti tinkamas buveines, kai kuriais atvejais perspektyvus būtų buveinių atkūrimas.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. This sub-species occurring in Lithuania is distributed across mainland Europe, northern and central parts of the Russian Federation and North America. In Lithuania, several populations are known in the Šakiai, Kėdainiai, Panevėžys, Ukmergė and Utena districts. The species inhabits temporary pools, ponds and ditches and may occur in permanent water bodies up to one metre in depth, such as oxbow lakes. In suitable habitats, it can occur in very high abundance, albeit single individuals are also seen.

Autorius – Kęstutis Arbačiauskas

Vasarinis skydvėžis

Triops cancriformis (Bosc, 1801)

Skydvėžiai (Notostraca)

Žiaunakojai (Branchiopoda)

DD

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi pasaulyje iki 65° platumos; žinoma Europoje, Šiaurės ir Pietų Afrikoje, Japonijoje, Pietų Azijoje. Lietuvoje randamas porūšis Triops cancriformis cancriformis paplitęs nuo Europos, Vakarų Rusijos ir Artimųjų Rytų iki Šiaurės Indijos ir Japonijos. Lietuvoje paplitimas nepakankamai ištirtas. Rūšis stebėta keliose radavietėse Pasvalio, Šakių ir Vilniaus r.

Nuotraukos autorius – Raimundas Matulaitis

Biologija ir ekologija. Gyvūnas iki 10 cm ilgio, galvakrūtinės skydas rudas, su tamsesnėmis stambiomis dėmėmis. Nesunkiai atskiriamas nuo panašiose buveinėse aptinkamo pavasarinio skydvėžio pagal lapo pavidalo išaugos neturėjimą pilvelio gale tarp dviejų siūliškų ataugų.

Lietuvoje vasarinių skydvėžių aptinkamas išdžiūstančiose balose ir kūdrose, rečiau negu pavasarinių skydvėžių. Dažniausiai randama vasarą po gausių lietų susidariusiose balose. Optimali temperatūra – 15–25 °C. Tinkamoms buveinėms užsipildžius vandeniu, iš cistų išsirita nauplijai, kurie greitai auga, pereidami kelias vystymosi stadijas, ir palankiomis sąlygomis per dvi savaites skydvėžiai subręsta. Gyvena apie 90 parų.

Būdingas hermafroditizmas, populiacijoje gali būti ir patinų. Kiaušinius nešioja peryklinėje kameroje. Joje kiaušiniai vystosi iki embriono, kuris apdengiamas skaidriais dangalais, pereina į diapauzę ir virsta cista. Ant vandens telkinio dugno nukritusios cistos yra atsparios išdžiūvimui, aukštoms temperatūroms ir šalčiui, gyvybingos išlieka septynerius–devynerius metus.

Įvairiaėdis, minta visokiais smulkesniais už save objektais – detritu, dumbliais, makrobestuburiais, gali pulti žuvų mailių ir buožgalvius, galimas kanibalizmas.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje tinkamose buveinėse vasarinių skydvėžių gali būti labai gausu; stebimi ir pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių nykimas dėl antropogeninių aplinkos pokyčių; neigiamą poveikį gali daryti paviršinių vandenų tarša. Rūšies apsaugai būtina saugoti tinkamas buveines, kai kuriais atvejais perspektyvus būtų buveinių atkūrimas ir rūšies reintrodukcija.

Informacijos šaltiniai: Matulaitis, 2007.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. The sub-species occurring in Lithuania is distributed from Europe, western Russia and the Middle East to northern India and Japan. In Lithuania, a few populations have been observed in Šakiai, Vilnius and Pasvalys districts. The species inhabits ephemeral pools, ponds and ditches. In suitable habitats, it can occur in high abundance. The main threat facing the species is the anthropogenic alteration of habitats.

Autorius – Kęstutis Arbačiauskas

Reliktinė mizidė

Mysis relicta Lovén, 1862

Mizidės (Mysida)

Aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca)

EN A2ce+3ce+4ce

Paplitimas. Rūšis priskiriama ledynmečio reliktams, gyvena druskinguose ir gėluose vandenyse, paplitusi Šiaurės Europos ežeruose ir Baltijos jūroje.

Per Lietuvą eina pietinė arealo riba. Iki šiol galimai gyvena dešimtyje ežerų: Aisete, Asalnuose, Asvejoje, Baluoše, Baluošuose, Lūšiuose, Peršokšnuose Šakarvuose, Zarase ir Žeimenyse.

Nuotrauka – https://snl.no/pungreke

Biologija ir ekologija. Iki 2,5 cm ilgio, skaidrus, su keliais rudais chromatoforais, į krevetę panašus vėžiagyvis. Turi dvi poras ilgų ūsų ir dvi akis ant stiebelių. Nuo kitų Lietuvos vidaus vandenyse introdukuotų Ponto-Kaspijos kilmės mizidžių skiriasi santykinai didesnėmis akimis arba raudonos spalvos nebuvimu pilvelio gale ir galvakrūtinės srityje.

Lietuvoje gyvena giliuose ledyninės kilmės ežeruose. Šaltamėgė, deguoniui reikli (kritinė deguonies koncentracija – 2,2 mgO2 L-1) rūšis, todėl vasarą ežeruose randama tik šaltuose priedugnio vandenyse. Skirtalytė, dauginasi šaltuoju metų laiku, vieną kartą per gyvenimą. Kiaušinius deda į peryklinę kamerą ir nešioja juos iki visiško jauniklių išsivystymo. Vislumas – apie penkiolika kiaušinių, gali siekti ir iki 40–45 kiaušinių. Gyvenimo trukmė varijuoja nuo vienų iki dvejų metų. Mūsų regiono ežeruose gyvenimo ciklas trunka dvejus metus.

Įvairiaėdė, būdinga filtracinė ir plėšri mityba. Didėjant kūnui, didėja ir gyvūninio maisto dalis. Gali reikšmingai veikti zooplanktono populiacijas. Mėgstamas žuvų maistas.

Populiacijos gausumas. Gausios populiacijos stebėtos Aiseto, Asvejos, Lūšių, Šakarvų ir Zaraso ežeruose; kitur aptinkama pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra ledyninės kilmės ežerų eutrofikacija, dėl kurios kritiškai sumažėja deguonies koncentracija šaltuose priedugnio vandenyse; neigiamą poveikį gali daryti paviršinių vandenų tarša bei invazinės svetimkraščių mizidžių ir šoniplaukų rūšys.

Rūšies apsaugai būtina palaikyti tinkamas buveines, mažinti giliųjų Lietuvos ežerų eutrofikaciją ir taršą, kai kuriais atvejais perspektyvus būtų buveinių atkūrimas ir rūšies reintrodukcija.

Informacijos šaltiniai: Grigelis, Arbačiauskas, 1996.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. With Lithuania on the southern border of the species distribution, this is a glacial relict species that is declining in both range and abundance in the country. It currently may inhabit up to ten deep lakes in eastern Lithuania and the main threat is increasing eutrophication that results in the deterioration of oxygen conditions in the deep, cold hypolimnion waters of the lakes where the species usually dwells. Invasive peracaridan species can also negatively affect this mysid species.

Autorius – Kęstutis Arbačiauskas

Keturspyglė šoniplauka

Pallaseopsis quadrispinosa (G. O. Sars, 1867)

Šoniplaukos (Amphipoda)

Aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca)

VU A2ce+3ce+4ce

Paplitimas. Rūšis priskiriama ledynmečio reliktams, paplitusi Šiaurės Europos ir Baltijos jūros baseino ežeruose.

Per Lietuvą eina pietinė arealo riba. Iki šiol galimai gyvena 40-tyje vandens telkinių: Aisete, Alauše, Antalieptės mariose, Asalnuose, Asvejoje, Avilyje, Balte, Baltuosiuose Lakajuose, Baluoše, Baluošuose, Bebrusuose, Čičiryje, Dringyje, Galste, Galvėje, Gavyje, Ilguose, Luokesuose, Juoduosiuose Lakajuose, Lukoje, Lūšiuose, Metelyje, Peršokšnuose, Rašuose, Samave, Seirijyje, Skaistyje, Smalve, Šakarvuose, Švente, Tauragne, Ūkojuje, Ūsiuose, Vencave, Verniejuje, Vievyje, Vištytyje, Zarase, Žeimenyse, Žiezdre. Kai kuriuose iš šių ežerų gali būti išnykusi.

Nuotraukos autorius – Denis Copilaş-Ciocianu

Biologija ir ekologija. Iki 2,8 cm kūno ilgio žalsvai gelsva šoniplauka. Kūnas rainas dėl rausvų juostų ir geltonų dėmių šonuose. Nuo kitų šoniplaukų skiriasi apskritomis akimis ir keturiais tvirtais spyg­liais, esančiais po du ant aštunto ir devinto kūno segmentų nugarinio paviršiaus.

Gyvena giliuose ledyninės kilmės ežeruose. Pirmenybę teikia šaltiems giliesiems vandenims, tačiau jaunikliai, retkarčiais ir suaugėliai, gali būti stebimi ir sekliose priekrantėse, ypač atšalus vandeniui. Tarp ledynmečio reliktinių vėžiagyvių atspariausia deguonies stygiui rūšis, kritinė deguonies koncentracija yra apie 1 mgO2 L-1. Skirtalytė, per gyvenimą dauginasi kelis kartus. Paprastai poruojasi rudenį, patelės su kiaušiniais stebimos ištisus metus. Kiaušinius deda į peryklinę kamerą ir nešioja juos iki visiško jauniklių išsivystymo. Vislumas – 20–50 kiaušinių. Gyvenimo trukmė mūsų regiono ežeruose nenustatyta. Daugiausia maitinasi detritu ir augaliniu maistu, gali vartoti ir gyvūninį maistą. Mėgstamas žuvų maistas.

Populiacijos gausumas. Gausios populiacijos stebėtos Aiseto, Asvejos, Lūšių, Šakarvų, Vencavo ežeruose; kitur aptinkama pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra ledyninės kilmės ežerų eutrofikacija, dėl kurios sumažėja deguonies koncentracija šaltuose priedugnio vandenyse; neigiamą poveikį gali daryti paviršinių vandenų tarša ir invazinės svetimkraščių šoniplaukų rūšys.

Rūšies apsaugai būtina palaikyti tinkamas buveines, mažinti giliųjų Lietuvos ežerų eutrofikaciją ir taršą, kai kuriais atvejais perspektyvus būtų buveinių atkūrimas ir rūšies reintrodukcija.

Informacijos šaltiniai: Grigelis, Arbačiauskas, 1996.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. This amphipod species is less sensitive to oxygen deficiencies in their habitat than other glacial relict species. While Lithuania is on the southern border of the species distribution, it may currently inhabit up to 40 lakes in southern and eastern parts of the country. The main threat is increasing eutrophication that results in the deterioration of oxygen conditions in lake waters. Invasive amphipod species can also negatively affect this glacial relict species.

Autorius – Kęstutis Arbačiauskas

Plačiažnyplis vėžys

Astacus astacus (Linnaeus, 1758)

Dešimtkojai vėžiai (Decapoda)

Aukštesnieji vėžiagyviai (Malacostraca)

EN A4ae

Paplitimas. Plačiažnyplių vėžių aptinkama beveik visoje Europoje, tačiau jų populiacijų skaičius sparčiai mažėja. Lietuvoje daugiausia jų žinomų populiacijų yra Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvoje. Atskirų populiacijų pasitaiko beveik visoje šalyje.

Nuotraukos autorius – Gintautas Vaitonis

Biologija ir ekologija. Plačiažnyplis vėžys gali užaugti iki 20 cm ilgio ir sverti iki 300–350 g. Plačiažnyplių vėžių kūno spalva net ir tame pačiame vandens telkinyje gali būti įvairi – tamsiai ruda, pilka, rausva, tamsiai raudona, pilkai žalsva ar mėlyna, apatinė žnyplių pusė dažniausiai būna ryškiai raudona. Dažniausiai gyvena įvairaus tipo skaidriuose ežeruose, tačiau jų aptinkama ir upėse bei tvenkiniuose.

Įprastai plačiažnypliai vėžiai aktyvūs naktį. Slepiasi natūraliose slėptuvėse (po akmenimis, nuvirtusiais medžiais, augalų šaknimis) ar savo išraustuose urvuose. Poruojasi rudenį, kai vandens temperatūra nukrinta iki 5–6 °C, po septynių–keturiolikos dienų patelės išleidžia ikrus, kuriuos priklijuoja prie pleopodų ir nešioja juos iki birželio mėn. Pirmaisiais gyvenimo metais plačiažnypliai vėžiai neriasi iki šešių kartų, vėliau vieną arba du kartus per metus. Po išsinėrimo vėžių kiautas būna minkštas ir tuo metu jie yra pažeidžiamiausi. Tokie vėžiai tampa ypač lengvu grobiu unguriams, kurie sugeba juos sumedžioti ir slėptuvėse.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje nuo XX a. pradžios išnyko daugiau nei 70 proc. plačiažnyplio vėžio populiacijų. Dauguma aptinkamų populiacijų yra stabilios, t. y. nors vėžių gausumas ir skiriasi priklausomai nuo vandens telkinio, bet toks pat gausumas išlieka ilgą laiką. Iškilus grėsmėms (invaziniai vėžiai, unguriai), populiacija išnyksta per dvejus–penkerius metus.

Grėsmės ir apsauga. Sparčiai plintantys invaziniai vėžiai (įskaitant ir jų įveisimą) ir jų pernešamos ligos yra pagrindinė grėsmė vietinių vėžių populiacijų gyvybingumui. Natūraliam rainuotųjų vėžių plitimui sustabdyti efektyvių priemonių nežinoma. Pagrindinis kovos būdas su nelegaliomis introdukcijomis – visuomenės švietimas. Tikėtina, kad dėl invazinių vėžių per pastaruosius 25 metus išnyko apie 25 proc. plačiažnyp­lio vėžio populiacijų.

Kita svarbi grėsmė – įveistų rūšių sukeliamas antagonizmas (K03.05). Vienas iš pagrindinių vėžių priešų – unguriai. Tai galėjo lemti apie 20,9 proc. plačiažnyplio vėžio populiacijų išnykimą.

Plačiažnyplių vėžių reintrodukcijos gali padėti padidinti jų populiacijų skaičių, tačiau dėl labai nedidelio šių darbų masto kol kas didesnės įtakos šie darbai nedaro.

Informacijos šaltinai: Šeštokas, 1969.

Summary. An endangered species in Lithuania. Due to the arrival of invasive crayfish species (Orconectes limosus, Pacifastacus leniusculus) and the negative effect of diseases transmitted by them, as well as the introduction of eels into lakes, more than 70 percent of noble crayfish populations in Lithuania have become extinct since the beginning of the 20th century. Currently, most water bodies (usually lakes) inhabited by noble crayfish are situated in north-eastern and eastern Lithuania.

Autorius – Gintautas Vaitonis

Voragyviai / Arachnida

Boružinis storagalvis

Eresus kollari Rossi, 1846

Storagalviai (Eresidae)

Vorai (Araneae)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, šiaurėje iki Skandinavijos, Britų salų, europinės Rusijos šiaurinės dalies, pietuose iki Centrinės Azijos.

Lietuva yra šiauriniame arealo pakraštyje. Šalyje labai reta, žinomos tik kelios radavietės Jurbarko, Tauragės, Šalčininkų r., Vilniaus ir Druskininkų sav.

Nuotraukos autorius – Selemonas Paltanavičius

Biologija ir ekologija. Būdingas suaugusių individų lytinis dimorfizmas. Patelės subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais, patinai – dvejų su puse metų. Patelės kūno ilgis siekia iki 15–20 mm, kūnas juodas, tarsi aksominis, apaugęs plaukeliais. Patinėlis užauga iki 10 mm; galvakrūtinė juoda, apaugusi juodais, baltais ir raudonais plaukeliais. Pilvelis ryškiai raudonas, su dviem poromis didelių juodų su plonu baltu pakraščiu dėmių ir pora mažų juodų taškelių. Kojos tamsios su baltais dryželiais.

Stenotopinė termofilinė rūšis. Aptinkama sausose, gerai įšylančiose, nuo vėjo apsaugotose smėlėtose vietose, viržynuose.

Patinai ir patelės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia 10 cm gylio ir 1 cm skersmens požeminiuose urveliuose. Šie yra iškloti voratinkliu, anga uždengta voratinkliniu dangalu, kuriame yra įpinta augalų lapų fragmentų, todėl yra beveik nepastebima. Nuo urvelio angos į visas puses driekiasi susipynusios gaudomosios gijos. Subrendę patinai antrojoje vasaros pusėje–rudenį ieškodami patelių palieka savo urvelius. Apvaisinta patelė urvelyje formuoja vieną apie 8–10 mm skersmens kokoną, kuriame yra 60–100 kiaušinių. Saulėtomis dienomis patelė išneša kokoną iš urvelio. Išsiritusius jauniklius maitina suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Pavasarį patelė žūsta ir tampa papildomu maistu savo jaunikliams. Šios rūšies vorai pasižymi labai nedideliu mobilumu, jaunikliai savo urvelius įkuria netoli savo išsiritimo vietos. Vorai medžioja didelius vabalus: mėšlavabalius, šoklius ir pan.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje informacijos apie populiacijos gausumą trūksta, radavietėse aptinkama pavienių individų. Tik Rūdninkų poligone šie vorai yra stebėti kelis kartus nuo 2006 m.

Grėsmės ir apsauga. Buveinių natūrali kaita – užaugimas žoline susiveriančia augalija, krūmais ir medžiais, smėlėtų dirvožemių humifikacija, organinio paviršinio sluoksnio ant smėlėto dirvožemio susidarymas yra pagrindinės grėsmės šiai rūšiai išgyventi radavietėse. Siekiant apsaugoti rūšį radavietėse, reikia palaikyti optimalią buveinės būklę, t. y. viržynuose išsaugoti nesusivėrusius smėlynų plotus.

Informacijos šaltiniai: Biteniekytė, Rėlys, 2011.

Summary. A stenotopic thermophilic species of dry sandy habitats, this species prefers wind-protected sites, with a predominance of Caluna vulgaris plants. A very rare species, it is known to be found in only five localities in Lithuania. Population abundance is unknown and records are of generally only isolated individuals.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Vabzdžiai / Insecta

Reliktinis lašalas

Neoephemera maxima (Joly, 1870)

Didžiažiauniai lašalai (Neoephemeridae)

Lašalai (Ephemeroptera)

VU D2

Paplitimas. Reliktinis lašalas randamas nedaugelyje Europos šalių: Prancūzijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Makedonijoje ir Lietuvoje.

Lietuvoje visais laikais (1956–2011 m.) šie lašalai aptinkami tik pietinėje šalies dalyje, lervų rasta penkiose upėse: Merkyje, Ūloje, Grūdoje, Skrobluje, Verknėje.

Nuotraukos autorius – Wolfgang Lechthaler

Biologija ir ekologija. Lervos žalsvai rudos, 7,5–9,5 mm ilgio su maždaug 7 mm ilgio cerkais. Kūno apačia plokščia, viršus išsigaubęs. Kojos gana trumpos. Suaugėlių kūno ilgis – apie 8–11 mm, atstumas tarp išskleistų sparnų – 18–25 mm, o cerkų ilgis siekia 22 mm. Imago galva ir krūtinė tamsiai rudos, patinų juodos, o patelių šviesesnės rudos spalvos, kojos baltos, sparnai skaidrūs su baltomis gyslomis, pilvelis baltos ir rusvos spalvų. Patinų pilvelio galas tamsesnis, o patelių šviesus su dviem ilgais cerkais ir vienu trumpu rudimentiniu cerku. Suaugėliai skraido birželio mėn. negausiais būreliais aukštai tarp medžių. Gyvena dvi–tris paras. Lervos laikosi mažomis izoliuotomis populiacijomis švariose įvairaus dydžio upėse su skirtinga tėkme (nuo lėtos iki stiprios srovės), ant vandens makrofitų, prisitvirtinusių prie paskendusių rąstų, ant gargždo, akmenų ar panirusių medžių šaknų, dažnai apaugusių vandens samanomis (Fontinalis spp.).

Populiacijos gausumas. Gausumas ir populiacijos pokyčiai netirti. Žinomose radavietėse Pietų Lietuvoje daugiausia užregistruoti penki individai vienoje vietoje. Kitų šalių mokslinių tyrimų duomenimis, lervų gali būti randama gausiai, tačiau jos paplitusios itin lokaliai.

Grėsmės ir apsauga. Nėra aiškiai žinomos rūšies mažėjimo ar išnykimo (tai konstatuota kai kuriose šalyse) priežastys. Didžiausios grėsmės yra upių vandens tarša, srovės greičio išnykimas (pavyzdžiui, pastačius įvairios paskirties užtvankas) ir fizinis grunto sutrikdymas (pavyzdžiui, vagos išvalymas, gilinimas, užpylimas).

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1959; Kovács et al., 2008b; Kovács, Olajos, Szilágyi, 2011.

Summary. This species is found as small isolated populations in clean rivers of different sizes and with various current velocities, preferring microhabitats with aquatic macrophytes, stones and pebbles often covered with aquatic moss. It is found only in southern Lithuania – in the Merkys, Ūla, Grūda, Skroblus and Verknė rivers. The most probable threats are habitat changes – decreases of current velocity, disturbance of bottom structure and increasing water pollution.

Autorė – Giedrė Višinskienė

Mažoji ankstyvė

Capnopsis schilleri (Rostock, 1892)

Požieminės ankstyvės (Capniidae)

Ankstyvės (Plecoptera)

NT B1+2

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi Vakarų Palearktikoje, visur gana reta, gausesnė Skandinavijoje. Lietuvoje lervų retai registruojama, žinoma tik iš dviejų upėtakinio tipo upių – Vilnios (1961 m.) ir Sarios (1958 m.). Pastaraisiais metais (2003–2010 m.) stebėti tik šių ankstyvių suaugėliai ties Mera, Saria ir Viešvile. Tai ledynmečio reliktinė rūšis, kuriai svarbiausia šaltas vanduo, stipri srovė ir dažnai humusingas vanduo.

Nuotraukos autorius – Arnold Staniczek

Biologija ir ekologija. Mažai žinoma. Lervos mažos, 5–7 mm, gyvena nedidelėse lygumų ir neaukštų kalnų šaltavandenėse, šaltiniuotose, srauniose upėse. Vandens temperatūra vasarą įšyla iki 17 °C; dažnai ir dėl to, kad vandens telkinys būna apaugęs mišku. Gruntas smėlėtas, žvyruotas, akmenuotas. Už nuskendusių medžių ir šakų, didesnių akmenų ant smėlio susidaro sąnašų ploteliai, kur ir gyvena detritofagės lervos. Suaugėliai nedideli, kūno ilgis siekia 3,5–4,5 mm. Centrinėje Europoje, skirtingose vietovėse, mažųjų ankstyvių skraidymo laikas prasideda nuo kovo vidurio ir tęsiasi iki liepos pabaigos. Lietuvoje suaugėliai stebėti balandžio–birželio mėn.

Populiacijos gausumas. Populiacijos pokyčiai nežinomi. Tik Sarioje lervų buvo gausu – 1958 m. surinkta keliasdešimt individų. Gausesni mažųjų ankstyvių skraidymai buvo stebėti Viešvilės žemupyje (iki 2003 m.), kurie leidžia manyti, kad didžioji Viešvilės upės dalis yra tinkama gyventi šiai rūšiai. Pastarųjų metų (2008–2010 m.) duomenimis, šalia trijų minėtų upių buvo registruota iki dešimties suaugėlių individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra upių tarša ir buveinių fizinių charakteristikų pasikeitimai, o ypač srovės greičio sulėtėjimas, upės dugno pasikeitimai (grunto užpylimai, dugno valymai, gilinimai ir kt.), kurie dažnai atsiranda pertvarkant hidrografinį tinklą – įrengiant hidroelektrinių ir rekreacines užtvankas, tvarkant upių krantus. Kadangi mažosios ankstyvės yra blogos skrajūnės, jų paplitimas yra apribotas, nors tokie veiksniai kaip upės dydis ar nuolydis nėra svarbūs. Dingus tinkamiems biotopams, pavyzdžiui, atsiradus patvankai (tai sumažina srovės greitį, padidina vandens temperatūrą, pagreitina dugno dumblėjimą), rūšis gali išnykti.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1962; Kovács et al., 2008b; Kovács, Olajos, Szilágyi, 2011.

Summary. This species is rarely found in Lithuania. Although the larvae have only been found in two rivers (the Vilnia and Saria, both about 60 years ago), adults are found at the rivers Mera, Saria and Viešvilė. The more frequent observations of adults at the Viešvilė suggest that most of this river could be suitable for this species. The main threat facing the species is the disturbance of suitable habitats – decrease of current velocity and change of bottom structure.

Autorė – Giedrė Višinskienė

Šarvuotoji strėliukė

Coenagrion armatum (Charpentier, 1840)

Strėliukės (Coenagrionidae)

Laumžirgiai (Odonata)

EN B2ac(iii)

Paplitimas. Rūšies arealas apima Šiaurės, Centrinę ir Rytų Europą, Užkaukazę, Sibirą, Tolimuosius Rytus. Išnykusi Didžiojoje Britanijoje, nykstanti Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Radavietės padrikos, bet pasiskirsčiusios gana tolygiai visoje šalyje. Trūksta naujesnių duomenų iš šiaurinės ir rytinės dalių.

Nuotraukos autorius – Bernd Gliwa

Biologija ir ekologija. Panašaus dydžio kaip ir dauguma kitų strėliukių. Kūno ilgis – apie 35 mm, išskėstų sparnų plotis – 40 mm. Nuo panašių rūšių patinėliai skiriasi žalsva, o ne mėlyna spalva ir specifiniu juodu raštu ant pilvelio antrojo narelio. Pilvelio gale jie turi išskirtinai didelius apatinius priedėlius, yra tarsi „šarvuoti“.

Lervos gyvena sekliuose mezotrofiniuose ir eutrofiniuose vandens telkiniuose, kuriuose atviro vandens ploteliai mozaikiškai kaitaliojasi su baliniais asiūkliais, viksvomis ir kitais vandens augalais. Suaugėliai nėra geri skrajūnai ir laikosi virš vandens telkinio skraidydami augalijos lygyje. Tinkamų buveinių randama upių slėniuose, paežerėse, užpelkėjusiose lomose, apleistuose durpynuose. Skraidymo sezonas gana trumpas – nuo gegužės pradžios iki birželio vidurio. Gali būti, kad konkrečios populiacijos suaugėliai skraido visi vienu metu ir tai tetrunka apie dvi savaites. Kiaušinėlius deda į plūduriuojančius ar panirusius vandens augalus, susikabinę poroje į „tandemą“. Lervos vystosi vandenyje vienus metus ir peržiemojusios ritasi vienos iš pirmųjų, palyginti su kitų laumžirgių.

Populiacijos gausumas. Dauguma populiacijų yra labai mažos tiek plotu, tiek individų skaičiumi. Dažniausiai stebima po keletą skraidančių suaugėlių, tik vienur kitur jų gali būti dešimtys. Pagal praeito amžiaus tyrimų duomenis galima numanyti, kad iki masinės melioracijos laikotarpio rūšis buvo gerokai dažnesnė.

Grėsmės ir apsauga. Daugelis buveinių nėra pakankamai stabilios – jos gali sunykti dėl sausrų poveikio, dėl augalijos sutankėjimo vykstant sukcesijai. Iš antropogeninių priežasčių grėsmę kelia nedidelių balų nusausinimas, uždumblėjusių vandens telkinių valymas ir kūdrų kasimas žemapelkių vietoje, senų bebraviečių sunaikinimas, ūkinė veikla apleistuose durpynuose arba netinkamas jų tvarkymas. Neigiamą įtaką gali daryti ir radavietės aplinkos apaugimas mišku, nes rūšiai labiau tinka atviras kraštovaizdis. Užtikrinant apsaugą svarbu išsaugoti žemapelkių ir seklių vandens telkinių buveinių įvairovę ir mozaikiškumą, išlaikyti palankų hidrologinį režimą.

Informacijos šaltiniai: Gliwa, Švitra, 2016; Stanionytė, 1993a, 1993b; Gliwa ir kt., 2019.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. A rare species with a scattered distribution and small populations. In addition to natural habitats, it is sometimes found in abandoned peatlands. In most places, only a few individuals have been observed. The main threats are population fragmentation and the loss of small fens and shallow pools due to drought, succession or human activity.

Autorius – Vytautas Uselis

Johansono strėliukė

Coenagrion johanssoni (Wallengren, 1894)

Strėliukės (Coenagrionidae)

Laumžirgiai (Odonata)

CR B1ab(i)+2ab(i)

Paplitimas. Taigos zonos rūšis, paplitusi nuo Norvegijos iki Tolimųjų Rytų. Pietvakarinė arealo riba siekia Lietuvą, šiaurinę Baltarusijos dalį.

Lietuvoje 1993 m. paskelbtais duomenimis, šią rūšį 1934 m. Biržuose rado Jonas Alekna. 2001 m. aptikta viename ežere Labanoro girioje, o 2018 m. keliuose ežerėliuose Šimonių girioje.

Nuotraukos autorius – Bernd Gliwa

Biologija ir ekologija. Šiek tiek mažesnė už kitas mėlynųjų strėliukių rūšis. Kūno ilgis – iki 30 mm, išskėstų sparnų plotis – 35 mm. Patinėliai išoriškai panašūs į kitų rūšių – pasaginės (Coenagrion puella) ir gražiosios (Coenagrion pulchellum) strėliukių – patinėlius. Atskiriama pagal specifinį juodą piešinėlį ant pilvelio antrojo segmento ir pagal ištisinę juodą juostą pilvelio šonų apačioje.

Lietuvoje lervos gyvena aukštapelkėse esančiuose distrofiniuose ežerėliuose su kimininiais liūnais ir baltųjų saidrų bei svyruoklinių viksvų žolynais pakrantėse. Kaimyninėse šalyse aptinkama įvairesnėse buveinėse – smulkiuose žemapelkių ir tarpinių pelkių vandens telkiniuose, neretai su gausia vandens augalija. Lervos vystosi vienus–dvejus metus. Jos medžioja smulkius vandens bestuburius. Suaugėliai skraido nuo birželio pradžios iki rugpjūčio. Skraidydami vengia atviro vandens plotų ir laikosi žemoje pakrantės augalijoje ar net nuo ežero nutolusiuose pelkinių klampynių žolynuose. Suaugėliai medžioja uodus ir kitus smulkius vabzdžius. Poruojasi sudarydami tandemą ir tokioje padėtyje deda kiaušinėlius į vandens augalų stiebus.

Populiacijos gausumas. Žinomos tik dvi gausesnės populiacijos, kuriose suaugėlių masinio skraidymo metu gali būti iki kelių šimtų individų.

Grėsmės ir apsauga. Viena populiacija yra Girutiškio pelkėje, kurioje tiesioginės sunaikinimo grėsmės nėra. Šimonių girios radavietės taip pat turi saugomos teritorijos statusą. Tačiau dėl to, kad ši šiaurinė rūšis yra arealo pakraštyje ir tėra žinoma tik keletas radaviečių, kyla grėsmė, jog dėl šylančio klimato besikeičiančios ekologinės sąlygos gali pasidaryti nebetinkamos ir Johansono strėliukė gali išnykti.

Informacijos šaltiniai: Stanionytė, 1993a, 1993b; Bernard, Samoląg, 2002; Gliwa, Švitra, 2016; Gliwa ir kt., 2019.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. A boreal species located on the southern edge of its distribution area. The only two populations known are in the eastern part of Lithuania, located in the middle of large forests in dystrophic lakes surrounded by raised bog. While populations are not very small and stable, climate warming is a threat.

Autorius – Vytautas Uselis

Mažoji išnura

Ischnura pumilio (Charpentier, 1825)

Strėliukės (Coenagrionidae)

Laumžirgiai (Odonata)

EN B2ac(ii,iii,iv)

Paplitimas. Vidutinių platumų rūšis, kurios arealas apima visą Europą, išskyrus šiaurinę Fenoskandijos dalį. Pietuose siekia Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, o rytuose – Mongoliją ir Šiaurės Kiniją. Būdinga plati migracijos zona ieškant naujų tinkamų teritorijų.

Lietuvoje padrikai paplitusi visoje teritorijoje. Kiek rečiau aptinkama rytinėje šalies dalyje.

Nuotraukos autorius – Bernd Gliwa

Biologija ir ekologija. Viena mažiausių strėliukių, kūno ilgis ir išskėstų sparnų plotis – apie 30 mm. Išvaizda labai panaši į elegantiškąją išnurą (Ischnura elegans), nuo kurios patelės skiriasi tuo, kad neturi šviesaus segmento pilvelio gale, o patinėliai – kad šviesiai mėlynas yra ne vienas, o pusantro narelio. Ką tik išsiritusios patelės būna oranžinės, vėliau tampa žalios, kartais mėlynos. Patinėliai bręsdami iš žalių tampa mėlyni.

Lervos yra mažai konkurencingos, todėl yra tarp pionierinių rūšių, aptinkamų jaunuose vandens telkiniuose su menka augalija ir be organinių nuosėdų. Labiausiai tinka seklūs, greitai įšylantys stovinčio vandens telkiniai, susidarantys karjeruose, išvalytuose grioviuose, kūdrose. Retkarčiais pasitaiko natūraliose buveinėse – didesnių upių slėniuose, pajūrio smėlynų įdubose, kur reguliariai atsiranda naujų mažų vandens telkinių. Lervos minta smulkiais bestuburiais. Jų vystymasis trunka vienus ar dvejus metus. Suaugėliai skraido nuo gegužės vidurio iki rugsėjo medžiodami smulkius vabzdžius. Kadangi veistis tinkamos buveinės nėra stabilios dėl augalijos tankėjimo, suaugėliai priversti ieškoti naujų vietų. Todėl kartais galima aptikti migruojančių individų, nutolusių nuo tinkamų buveinių.

Populiacijos gausumas. Dažniausiai stebimi pavieniai ar po keletą individų, tik retais atvejais jų gali būti dešimtys. Dėl vandens telkinių nuolatinio užaugimo ar sunaikinimo kasybos darbų metu ir dėl nereguliaraus naujų buveinių susiformavimo bendras populiacijos dydis gali labai svyruoti.

Grėsmės ir apsauga. Natūralių buveinių yra labai mažai. Dauguma antropogeninių buveinių yra priklausomos nuo ūkinės veiklos ir jų būklė yra nestabili, sunkiai prognozuojama. Palankiai būklei užtikrinti reikia atkreipti dėmesį į reikalavimus dėl kasybos reglamentavimo, karjerų rekultivavimo. Kartais gali prireikti gamtotvarkos priemonių, skirtų sekliems vandens telkiniams reguliariai atnaujinti.

Informacijos šaltiniai: Stanionytė, 1993a, 1993b; Gliwa, Švitra, 2016.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. A southern species with a scattered distribution across the country. Larvae develop in temporary shallow water bodies with poorly developed vegetation. Most of the habitats are anthropogenic – quarry ponds, cleared ditches, etc. Natural habitats in the large river valleys and coastal sand depressions are very rare. Threats arise from dependence on economic activity, which is volatile and can lead to large fluctuations in population size.

Autorius – Vytautas Uselis

Mažoji nehalenija

Nehalennia speciosa (Charpentier, 1840)

Strėliukės (Coenagrionidae)

Laumžirgiai (Odonata)

NT B2a

Paplitimas. Palearktinė rūšis, arealas neištisinis, driekiasi nuo Rytų Prancūzijos iki Japonijos. Šiaurinė arealo riba eina per Pietų Skandinaviją, Baltijos šalis, pietinė – per Šiaurės Italiją, Austriją, Rumuniją, Ukrainą, Šiaurės Kazachiją, Šiaurės Rytų Kiniją, Šiaurės Korėją. Pagrindinė Europos populiacijos dalis yra aptinkama Lenkijoje ir Baltijos valstybėse.

Paplitimas Lietuvoje stipriai fragmentiškas, randama visoje šalies teritorijoje tinkamose buveinėse, izoliuotose populiacijose.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Smulkus, trapios išvaizdos žirgelis. Kūno ilgis – 24–26 mm, pilvelio ilgis – 19–25 mm, vabzdžio užpakalinių sparnų ilgis – 11–16 mm. Priekiniai ir apatiniai sparnai vienodos formos. Sparno pterostigma pilka. Skersai tamsaus pakaušio yra mėlyna juostelė. Kūnas metališkai žvilgus, šviesiai žalias, krūtinės šonai ir pilvelio galas švelniai melsvi.

Dalinės metamorfozės vabzdys. Lervos ir suaugėliai plėšrūs, lervos minta vandens bestuburiais, suaugėliai – sausumos bestuburiais gyvūnais. Suaugėliai skraido žemai tarp žolių, kartais perskrisdami trumpus atstumus. Suaugėliai stebimi nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio, gausiausia jų būna birželio mėn.

Vystosi ir gyvena tarpinio tipo pelkėse, žemapelkėse, paežerių liūnuose; buveinei būdingi augalai yra laibosios ir svyruoklinės viksvos. Kai kurios sub­populiacijos aptinkamos apleistuose, atsikuriančiuose durpynuose. Nehalenijų apgyventos buveinės įprastai būna apsemtos 10–20 cm vandens sluoksniu.

Populiacijos gausumas. Populiacijos dažniausiai užima mažo ploto (apie 1 ha) buveines. Lietuvoje mažosios nehalenijos populiacija susiskaidžiusi į daug dažnai izoliuotų subpopuliacijų, kurių dydis svyruoja nuo dešimties iki vidutiniškai 500 individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra buveinių praradimas arba jų augalinės dangos kaita, vykstanti dėl eutrofikacijos, klimato pokyčių, buveinių sausinimo, sausėjimo. Nedidelį poveikį gali turėti turizmas, rekreacinė veikla.

Informacijos šaltiniai: Švitra, Gliwa, 2008; Gliwa ir kt., 2019.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. This species has a wide but fragmented distribution in Lithuania. The species is most often found in the shallow fringes of acid, nutrient poor small water bodies, including small lakes and pools within bogs, fens and marshes. A critical microhabitat factor is the presence of shallow water with abundant submerged vegetation and well-structured vegetation with thin-leaved sedges.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Šiaurinis laumžirgis

Aeshna crenata Hagen, 1856

Tikrieji laumžirgiai (Aeshnidae)

Laumžirgiai (Odonata)

EN D1

Paplitimas. Sibirinė taiginė rūšis. Vakarinė arealo riba siekia šiaurinę Baltarusijos dalį, Latviją, Suomiją. Rytuose paplitimas tęsiasi iki Ramiojo vandenyno, Korėjos, Mongolijos.

Lietuvoje aptikta tik 2001 m. Visos iki šiol nustatytos radavietės telkiasi rytinės dalies didžiuosiuose miškų masyvuose, kur būdingesnis žemyninis klimatas.

Nuotraukos autorė – Gintarė Grašytė

Biologija ir ekologija. Panaši į kitas Aeshna genties rūšis, ypač į paprastąjį (Aeschna juncea) ir pelkinį laumžirgius (Aeschna subarctica). Kūno ilgis – iki 85 mm, išskėstų sparnų plotis – apie 105 mm. Leng­viau atpažįstamos yra patelės, nes ant jų sparnų yra didelės rudos permatomos dėmės. Patinai patikimai atskiriami pagal pilvelio gale esančių priedėlių formą.

Lervos vystosi mažuose miško apsuptuose ežerėliuose, kurių dydis gali būti nuo 0,01 iki 0,5 ha, retai daugiau. Pagal maistingumą ežerėliai atitinka oligomezotrofines sąlygas, arba pereinamojo tipo į distrofines, jiems užpelkėjant. Vandens augalija dažniausiai negausi. Pakrantes formuoja siauras kimininis liūnas arba viksvų ir kitų pelkinių augalų juosta. Vanduo dažniausiai skaidrus, silpnai rūgščios reakcijos. Patelės kiaušinius deda panardindamos pilvelį prie vandenyje augančių žolių pagrindo. Lervos vystymosi stadija gali trukti apie ketverius metus. Lervos yra plėšrios – medžioja vandens bestuburius, mailių. Suaugėliai ritasi saulei tekant. Jie energingai skraido palei krantą pasikartojančiomis trajektorijomis, retai nutūpdami, nevengdami užskristi į pavėsį. Tuo ši rūšis skiriasi nuo kartu pasitaikančių panašių rūšių. Skraidymo sezonas tęsiasi nuo birželio pabaigos ar liepos pradžios iki rugsėjo vidurio. Patinai gana agresyviai atakuoja kelyje pasitaikančius giminingų rūšių laumžirgius. „Patruliuojama“ teritorija apima 5–18 m ilgio pakrantės ruožą. Teritorinė elgsena ir nedideli tinkamų vandens telkinių plotai nulemia ribotą rūšies populiacijos dydį.

Populiacijos gausumas. Rūšis aptikta kiek daugiau nei dešimtyje ežerėlių, kurių bendras plotas yra apie 6 ha. Bendras populiacijos suaugėlių skaičius vienu metu gali siekti iki šimto individų, o per visą sezoną išsiritusių – apie 200. Gausumo pokyčių nenustatyta.

Grėsmės ir apsauga. Grėsmę šiai šiaurinei rūšiai gali kelti mikroklimato pokyčiai aplink ežerėlius plynai iškirtus mišką, dėl to padidėtų apšvietimas ir vandens įšildymas. Neigiamos įtakos gali turėti ir bendras klimato šiltėjimas, dėl kurio taiginių rūšių arealai traukiasi į šiaurę.

Informacijos šaltiniai: Bernard, 2002; Gliwa, Švitra, 2016; Gliwa ir kt., 2019.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species is boreal and distributed only in the eastern part of the country in small lakes of 0.01 to 1.5 hectares situated in large forest stands. The lakes are of a transitional type between oligotrophic to dystrophic, usually with shores of narrow peat moss mats. Over ten lakes are found with a total population of about 100–200 imago. Climate warming and changes in microclimatic conditions due to forest felling can pose threats.

Autorius – Vytautas Uselis

Žaliasis laumžirgis

Aeshna viridis Eversmann, 1836

Tikrieji laumžirgiai (Aeshnidae)

Žirgeliai (Odonata)

NT B2a

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų Palearktikos taigos ir lapuočių miškų juostoje, nuo Olandijos vakaruose iki Altajaus kalnų rytuose, nuo Suomijos šiaurėje iki Vengrijos ir Kroatijos pietuose.

Lietuvoje aptinkama visoje šalies teritorijoje tinkamose buveinėse.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio laumžirgis su būdingais šviesiai žaliais, beveik be tamsaus rašto, krūtinės šonais. Patino pilvelis su žydromis, patelės – su žaliomis dėmėmis. Poruojasi anksti ryte, dieną patelė deda kiaušinius į alijošinių aštrių, retai – į švendrų ar šiurpių pusiau panirusius lapus. Kiaušiniai žiemoja, pavasarį iš jų išsirita lervos, kurios laikosi ant aštrių lapų, maitinasi vandens bestuburiais, o paaugusios – taip pat žuvų mailiumi ir buožgalviais. Lervos vystosi dvejus arba trejus metus. Suaugėliai išsirita birželio viduryje ir skraido iki rugsėjo mėn. Jie minta įvairiais smulkiais ore pagaunamais vabzdžiais.

Rūšiai būdingas prieraišumas specifinėms buveinėms – jos lervos vystosi tik negiliuose, nerūgščiuose, santykinai švariuose stovinčio vandens telkiniuose su alijošinių aštrių sąžalynais – senvagėse, pelkėjančiuose ežeruose ar užaugančiuose kanaluose. Suaugėliai retai nuklysta nuo vandens telkinių, kuriuose veisiasi.

Populiacijos gausumas. Suaugėlių paprastai aptinkama pavieniui, tačiau prie veistis tinkamų vandens telkinių jų gali būti gausu: Nemuno deltoje buvo stebima vienu metu iki trisdešimt skraidančių individų. Tinkamų vandens telkinių krantuose ritimosi metu išnarų tankumas gali siekti 5 vnt./m².

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: rūšiai veistis tinkamų vandens telkinių eutrofizacija dėl perteklinio aplinkinių laukų tręšimo, pesticidų naudojimas, įžuvinimas, augalijos šalinimas ar patvenkimas, vandens telkinius pritaikant rekreacijai. Rūšies apsaugai būtina nekeisti rūšiai veistis tinkamų vandens telkinių su alijošinių aštrių sąžalynais buveinių, netoli veisimosi vietų vengti žemės ūkio intensyvinimo, fosforo ir azoto trąšų bei pesticidų naudojimo.

Informacijos šaltiniai: Stanionytė, 1988, 1993b; Gliwa, Švitra, 2016; Gliwa ir kt., 2019.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. The Green Hawker is distributed throughout Lithuania. In suitable breeding habitats, it may be relatively common – the observed density of exuvia may be 1–5/m². The main threats facing the species are changes to breeding habitats, including eutrophication and acidification of water bodies and the adaptation of them for recreation.

Autorius – Eduardas Budrys

Geltonkojis žirgelis

Gomphus flavipes (Charpentier, 1825)

Upiniai žirgeliai (Gomphidae)

Laumžirgiai (Odonata)

EN B2b(iii)c(ii,iv)

Paplitimas. Rytinė šiltesnio klimato rūšis, kurios vakarinė arealo riba siekia Rytų Vokietiją, Dunojaus vidurupį, šiaurinę Graikijos dalį. Izoliuotų populiacijų yra Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje. Pastaraisiais dešimtmečiais stebimas plitimas į vakarus. Nėra Šiaurės Europoje. Rytuose siekia Rytų Sibirą, Mongoliją; pietuose – Turkiją, Vidurinę Aziją.

Lietuvoje geltonkojo žirgelio paplitimas susijęs su didžiosiomis upėmis – Nemunu ir Nerimi bei jų didesnių intakų žemupiais.

Nuotraukos autorius – Bernd Gliwa

Biologija ir ekologija. Gana stambus laumžirgis, kurio kūno ilgis siekia 50 mm, o atstumas tarp sparnų galų – 60 mm. Panašus į dažnai matomą paprastąjį upelinį žirgelį (Gomphus vulgatissimus), nuo kurio skiriasi žalsvai mėlyna akių spalva ir iš dalies geltonomis kojomis.

Lervos gyvena didelėse lėtos tėkmės upėse smulkaus smėlio ar molingu dugnu. Laikosi sekliose augalija neapaugusiose vietose, vengia užsistovinčio vandens. Lervos dieną būna įsikasusios į gruntą, o naktį rausdamos nuosėdas maitinasi titnagdumbliais, tubifeksais, uodų trūklių lervomis ir kitais bestuburiais. Vystosi trejus–ketverius metus. Suaugėliai neriasi visai šalia vandens ant įvairių objektų. Po išsinėrimo jauni suaugėliai dviem–trims savaitėms pasklinda keleto kilometrų (kartais iki 10 km) atstumu po apylinkes, kur maitinasi medžiodami smulkesnius vabzdžius. Subrendę grįžta prie upės, kur juos galima matyti tupinėjančius saulėtose pakrantėse. Patelė kiaušinėlius mėto skraidydama neaukštai virš vandens. Skraidymo sezonas tęsiasi nuo birželio pabaigos iki rugsėjo galo.

Populiacijos gausumas. Pagrindinė populiacijos dalis gyvena Nemuno vidurupyje ir Neryje. Tinkamuose pakrančių ruožuose galima aptikti iki keliasdešimt išnarų. Nemune žemiau Kauno aptinkama gerokai rečiau. Suaugėliai dažniausiai stebimi pavieniui, tik retais atvejais iki keleto individų. Bendras populiacijos dydis nėra žinomas. Dėl pasitaikančio avarinio vandens užteršimo individų skaičius gali gerokai svyruoti.

Grėsmės ir apsauga. Daugiausia grėsmės rūšiai kelia didžiųjų upių vandens kokybė, kuri dėl išskaidytos taršos nėra pakankamai gera, ypač Nemuno žemupyje. Šiame ruože neigiamą įtaką gali daryti ir laivyba, nes motorinių plaukiojimo priemonių sukeliamos bangos pražudo besiritančius suaugėlius, kol jie dar negali paskristi. Laivybos tikslais gilinant upės dugną, atskiruose ruožuose taip pat padaroma žalos, nes yra sunaikinama dugninė fauna.

Informacijos šaltiniai: Stanionytė, 11993b; Kovács et al., 2008a; Kovács, Olajos, Szilágyi, 2011; Gliwa, Švitra, 2016; Gliwa ir kt., 2019.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species is resident along the largest rivers of the country and in the lower reaches of its tributaries. It is found more abundantly in the River Neris and in the middle reaches of the Nemunas. Threats include reduced water quality due to pollution from agriculture and small settlements, while boating activities can also have negative influence in the lower reaches of the Nemunas.

Autorius – Vytautas Uselis

Pleištinis žirgelis

Ophiogomphus cecilia (Geoffroy in Fourcroy, 1785)

Upiniai žirgeliai (Gomphidae)

Žirgeliai (Odonata)

NT B2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Palearktikoje nuo Prancūzijos vakaruose iki Baikalo ežero rytuose, nuo Suomijos šiaurėje iki Graikijos pietuose.

Lietuvoje aptinkama visoje šalyje, gausiausia rytinėje, pietrytinėje ir vakarinėje šalies dalyse, daug rečiau pasitaiko Vidurio Lietuvos žemumoje.

Nuotraukos autorius – Bernd Gliwa

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio žirgelis, nesunkiai atskiriamas iš kontrastingai žalios krūtinės ir pilvelio pamato ir geltonos likusios viršutinės pilvelio dalies. Lervos vystosi upėse dvejus–trejus metus, misdamos smulkiais dugno bestuburiais. Dauguma suaugusių lervų išlipa ant kranto, išsineria ir tampa suaugėliais birželį. Suaugėliai migruoja toli nuo veisimosi vietų, jų aptinkama pievose, pelkėse, miškų aikštėse, dažnai ant lauko keliukų, kur tupėdami ant žemės, tyko praskrendančių vabzdžių ir medžioja juos staigiai pakildami. Papildomai pasimaitinusios, patelės grįžta prie veisimosi upių, kur deda kiaušinius.

Pagrindinės rūšies veisimosi vietos yra vidutinio dydžio ir didelės santykinai sraunios ir švarios (lašišinės) upės. Lervoms vystytis tinkamiausiomis buveinėmis laikomos medžių neužpavėsinti tokių upių ruožai, kurių didelę dalį dugno sudaro žvirgždas, nėra dumblo ir mažai vandens augalų.

Populiacijos gausumas. Tinkamiausiuose upių ruožuose lervų aptinkama gana gausiai, pavyzdžiui, Neryje suaugėlių ritimosi metu aptinkama iki šešių išnarų 1 m kranto linijos. Suaugėlių papildomo maitinimosi vietose stebėta iki aštuonių individų 100 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai, visų pirma, veistis tinkamų upių patvenkimas ar kitoks hidrologinio režimo pakeitimas, taip pat tręšimas, skatinantis vandens augalų augimą, ir pesticidų naudojimas tokių upių baseinuose. Rūšies apsaugai būtina nekeisti rūšies hidrologinio režimo upėse, kuriose ši rūšis gyvena, vengti naudoti trąšas ir pesticidus arti jų.

Informacijos šaltiniai: Gliwa, Švitra, 2016; Gliwa ir kt., 2019.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. The Green Snaketail is mostly distributed in eastern, south-eastern and western Lithuania. In suitable breeding habitats, it may be quite abundant: for instance, a density of six exuviae per 1 m of river bank has been observed along the River Neris near Vilnius. The main threats are changes in hydrological regimes in suitable rivers and the application of fertilizers and pesticides in their basins.

Autorius – Eduardas Budrys

Geltonžiedis kordulegastras

Cordulegaster boltonii (Donovan, 1807)

Kordulegastrai (Cordulegastridae)

Žirgeliai (Odonata)

NT B2a

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų Palearktikoje, šiaurėje iki Suomijos, pietuose iki Šiaurės Afrikos (pie­tinės Viduržemio jūros pakrantės), rytuose iki Uralo. Geltonžiedis kordulegastras dažnesnis kalnuose.

Lietuvoje gausiau aptinkama rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse, tačiau rasta ir Kauno bei Šiaulių r.

Nuotraukos autorius – Bernd Gliwa

Biologija ir ekologija. Stambus laumžirgis, lengvai atskiriamas iš juodos su geltonomis dėmėmis kūno spalvos. Patelė kiaušinius deda sekliose upelių vietose, skrydžio metu panardindama pilvelį į vandenį. Lervos gyvena negiliai įsiraususios į dugno smėlį, kur tyko grobio – daugiausia kitų vandens vabzdžių lervų. Jos vystosi ketverius–septynerius metus. Lervos išsineria ir tampa suaugėliais gegužės–birželio mėn., išlipusios ant pakrantės žolių, krūmų stiebų ar medžių kamienų, kur randama joms būdingų išnarų su stambiai dantytais, trikampiais apatinės lūpos („kaukės“) čiuopikliais. Suaugėliai skraido visą vasarą, minta įvairiais ore pagaunamais vabzdžiais. Patinams būdinga teritorinė elgsena: jie „patruliuoja“ pasirinktame upelio ruože, kurį gina nuo konkurentų.

Stenotopinė rūšis. Veisiasi mažose, srauniose, šaltiniuotose, šaltavandenėse, medžių užpavėsintose ar mišku tekančiose upėse, kurių bent dalis dugno yra smėlėta ar žvyringa ir neapžėlusi vandens augalais. Suaugėlių dažniausiai aptinkama pievose ir laukymėse netoli veisimosi vietų.

Populiacijos gausumas. Suaugėlių paprastai aptinkama pavieniui, tačiau prie veistis tinkamų upelių jų gali būti gana gausu – Skroblaus žemupyje vienu metu stebimų skraidančių kordulegastrų skaičius siekė šešis suaugėlius 50 m upės ruože. Suaugėlių ritimosi metu Ūloje aptikta iki devynių išnarų 100 m kranto ruože.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: tręšimas ir pesticidų naudojimas rūšiai veistis tinkamų upelių aukštupiuose ir šių upelių patvenkimas. Rūšies apsaugai būtina nekeisti rūšiai veistis tinkamų upelių hidrologinio režimo, vengti žemės ūkio intensyvinimo, fosforo ir azoto trąšų bei pesticidų naudojimo jų baseinuose.

Informacijos šaltiniai: Stanionytė, 1988, 1993b; Gliwa, Švitra, 2016; Gliwa ir kt., 2019.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. The Golden Ringed Dragonfly is mostly distributed in eastern and south-eastern Lithuania. In suitable breeding habitats, it may be relatively abundant with observed densities of exuvia reaching up to 9 per 100 m of watercourse. The main threats are changes in hydrological regime in breeding rivulets and the application of fertilizers and pesticides in their basins.

Autorius – Eduardas Budrys

Baltakaktė skėtė

Leucorrhinia albifrons (Burmeister, 1839)

Raštuotosios skėtės (Libellulidae)

Laumžirgiai (Odonata)

LC

Paplitimas. Baltakaktė skėtė yra palearktinė rūšis, kurios arealas Europoje driekiasi nuo Vakarų ir Šiaurės Europos iki Pietryčių Altajaus, žinomos kelios radavietės Azijoje.

Baltakaktės skėtės plačiai paplitusios visoje Lietuvos teritorijoje, paplitimas dispersinis, sudaro nedideles populiacijas tinkamose buveinėse.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Vabzdžio kūno ilgis – 33–39 mm, pilvelio ilgis – 22–27 mm, sparnų ilgis – 23–28 mm. Priekiniai ir apatiniai sparnai skirtingos formos. Apatinių sparnų pamate yra tamsiai rudų, geltonai rudų dėmių. Galvos priekis baltas, apatinė lūpa juoda su baltomis šoninėmis dėmėmis. Kūnas matinis, tamsus, pilvelis cilindro formos, analiniai abiejų lyčių priedėliai balti. Būdingas lytinis dimorfizmas ir spalvų kaita bręstant. Patelių ir jaunų patinų pilvelis su neryškiomis dėmėmis ant antrojo–šeštojo, labai retai ir septintojo segmento. Subrendusių patinų kūnas tamsus, gali būti su melsvai pilkšvu „šerkšnu“.

Dalinės metamorfozės vabzdys. Lervos ir suaugėliai plėšrūs. Lervos vystosi dvejus metus, gyvena tarp povandeninės augalijos. Suaugėliai aktyvūs dieną, skraido virš vandens telkinio ir siauroje pakrantės juostoje, toli nuo vandens telkinių, kuriuose ir veisiasi, nenutolsta. Skraido nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio mėn., gausiausia būna birželio mėn.

Baltakaktės skėtės gyvena įvairiuose ežeruose – oligotrofiniuose, mezotrofiniuose, rūgščiuose (pH 4–6,50) vandenyse, dažniausiai apsuptuose miško, bet neužaugusiais, atvirais krantais ežeruose. Dažniau aptinkamos vandens telkiniuose, kuriuose negausu ar vidutiniškai gausu maisto medžiagų. Vienos iš tipiškų buveinių yra nedideli ežerai, kuriuose gausu plūdurlapių ir panirusių vandens augalų, atviromis pakrantėmis esantys aukštapelkėse, pelkėtuose miškuose.

Populiacijos gausumas. Tinkamose buveinėse vienos subpopuliacijos dydis gali svyruoti nuo dešimties iki vidutiniškai kelių šimtų individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra dėl eutrofizacijos, hidrologinio režimo pokyčių užželiantys vandens telkinio krantai, tarša. Atskiros subpopuliacijos gali išnykti dėl buveinės pokyčių ir (ar) praradimo (eutrofikacija, išdžiūvimas, įžuvinimas). Taikant buveinės būklės gerinimo priemones, radavietėse reikia išlaikyti atvirus krantus, išlaikyti palankų hidrologinį pelkių ežerokšnių režimą.

Informacijos šaltiniai: Švitra, 2009; Gliwa ir kt., 2019.

Summary. Distributed across Lithuania, populations are scattered and generally small. Mostly found at unshaded oligotrophic to mesotrophic acidic lakes, often surrounded by forest. Requires extensive bankside vegetation, but average amounts of emergent and floating vegetation.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Grakščioji skėtė

Leucorrhinia caudalis (Charpentier, 1840)

Raštuotosios skėtės (Libellulidae)

Laumžirgiai (Odonata)

NT

Paplitimas. Grakščioji skėtė yra palearktinė rūšis, kurios arealas driekiasi nuo Vakarų Europos (Vakarų Prancūzijos) iki Vidurio Sibiro pietų, žinoma keliolika radaviečių rytinėje Uralo pusėje, Šiaurės Altajuje, prie Baikalo ežero.

Lietuva yra rytinėje arealo dalyje. Grakščiosios skėtės plačiai paplitusios visoje šalies teritorijoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Grakščiosios skėtės kūno ilgis – 33–37 mm, užpakalinių sparnų ilgis – 29–32 mm. Priekiniai ir apatiniai sparnai skirtingos formos, apatiniai sparnai prisitvirtinę prie krūtinės tik viršutine sparnų dalimi. Suaugusių patinų pterostigma balta, apsupta juodų gyslų, patelių ir jaunų patinų tamsiai ruda. Galvos priekis baltas, visa apa­tinė lūpa juoda. Kūnas matinis, trumpas ir platus, pilvelio septintasis ir aštuntasis segmentai aiškiai praplatėję, analiniai priedėliai balti. Būdingas lytinis dimorfizmas ir spalvų kaita bręstant.

Dalinės metamorfozės vabzdys. Lervos ir suaugėliai plėšrūs. Lervos vystosi dvejus metus, gyvena tarp povandeninės augalijos. Subrendusi lerva pasiekia 18–20 mm ilgį. Suaugėliai aktyvūs dieną, skraido virš vandens telkinio ir siauroje pakrantės juostoje, dažnai ilsisi ant plūduriuojančių vandens augalų lapų. Suaugėliai nenutolsta nuo vandens telkinių, kuriuose veisiasi. Skraido nuo gegužės pabaigos iki liepos vidurio.

Aptinkama įvairaus trofiškumo vandens telkiniuose – nuo mezotrofinių iki silpnai eutrofinių, su gausia plūduriuojančia ir panirusia vandens augalija. Grakščiosioms skėtėms tinkami vandens telkiniai būna 1–3 m gylio, skaidraus vandens, dažnai tolygiai gilėjančiais šlaitais. Lietuvoje dažniausiai šių vabzdžių aptinkama miško ežeruose, taip pat apleistuose karjeruose. Šios rūšies skėčių subpopuliacijos gali išgyventi buveinėse, kuriose yra žuvų, nes lervos turi didelius spyglius, padedančius apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje grakščiosios skėtės populiacija fragmentiška, visuose šalies regionuose tinkamose buveinėse aptinkama nuo pavienių iki keliasdešimties individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė – buveinių kokybės blogėjimas dėl per didelės eutrofikacijos, taršos, hidrologinio režimo pokyčių, viena iš grėsmių yra intensyvus ūkinis vandens telkinių naudojimas (pavyzdžiui, žuvininkystės tvenkiniai). Taikant buveinės būklės gerinimo priemones, radavietėse būtina išlaikyti neužžėlusius krantus, palaikyti optimalų vandens lygį.

Informacijos šaltiniai: Švitra, 2009; Gliwa ir kt., 2019.

Summary. This species has a wide and disperse distribution in Lithuania. Optimal habitat is relatively deep (1–3 m) clear water. The water surface should be unshaded, despite most populations being found in forested or semi-forested areas.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Šarvuotoji skėtė

Leucorrhinia pectoralis (Charpentier, 1825)

Raštuotosios skėtės (Libellulidae)

Laumžirgiai (Odonata)

LC

Paplitimas. Šarvuotoji skėtė yra palearktinė rūšis, kurios arealas driekiasi nuo Vakarų Europos (Vakarų Prancūzijos, Rytų Ispanijos), per Vakarų Sibiro pietus, Šiaurės Kazachiją iki Altajaus, pietinė arealo dalis siekia Pietų Kaukazą, Turkiją.

Lietuva yra rytinėje arealo dalyje. Rūšis plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, paplitimas dispersiškas.

Nuotraukos autorė – Jolanta Rimšaitė

Biologija ir ekologija. Vabzdžių kūno ilgis – 32–39 mm, užpakalinių sparnų ilgis – 30–33 mm. Priekiniai ir užpakaliniai sparnai skirtingos formos, užpakaliniai sparnai prisitvirtinę prie krūtinės tik viršutine sparnų dalimi. Apatinių sparnų pagrindas tamsiai rudas. Galvos priekis baltas, visa apatinė lūpa juoda. Kūnas matinis. Pilvelis cilindro formos, tamsiai pilkas, rudas. Būdingas lytinis dimorfizmas ir spalvų kaita bręstant. Pagrindinis skiriamasis rūšies požymis yra ryškiai geltona ir gerai matoma trikampė dėmė ant septintojo pilvelio segmento.

Dalinės metamorfozės vabzdys. Lervos ir suaugėliai plėšrūs. Lervos vystosi dvejus metus, gyvena tarp povandeninės augalijos. Suaugėliai aktyvūs dieną, skraido virš vandens telkinio ir siauroje pakrantės juostoje, ilsisi ant pakrantės augalų. Skraido gegužės–liepos mėn., didžiausias aktyvumas – gegužės pabaigoje–birželio mėn.

Gyvena ir veisiasi dažniausiai nedideliuose, greitai įšylančiuose, apšviestuose vandens telkiniuose, iš dalies apaugusiuose plūduriuojančia ir panirusia vandens augalija. Labiausiai mėgsta mezotrofinius, eutrofinius vandenis, nevengia ir rūgščios reakcijos vandens telkinių. Dažnai šarvuotųjų skėčių aptinkama miško ežeruose, pelkių ežerėliuose, kartais kanaluose, apleistuose karjeruose. Vandens telkiniai, kuriuose yra gausu žuvų, netinkami šarvuotajai skėtei, nes yra išmedžiojamos skėčių lervos.

Populiacijos gausumas. Lietuvos populiacija fragmentiška, šių vabzdžių aptinkama visuose šalies regionuose, tinkamose buveinėse subpopuliacijas sudaro nuo keliasdešimties iki vidutiniškai 250 individų.

Grėsmės ir apsauga. Vandens telkinių eutrofikacija, vandens paviršiaus užaugimas vandens augalais, hidrologinio režimo pokyčiai, pakrančių užaugimas, vandens telkinių užpavėsinimas, vandens telkinių įžuvinimas lemia subpopuliacijų mažėjimą ar išnykimą. Taikant buveinių būklės gerinimo priemones, radavietėse būtina išlaikyti neužžėlusius krantus, tačiau išsaugoti mišką aplink radavietę.

Informacijos šaltiniai: Švitra, 2009; Gliwa ir kt., 2019.

Summary. This species has a wide and disperse distribution in Lithuania. Optimal habitat is forest lakes, borders of Sphagnum bogs, fenlands and gravel pits. The water surface should be unshaded and the habitat dominated by submerged vegetation. The larvae are sensitive to predation by fish.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Rudajuostė skėtė

Sympetrum pedemontanum (Müller in Allioni, 1766)

Raštuotosios skėtės (Libellulidae)

Laumžirgiai (Odonata)

NT B2a

Paplitimas. Rūšis paplitusi Palearktikoje nuo Vakarų Europos iki Rusijos Tolimųjų Rytų, Korėjos pusiasalio ir Japonijos. Europoje šiaurinė paplitimo riba siekia Latviją.

Lietuvoje paplitusi daugiausia rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse, tačiau aptikta ir Tauragės r.

Nuotraukos autorius – Bernd Gliwa

Biologija ir ekologija. Nedidelis žirgelis, lengvai atskiriamas iš ryškių rusvų ar tamsiai rudų juostų netoli sparnų viršūnių. Patelės deda kiaušinius į dumblą vandens telkinių, kuriuose vystosi lervos, pakrantėse. Lervos minta smulkiais dugno bestuburiais. Įsiraususios į dumblą, jos žiemoja, o vasarą dumble gali išgyventi neilgalaikį vandens telkinio išdžiūvimą. Pie­tinėje arealo dalyje išsivysto per vienus metus; Lietuvoje vystymosi ciklas neištirtas. Suaugėliai pradeda ristis liepos mėn. ir skraido iki vasaros pabaigos. Jų dažniausiai aptinkama drėgnose pievose netoli lervų vystymosi vietų. Suaugėliai maitinasi ore pagautais vabzdžiais.

Stenotopinė rūšis, pagrindinės veisimosi vietos yra neužpavėsinti, gerai įšildomi stovintys ar silpnai pratakūs vandens telkiniai.

Populiacijos gausumas. Dažniausiai stebimi pavieniai individai. Tinkamiausiose buveinėse Varėnos r. stebėta iki dešimt suaugėlių 100 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai, visų pirma, veistis tinkamų seklių vandens telkinių nusausinimas ar augalijos ir dumblo išvalymas rekreacijos tikslais. Rūšies apsaugai būtina nekeisti ekologinių sąlygų vandens telkiniuose, kuriuose rūšis veisiasi.

Informacijos šaltiniai: Stanionytė, 1988, 1993b; Gliwa, Švitra, 2016; Gliwa ir kt., 2019.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. The Banded Darter is mostly distributed in eastern and south-eastern Lithuania. In suitable breeding habitats, it may be rather abundant: for example, an observed density of imagoes in Varėna district was 10 individuals per 100 m transect. The main threats are changes of habitats and hydrological regimes at the breeding sites.

Autorius – Eduardas Budrys

Juostakaktis svirplys

Modicogryllus frontalis (Fieber, 1844)

Svirpliai (Gryllidae)

Tiesiasparniai (Orthoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, Vakarų Azijos stepių ir pusdykumių zonoje, rytuose iki Kazachijos, kai kuriais duomenimis – iki Tuvos ir Mongolijos. Šiauriau stepių zonos paplitimas labai fragmentiškas, aptinkamos izoliuotos populiacijos. Centrinėje Europoje juostakaktis svirplys laikomas jautria buveinės pokyčiams ir nykstančia rūšimi.

Lietuvoje žinoma viena šios rūšies populiacija Birštono sav. teritorijoje (Škėvonių atodanga prie Nemuno). Tai viena toliausiai šiaurėje esančių juostakakčio svirplio populiacijų Europoje.

Nuotraukos autorius – Gintautas Steiblys

Biologija ir ekologija. Nedidelis (11–13 mm), tamsus svirplys, lengvai atpažįstamas pagal būdingą šviesią skersinę juostą ant kaktos, jungiančią akis. Sparnai trumpi, maždaug pusės pilvelio ilgio, funkcionuoja tik kaip garso organas. Neskraido, plinta lėtai, todėl išnykusios populiacijos sunkiai atsikuria.

Šiaurinėje arealo dalyje juostakaktis svirplys gyvena kseroterminėse buveinėse, kuriose vyksta vandens arba vėjo erozija, sukurianti didelius gerai saulės įšildomus atviro grunto plotus. Kartais apsigyvena karjeruose; Lenkijoje aptiktas pajūrio kopose. Lietuvoje gyvena silikatinių uolienų atodangos nuobiryne. Suaugėliai stebimi visą vasarą, nuo gegužės iki rugpjūčio mėn. Aktyviausias vakare ir naktį. Į gruntą padėti kiaušiniai vystosi be diapauzės; išsiritę jaunikliai aptinkami kartu su suaugėliais, jie vystosi iki rudens. Žiemoja paskutinės stadijos nimfos, kurios pavasarį virsta suaugėliais; kai kuriais duomenimis, gali žiemoti ir suaugėliai. Įvairiaėdis, minta tiek sėklomis ir augalų dalimis, tiek smulkiais vabzdžiais, jų lervomis ir kiaušiniais.

Populiacijos gausumas. Vienintelėje Lietuvoje žinomoje radavietėje juostakakčių svirplių santykinai gausu: įvairiu metų laiku buvo stebimos dešimtys įvairaus amžiaus individų; vienu metu girdimi kelių patinų balsai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai: erozijos veikiamų plotų sukcesinis užaugimas ar apsodinimas mišku, vandens ir vėjo erozijos prevencija ardomuose šlaituose ar kopose, karjerų rekultivavimas. Rūšies apsaugai jos populiacijų buveinėse būtina stabdyti sukcesiją, pašalinant augančius medžius ir krūmus, nesiimti priešerozinių priemonių, nerekultivuoti karjerų.

Informacijos šaltiniai: Budrys, Pakalniškis, 2007.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. In Lithuania, a single population of Eastern Cricket is known in the Škėvonys outcrop area. The species is relatively numerous in the lower part of the siliceous slope on the Nemunas river bank. The main threat is the loss of suitable open habitats due to erosion prevention measures, recultivation or afforestation.

Autorius – Eduardas Budrys

Kalninis spragtukas

Montana montana (Kollar, 1833)

Žiogai (Tettigoniidae)

Tiesiasparniai (Orthoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi Eurazijos stepių zonoje nuo Pietų Vokietijos ir Čekijos iki Užbaikalės ir pietinės Jakutijos dalies. Dėl natūralių stepių buveinių nykimo Centrinėje Europoje laikomas reta, saugotina rūšimi; Lenkijoje kelis dešimtmečius kalninis spragtukas neaptinkamas, laikomas išnykusiu.

Lietuvoje rūšis paplitusi labai fragmentiškai. Šiuo metu žinomos dvi populiacijos Švenčionių r., Pabradės kariniame poligone, ir Šalčininkų r., Rūdninkų kariniame poligone.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Nedidelis (14–18 mm) žiogas, nesunkiai atskiriamas nuo panašaus tose pačiose buveinėse aptinkamo baltataškio spragtuko pagal iš dalies žalią kūno spalvą ir kitus požymius.

Lietuvoje kalninis spragtukas yra stenotopinė kseroterminė rūšis, gyvenanti sausuose viržynuose su nesusivėrusių smiltpievių fragmentais. Tokios buveinės natūraliai susiformuoja pušynų gaisravietėse; tinkamos antropogeninės kilmės buveinės aptinkamos kariniuose poligonuose. Lietuvoje suaugėliai stebimi liepos–rugsėjo mėn. Patelė kiaušinius deda porcijomis į smėlį; žiemoja embrionai, jaunikliai išsirita kitų metų pavasarį. Įvairiaėdis, minta augalų generatyviniais organais ir smulkiais vabzdžiais.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje tinkamose buveinėse neretas: Pabradės poligono viržynuose stebėta dešimt ir daugiau individų 100 m maršruto. Rūdninkų poligone stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai: sausų atvirų viržynų sukcesinis užaugimas, užsodinimas mišku ir tas buveines suformuojančių trikdžių stoka, visų pirma, gamtinių gaisrų pušynuose slopinimas ir stygius. Rūšies apsaugai būtina žinomos populiacijos buveinėse stabdyti sukcesiją, pašalinant medžius ir krūmus, neatsodinti gaisraviečių sausuose pušynuose, leidžiant jose formuotis rūšiai tinkamiems atviriems viržynams.

Informacijos šaltiniai: Budrys, Pakalniškis, 2007; Budrys, Budrienė, 2012.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Two populations of Montana are known in Lithuania, these being on Pabradė and Rūdninkai military training ranges. This bush-cricket occurs in early-successional siliceous Calluna heathlands with fragments of open Corynephorus grassland. The main threat is habitat change due to natural succession or afforestation and the lack of disturbances, such as forest wildfire on sandy terrains that induce succession and provide suitable open habitats.

Autorius – Eduardas Budrys

Margasis tarkšlys

Bryodemella tuberculata (Fabricius, 1775)

Skėriai (Acrididae)

Tiesiasparniai (Orthoptera)

CR B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Europoje, Šiaurės Eurazijos miškastepėse ir stepėse, rytuose iki Mongolijos ir Jakutijos. Daugumoje Europos šalių, kuriose dar gyvena, laikoma labai reta ar sparčiai nykstančia rūšimi. Lenkijoje ir Latvijoje margasis tarkšlys jau kelis dešimtmečius neaptinkamas, laikomas išnykusiu.

Lietuvoje žinoma viena izoliuota populiacija Švenčionių r., Pabradės kariniame poligone. XX a. pirmojoje pusėje taip pat gyveno Vilniaus apylinkėse, kur šiuo metu išnykęs.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Stambiausias iš Lietuvoje nuolat gyvenančių skėrių, kūno ilgis gali siekti beveik 4 cm. Lengvai atpažįstamas iš ryškaus šviesiai avietinės spalvos užpakalinių sparnų pamato, geltonų užpakalinių blauzdų ir žemos priešnugario keteros su dviem skersinėmis vagelėmis. Didžiojoje arealo dalyje margieji tarkšliai dažniausiai būna tamsiai pilki su smulkiu šviesiai pilku raštu. Lietuvoje stebėti individai buvo tamsiai žalios samanų spalvos su smėlio spalvos šviesiu raštu. Užpakalinių sparnų centrinės gyslos sustorėjusios, jomis skrydžio metu gali skleisti būdingą tarškantį garsą.

Lietuvoje margasis tarkšlys gyvena smėlynų sukcesijos ankstyvųjų stadijų buveinėse su atviro smėlio plotais – nesusivėrusiose smiltpievėse tarp viržynų. Tokios buveinės natūraliai susiformuoja pušynų gaisravietėse ir erozijos ardomuose žemyninių kopų šlaituose; tinkamos antropogeninės kilmės buveinės aptinkamos kariniuose poligonuose. Suaugėliai Lietuvoje stebimi liepos–rugpjūčio mėn. Patelė deda kiaušinius paketais į smėlį; žiemoja embrionai, jaunikliai išsirita kitų metų pavasarį. Augalėdis, minta varpinių augalų lapais.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje labai reta rūšis. Gausumas nėra įvertintas. Vienintelėje žinomoje radavietėje stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai – nesusivėrusių smiltpievių ir viržynų sukcesinis užaugimas, užsodinimas mišku ir tas buveines suformuojančių trikdžių stoka, visų pirma, gamtinių gaisrų pušynuose slopinimas ir stygius. Rūšies apsaugai būtina žinomos populiacijos buveinėse stabdyti sukcesiją, pašalinant medžius ir krūmus, valdomais gaisrais atnaujinti viržynus, padidinant juose nesusivėrusių plotų dalį, neatsodinti gaisraviečių pušynuose, leidžiant jose formuotis nesusivėrusioms smiltpievėms.

Informacijos šaltiniai: Szeliga-Mierzeyewski, 1927; Budrys et al., 2008.

Kolekcijos: VU ZM.

Summary. The single known population of Speckled Buzzing Grasshopper occurs on the Pabradė military training range. The species is found in early-successional siliceous heathland with Corynephorus grassland and areas of open sand. The main threat is habitat change due to natural succession or afforestation and the lack of disturbances, such as forest wildfire on sandy terrains that induce succession and provide suitable open habitats.

Autorius – Eduardas Budrys

Besparnis skėriukas

Podisma pedestris (Linnaeus, 1764)

Skėriai (Acrididae)

Tiesiasparniai (Orthoptera)

CR B1ab(i,ii,iii,iv)+2ab(i,ii,iii,iv)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų Palearktikoje nuo Norvegijos ir Ispanijos vakaruose iki Jakutijos ir Mongolijos rytuose; Pietų ir Centrinėje Europoje gyvena tik kalnuose.

Lietuva patenka į šios boreomontaninės rūšies šiaurinės ir kalninės arealo dalių disjunkciją. Mūsų šalyje šiuo metu žinoma viena populiacija Šalčininkų r., Rūdninkų kariniame poligone. XX a. pirmojoje pusėje ši rūšis buvo aptikta taip pat Švenčionių r., dabartinio Pabradės karinio poligono apylinkėse, ir Vilniaus r., Pailgės apylinkėse, tačiau šiuo metu ten neberandama.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio (18–30 mm), žalsvai rusvas skėrys juosvais šonais, kuris skiriasi nuo kitų šios šeimos tiesiasparnių tuo, kad suaugėlio stadijoje abi lytys turi tik trumpesnių nei priešnugaris skiaučių pavidalo rudimentinius sparnus; patinas neskleidžia garsų. Užpakalinių kojų blauzdos tamsiai melsvos su baltais spygliukais.

Lietuvoje besparnių skėriukų aptikta karinio poligono teritorijoje, pušynų gaisravietėse susiformavusiuose viržynuose. Suaugėliai stebėti rugpjūčio–rugsėjo mėn. Patelė deda kiaušinius paketais į smėlį; žiemoja embrionai, jaunikliai išsirita kitų metų pavasarį. Augalėdis, daugiausia minta varpinių augalų lapais.

Populiacijos gausumas. Labai reta, pavieniui aptinkama rūšis. Tinkamoje buveinėje 500 m transektoje stebėti vienas–penki individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai: atvirų viržynų sukcesinis apaugimas ar dirbtinis užsodinimas medžiais ir šias buveines suformuojančių trikdžių stoka, visų pirma, gaisrų pušynuose slopinimas ir stygius. Rūšies apsaugai būtina žinomos populiacijos buveinėse stabdyti sukcesiją, pašalinant medžius ir krūmus, neapsodinti gaisraviečių sausuose pušynuose, leidžiant jose formuotis rūšiai tinkamiems atviriems viržynams.

Informacijos šaltiniai: Budrys, Pakalniškis, 2007.

Kolekcijos: GTC EI, VU ZM.

Summary. The single known population of this species occurs on the Rūdninkai military training range (Šalčininkai district). The species inhabits dry siliceous early-successional Calluna heathland. The main threat is the loss or change of suitable habitats due to afforestation or lack of disturbances, particularly pine forest wildfire on sandy terrains.

Autorius – Eduardas Budrys

Kopinis tarkšlys

Sphingonotus caerulans (Linnaeus, 1767)

Skėriai (Acrididae)

Tiesiasparniai (Orthoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų Palearktikoje nuo Portugalijos vakaruose iki Kazachijos rytuose; šiaurėje arealas siekia pietines Skandinavijos šalių ir Suomijos dalis, pietuose – Šiaurės Afriką. Daugelyje Centrinės Europos šalių praeityje kopinis tarkšlys laikytas nykstančia rūšimi, tačiau pastaraisiais metais konstatuota, kad šių tarkšlių gausėja.

Lietuvoje labai fragmentiškai paplitusi rūšis, žinomos keturios subpopuliacijos: Naglių rezervate piečiau Juodkrantės (Neringa), Pabradės (Švenčionių r.) ir Rūdninkų (Šalčininkų r.) kariniuose poligonuose, Puvočių ir Marcinkonių apylinkėse (Varėnos r.); duomenis iš Gerdašių (Druskininkų sav.) ir Tribonių (Šalčininkų r.) reikia patikrinti.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio (15–30 mm), gelsvai pilkas su tamsesniu raštu skėrys, panašus į mėlynsparnį tarkšlį, tačiau nesunkiai atskiriamas pagal įlinkusį priešnugario profilį ir antsparnių dėmes su mažiau ryškiais, suskaidytais kraštais. Užpakalinių kojų blauzdos melsvos su juodais spygliukais. Skraidydami beveik netarška; patinai negarsiai čirškia trindami užpakalinių kojų šlaunis į antsparnius.

Stenotopinė rūšis, susijusi su ankstyvomis sukcesijos stadijomis smėlynuose. Kopinis tarkšlys aptinkamas pilkosiose kopose, žemyninių kopų nesusivėrusiose smiltpievėse ir karbonatinių smėlynų pievose, jei jose yra erozijos atvertų smėlio plotų. Suaugėliai Lietuvoje stebimi nuo liepos iki rugsėjo. Patelė deda kiaušinius paketais į smėlį; žiemoja embrionai, jaunikliai išsirita kitų metų pavasarį. Augalėdis, daugiausia minta varpinių augalų lapais.

Populiacijos gausumas. Tinkamose buveinėse kopinių tarkšlių gana gausu: 500 m transektoje stebėta 10–50 individų. Išsamūs lauko tyrimai Puvočių apylinkėse parodė, kad maždaug 1 ha ploto nesusivėrusioje smiltpievėje, susiformavusioje neapsodintame miško gaisravietės fragmente, gyvena 700–900 suaugusių kopinių tarkšlių populiacija.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra tinkamų buveinių pokyčiai: sukcesinis apaugimas ar apsodinimas medžiais bei tas buveines suformuojančių trikdžių stoka, t. y. gaisrų slopinimas ir stygius, erozijos prevencija. Rūšies apsaugai būtina žinomų subpopuliacijų buveinėse stabdyti sukcesiją, pašalinant medžius ir krūmus, nesiimti priešerozinių priemonių, neapsodinti pušynų gaisraviečių, kad jose formuotųsi rūšiai tinkamos nesusivėrusios smiltpievės.

Informacijos šaltiniai: Budrys, Pakalniškis, 2007.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. This species occurs in several localities in southern and eastern Lithuania, and on the Baltic Seashore. This species inhabits grey dunes of the Curonian spit and open Corynephorus grasslands on inland dunes. The main threat is a loss of suitable habitat due to afforestation and erosion prevention measures, as well as the lack of disturbances, particularly the lack and suppression of pine forest wildfires on inland dunes.

Autorius – Eduardas Budrys

Smėlinė auslinda

Labidura riparia (Pallas, 1773)

Smėlyninės auslindos (Labiduridae)

Auslindos (Dermaptera)

NT B1a+2a

Paplitimas. Smėlinė auslinda yra kosmopolitinė rūšis, dažnesnė šilto klimato šalyse. Europoje paplitusi visame žemyne, į šiaurę iki Skandinavijos, Estijos, šiaurinės europinės Rusijos dalies. Neaptinkama Kipre, Moldovoje, Belgijoje, Andoroje. Lietuva yra šiauriniame arealo pakraštyje.

Riboto paplitimo, specifinių buveinių poreikių turinti rūšis. Kuršių nerijoje gyvena pagrindinė Lietuvos populiacijos dalis, nedidelių subpopuliacijų aptikta pietinėje ir centrinėje Lietuvos dalyse.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas susiplojęs, pailgas, jo ilgis – 16–30 mm. Kūnas gelsvai rusvos spalvos su tamsesne nugaros juosta. Priekiniai sparnai pavirtę trumpais antsparniais, o užpakaliniai – plėviniai, susilankstę po antsparniais. Pilvelis iš dešimties narelių. Patinų pilvelio žnyplės gana tiesios. Patinai nuo patelių skiriasi žnyplių dydžiu – patelių jos daug mažesnės.

Plėšrūs vabzdžiai, maitinasi už save smulkesniais gyvais ir negyvais bestuburiais, jų kiaušiniais, kita negyva organika, būdingas ir kanibalizmas. Smėlinės auslindos aktyvios sutemose ir naktį, dieną tūno pačių išsikastuose urveliuose, po priedanga. Smėlinė auslinda – dalinės metamorfozės vabzdys. Patelės urveliuose sudeda 60–70 kiaušinėlių, patelė prižiūri savo dėtį, taip pat prižiūri ir maitina išsiritusias lervas iki pirmo jų nėrimosi. Žiemoja lervos ir suaugėliai. Per metus gali būti dvi arba trys generacijos.

Gyvena atvirose, gerai įšylančiose lengvo smėlio grunto buveinėse. Kuršių nerijos subpopuliacija pasklidusi plačiai po visą neriją, vabzdžių aptinkama tiek pajūrio, tiek pamario smėlio kopose, kitur Lietuvoje aptinkama karjeruose, karinių poligonų smėlynuose.

Populiacijos gausumas. Didžiausia Lietuvos populiacijos dalis yra Kuršių nerijoje, kopose vietomis aptinkama labai gausiai – iki 80 individų 5 m².

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės – buveinių savaiminis užaugimas ar karjerų apsodinimas, buveinių ištrypimas. Taikant buveinių būklės gerinimo priemones, radavietėse būtina išlaikyti neužžėlusius atvirus plotus.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, Ferenca, Pacevičius, 1996; Šablevičius, 2000; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004.

Summary. A locally distributed thermophylic species, preferring specific sandy open habitats. The biggest part of Lithuanian population occurs on the Curonian Spit.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Kalninė cikada

Cicadetta montana (Scopoli, 1772)

Giedančiosios cikados (Tibicinidae)

Straubliuočiai (Hemiptera)

EN B1ab(ii,iii)+2ab(ii,iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, Britų salose, taip pat pietinėje Šiaurės Europos dalyje. Šiaurėje arealo riba eina per Estiją, Suomiją ir Švediją.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Tai vienintelė giedančiųjų cikadų rūšis ir stambiausias cikadinių atstovas Lietuvoje. Kūnas apie 20 mm dydžio, juodas, tik pilvelio narelių galiniuose kraštuose yra siauras geltonas apvadas, sparnai permatomi, plėviniai, kojos geltonos su juodu raštu. Šilumamėgė rūšis, gyvenanti pietinės ekspozicijos upių slėniuose ir kalvų šlaituose, kur auga pavieniai lapuočiai medžiai ar krūmai, pamiškėse. Suaugę vabzdžiai pasirodo gegužės antrojoje pusėje–birželio pradžioje ir gyvena dvi–tris savaites. Skraido tik karštomis saulėtomis dienomis. Patelės kiaušinius deda ant įvairių medžių kamienų, išsiritusios lervos kamienu šliaužia žemyn ir įsirausia į žemę, kur vystosi 4–8 metus, misdamos žolinių ir sumedėjusių augalų – melsvųjų melvenių, didžialapių šakių, šermukšnių, karpotųjų beržų, drebulių, baltalksnių, paprastųjų klevų – šaknimis.

Populiacijos gausumas. Gausumas nėra įvertintas, rūšis Lietuvoje reta, paplitimą riboja buveinių trūkumas. Tinkamose buveinėse gyvena izoliuotos populiacijos. Visos žinomos populiacijos yra Nemuno ir jo intakų – Jiesios, Nevėžio ir Dubysos – pietinės ekspozicijos šlaituose.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių užaugimas mišku. Rūšies apsaugai reikia rūšies gyvenamose vietose stabdyti sukcesinius procesus, formuoti atviras buveines šalinant dalį medžių ir krūmų.

Informacijos šaltiniai: Ferenca, 1996; Ivinskis ir kt., 2000, 2004; Švitra, 2007.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. An insufficiently studied thermophilic species that occurs on river slopes with a southern exposure overgrown with single trees and shrubs. Only seven isolated populations are known in Lithuania. The main threat to this species is successional overgrowth of habitats by vegetation.

Autorius – Romas Ferenca

Žiaurusis puikiažygis

Calosoma inquisitor (Linnaeus, 1758)

Žygiai (Carabidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT B2c

Paplitimas. Rūšis paplitusi visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje, Kaukaze, Rytų ir Centrinėje Azijoje, izoliuotų populiacijų yra Sibire ir Japonijoje.

Lietuvoje paplitusi visoje teritorijoje, bet netolygiai.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio vabalas, kūno ilgis – 16–24 mm. Antsparniai platūs, beveik keturkampiai, turi ir plėvelinius sparnus. Kūnas tamsiai bronzinis, juodai žalias, varinės žalios ar varinės mėlynos spalvos. Priešnugarėlės ir antsparnių šonai šviesesni. Kojos juodos. Lervos vystosi birželio–liepos mėn., lėliukėmis virsta dirvoje, žiemoja suaugę vabalai lėliukių lopšiuose. Suaugėliai stebimi nuo gegužės mėn. Lervos ir suaugėliai plėšrūs, dažniausiai minta drugių (žiemsprindžių, ąžuolinių lapsukių, neporinių verpikų ir kt.) vikšrais. Suaugę vabalai ir lervos ieško grobio ropodami medžių kamienais ir šakomis.

Aptinkami lapuočių miškuose, lapus graužiančių drugių židiniuose, būdinga buveinė yra ąžuolynai.

Populiacijos gausumas. Rūšies gausumas susijęs su lapus graužiančių drugių židinių susidarymu. Rūšiai įprasti dideli suaugusių individų gausumo svyravimai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra brandžių lapuočių, ypač ąžuolų, kirtimai, pesticidų naudojimas miškuose.

Informacijos šaltiniai: Noreika, 2009; Nagrockaitė, Tamutė, Tamutis, 2011.

Summary. Locally distributed in Lithuania, found mostly in old oak woodlands. This species is almost exclusively a predator of Lepidoptera caterpillars.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Didysis puošniažygis

Carabus coriaceus Linnaeus, 1758

Žygiai (Carabidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT B2a

Paplitimas. Europinė rūšis, pietuose arealas siekia pietinę Italijos dalį, Prancūziją, Graikiją, Turkiją, šiaurėje – Trondheimo (Norvegija), Dalarnos (Švedija), Sankt Peterburgo (Rusija) apylinkes, rytuose – Jaroslavlio, Žemutinio Naugardo, Tambovo sritis, Mordviją (Rusija). Dėl intensyvios žemdirbystės, miškų kirtimų, dirvų sausinimo daugelyje Europos šalių ši rūšis sparčiai nyksta. Lietuvoje paplitusi izoliuotomis populiacijomis, yra žinoma keliasdešimt radaviečių.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Tai stambiausias Lietuvos žygis, suaugėlių kūnas juodas, 32–42 mm ilgio. Viršutiniai žandai išsilenkę beveik per visą ilgį, jų paviršius su labai smulkiomis, retai išsidėsčiusiomis duobutėmis. Pirmasis antenų narelis viršutinėje pusėje be šerelio; viršutinė lūpa triskiautė, priešpaskutinis apatinių lūpų čiuopiklių narelis su keturiais arba penkiais spygliukais. Priešnugarėlės šonuose nėra šerelių. Antsparniai be aiškių vagučių ir briaunelių, vienodai grublėti (raukšlėti).

Tai neskraidantis, plėšrusis miškų vabalas. Gyvena vidutinio drėgnumo molingo dirvožemio buveinėse, dažniausiai aptinkamas lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, pamiškėse, parkuose, mišku apaugusiuose upių šlaituose, soduose, retesnis pievose. Didysis puošniažygis aktyviausias naktimis, dienomis juda mažai, dažnai slepiasi samanose, po gulinčiais rąstgaliais, žievės gabalais, trūnijančiuose kelmuose ir pan. Generacijos trukmė – beveik dveji metai. Žiemoja pirmojo arba antrojo ūgio lervos ir naujos kartos suaugėliai, kurie pavasarį ima veistis.

Populiacijos gausumas. Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Daugiausia populiacijų aptinkama Vidurio Lietuvos žemumoje. Jiesios kraštovaizdžio ir Kamšos botaniniame zoologiniame draustiniuose stebėta po keliolika suaugusių individų. Lietuvos vakarinėje ir rytinėje dalyse aptinkama pavienių individų, iki šiol didžiųjų puošniažygių neaptikta Pajūrio žemumoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė populiacijoms – fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, plynieji miškų kirtimai, buveinių sausėjimas, urbanizacija. Buveinėms išsaugoti būtina drausti plynuosius miškų kirtimus vidutinio drėgnumo lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, stabdyti buveinių sausėjimą, riboti urbanizaciją ir rekreacinių zonų steigimą miškų parkuose.

Informacijos šaltiniai: Ferenca, Ivinskis, Meržijevskis, 2002; Ivinskis ir kt., 2004; Tamutis, 2005.

Kolekcijos: KZM.

Summary. With a stable population in the central part of Lithuania and a very local distribution elsewhere, this species prefers mezzo humid deciduous and mixed forests, parks, gardens and river banks on clay or silt soils. The main reasons for its observed decline are loss of suitable habitats due to forest management and clear-cuts, as well as drainage, urbanization, the cultivation of banks of rivers and parks and the usage of fertilizers and pesticides.

Autorius – Vytautas Tamutis

Grakštusis puošniažygis

Carabus intricatus Linnaeus, 1758

Žygiai (Carabidae)

Vabalai (Coleoptera)

CR B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi centrinėje Europos dalyje, tačiau nykstanti visame areale. Rytuose arealas apsiriboja vakarine Baltarusijos ir Ukrainos dalimi bei Moldova, pietuose siekia Prancūzijos pietinius regionus, Italijos Alpių regioną, šiaurinę Graikijos dalį. Lietuva yra šiaurinėje arealo dalyje, šiauriau Lietuvos aptikta tik pietinėje Švedijos dalyje, ties Degeberga. Lietuvoje žinoma viena izoliuota populiacija Stanislavos miške, dešiniajame Nemuno slėnio šlaite, ties Ringovės upeliu; anksčiau yra stebėta Kaukinės miške, tačiau duomenys nėra patikimai dokumentuoti.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Tai savitos išvaizdos ir išskirtinio puošnumo Lietuvos faunos žygis. Jo kūnas 24–36 mm ilgio, juodas, viršus stipraus mėlyno atspalvio, kuris yra intensyvesnis priešnugarėlės ir antsparnių kraštuose. Išskirtinis šios rūšies kūno bruožas – antsparnių struktūrinis raštas. Jų paviršius grublėtas, su daugybe išilgine kryptimi išsidėsčiusių pailgų kauburėlių. Neskraidantis plėšrus miškų vabalas, gyvenantis vidutinio drėgnumo buveinėse, įvairios sudėties medynuose, tačiau dažniausiai aptinkamas šviesiose lapuočių ar mišriosiose sengirėse, mišku apaugusiuose pietinės ekspozicijos upių šlaituose, parkuose. Dieną jų galima rasti po atšokusia sausuolių žieve ar kitokiomis priedangomis. Paprastai medžioja tamsiuoju paros metu, nors gali būti aktyvūs ir dieną. Gali pasilypėti medžių kamienais iki keliolikos metrų. Mitybos raciono didžiausią dalį sudaro sliekai, šliužai ir sraigės, tačiau gali maitintis įvairių vabzdžių lervomis ar net vaisiais. Lervos vystosi du–tris mėnesius, suaugėliai gali gyventi kelerius metus.

Populiacijos gausumas. Esamos vienintelės populiacijos gausumas nėra įvertintas, tikslinių ekspedicijų metu stebėta po kelis suaugusius individus.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė yra labai fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, plynieji miškų kirtimai, visiškas negyvos medienos šalinimas, labai sutankėjęs pomiškis. Buveinėms išsaugoti būtina riboti plynuosius, ypač senų (senesnių nei 80 metų) medžių kirtimus vidutinio drėgnumo lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, medžiais apaugusiuose pietinės ekspozicijos šlaituose ir palaikyti tinkamą krūmų tankumą pomiškyje.

Informacijos šaltiniai: Ferenca, Ivinskis, Meržijevskis, 2002; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004.

Kolekcijos: KZM.

Summary. Only one current locality of Carabus intricatus is known in Lithuania. It inhabits fresh forest afforested slopes of rivers and hills on south exposed sides. The main reasons for decline are a loss of suitable habitat due to forest management and clear-cuts and to the overgrowing of habitat by shrub layers.

Autorius – Vytautas Tamutis

Žalvarinis puošniažygis

Carabus nitens Linnaeus, 1758

Žygiai (Carabidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis aptinkama tik Europoje. Arealas driekiasi nuo vakarinės Prancūzijos dalies, Austrijos Alpių, Karpatų kalnų, šiaurinės Ukrainos dalies pie­tuose iki 68° platumos šiaurėje. Didžiojoje arealo dalyje ši puošniažygių rūšis yra reta, tačiau tundros pietiniuose pakraščiuose yra gana dažna, viena gausiausių puošniažygių rūšių.

Lietuvoje rūšis paplitusi izoliuotomis populiacijomis. Yra žinoma keliasdešimt radaviečių.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje aptinkamų ryškiai žėrinčių ir puošniausių žygių. Jo kūnas 13–18 mm ilgio, juodas, viršus žėrintis auksu: galva, priešnugarėlė ir antsparnių pakraštys rausvi, purpuriniai, antsparniuose tarpai tarp juodų išilginių briaunelių skaisčiai žalios spalvos. Išskirtinis šios rūšies puošniažygių kūno bruožas yra ir antsparnių struktūrinis raštas. Kiekviename iš jų yra po tris (neskaitant siūlės) išilgai besidriekiančias briauneles, kurios vietomis gali būti tarsi sutrūkinėjusios, tarpai tarp jų su skersinėmis raukšlelėmis. Neskraidantis plėšrusis plynių vabalas, kuris gali būti aptinkamas tiek sausose smėlingose, tiek gana drėgnose durpingose buveinėse, dažniausiai apaugusiose viržiais. Taip pat gali apsigyventi ir smėlingose pajūrio ar žemyninėse kopose, pievose, išretėjusiuose pušynuose. Aktyvus šviesiuoju paros metu. Mitybos raciono didžiausią dalį sudaro drugių vikšrai ir sliekai. Poruojasi ir kiaušinius deda gegužės, birželio mėn., išsivystę naujos kartos suaugėliai žiemoja lėliukių lopšeliuose dirvoje. Lervos vystosi 35–40 parų, suaugėliai gali gyventi kelerius metus.

Populiacijos gausumas. Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Po keliolika suaugusių individų stebėta Baluošos aukštapelkėje (Švenčionių r.), Palių durpyne (Prienų r.), Šimonių girios vakarinėje dalyje (Kupiškio, Anykščių r.), kitur stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė – labai fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, aukštapelkių sausėjimas ir apaugimas krūmais bei medžiais, viržynų ir kitų atvirų vietų užkrūmėjimas. Buveinėms išsaugoti būtina palaikyti hidrologinį režimą aukštapelkėse, saugoti aukštapelkes, viržynus, plynes, kad nevirstų mišku.

Informacijos šaltiniai: Šablevičius, 1994, 1995, 2003; Obelevičius, 1994; Ivinskis, ir kt., 2000; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004; Dapkus, 2004; Meržijevskis, 2004; Lopeta, 2007; Butvila, Dūda, Ramonas, 2007; Pankevičius, 2007; Stanionis, Petrikas, 2011; Tamutis, Tamutė, Ferenca, 2015.

Kolekcijos: KZM.

Summary. This species is sporadically distributed throughout Lithuania. It inhabits peat bogs, heathlands and forest clearings with sandy or peaty soils. The main reasons for its decline are a loss of suitable habitat due to peat digging, drainage of peat bogs and forestation of heathlands.

Autorius – Vytautas Tamutis

Pajūrio šoklys

Cicindela maritima Latreille & Dejean, 1822

Žygiai (Carabidae)

Vabalai (Coleoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų, Centrinėje ir Šiaurės Europos pajūrio zonose, centrinėje ir pietinėje europinės Rusijos dalyse, Ukrainoje, Kazachijoje ir pie­tvakarinėje Sibiro dalyje.

Lietuvoje gyvena tik nominatyvinis porūšis C. maritima maritima, paplitęs siauroje Baltijos pajūrio juostoje, smėlio paplūdimiuose. Anksčiau skelbti duomenys, nurodantys šios rūšies radavietes šalies žemyninėje dalyje, yra klaidingi.

Nuotraukos autorius – Kazimieras Martinaitis

Biologija ir ekologija. Pajūrio šoklys savo išvaizda labai panašus į plačiai paplitusį baltalūpį šoklį (Cicindela hybrida). Suaugėliai labai vikrūs, greitai bėgioja žemės paviršiumi ir skraido. Kūnas 11–14,5 mm ilgio, viršus gali būti šviesiai ar tamsiai rudos spalvos, antsparniai su būdingu šviesiu piešiniu (išlenktomis dėmėmis ties pečiais, viduriu ir viršūne), apačia juoda su metalo spindesiu, apaugusi ilgais baltais plaukeliais. Skirtingai nuo baltalūpio, ant pajūrinio šoklio galvos ties galiniu akių kraštu yra išaugusių ilgų plaukelių grupelės, o vidurinė balta dėmė išlenkta zigzagu (nebanguota). Pajūrio šoklio buveinės – atviri smėlingi jūros krantai. Suaugėliai, kaip ir lervos, plėšrūs, aktyvūs saulėtomis dienomis, naktimis ir ūkanotomis dienomis tūno beveik užsikasę smėlyje. Poruojasi pavasarį atšilus orams. Lervos įsikuria drėgname smėlyje, vertikaliame urvelyje ir iškišusios galvą tyko grobio. Nors tose pačiose buveinėse galima aptikti abi minėtas rūšis, pajūrio šoklys, skirtingai nuo baltalūpio, niekada nenutolsta nuo pakrantės juostos. Mitybos racione didžiausią dalį sudaro įvairūs vabzdžiai.

Populiacijos gausumas. Esamos populiacijos gausumas nėra įvertintas. Stebėta po kelis suaugusius individus Baltijos jūros paplūdimiuose.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė yra paplūdimių erozija (kasimas), intensyvi rekreacija (paplūdimių pritaikymas poilsiui). Buveinėms išsaugoti būtina stabdyti paplūdimių eroziją, riboti kasimo darbus, rekreaciją, judėjimą motorizuotomis transporto priemonėmis paplūdimiuose.

Informacijos šaltiniai: Šablevičius, Ferenca, 1995; Ferenca, 2004, 2006; Tamutis, 2005.

Kolekcijos: KZM.

Summary. This species is distributed along the sandy seashore of Lithuania. It inhabits narrow coastal strips of sandy beaches and primary dunes. The main reasons for its decline are a loss of suitable habitat due to erosion and intensive recreation of sandy beaches.

Autorius – Vytautas Tamutis

Plačioji dusia

Dytiscus latissimus Linnaeus, 1758

Dusios (Dytiscidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT B2a

Paplitimas. Rūšis paplitusi visoje Europoje iki Uralo ir Vakarų Sibiro, neaptinkama Britų salose, Estijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Balkanuose, Moldovoje. Lietuva yra centrinėje rūšies arealo dalyje: daugiausia radaviečių žinoma pietrytinėje ir šiaurvakarinėje šalies dalyse. Tačiau paplitimo duomenys fragmentiški, plečiant tyrimus pastaraisiais metais aptinkama naujų radaviečių.

Nuotraukos autorius – Lars Lønsmann Iversen

Biologija ir ekologija. Stambus vabalas, kūno ilgis – 26–44 mm, kūnas plokščias, viduryje labai išplatėjęs. Kūnas žaliai rudas, priešnugarėlės kraštai ir antsparnių šonai su geltonais apvadais. Skiriamasis rūšies požymis – suplokštėję antsparnių šonai. Rūšiai būdingas lytinis dimorfizmas, patinų priekinių kojų letenų trys pirmieji nareliai išplatėję, patinų antsparniai lygūs, blizgūs, o patelių su giliomis išilginėmis vagelėmis, matiniai. Abiejų lyčių užpakalinės kojos irkliškos.

Visiškosios metamorfozės vabzdys, jam būdingi kiaušinio, lervos, lėliukės ir suaugėlio vystymosi tarpsniai. Suaugėliai plėšrūs, dažniausiai stebimi pavasarį ir nuo rudens per žiemą iki pavasario. Patelės deda kiaušinėlius pavasarį sekliose (20–100 cm), gerai įšylančiose vandens telkinio zonose ant viksvų, kitų augalų stiebų, lapų. Lervos užauga iki 60–80 mm, yra plėšrios, minta daugiausia apsiuvų lervomis. Lervinis periodas trunka apie du mėnesius, suaugusi lerva, krante įsikasusi į dirvą, sferiniame apvalkale formuoja lėliukę. Lėliukė rudenį virsta suaugėliu, žiemoja suaugėliai.

Aptinkama įvairiuose vandens telkiniuose – nuo 0,1 ha pelkėjančių distrofinių, eutrofikuotų stovinčio vandens telkinių iki didelių oligotrofinių ežerų. Dauguma plačiajai dusiai tinkamų vandens telkinių yra pakankamai gilūs (1 m ir daugiau). Svarbu, kad tokiuose vandens telkiniuose augtų viksvos, asiūkliai ir būtų atviro vandens zonų.

Populiacijos gausumas. Plačiųjų dusių populiacijos dydis neaiškus, dėl rūšies gyvenimo būdo radavietėse aptinkama pavienių vabalų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės – buveinės pokyčiai, tiesioginė ir netiesioginė vandens telkinių tarša. Suaugėliai gali žūti žvejų tinkluose ar bučiuose, įtakos populiacijos gausumui gali turėti konkurencija, plėšrūnai, maisto trūkumas lervoms. Svarbu išlaikyti esamą populiacijos lygį, saugant buveines nuo galimos buveinių taršos, pakrančių transformacijos ir per didelio vandens telkinio ir pakrančių užaugimo.

Informacijos šaltiniai: Aliukonis, Švitra, 2009.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. The distribution and population size of this species in Lithuania is still under investigation, but it has been found in different parts of the country. The beetles inhabit a wide range of water types, including large ponds, exploited water-filled peat bogs and non-polluted clear or dystrophic lakes. These habitats show a large variation in depth and transparency. The presence of plants that are suitable for egg deposition is considered a key factor for its reproduction and includes different sedges.

Autorius – Povilas Ivinskis

Dvijuostė nendriadusė

Graphoderus bilineatus (De Geer, 1774)

Dusios (Dytiscidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT

Paplitimas. Rūšis paplitusi visoje Europoje (išskyrus Viduržemio pajūrio sritį) ir Azijoje (Rusijoje iki Vakarų Sibiro). Lietuva yra centrinėje rūšies arealo dalyje. Dvijuostės nendriadusės paplitimo ištirtumas Lietuvoje yra nepakankamas, paplitimas nustatomas tik specifiniais tyrimais, naudojant gyvagaudes gaudykles. Šiuo metu aptikta 14-oje Lietuvos rajonų.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Dvijuostė nendriadusė – vidutinio dydžio (kūno ilgis – 14–16 mm) vabalas, kūnas ovalus, antsparniai gelsvi su daugybe netaisyklingų, smulkių, juodų, tarpusavyje susijungusių dėmelių, sudarančių tinklo pavidalo piešinį, ištisai dengiantį antsparnius. Vabalo pilvinė pusė blyškiai geltona. Užpakalinės kojos plaukiojamosios. Patinų priekinių kojų letenų trys pirmieji nareliai smarkiai išplatėję. Priešnugarėlėje dominuoja šviesi (geltona) spalva, siaurų, juodų raiščių yra tik priekiniame priešnugarėlės pakraštyje ir priešnugarėlės pamate. Šie raiščiai yra tris–penkis kartus siauresni nei vidurinė šviesi priešnugarėlės dalis. Lerva užauga iki 24 mm, jos viršutinė kūno pusė blyškiai gelsva, du paskutiniai pilvo segmentai rudi.

Dvijuostė nendriadusė yra visiškosios metamorfozės vabzdys. Suaugę vabalai dažniausiai stebimi gegužės–birželio ir rugpjūčio–rugsėjo mėn. Žiemoja suaugėliai. Didžiąją gyvenimo dalį dvijuostės nendriadusės praleidžia vandenyje, vabalai skraido labai retai. Vasaros pradžioje patelės deda kiaušinius vandens telkinio priekrantėje į iškilusius iš vandens tuščiavidurius augalus. Lervos gyvena sekliose vietose. Vandens telkinių pakrantėse tarp sąnašų ir augalų likučių lervos suformuoja ertmes (kameras), kur virsta lėliukėmis. Dvijuostės nendriadusės lervos ir suaugėliai yra plėšrūs.

Dvijuosčių nendriadusių dažniausiai aptinkama atviruose, gerai saulės įšildomuose, sekliuose (0,7–1 m gylio) arba su plačia, seklia pakrantės zona, įvairaus dydžio ir trofiškumo neišdžiūstančiuose vandens telkiniuose.

Populiacijos gausumas. Dvijuostės nendriadusės populiacijos dydis, populiacijų gausumo bei paplitimo pokyčiai ir bendras užimamas plotas Lietuvoje nėra žinomi.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės – buveinės pokyčiai ar sunaikinimas, tiesioginė ir netiesioginė vandens telkinių tarša. Svarbu išlaikyti esamą populiacijų lygį, saugant buveines nuo galimos buveinių taršos ir per didelio apaugimo nendrėmis.

Informacijos šaltiniai: Lopeta, Lopeta, 2008; Lopeta, 2009; Ivinskis, Meržijevskis, Rimšaitė, 2009; Švitra, Aliukonis 2009; Aliukonis, 2010.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. The distribution and population size of this species in Lithuania is poorly known, though it has been found in different parts of the country. The inventorisation of the distribution of this beetle species is still in progress. As the types of habitats (eutrophic lakes, ox-bows, etc.) that the species inhabits are widespread in Lithuania, the total number of areas where species occurs is likely to be high.

Autorius – Povilas Ivinskis

Keturtaškis maitvabalis

Dendroxena quadrimaculata (Scopoli, 1772)

Maitvabaliai (Silphidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT B2c(iii,iv)

Paplitimas. Rūšis plačiai išplitusi Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje iki Rytų Sibiro ir Kurilų salų.

Lietuvoje keturtaškis maitvabalis paplitęs sporadiškai, per pastaruosius dešimtį metų aptiktos keturios naujos radavietės. Vidurio Lietuvoje keturtaškių maitvabalių randama dažniau ir gausiau, kitur – retai, dažniausiai pavienių individų arba visiškai neaptinkama.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas ovalus, 12–15 mm dydžio, juodas, kojos ir antenos taip pat juodos spalvos. Antenų keturi galiniai nareliai sustorėję ir sudaro neryškią buoželę. Priešnugarėlė ir antsparniai geltoni. Priešnugarėlės vidurinė dalis juoda, antsparniuose yra po tris neryškias išilgines briauneles, be to, kiekviename antsparnyje yra po dvi juodas dėmes: viena ant pečių gumburėlio, o antra – užpakaliniame antsparnių trečdalyje. Skydelis juodas. Keturtaškis maitvabalis gyvena lapuočių ar mišriuosiuose miškuose, upių slėnių ar griovų šlaitų lapuotynuose, dažniausiai ten, kur auga ąžuolai. Tai plėšri maitvabalių rūšis. Vabalai aktyvūs dieną, greitai bėgioja medžių šakomis ieškodami grobio – drugių vikšrų. Minta įvairių drugių – ąžuolinių lapsukių, taip pat žieduotųjų verpikų, auksauodegių verpikų, žiemsprindžių vikšrais. Daugiausia randama gegužės–birželio mėn. lapuočių medynuose, kur susiformuoja lapus graužiančių vikšrų židiniai.

Populiacijos gausumas. Populiacijos gausumas netirtas, žinomose radavietėse pakartotinai tyrimų nebuvo atlikta. Rūšis gausesnė tik lapus graužiančių vikšrų židiniuose.

Grėsmės ir apsauga. Grėsmę kelia lapuočių miškų, ypač ąžuolynų, kirtimas, pesticidų naudojimas.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Monsevičius, 1995; Ferenca, 2004; Tamutis, 2005; Ivinskis, Rimšaitė, Ferenca, 2007; Dapkus, Tamutis, 2008; Inokaitis, 2009; Stanionis, Petrikas, 2011.

Kolekcijos: KZM.

Summary. A rare and insufficiently studied species in Lithuania. Only four new localities for this species have been noted over the last ten years. It is most often observed in the period of mass appearance of leaf-breaking caterpillars. The main threat facing this species is the removal of old deciduous trees, especially oaks, as well as the usage of chemical plant protection agents.

Autorius – Romas Ferenca

Geltonkailis trumpasparnis

Emus hirtus (Linnaeus, 1758)

Trumpasparniai (Staphylinidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(ii,iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, išskyrus šiaurinę jos dalį, žinoma Irane ir Turkijoje. Lietuva yra ties šiaurine arealo riba, šiauriau Lietuvos aptiktas pietinėje Švedijos dalyje, Latvijoje, Estijoje.

Lietuvoje stebėti pavieniai suaugę individai Birštono, Kaišiadorių, Kalvarijos, Kauno, Kėdainių, Pasvalio, Ukmergės, Varėnos ir Vilniaus r. Tikėtina, kad šie vabalai tinkamose buveinėse gali gyventi visoje šalyje.

Nuotraukos autorius – Gintautas Steiblys

Biologija ir ekologija. Vienas stambiausių Lietuvoje gyvenančių trumpasparnių. Suaugėlio kūno ilgis – 14–19 mm, vabalas juodas. Galva, priešnugarėlės diskas, trys paskutiniai pilvelio nareliai apaugę geltonais, likusi kūno dalis – juodais pašiauštais plaukeliais. Antsparnių du galiniai trečdaliai papildomai apaugę sidabriškais pusiau prigludusiais plaukeliais. Galūnės juodos; antenos alkūniškos, 2–4 nareliai rutuliški, 6–11 – skersiniai.

Šie vabalai gyvena atvirose buveinėse, daugiausia jų aptinkama galvijų ir arklių ganyklose. Lervos ir suaugėliai plėšrūs, minta gyvulių išmatose ar dvėsenoje besiveisiančiais vabzdžiais. Pastebėtas jų prieraišumas smėlingoms stacijoms. Vabalai aktyvūs šiltuoju metų laiku, gerai skraido. Kai kada suaugusių individų galima aptikti ir miškuose, kirtimuose arti sula pasruvusių medžių kelmų.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje stebėtos negausios populiacijos.

Grėsmės ir apsauga. Rūšis nyksta dėl mažėjančio ekstensyvių gyvulių ganyklų ploto. Ganyklų ploto ir ganomų galvijų mažėjimas pastaruoju metu ypač stipriai jaučiamas mažo našumo (smėlingose) dirvose. Buveinėms išsaugoti būtina skatinti ekstensyvią gyvulininkystę, ypač šiems trumpasparniams patraukliuose smėlingo dirvožemio regionuose.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Monsevičius, 1995; Ferenca, 2004; Stanionis, Petrikas, 2011.

Kolekcijos: KZM.

Summary. The hairy rove beetle is locally distributed in small sub-populations in Lithuania. All known sub-populations in the country are in open grasslands and pastures, close to the excrement of cows and horses. The most important measure to be recommended for the protection of the species is the encouraging of extensive pasturage of cows and horses, especially in unproductive sandy areas.

Autorius – Vytautas Tamutis

Šiaurinis elniavabalis

Ceruchus chrysomelinus (Hochenwarth, 1785)

Elniavabaliai (Lucanidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, Kaukaze, Vakarų Sibire; šiaurėje arealas apima pietines Norvegijos ir Suomijos dalis, siekia Kareliją, Archangelsko sritį; pietuose – Šiaurės Ispaniją, Italiją, Balkanų pusiasalį. Tačiau beveik visame areale yra reta.

Lietuvoje paplitusi izoliuotomis populiacijomis, yra žinoma keliolika radaviečių.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Suaugę vabalai išsiskiria ryškiai juodu blizgančiu kūnu, kurio ilgis siekia 11–18 mm. Kojos juodos arba tamsiai rudos, letenos, antenų buoželė ir čiuopikliai paprastai šviesesni. Kūno viršus nusėtas smulkiomis duobutėmis, antsparniai su negiliomis išilginėmis vagelėmis. Patinai skiriasi nuo patelių masyvesne galva ir stambesniais stipriau išsišovusias viršutiniais žandais. Gyvena drėgnuose pavėsinguose miškuose, kur jų lervos vystosi rudojo puvinio apimtuose ant žemės gulinčiuose eglių, beržų, ąžuolų, juodalksnių, rečiau pušų, drebulių, liepų ar bukų rąstuose. Vidutinio klimato juostoje lervos vystosi dvejus–trejus metus, suaugėliai iš lėliukių išsirita rudenį ir ten pat lieka žiemoti. Poruojasi gegužės–birželio mėn., po to abiejų lyčių individai medienoje gremžia apie 2 cm gylio duobutes, į kurias patelės deda kiaušinius. Aktyvūs šviesiuoju paros metu. Dažniausiai juos galima pamatyti ropinėjančius netoli vystymosi vietų, nepastebėta skraidančių.

Populiacijos gausumas. Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Po keletą suaugusių ir keliolika lervų stebėta Punios šile (Alytaus r.), Būdos, Vadų miškuose (Kaišiadorių r.), Sakalinės miške (Jurbarko, Tauragės r.), Kaskalnio miške (Jurbarko r.), Padauguvos miške (Kauno r.), Ažvinčių girioje (Ignalinos r.), Braziūkų miške (Kazlų Rūdos sav.), Čepkelių raiste (Varėnos r.).

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė – labai fragmentiškai pasiskirsčiusios tinkamos buveinės, intensyvi miškininkystė, ypač plynieji miškų kirtimai, šalinami išvirtę medžiai, šviesėjantis miškas ir su tuo susiję hidrologinio balanso pokyčiai, geninių paukščių gausa.

Buveinėms išsaugoti būtina ribotai kirsti mišką ir šalinti negyvą medieną. Žinomų populiacijų apsaugai būtina palaikyti tinkamą buveinių pavėsingumą, hidrologinį režimą ir pakankamą mitybinio substrato kiekį.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Jakaitis, 1982; Šablevičius, 1995, Šablevičius, Ferenca, 1995; Ferenca, 2004; Ivinskis, Rimšaitė, Ferenca, 2007; Uselis ir kt., 2007; Dapkus, Tamutis, 2008.

Kolekcijos: KZM.

Summary. This species is locally distributed throughout Lithuania. It inhabits shaded and moist woodlands, where its larvae develop for up to three years in rotten (red or brown-red rot) woods, both coniferous and deciduous. The main reasons for its decline are a loss of suitable habitat due to forest management, clear-cuts and retentions.

Autorius – Vytautas Tamutis

Smailiaragis mėšlavabalis

Copris lunaris (Linnaeus, 1758)

Plokštėtaūsiai (Scarabaeidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B1ab(ii,iii,iv)+2ab(ii,iii,iv)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje iki Švedijos, Estijos. Rytuose arealas siekia Kiniją. Lietuvoje rūšis reta, didžioji dalis radaviečių yra Pietryčių ir Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas 17–24 mm ilgio, juodas su melsvu atspalviu, blizgantis. Ryškus lytinis dimorfizmas: patinų galvoje yra plona, smaili rago formos išauga, patelių ši išauga trumpa, su išpjova viršuje. Vabalai gyvena pievose, ganyklose šviežiame galvijų ir arklių mėšle. Kiaušinius deda birželio mėn. po mėšlu išraustuose urveliuose. Urvelį kasa abu poros nariai, jis baigiasi kamera, kurioje patelė iš šviežio mėšlo suformuoja keturis–septynis maždaug 3 cm skersmens kriaušės formos darinius, kiekviename jų būna po vieną kiaušinį. Iki rudens išsivysto nauja vabalų karta, tačiau vabalai lieka urvelyje iki pavasario. Kartu žiemoja ir abu poros nariai – patelė kameroje, o patinas viršutinėje urvelio dalyje. Gamtoje vabalų aptinkama gegužės–rugpjūčio mėn. pievose ir ganyklose, kur ganomi galvijai ir arkliai.

Populiacijos gausumas. Populiacijos gausumas neištirtas, žinomose radavietėse tyrimų pakartotinai nebuvo atlikta. Visose radavietėse rasta tik po vieną individą. Per pastaruosius dešimtį metų aptiktos tik trys naujos radavietės.

Grėsmės ir apsauga. Grėsmę kelia apleistų ir nešienaujamų pievų ir ganyklų užaugimas medžiais ir krūmais, sumažėjęs galvijų ir arklių ganymas, taip pat pievų užsodinimas mišku. Rūšies apsaugai būtinas ekstensyvus galvijų ir arklių ganymas.

Informacijos šaltiniai. Pileckis, Monsevičius, 1995; Ferenca, Ivinskis, Tamutis, 2006; Ferenca, Ivinskis, Tamutis, 2007.

Kolekcijos: KZM.

Summary. Considered to be a rare and insufficiently known species. Only three locations have been noted over the last ten years. The main threat is a decrease in the amount of livestock grazing and the overgrowing of meadows and pastures.

Autorius – Romas Ferenca

Aštuoniataškis auksavabalis

Gnorimus variabilis (Linnaeus, 1758)

Plokštėtaūsiai (Scarabaeidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(iv,v)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, pietinėje Britų salų dalyje. Šiaurėje arealas siekia Švediją, Latviją, Estiją, rytuose rūšis išplitusi Rusijoje iki Volgos. Lietuvoje didžioji dalis radaviečių yra Dzūkijoje ir Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas juodas, matinis, 17–22 mm ilgio. Priešnugarėlė siauresnė už antsparnius, užpakaliniuose jos kampuose yra po vieną gelsvą ar baltą dėmelę. Kiekviename antsparnyje taip pat yra keturios–šešios gelsvos ar baltos dėmelės, kartais šios dėmelės būna redukuotos, tuomet priešnugarėlė ir antsparniai būna visiškai juodi. Patinai nuo patelių skiriasi į išorę lenktomis vidurinių kojų blauzdomis. Tai saproksilinė rūšis, gyvenanti senuose drevėtuose medžiuose: ąžuoluose ir pušyse. Pietų Europoje – Balkanuose ir Apeninuose – aštuoniataškių auksavabalių taip pat randama valgomuosiuose kaštainiuose ir paprastuosiuose bukuose. Lervos vystosi dvejus–trejus metus. Lėliukėmis lervos virsta medžių drevių trūnijančioje medienoje ar apatinėje kelmų dalyje, tarp šaknų, kokonuose, sulipdytuose iš medienos trūnėsių. Vabalai skraido gegužės pabaigoje–liepos mėn. Šiltomis saulėtomis dienomis aštuoniataškių auksavabalių aptinkama ant įvairių augalų žiedų, taip pat medžių drevių trūnėsiuose.

Populiacijos gausumas. Gausumas nėra įvertintas. Gausiausios populiacijos yra Pietryčių Lietuvos pušynuose, kur vabalai vystosi senose drevėtose pušyse ar trūnijančiuose pušų kelmuose ir rąstuose. Kituose Lietuvos regionuose pavieniui randama senuose parkuose ar išlikusiuose pavieniuose senuose drevėtuose medžiuose, dažniausiai ąžuoluose.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausią grėsmę kelia ūkinė veikla miškuose: plynieji miškų kirtimai ir senų drevėtų medžių šalinimas. Rūšies apsaugai būtina žinomų buveinių kirtavietėse palikti pavienius senus drevėtus medžius.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Monsevičius, 1995; Monsevičius, 1997; Ehnström, Ivinskis, Ferenca, 2003; Inokaitis, 2004; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004; Tamutis, 2005; Ferenca, 2006; Ivinskis, Rimšaitė, Ferenca, 2007; Uselis ir kt., 2007; Bačianskas, 2009.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. A rare saproxylic species that is ecologically associated with old dried oaks and Scots pine trees and is most often found in mature forests in south Lithuania. Larvae develop in decaying wood in hollows of veteran trees. The main threat is clear cutting of forest and the removal of old trees from the ecosystem.

Autorius – Romas Ferenca

Niūriaspalvis auksavabalis

Osmoderma barnabita Motschulsky, 1845

Plokštėtaūsiai (Scarabaeidae)

Vabalai (Coleoptera)

VU A2c+3c; B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis aptinkama Centrinėje ir Rytų Europoje, šiaurėje iki Pietų Suomijos, pietuose iki Balkanų pusiasalio, vakaruose arealas baigiasi vakarinėje Prancūzijos dalyje, rytuose – ties Volgos upe Rusijoje.

Rūšies paplitimas Lietuvoje gerai ištirtas, nuo 2000 m. žinoma maždaug 200 vietovių, kuriose stebėtas vabalas arba jo veiklos pėdsakai. Paplitusi beveik visoje šalyje, didžioji dalis radaviečių yra Vidurio Lietuvoje, nors yra žinomų radaviečių visuose Lietuvos regionuose.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Stambus, 24–32 mm ilgio tamsiai rudos spalvos vabalas, kuriam būdingas švelniai žalsvas metališkas blizgesys. Patinai kiek mažesni už pateles ir skleidžia malonų muskatų kvapą. Be to, patinai priešnugarėlėje turi gerai matomą griovelį.

Vabalo gyvenimo ciklas susijęs su senais lapuočiais medžiais. Lervos dvejus–trejus metus vystosi raudonojo puvinio paveiktoje gyvų drevėtų medžių, dažniausiai ąžuolų, medienoje. Mūsų klimato sąlygomis toks medžio kamienas dar turi būti įšildomas saulės. Suaugę vabalai matomi vasarą ant medžių kamienų, šalia drevių. Didžioji dalis suaugusių vabalų poruojasi drevėje, kurioje išaugo, likę dauginimuisi ieško netoliese esančių buveinei tinkamų senų medžių. Tik nedidelė dalis vabalų skrenda toliau nei 500 m nuo gimtojo medžio. Suaugėliai gyvena apie mėnesį, spėjama, kad nesimaitina. Rūšies buveinės – gerai apšviestų, gamtinę brandą viršijusių ir kamieninį puvinį turinčių lapuočių medžių grupės. Tai gali būti sengirės, seni parkai, pamiškės, alėjos, medžiais apaugusios ganyklos, laukuose augantys pavieniai medžiai.

Populiacijos gausumas. Rūšies gausumas vertinamas pagal radavietėje augančių vabalams tinkamų medžių skaičių. Išskyrus Kauno, Kėdainių ir Kaišiadorių r., niūriaspalvio auksavabalio populiacijos yra mažos ir fragmentiškos. Didžiausios žinomos populiacijos yra Kauno ir Dūkštų ąžuolynuose. Nemažos populiacijos aptiktos Dubingių ir Žagarės dvarų senuose parkuose.

Grėsmės ir apsauga. Niūriaspalvio auksavabalio išlikimui pavojus kyla dėl mažėjančio tinkamų buveinių ploto ir blogėjančios jų kokybės. Pagrindinės grėsmės yra senų medžių žuvimas ar iškirtimas, buveinių apaugimas krūmais ar jaunais medžiais. Rūšies apsauga vykdoma išsaugant senus medžius žinomose vabalo radavietėse ir netoli jų, įgyvendinant gamtotvarkos priemones, skirtas pagerinti senųjų medžių augimo sąlygas.

Informacijos šaltiniai: Ehnström, Ivinskis, Ferenca, 2003.

Kolekcijos: KZM.

Summary. With more than 200 known localities across Lithuania, mostly in the middle part of the country, this species inhabits hollows within old trees that contain large quantities of coarse woody debris. The conservation of this species requires the protection of old broad-leaved trees (mostly oaks) in the historical habitats of the species.

Autorius – Danas Augutis

Margasis grambuolys

Polyphylla fullo (Linnaeus, 1758)

Plokštėtaūsiai (Scarabaeidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, Kaukaze, Turkijoje. Lietuvoje didžiausios populiacijos žinomos Kuršių nerijoje ir termofiliniuose Pietryčių Lietuvos pušynuose, taip pat Vidurio Lietuvoje – smėlėtose Nemuno pakrantėse. Lietuva yra šiauriniame margojo grambuolio arealo pakraštyje.

Nuotraukos autorius – Gintautas Steiblys

Biologija ir ekologija. Kūnas 25–36 mm ilgio, tamsiai rudas, antsparniai apaugę baltais prigludusiais žvyneliais, sudarančiais dėmėtą marmurinį piešinį, priešnugarėlėje taip pat yra trys išilginės juostelės, sudarytos iš baltų žvynelių. Patinai nuo patelių skiriasi antenų sandara: patinų antenos žymiai didesnės, galiniai septyni antenų nareliai labai dideli, plokštelių formos, patelių antenos daug smulkesnės, tik penki galiniai jų nareliai suplokštėję ir žymiai smulkesni nei patinų antenų. Gyvena smėlingoje dirvoje augančiuose jaunuose pušynuose. Patelės į smėlį deda apie trisdešimt kiaušinių, išsiritusios lervos vystosi smėlyje, kur minta įvairių augalų, daugiausia jaunų pušų ir karklų šaknimis. Vystymosi trukmė – ketveri–penkeri metai. Lėliukėmis lervos taip pat virsta smėlyje. Lėliukės stadija trunka apie mėnesį. Išsiritę vabalai išlenda į žemės paviršių, išsikasę maždaug piršto storio urvelį. Vabalai skraido birželio–liepos mėn.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje reta rūšis, specialių jos gausumo tyrimų nėra. Gausiausia populiacija yra Kuršių nerijos kopose. Rūšiai būdingas periodiškai kas ketveri–penkeri metai pasikartojantis gausumo padidėjimas, tai susiję su tiek pat metų trunkančiu vystymosi ciklu.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausią grėsmę kelią sukcesinis buveinių užaugimas ar užsodinimas medžiais. Rūšies apsaugai būtina populiacijų buveinėse šalinti dalį medžių, stabdant sukcesinius procesus ir formuojant atviras buveines.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Monsevičius, 1995; Skeiveris, Paplauskis, 1998; Dapkus, 2004; Ivinskis, Rimšaitė, 2005; Tamutis, 2005; Ferenca, 2006; Bačianskas 2009; Šablevičius, 2011.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. A rare thermophilic species mostly distributed in the sandy dunes of the Curonian spit and in pine forests in south-eastern Lithuania. Lithuania is the northern border of the range of this species. The larvae develop in sandy soils and generally feed on the roots of plants, especially young pine trees. The development takes 4–5 years. The adults fly in June–July.

Autorius – Romas Ferenca

Marmurinis auksavabalis

Protaetia lugubris (Herbst, 1786)

Auksavabaliai (Cetoniidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT B2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, Kaukaze, rytuose arealas siekia Mongoliją, Šiaurės Rytų Kiniją.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Vidutinio, 19–25 mm, dydžio, kūnas masyvus. Viršutinė kūno pusė – galva, priešnugarėlė ir antsparniai bronzinės spalvos, antsparniai išmarginti smulkiomis šviesiomis netaisyklingos formos dėmelėmis. Apatinė kūno pusė rusvai ruda, metališkai blizganti, pilvelio segmentai šonuose turi pailgas, šviesias dėmeles, letenos žalios. Tai lapuočių ir mišriųjų miškų rūšis, vabalai taip pat gali gyventi senuose miestų želdynuose: parkuose, skveruose. Lervos vystosi trūnijančioje senų lapuočių – klevų, ąžuolų, liepų medienoje. Vystymosi trukmė – dveji metai. Lerva lėliuke virsta specialiame kokone, pažeminėse drevėse ar tarp medžių šaknų. Suaugę vabalai skraido šiltomis saulėtomis dienomis birželio–liepos mėn. Marmurinių auksavabalių randama ant įvairių augalų, dažniausiai ant erškėtinių ir salierinių žiedų ar ant medžių kamienų prie ištekančių sulčių.

Populiacijos gausumas. Rūšies gausumas netirtas ir neįvertintas, randama pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausios grėsmės – brandžių, drevėtų lapuočių medžių šalinimas, senų sodų ir parkų nykimas. Vabalų gyvenamose vietose būtina išsaugoti senus, drevėtus lapuočius – ąžuolus, klevus, liepas.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, Rimšaitė, Ferenca, 2007; Dapkus, Tamutis, 2008; Ivinskis, Meržijevskis, Rimšaitė, 2009; Stanionis, Petrikas, 2011; Obelevičius, 2015.

Kolekcijos: KZM.

Summary. Considered an insufficiently known species associated with old hollow trees, especially oaks and maples. The larvae develop in the decaying wood inside of hollows and the main threat facing the species is the removal of old deciduous trees.

Autorius – Romas Ferenca

Liepinis blizgiavabalis

Ovalisia rutilans (Fabricius, 1777)

Blizgiavabaliai (Buprestidae)

Vabalai (Coleoptera)

VU D2

Paplitimas. Arealas apima Pietų ir Centrinę Europą į šiaurę iki pietinės Suomijos dalies, rytuose iki Krymo ir Kaukazo. Taip pat rūšis žinoma Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje randama Kaune ir Kauno apylinkėse: Jiesios upės šlaituose, Kamšos miške, taip pat liepomis apsodintose Kauno gatvėse. Viena radavietė žinoma Švenčionių r.

Nuotraukos autorius – Vitalij Alekseev

Biologija ir ekologija. Kūnas 11–15 mm ilgio, žalias, metališkai blizgantis, viršutinė kūno pusė tankiai taškuota, išmarginta violetinėmis dėmelėmis, išilgai antsparnių eina taškuotos vagutės. Priešnugarėlės ir antsparnių šoniniai kraštai su plačiu auksiškai raudonu apvadu. Tai šilumamėgė rūšis, gyvenanti ant gerai saulės įšildomų įvairių rūšių liepų. Lietuvoje visos radavietės susijusios su mažalape liepa. Lervos vystosi dvejus–trejus metus po ligotų džiūstančių liepų žieve, niekada nerandama ant visiškai nudžiūvusių medžių. Šiaurinėje arealo dalyje, kuriai priklauso ir Lietuva, liepinis blizgiavabalis dažniausiai randamas urbanizuotoje aplinkoje: miestų parkuose ir skveruose, gatvių ir pakelių liepų želdiniuose. Tai specifinės, žmogaus suformuotos buveinės, kurios pasižymi optimaliomis liepiniam blizgiavabaliui aplinkos sąlygomis: saulės gerai apšviečiamais ir įšildomais medžiais, aukštesne aplinkos temperatūra. Vabalai skraido birželio–liepos mėn., aktyvūs karštomis saulėtomis dienomis, dažniausiai skraido aukštai tarp medžių lajų arba vikriai bėgioja medžių kamienais ir šakomis.

Populiacijos gausumas. Gausumas nėra įvertintas. Stabilios populiacijos žinomos Kauno ąžuolyne ir Jiesios upės šlaituose.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinę grėsmę kelia senų džiūstančių liepų šalinimas vabalų gyvenamose vietose.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Monsevičius, 1995; Ehnström, Ivinskis, Ferenca, 2003; Ferenca, 2003; Inokaitis, 2004; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004; Tamutis, 2005; Dapkus, Tamutis 2008; Vaivilavičius, 2008.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. A rare thermophilic species that inhabits trunks and thicker branches of previously weakened linden. The species prefers trees growing in warm places where the larva feed under the bark of the trees. In Lithuania, this species is found only in the central part of Kaunas town and its environs, and also in the Švenčionys district.

Autorius – Romas Ferenca

Raudonasis pievaspragšis

Anostirus purpureus (Poda, 1761)

Spragšiai (Elateridae)

Vabalai (Coleoptera)

CR B1ab(ii,iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, išskyrus Britų salas ir Skandinaviją. Šiaurėje arealas siekia Estiją, rytuose rūšis išplitusi iki Irano. Estijoje rūšis laikoma išnykusia. Lietuvoje žinomos radavietės yra Kauno r.: Jiesios upės slėnyje ir Ežerėlio apylinkėse.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas 8–14 mm ilgio, juodas, antsparniai purpuriškai raudoni, kiekvienas antsparnis su dviem išilginėmis briaunelėmis. Galva ir priešnugarėlė apaugę aukso spalvos plaukeliais, kojos ir antenos juodos. Tai lapuočių ir mišriųjų miškų rūšis. Vabalai šilumamėgiai, gyvena gerai saulės įšildomose pietinės ekspozicijos pamiškėse, kalvų šlaituose ar upių slėniuose, apaugusiuose žoline augalija ir pavieniais medžiais ar krūmais. Vabalų randama miško aikštelėse, pamiškių pievose ant įvairių žydinčių augalų, kartais ant medžių kamienų. Lervos gyvena viršutiniame dirvožemio sluoksnyje tarp augalų šaknų, plėšrios, minta dirvožemio bestuburiais. Lervos lėliukėmis virsta dirvožemyje liepos–rugpjūčio mėn. Išsiritę vabalai lieka žiemoti dirvoje ir pasirodo kitų metų pavasarį: balandžio pabaigoje–gegužę. Suaugę vabalai randami iki liepos antrosios pusės.

Populiacijos gausumas. Gausumas nėra įvertintas. Didžiausia populiacija yra Jiesios upės slėnio šlaituose, kur vabalai stebimi kasmet nuo 1984 m.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausia grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai: atvirų buveinių – pamiškių pievų, miško aikštelių – užaugimas mišku dėl natūralių sukcesijos procesų ar užsodinimas medžiais. Rūšies apsaugai būtina rūšies gyvenamose vietose išsaugoti atviras buveines: pievas ar ganyklas.

Informacijos šaltiniai: Ferenca, 2003; Ivinskis, Pakalniškis, Ferenca, 1997, Ivinskis ir kt., 2000; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004; Mulerčikas, Tamutis, Kazlauskaitė, 2011.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. An insufficiently studied rare thermophilic species, this species occurs in dry sunny areas such as meadows and is usually found on various herbaceous plant blossoms, less often on tree trunks. Only two localities are known in Lithuania. The main threats to this species are the overgrowth of habitat by vegetation and afforestation.

Autorius – Romas Ferenca

Rūdiškasis drevėspragšis

Elater ferrugineus Linnaeus, 1758

Spragšiai (Elateridae)

Vabalai (Coleoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi centrinėje ir pietinėje Europos dalyse, Kaukaze. Lietuva yra šiaurinėje paplitimo arealo dalyje, šiauriau Lietuvos aptikta Pietų Norvegijoje, Švedijoje, Latvijoje. Lietuvoje kol kas žinoma viena radavietė Kauno m. parke. Tikėtina, kad rūšis tinkamose buveinėse gali gyventi ir kitose šalies vietose.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Tai stambus spragšis, kūnas 17–24 mm ilgio, viršus paprastai rausvai rudos spalvos, galva, o neretai ir priešnugarėlė tamsi. Antsparniai pleišto formos, viršūnėje užapvalinti su mažu danteliu vidinėje pusėje. Kūno apačia ir galūnės juodos spalvos. Galinių kojų šlaunų dangčiai platūs, jų galinis kraštas ties klubu su aštriu išsišovusiu kampu.

Šie vabalai gyvena plačialapių miškų sengirėse. Lervos vystosi lapuočių (ąžuolų, uosių, guobų, klevų, gluosnių, tuopų, bukų) medžių drevėse, yra plėšrios, minta ten pat gyvenančiomis vabzdžių (dažniausiai auksavabalių) lervomis. Suaugę vabalai pastebimi birželio–liepos mėn. arti vystymosi buveinių, gerai skraido.

Populiacijos gausumas. Vienintelėje žinomoje radavietėje suaugę individai stebimi nuo 2007 m. Populiacija negausi, stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Rūšis nyksta dėl dramatiško senų drevėtų medžių kirtimo, susijusio su intensyviu miškų naudojimu, sengirių pritaikymu rekreacijai, parkų urbanizacija. Buveinėms išsaugoti būtina riboti arba drausti senų drevėtų lapuočių medžių šalinimą miškuose ir parkuose, gyvenviečių želdiniuose. Populiacijų gyvenamose vietose sudaryti sąlygas buveinėms palaikyti ateityje saugant (ribojant kirtimą), sodinant tinkamas medžių rūšis.

Informacijos šaltiniai: Meržijevskis, Tamutis, 2010.

Kolekcijos: KZM.

Summary. E. ferrugineus is known from only a single locality in Lithuania, though the species could be distributed more widely in similar habitats with standing old trees. The most important recommended measure for the protection of the species is the granting of special status to the protection to hollow trees and the conservation of old trees of appropriate species, along with habitat management aimed at ensuring a constant and an increasing supply of old trees in the future.

Autorius – Vytautas Tamutis

Didysis spragšis

Stenagostus rufus (De Geer, 1774)

Spragšiai (Elateridae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(ii,iii,iv,v)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, išskyrus Britų salas, rytuose iki Ukrainos. Lietuvoje randama pietrytinėje dalyje ir Baltijos pajūrio pušynuose.

Nuotraukos autorius – Matěj Čermák

Biologija ir ekologija. Kūnas 20–28 mm ilgio, raudonai rudas, kojos ir antenos taip pat raudonai rudi. Apatinė kūno pusė apaugusi trumpais geltonais plaukeliais. Lervos vystosi po storų nudžiūvusių pušų žieve, apatinėje kamieno dalyje arba šaknyse, taip pat gyvena ir po nuvirtusių medžių žieve. Lervos plėšrios, minta įvairių rūšių ūsuočių: trumpaūsių medkirčių (Spondylis buprestoides), juodųjų kelmalindžių (Asemum striatum), rudųjų gaisrasekių (Arhopalus rusticus), raudonųjų žieduolių (Stictoleptura rubra) lervomis. Vystymosi trukmė – penkeri metai. Lėliukėmis lervos virsta pušies žievėje, požeminėje kamieno dalyje arba šaknyse. Vabalai aktyvūs naktimis, dieną slepiasi medžių žievės plyšiuose, po atšokusia nudžiūvusių medžių žieve. Skraido birželio–liepos mėn., reaguoja į šviesos šaltinius ir gali atskristi į šviesą. Didžiųjų spragšių randama pušynuose, kur yra storų nudžiūvusių pušų.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje labai reta rūšis, žinomos pavienės radavietės. Dažniau randama Kuršių nerijoje (Juodkrantės sengirėje) ir Pietryčių Lietuvos pušynuose.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausią grėsmę kelią brandžių pušynų kirtimas ir pavienių nudžiūvusių pušų šalinimas, miškų gaisrai. Rūšies apsaugai būtina žinomose populiacijose palikti pavienes senas pušis, augančias gerai saulės apšviečiamose vietose: miškų aikštelėse, pietinės ekspozicijos pamiškėse.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Monsevičius, 1995; Tamutis, 2005; Ferenca, 2006; Šablevičius, 2011.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. A rare species that mostly inhabits dry mature forests on the Curonian spit and pine forests in south-eastern Lithuania. The larvae are predators that develop under the bark of old dead pine trees and feed on the larvae of various longhorn beetles.

Autorius – Romas Ferenca

Ąžuolinis skaptukas

Xestobium rufovillosum (De Geer, 1774)

Skaptukai (Anobiidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vidurio ir Pietų Europoje, Turkijoje, Turkmėnijoje. Vakarų ir Rytų Sibire, rytuose arealas siekia Ochotsko jūrą. Rūšis įvežta į Australiją ir Šiaurės Ameriką.

Mūsų šalyje rūšis išplitusi daugiausia Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas 5–9 mm dydžio, rusvai rudas. Viršutinė kūno pusė – priešnugarėlė ir antsparniai apaugę prigludusiais geltonais plaukeliais, sudarančiais dėmeles. Tai lapuočių ir mišriųjų miškų rūšis, taip pat galinti gyventi ir pavieniuose, senuose, džiūstančiuose medžiuose. Dažniausiai vabalai gyvena senuose, džiūstančiuose ar nudžiūvusiuose ąžuoluose, tačiau jų gali pasitaikyti ir kituose lapuočiuose: bukuose, skrobluose, juodalksniuose, liepose. Lervos minta sausa, negyva mediena, apkrėsta medieną ardančiais grybais – kietąja kempine (Phellinus igniarius) ar įvairiaspalve kempe (Trametes versicolor). Vabalai poruojasi gegužės–birželio mėn. Tuomet jų aptinkama ant medžių kamienų ir šakų. Patelės į žievės ar medienos plyšius deda apie 50 kiaušinių. Vystymosi trukmė – dveji metai. Pirmaisiais metais medienoje žiemoja lervos, antrųjų metų rugpjūčio–rugsėjo mėn. išsirita suaugę vabalai, kurie lieka žiemoti medienoje, specialiose kamerose. Ąžuolinis skaptukas yra sėsli rūšis ir tame pačiame medyje gali gyventi kelis dešimtmečius.

Populiacijos gausumas. Gausumas nėra įvertintas. Rūšis išplitusi daugiausia Vidurio Lietuvoje, gausiausios populiacijos yra Nemuno, Neries ir jų intakų miškinguose šlaituose.

Grėsmės ir apsauga. Džiūstančių ir nudžiūvusių, senų lapuočių, ypač ąžuolų, šalinimas, plynieji miškų kirtimai. Rūšies apsaugai būtina rūšies gyvenamose vietose palikti pavienius brandžius, džiūstančius ar nudžiūvusius ąžuolus.

Informacijos šaltiniai: Ferenca, Ivinskis, Meržijevskis, 2002; Ehnstrom, Ivinskis, Ferenca, 2003; Ferenca, 2004.

Kolekcijos: KZM.

Summary. An insufficiently known species observed in old deciduous trees, especially oak. Larvae develop in dead dried wood, infested by the fungus Phellinus igniarius and Trametes versicolor. The main threat is clear-cutting of forest and removal of dead wood in the forests.

Autorius – Romas Ferenca

Didysis skydvabalis

Peltis grossa (Linnaeus, 1758)

Skydvabaliai (Trogossitidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, Mažojoje Azijoje ir pietinėje Vakarų Sibiro dalyje. Centrinėje ir Pietų Europoje yra reta, dažniausiai aptinkama kalnuotuose regionuose.

Lietuvoje ši rūšis negausiai aptinkama daugelyje šalies rajonų.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Suaugusių vabalų kūnas 11–19 mm ilgio, platus, plokščias, rudos, tamsiai rudos arba juodos spalvos, jo viršus tankiai nusėtas duobutėmis, kurios susiliedamos sudaro grublėtą ir raukšlėtą paviršiaus struktūrą. Antsparniuose yra po tris išilgines briauneles. Prieškrūtinis ties pagrindu tokio pat pločio kaip ir antsparniai ties pečiais. Antenos trumpos, paskutiniai trys nareliai daug didesni už kitus, jie sudaro pailgą buoželę. Rūšies buveinė – įvairios sudėties, dažniausiai drėgni miškai. Lervos vystosi kempininių grybų pažeistoje lapuočių ir spygliuočių medienoje dvejus–trejus metus. Vasarą iš lėliukių išsiritę suaugėliai būna aktyvūs tamsiuoju paros metu, dieną dažniausiai lindi po medžių atšokusia žieve arba slepiasi kempininių grybų vaisiakūnių apatinėje pusėje.

Populiacijos gausumas. Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas, stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė yra labai fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, intensyvi miškininkystė: sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai, džiūstančių medžių stygius. Buveinėms išsaugoti būtina apriboti minėtus miško kirtimus, džiūstančių medžių šalinimą.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Jakaitis, 1982; Auglys, 1994; Šablevičius, Ferenca 1995; Ferenca, 2003, 2004; Inokaitis, 2004; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004; Meržijevskis, 2004; Butvila, Dūda, Ramonas, 2007; Ivinskis, Rimšaitė, Ferenca, 2007; Kriaučiūnienė, Zaplatkin, 2007; Leonavičius, 2007; Lopeta, 2007; Masiulis, 2007; Pankevičius, 2007; Uselis ir kt., 2007; Dapkus, Tamutis, 2008; Ivinskis, Meržijevskis, Rimšaitė, 2009; Noreika, 2009; Švitra, Aliukonis, 2009; Stanionis, Petrikas, 2011; Obelevičius, 2015.

Kolekcijos: KZM.

Summary. Peltis grossa is distributed throughout Lithuania sporadically and is found in most districts of the country. It inhabits woodlands where its larvae develop for up to three years in rotten woods, both coniferous and deciduous. The main reasons for its decline are a loss of suitable habitat due to forest management, clear-cuts and retentions.

Autorius – Vytautas Tamutis

Purpurinis plokščiavabalis

Cucujus cinnaberinus (Scopoli, 1763)

Plokščiavabaliai (Cucujidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B1b(ii,iii)c(ii)

Paplitimas. Europoje rūšis išplitusi nuo Pirėnų ir Apeninų pusiasalių iki Skandinavijos. Šiaurėje arealo riba siekia Norvegiją, Švediją, Suomiją. Rytuose arealo riba eina per Šiaurės Vakarų ir Vidurio Rusiją bei Ukrainą.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas plokščias, 11–15 mm ilgio, juodas, tik galva, prieškrūtinis ir antsparniai raudoni. Antenos, kojos ir žandai taip pat juodi. Galva ir priešnugarėlė smulkiai taškuoti, blizgantys, o antsparniai lygūs, matiniai. Gyvena po nudžiūvusių ar džiūstančių lapuočių – guobų, ąžuolų, tuopų, alksnių – žieve, retai po eglių žieve. Lervos plėšrios, minta po žieve gyvenančių vabzdžių lervomis. Vystymosi trukmė – dveji metai. Vabalai išsirita rugpjūčio–rugsėjo mėn. ir lieka žiemoti po medžių žieve. Ten pat žiemoja ir pirmųjų metų lervos. Suaugėliai aktyvūs gegužės–birželio mėn., tuomet jų galima rasti ant medžių kamienų, rąstų.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje reta rūšis, gausumas nėra įvertintas, absoliuti dauguma radaviečių yra Pietryčių ir Vidurio Lietuvoje, tik viena radavietė žinoma Šiaurės Lietuvoje – Biržų girioje. Didžiausios žinomos populiacijos yra Kamšos miške ir Jiesios upės slėnyje.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausios grėsmės yra blogėjanti buveinių kokybė ir fragmentacija, populiacijų izoliacija dėl intensyvios miškininkystės, sausuolių šalinimo, sanitarinių kirtimų. Rūšies apsaugai būtina vabalų gyvenamose vietose palikti džiūstančių ar nudžiūvusių medžių, taip pat buveinėse palikti dalį nuvirtusių medžių ar nulūžusių didelių šakų.

Informacijos šaltiniai: Ehnstrom, Ivinskis, Ferenca, 2003; Ferenca, 2004; Ivinskis ir kt., 2004; Tamutis, 2005; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2007; Dapkus, Tamutis, 2008; Vaivilavičius, 2008; Bačianskas, 2009; Mulerčikas, Tamutis, Kazlauskaitė, 2011; Rimšaitė, Ivinskis, Jefanovas, 2015.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. A rare species that develops under the bark of deciduous trees. The adults and older stages of larvae hibernate under the bark of drying and dried out deciduous trees. Distributed mostly in southeastern and central Lithuania, the main threat is the increasing isolation and fragmentation of populations and the degradation or loss of habitat quality. The largest populations are known in Kamša and Jiesia reserves.

Autorius – Romas Ferenca

Pušinis plokščiavabalis

Cucujus haematodes Erichson, 1845

Plokščiavabaliai (Cucujidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Eurazijoje, šiaurėje arealas siekia pietinę Suomijos dalį, Leningrado, Jaroslavlio, Kirovo sritis; pietuose – Italiją, Balkanų pusiasalį, Kaukazą; rytuose – Sachalino salą, Japoniją, Kiniją, Taivaną, tačiau neaptinkama į vakarus nuo Vokietijos. Centrinėje Europoje yra labai reta, dažniausiai aptinkama kalnuotuose regionuose. Lietuvoje ši rūšis kol kas aptikta tik pietinėje dalyje.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Suaugusių vabalų kūnas 13–17 mm ilgio, plokščias, skaisčiai raudonas, vidukrūtinio ir pakrūtinio šonai, pilvelis, viršutinių žandų viršūnės, blauzdos, letenos ir antenos juodos spalvos. Prieškrūtinio šoniniai kraštai su smulkiais danteliais. Pušinis plokščiavabalis savo išvaizda labai panašus į purpurinį. Pagrindinis skiriamasis požymis – vientisai raudonos spalvos prieškrūtinis ir viršutiniai žandai, išskyrus jų viršūnes. Lervos vystosi po nudžiūvusių medžių žieve, dažniausiai brandžiuose medynuose, sengirėse, parkuose. Europoje šių vabalų lervos dažniausiai aptinkamos po spygliuočių medžių žieve. Lervos vystosi dvejus–trejus metus, suaugėliai iš lėliukių išsirita rudenį ir ten pat lieka žiemoti. Poruojasi gegužės–birželio mėn. Lervos įvairiaėdės, gali būti plėšrios, maitėdės arba maitintis grybų miceliu. Suaugėliai dažniausiai lindi po medžių žieve ir tik poravimosi metu juos galima pamatyti ropinėjančius netoli vystymosi vietų, yra pastebėta ir skraidančių.

Populiacijos gausumas. Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas. Stebėta vos po keletą suaugusių individų, aptiktų po nudžiūvusių pušų žieve Čepkelių raiste ir Pirčiupių miške (Varėnos r.).

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė – labai fragmentiškai pasiskirsčiusios tinkamos buveinės, intensyvi miškininkystė: sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai, džiūstančių medžių stygius. Buveinėms išsaugoti būtina ribotai kirsti mišką, pjauti ir šalinti džiūstančius brandžius medžius.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2007; Mulerčikas, Tamutis, Kazlauskaitė, 2011.

Kolekcijos: KZM.

Summary. Found only sporadically in the southern part of Lithuania, this species inhabits old woodlands, where its larvae develop for up to three years under the bark of dead trees, both coniferous and deciduous (in Lithuania this species has been found exclusively under the bark of dead pines). The main reasons for its decline are a loss of suitable habitat due to forest management and clear-cuts.

Autorius – Vytautas Tamutis

Šneiderio kirmvabalis

Boros schneideri (Panzer, 1796)

Kirmvabaliai (Boridae)

Vabalai (Coleoptera)

NT

Paplitimas. Eurosibirinė rūšis. Europoje arealas apima jos šiaurrytinę dalį, vakarinė jo riba driekiasi per Vokietiją, pietuose – Čekiją, Slovakiją, Rumuniją, Ukrainą, pietines europinės Rusijos dalies sritis; Sibire rūšis paplitusi nuo Pietų Uralo iki Tolimųjų Rytų, Korėjos pusiasalio, Japonijos. Centrinėje Europoje yra reta, dažniausiai aptinkama kalnuotose regionuose.

Lietuvoje ši rūšis negausiai aptinkama daugelyje šalies rajonų.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Suaugusių vabalų kūnas 10–14 mm ilgio, siauras, pailgas, tamsiai rudos arba juodos spalvos, plikas, blizgantis, galva ir priešnugarėlė tankiai nusėta duobutėmis, antsparniai su lėkštomis vagutėmis ir smulkiais taškeliais tarp jų. Prieškrūtinis ne platesnis už antsparnius, jo šonai išsigaubę. Antenos trumpos, paskutiniai trys nareliai daug platesni už kitus, sudaro pailgą buoželę. Vabalo buveinės – pusamžiai ir brandūs, mišrieji ir spygliuočių medynai. Lervos vystosi po nudžiūvusių medžių, dažniausiai pušų, žieve. Mitybos spektras platus: nuo plėšrumo ir nekrofagijos iki saproksilofagijos ir micetofagijos. Vidutinio klimato juostoje lervos vystosi dvejus–trejus metus. Suaugėliai iš lėliukių išsirita vasaros pabaigoje ir paprastai lieka lindėti po žieve iki pavasario. Suaugėliai aktyvūs tamsiuoju paros metu, skraido, dieną dažniausiai aptinkami po atšokusia medžių žieve.

Populiacijos gausumas. Tikslinių tyrimų metu nustatyta, kad Šneiderio kirmvabalis gyvena beveik visuose stambiuose Lietuvos spygliuočių miškų masyvuose.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė yra fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, intensyvi miškininkystė: sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai, džiūstančių medžių stygius. Buveinėms išsaugoti būtina apriboti minėtus miško kirtimus.

Informacijos šaltiniai: Karalius, Blažytė-Čereškienė, 2009; Blažytė-Čereškienė, Karalius, 2010, 2012.

Summary. This species is locally distributed throughout Lithuania. Found in the biggest forest of the country, its larvae develop for up to three years under the bark of dead trees, mainly Pinus sylvestris. The main reasons for its observed decline are loss of suitable habitats due to intensive forest management and clear-cuts.

Autorius – Vytautas Tamutis

Ūsenis dailidė

Ergates faber (Linnaeus, 1761)

Ūsuočiai (Cerambycidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B1ab(i,ii,iii)+2ab(i,ii,iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, išskyrus Britų salas. Šiaurėje arealas siekia Švediją, Latviją, rytuose rūšis išplitusi iki Irako ir Sirijos. Pietuose arealas siekia Šiaurės Afriką.

Lietuvoje aptinkama pietinėje dalyje.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Kūnas 23–60 mm ilgio. Patinų kūnas rusvai rudas, patelių juodai rudas. Priešnugarėlė raukšlėta, patinų su dviem blizgančiais gumburėliais. Šoniniai priešnugarėlės kraštai smulkiai dantyti. Brandžių miškų rūšis, gyvenanti šviesiuose, sausuose miškuose. Vystosi sausoje pušų, retai eglių medienoje, labai retai vystosi ir lapuočiuose medžiuose – tuopose ir alksniuose. Vystymasis, priklausomai nuo mitybos ir klimato sąlygų, gali trukti 3–12 metų. Vystymosi trukmei svarbus veiksnys yra ir medienos drėgmė. Tik išsiritusioms pirmojo ūgio lervoms žemutinė medienos drėgnumo riba yra 14 proc. Pirmaisiais metais lervos gyvena po medžių žieve, vėliau įsigraužia į medieną išgrauždamos ilgus iki 3 cm skersmens takus. Lėliukėmis virsta medienoje birželio mėn. Lėliukės stadija trunka dvi–keturias savaites. Vabalų randama liepos–rugsėjo mėn. ant sausų pušų kamienų ar kelmų, gyvena apie 40 dienų. Vabalai aktyvūs temstant ir naktį, poruojasi ir kiaušinius deda taip pat tamsiu paros metu – šiltais vakarais ir naktimis, kai temperatūra ne žemesnė kaip 22 °C.

Populiacijos gausumas. Gausumas nėra įvertintas. Rūšis išplitusi Pietų Lietuvoje, gausiausios populiacijos yra Dzūkijos miškuose.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausia grėsmė yra tinkamų buveinių trūkumas, populiacijų fragmentacija dėl džiūstančių ir nudžiūvusių medžių šalinimo. Rūšies apsaugai būtina jos gyvenamose atvirose, saulės gerai apšviečiamose vietose palikti pavienes brandžias džiūstančias ar išdžiūvusias pušis.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, Pakalniškis, Ferenca, 1997; Šablevičius, 2003; Ferenca, 2006; Ivinskis, Meržijevskis, Rimšaitė, 2009.

Kolekcijos: KZM.

Duomenų bazės: KZM DB.

Summary. A rare saproxylic species, ecologically associated with decaying wood of pine trees. Larvae develop in large diameter dead wood of coniferous trees, especially Scots pine. Most often found in mature forests in south Lithuania. The main threat is the loss of mature dry Scots pines.

Autorius – Romas Ferenca

Didysis lapuotininkas

Necydalis major Linnaeus, 1758

Ūsuotiniai (Cerambycidae)

Vabalai (Coleoptera)

NT B1+2

Paplitimas. Eurosibirinė rūšis, paplitusi beveik visoje Europoje. Sibire aptinkama nuo Pietų Uralo iki Tolimųjų Rytų, Korėjos pusiasalio, Japonijos, pietinė arealo riba driekiasi per Kazachiją, Mongoliją, šiaurines Kinijos provincijas.

Lietuvoje ši rūšis aptinkama sporadiškai, yra žinoma keliolika radaviečių.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Tai savotiškos kūno išvaizdos, stambus ūsuotis. Suaugusių vabalų kūnas 21–33 mm ilgio, plonas, grakštus, juodas, išskyrus rudos ar rausvai rudos spalvos antsparnius, antenas ir kojas. Dažnai pirmieji pilvelio segmentai būna rusvi ar gelsvi, o galinių kojų šlaunų viršūnės tamsios. Antsparniai labai trumpi, neslepia plėviškų sparnų ir tesiekia priekinį panugarėlės kraštą. Krūtinės apačia ir šonai, taip pat antsparnių įlinkusi vidinė dalis abipus siūlės apaugę švelniais, geltonais plaukeliais. Patelių penktasis pilvelio sternitas smulkiai taškuotas, kaip ir ketvirtasis, o patinėlių penktasis sternitas su nedideliu įlinkiu. Antenos plonos, visi jų nareliai beveik vienodo storio. Vabalo buveinės – lapuočių medynai, ekstensyvūs, seni vaismedžių sodai. Lervos trejus metus vystosi grybo Inonotus radiatus pažeistoje įvairių lapuočių medienoje. Suaugėliai iš lėliukių išsirita birželio–liepos mėn., būna aktyvūs šviesiuoju paros metu, skraido, lanko augalų žiedus.

Populiacijos gausumas. Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas, stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė populiacijoms – labai fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, intensyvi miškininkystė: sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai, grybo Inonotus radiatus pažeistų medžių stygius. Buveinėms išsaugoti būtina riboti minėtus miško kirtimus, džiūstančių, brandžių medžių pjovimą ir šalinimą parkuose.

Informacijos šaltiniai: Pileckis, Monsevičius, 1995; Ferenca, 2004; Ivinskis, Meržijevskis, Rimšaitė, 2009.

Kolekcijos: KZM.

Summary. Found in several districts, this species is sporadically distributed throughout Lithuania. It inhabits old deciduous woodlands, where its larvae develop for up to three years in wood colonised by the shelf fungus Inonotus radiatus. The main reasons for its observed decline are a loss of suitable habitat due to forest management, clear-cuts and the felling of veteran trees in parks.

Autorius – Vytautas Tamutis

Pjūklaūsis kelmagraužis

Prionus coriarius (Linnaeus, 1758)

Ūsuočiai (Cerambycidae)

Vabalai (Coleoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi vakarinėje Palearktikos dalyje, nuo Portugalijos, Didžiosios Britanijos vakaruose iki Tomsko srities rytuose; šiaurėje arealas siekia pietinę Suomijos dalį, Leningrado, Kostromos ir Permės sritis, pietuose – Šiaurės Alžyrą, Tunisą, Siriją, Turkiją, Iraną. Visame areale yra reta. Lietuvoje yra žinoma keliolika radaviečių.

Nuotraukos autorius – Romas Ferenca

Biologija ir ekologija. Tai vienas didžiausių ir įspūdingiausių Lietuvos faunos vabalų. Suaugusių vabalų kūnas 20–45 mm ilgio, platus, rudos, tamsiai rudos arba juodos spalvos, jo viršus grublėtos struktūros. Prieškrūtinio šoniniai kraštai su trimis stambiais aštriais dantimis. Antsparniuose briaunelės neryškios. Antenos masyvios, sudarytos iš vienuolikos (patelių) ar dvylikos (patinų) narelių, kurie nuo trečio iki priešpaskutinio yra trikampiai, su ištįsusiais viršūniniais kampais. Rūšies buveinė – įvairios sudėties perbrendę medynai (sengirės). Lervos vystosi trūnijančioje lapuočių ir spygliuočių medienoje, dažniausiai kelminėje dalyje ar storose šaknyse. Lervos vystosi trejus–ketverius metus, užaugusios išlenda iš medienos ir dirvoje virsta lėliukėmis. Suaugėliai iš lėliukių išsirita vasarą ir būna aktyvūs iki rudens. Tamsiuoju paros metu skraido.

Populiacijos gausumas. Esamų populiacijų gausumas nėra įvertintas, stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė populiacijos mažėjimo grėsmė yra labai fragmentiškas tinkamų buveinių pasiskirstymas, intensyvi miškininkystė: sanitariniai ir plynieji miškų kirtimai, džiūstančių brandžių medžių stygius. Buveinėms išsaugoti būtina apriboti minėtus miško kirtimus, džiūstančių brandžių medžių pjovimą ir šalinimą, kelmų rovimą.

Informacijos šaltiniai: Šablevičius, 2003, 2007; Dapkus, 2004; Ivinskis, Ferenca, Rimšaitė, 2004; Ivinskis, Meržijevskis, Rimšaitė, 2009; Mulerčikas, Tamutis, Kazlauskaitė, 2011; Stanionis, Petrikas, 2011.

Kolekcijos: KZM.

Summary. This species is distributed throughout Lithuania sporadically and is found in several districts. It inhabits old woodlands where its larvae develop for up to four years in rotten woods, both coniferous and deciduous. The main reasons for its decline are a loss of suitable habitat due to forest management, clear-cuts, felling of old trees in the parks and removing the stumps.

Autorius – Vytautas Tamutis

Mėlynsparnė apsiuva

Semblis phalaenoides (Linnaeus, 1758)

Didžiosios apsiuvos (Phryganeidae)

Apsiuvos (Trichoptera)

NT

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi Šiaurės Europoje, Azijoje iki Japonijos, bet visur gana reta. Nuo 2001 m. Lietuvoje žinomos mėlynsparnės apsiuvos radavietės vidutinėse ir didelėse upėse ar šalia jų. Lervų rasta Visinčios ir Šešupės upėse, o suaugėliai stebėti ties Merkiu, Šventąja, Visinčia, Nerimi, Verseka, Ūla, ties Straujos ir Nemuno santaka.

Nuotraukos autorius – Vytautas Višinskas

Biologija ir ekologija. Šių apsiuvų lervos didelės (iki 10 cm) su būdingu galvos ir nugaros skleritų raštu, namelis iš augalinių dalių, daugiausia plėšrios, minta chironomidų, tinklasparnių, kitų apsiuvų, lašalų, ankstyvių lervomis. Retai minta dumbliais, vandens augalais. Lervų randama nuo rudens pradžios iki gegužės mėn. Suaugėliai dideli, atstumas tarp išskleistų sparnų – vidutiniškai 6–7 cm. Sparnai gelsvai balti, su netaisyklingos formos rudomis dėmelėmis ir taškais, kurių forma ir dydis kiekvieno individo kiek skirtingas. Dauguma mėlynsparnių apsiuvų suaugėlių stebėti šalia lėtos tėkmės upių. Apsiuva skraido dieną gegužės pabaigoje ir birželio mėn. Lervų gyvenamoji aplinka gana įvairi: stovinčio vandens telkiniai, lėtos tėkmės mažos, vidutinės ir didelės upės, gerai prisotintas deguonies vanduo, dažnai humusingas ir šiek tiek rūgštinis su akmenuotu, smėlėtu dugnu, kuris gali būti gausiai apaugęs vandens augalais (plūdėmis, plunksnalapėmis, įvairiomis viksvomis), samanomis ar būti apneštas dumblo, sąnašų plotais.

Populiacijos gausumas. Populiacijos pokyčiai nežinomi. Nors pastaraisiais metais stebėjimų registruojama daugiau, tačiau ir lervų, ir suaugėlių dažniausiai randama tik pavienių (daugiausia trys lervos Šešupėje, penki suaugėliai šalia Visinčios upės).

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra upių tarša, vandens rūgštėjimas ir buveinių fizinių charakteristikų pasikeitimai – grunto pokyčiai ir hidroenergetikos ar kitokio hidrografinio tinklo pertvarkymo sukelti srovės režimo trikdžiai.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1960; Berglind, Engblom, Lingdell, 1999; Višinskienė, 2009.

Summary. Rarely found in Lithuania, generally only single individuals of either larvae or adults. The larvae occur in quite a range of aquatic habitats – both standing waters and streams and rivers with clean, oxygen rich and slightly acidic water, preferring stony or sandy bottoms, often with rather dense vegetation. Water pollution and disturbance of suitable habitats – changes of current velocity and bottom structure – are probably the main threats facing the species.

Autorė – Giedrė Višinskienė

Pietinis marguolis

Zygaena angelicae Ochsenheimer, 1808

Marguoliai (Zygaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų Europoje, europinėje Rusijos dalyje iki Pietų Uralo.

Lietuvoje užregistruota keliolika populiacijų Pietų Lietuvoje. Šiauriau Lietuvos nėra aptinkama.

Nuotraukos autorius – Dalius Dapkus

Biologija ir ekologija. Sparnai tamsiai mėlyni su raudonomis dėmėmis, kaip ir kitų rūšių marguolių, bet priekinių sparnų apatinėje pusėje dėmės susijungusios į raudoną dryžį, besitęsiantį išilgai sparno. Pietiniai marguoliai gyvena skurdžia žoline augalija apaugusiose, saulės gerai įšildomose sausose pievose, pušynų pakraščiuose ir aikštelėse, apleistuose karjeruose. Šie drugiai skraido nuo liepos iki rugpjūčio pradžios. Skrydis lėtas, vangus. Dažniausiai jų galima pastebėti tupinčių ant buožainių ir kitų augalų žiedų. Kiaušinėlius patelės deda ant mitybinių augalų. Vikšrai geltoni su juoda nugaros linija ir juodais taškais. Vikšrai minta dvispalviais raženiais, paprastaisiais garždeniais, dobilais, plaukuotaisiais drugišiais. Baigia vystytis peržiemoję. Lėliukėmis virsta tvirtuose verpsto formos tamsiai geltonuose kokonuose, pritvirtintuose prie augalų stiebelių.

Populiacijos gausumas. Pietinio marguolio populiacijos yra fragmentiškos, išsidėsčiusios tinkamų buveinių ploteliuose. Prieš kelis dešimtmečius šių drugių buvo gana gausiai aptinkama Merkinės apylinkėse, bet šiuo metu gausumas yra žymiai sumažėjęs. Vienoje pievoje aptinkama nuo kelių iki keliasdešimties individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra susijusios su natūralia pievų buveinių kaita sunykus tradicinei žemėnaudai: pievos, kuriose anksčiau buvo ekstensyviai ganoma ir šienaujama, tapo nebenaudojamos, todėl buveinės užžėlė krūmais ir medžiais, buvo užsodintos. Norint apsaugoti išlikusias populiacijas, sumedėjusią augaliją būtina periodiškai iškirsti, šienauti pievas arba ekstensyviai ganyti, skatinti degradavusių pievų buveinių atkūrimą.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984, 2008; Ivinskis, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species has a limited distribution in southern Lithuania and prefers very dry habitats. The main threats relate to afforestation of open habitats.

Autorius – Dalius Dapkus

Raudonžiedis marguolis

Zygaena ephialtes (Linnaeus, 1767)

Marguoliai (Zygaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Pietryčių Europoje, europinėje Rusijos dalyje iki Uralo.

Lietuvoje žinomos negausios populiacijos tik Pietų Lietuvoje. Per Lietuvą driekiasi šiaurinė šios rūšies paplitimo riba, todėl kitose Baltijos šalyse neaptinkama.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Drugiai lengvai pastebimi, vangūs, skraido negreitai. Sparnai tamsiai mėlyni su raudonomis dėmėmis. Raudonžiedis marguolis panašus į kitų rūšių marguolius, bet turi išskirtinį požymį – pilvelį su raudonu žiedu. Šie drugiai gyvena sauspievėse ir šlaituose, besidriekiančiuose palei Nemuno, Merkio upes, Dzūkijos pušynų pakraščių pievose, palei kelius. Drugiai skraido nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio. Kiaušinėlius patelės deda ant mitybinių augalų – dvispalvių raženių. Vikšrai verpsto formos, apaugę trumpais šereliais, gelsvi su juodų taškų eilutėmis nugarinėje dalyje ir šonuose. Baigia vystytis peržiemoję. Lėliukėmis virsta tvirtuose verpsto formos balsvuose kokonuose, kurie būna pritvirtinti prie mitybinių augalų dalių, medžių šakelių.

Populiacijos gausumas. Raudonžiedžio marguolio populiacijos gana fragmentiškos, išsidėsčiusios tinkamų buveinių fragmentuose. Vienoje vietoje aptinkama nuo kelių iki keliolikos individų. Per kelis pastaruosius dešimtmečius stebimas populiacijų gausumo mažėjimas dėl tinkamų buveinių nykimo ar sunaikinimo.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė populiacijoms – sparčiai nykstant tradiciniam ūkininkavimui Dzūkijoje, keičiasi atvirų buveinių struktūra (apauga sumedėjusia augalija). Grėsmę kelia ir atvirų buveinių apsodinimas medžiais. Norint apsaugoti šios rūšies populiacijas, būtinas pievų šienavimas arba ekstensyvus ganymas, skatintinas degradavusių pievų buveinių atkūrimas. Neatmetama galimybė, jog šiltėjant klimatui gali plėstis populiacijų užimamas plotas palei upes šiaurės kryptimi Lietuvoje.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984, 2008; Ivinskis, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species has a limited distribution in southern Lithuania and prefers very dry habitats. The main threats relate to natural succession of habitats (overgrowth of meadows with bushes and trees).

Autorius – Dalius Dapkus

Esparcetinis marguolis

Zygaena loti (Denis & Schiffermüller, 1775)

Marguoliai (Zygaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, europinėje Rusijos dalyje.

Lietuvoje žinomos negausios populiacijos Pietų Lietuvoje, šiauriausios radavietės yra Kauno ir Jonavos r. Literatūros duomenimis, šios rūšies individų prieš kelis dešimtmečius buvo užregistruota Vilniaus r. Per Lietuvą driekiasi šiaurinė rūšies arealo riba.

Nuotraukos autorius – Dalius Dapkus

Biologija ir ekologija. Drugių sparnai tamsiai mėlyni su raudonomis dėmėmis, kiek permatomi. Raudoni taškai priekinio sparno viršutinės pusės pakraštyje susilieję. Esparcetiniai marguoliai skraido lėtai, dažniausiai aptinkami tupintys pavieniui ar po kelis ant įvairių graižažiedžių augalų žiedų. Šie drugiai, kaip ir kitų rūšių marguoliai, gyvena smiltpievėse, smėlynų pievose, apleistuose karjeruose, pušynų aikštelėse, paupių šlaituose. Esparcetiniai marguoliai skraido nuo liepos pradžios iki rugpjūčio pradžios. Vikšrai žalsvi, apaugę baltais šereliais, su dviguba juodų taškelių linija, po kuria – geltonų dėmelių eilė. Vikšrai minta paprastaisiais garždeniais, dvispalviais raženiais, esparcetais, kulkšnėmis. Peržiemoję baigia vystytis gegužės mėn. Lėliukėmis virsta rudai balsvuose verpsto formos kokonuose, pritvirtintuose ant mitybinių augalų stiebelių.

Populiacijos gausumas. Esparcetinio marguolio populiacijos negausios, per dieną stebima nuo kelių iki keliasdešimties individų. Populiacijų gausumas mažėja dėl spartaus atvirų buveinių nykimo ar sunaikinimo.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra sauspievių nykimas joms užželiant krūmais ir medžiais, atvirų buveinių užsodinimas mišku – dėl to populiacijos tampa fragmentiškos ir izoliuotos. Norint apsaugoti šios rūšies populiacijas, būtinos gamtotvarkos priemonės: sumedėjusios augalijos periodinis iškirtimas, pievų šienavimas arba ekstensyvus ganymas, skatintinas degradavusių pievų buveinių atkūrimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984, 2008; Ivinskis, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species has a limited distribution in southern Lithuania and prefers very dry habitats. Populations are fragmented, not abundant and are rapidly decreasing mostly due to changes of agricultural traditions leading to natural succession of habitats (mainly afforestation of xerotermic meadows).

Autorius – Dalius Dapkus

Ąžuolinis stiklasparnis

Synanthedon conopiformis (Esper, 1782)

Stiklasparniai (Sesiidae)

Drugiai (Lepidoptera)

DD

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Vidurio Europoje, Vakarų Azijoje.

Lietuvoje rūšis aptinkama Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Šakių, Trakų, Vilniaus r. Lietuva yra šiauriniame rūšies arealo pakraštyje.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Nedideli drugiai, išvaizda labai primenantys vapsvas. Sparnai skaidrūs, priekinių sparnų galuose yra gelsvai oranžinių dėmių, kūnas juodas, pilvelis su trimis arba keturiais geltonais žiedais. Atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 15–24 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus, patelės kiek stambesnės už patinus. Gyvena miškuose ir parkuose, kur yra senų, pažeistų ąžuolų, augančių atvirose, gerai saulės įšildomose vietose. Suaugėliai skraido birželio–liepos mėn. Patelės kiaušinėlius deda pažeistose ąžuolų kamienų, šakų ar žemės paviršiuje esančių šaknų vietose. Vikšrai dvejus metus gyvena medienoje išgraužtuose tuneliuose po ąžuolo žieve. Antrą kartą peržiemoję vikšrai pavasario pabaigoje žievėje išgraužia rutulio formos kameras su plonu būsimos išėjimo angos dangteliu ir iš žievės pjuvenų pasidaro kokoną, kuriame virsta lėliukėmis. Ant lėliukės galvos yra spyglys, kuriuo ji, virsdama drugiu, praduria pasigaminto kokono luobą ir išėjimo angos dangtelį. Išlįsti iš kokono lėliukei padeda ant pilvelio segmentų esantys spygliukų žiedai. Lėliukei iki pusės išlindus į paviršių, plyšta jos krūtinės nugarėlė ir iš lėliukės išlenda suaugęs drugys.

Populiacijos gausumas. Drugiai gamtoje sunkiai pastebimi, tyrimams naudojami specifiniai lytiniai atraktantai. Visose radavietėse aptinkami pavieniai drugiai. Pastarąjį dešimtmetį išsamesnių rūšies tyrimų nebuvo atliekama. 2017 m. du ąžuoliniai stiklasparniai sugauti Dūkštų ąžuolyne.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinis rūšies gausumą ribojantis veiksnys yra brandžių lapuočių miškų kirtimas, senų pažeistų ąžuolų šalinimas, miškų purškimas pesticidais. Rūšies apsaugai būtina išsaugoti senus pažeistus ąžuolus, ypač augančius miškų pakraščiuose ar kitose gerai saulės šildomose vietose.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984, 2008; Būda, 1994.

Summary. The Dale’s Oak Clearwing is found locally in central, south-eastern and south-western Lithuania. Lithuania is on the northern boundary of the habitat range of this species. It inhabits light deciduous and mixed forests with old oak trees. Populations are decreasing, mostly due to forest felling. It is restricted by a lack of suitable habitats.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Juodalksninis stiklasparnis

Synanthedon mesiaeformis (Herrich-Schäffer, 1845)

Stiklasparniai (Sesiidae)

Drugiai (Lepidoptera)

DD

Paplitimas. Rūšies arealas fragmentiškas, aptinkama Europoje ir Mažojoje Azijoje.

Lietuvoje rūšis aptinkama pietvakarinėje, pietinėje ir rytinėje šalies dalyse.

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Nedideli drugiai, išvaizda panašūs į vapsvas. Sparnai skaidrūs, priekinių sparnų galai juodi. Kūnas juodas, pilvelis su dviem geltonais žiedais. Atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 19–31 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus, patelės kiek stambesnės už patinus. Gyvena paupiuose, paežerėse ir kitur, kur yra senų, pažeistų juodalksnių, augančių saulėtose vietovėse ant smėlėto grunto. Suaugėliai skraido birželio–liepos mėn. Patelės kiaušinėlius deda į senų juodalksnių žievės įtrūkimus iki 2 m aukštyje. Vikšrai dvejus metus gyvena išgraužtuose tuneliuose tarp žievės ir medienos. Antrą kartą peržiemoję vikšrai pavasario pabaigoje žievėje išgraužia rutulio formos kameras su plonu būsimos išėjimo angos dangteliu ir iš žievės pjuvenų pasidaro kokoną, kuriame virsta lėliukėmis. Ant lėliukės galvos yra spyglys, kuriuo ji, virsdama drugiu, praduria pasigaminto kokono luobą ir išėjimo angos dangtelį. Išlįsti iš kokono lėliukei padeda ant pilvelio segmentų esantys spygliukų žiedai. Lėliukei iki pusės išlindus į paviršių, plyšta jos krūtinės nugarėlė ir iš lėliukės išlenda suaugęs drugys.

Populiacijos gausumas. Pastarąjį dešimtmetį išsamesnių rūšies tyrimų nebuvo atliekama. Drugiai gamtoje sunkiai pastebimi, tyrimams naudojami specifiniai lytiniai atraktantai. Viešvilės upės baseino ir Pietryčių Lietuvos populiacijos nurodomos kaip gyvybingos ir gana gausios, vienos gausiausių visame rūšies areale.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinę grėsmę kelia senų, pažeistų juodalksnių šalinimas. Rūšies apsaugai būtina išsaugoti senus, ligotus juodalksnius, ypač augančius smėlingose vietovėse.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Karalius, Būda, 2006; Kazlauskas, 2008.

Summary. This species is found in eastern, southern and south-western Lithuania. It is found along lakes, river banks and stream sides in valleys and in other moist sandy places with old alder trees. Populations are decreasing, mostly due to the felling of old alder trees. It is restricted by a lack of suitable habitats.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Didžioji anchinija

Anchinia daphnella (Denis & Shiffermüller, 1775)

Plačiasparnės kandys (Depressariidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU B1ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, išskyrus Pirėnų pusiasalį, Didžiąją Britaniją, Beniliukso šalis ir Graikiją, rytuose randama Palearktikos rytinėse ekosistemose.

Lietuvoje reta, nestebėta vakarinėje dalyje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Nedidelis drugys (išskleistais sparnais 20–28 mm pločio). Lytinis dimorfizmas neryškus. Visiškosios metamorfozės vabzdys. Per metus išsivysto viena karta. Mėgsta drėgnus pavėsingus miškus. Kiaušinėlius deda ant žalčialunkių (Daphne mezereum) ūglių. Vikšrai išgraužia pumpurus, susuka lapus, juos apgraužia. Lėliukės imituoja mitybinio augalo viršūninių šakučių pumpurus. Lėliukes dažnai pažeidžia parazitiniai plėviasparniai – brakonidai ir ichneumonidai, sunaikindami dalį populiacijos. Suaugėliai skraido birželio–liepos mėn. Aptinkami tupintys ant augalų, kur stogeliu suglaudę sparnus taip pat imituoja pumpurus. Retai atskrenda į šviesos gaudykles. Stebimi pavieniai individai.

Populiacijos gausumas. Tiksliniai rūšies gausumo ir paplitimo tyrimai nebuvo vykdyti. Visose radavietėse didžiųjų anchinijų aptinkama negausiai, sudaro uždaras populiacijas. Jose stebėti pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Tinkamų miško buveinių kirtavietėse šių drugių nėra randama, todėl manytina, kad intensyvus miško naudojimas yra svarbiausia grėsmė. Pavėsingos lapuočių miškų struktūros išsaugojimas radavietėse gali būti tinkama apsaugos priemonė.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. This species is declining and known to be found in only a few localities. The reasons for its decline are unknown, but probably include habitat change associated with the cutting of trees.

Autorius – Povilas Ivinskis

Machaonas

Papilio machaon Linnaeus, 1758

Sklandūnai (Papilionidae)

Drugiai (Lepidoptera)

LC

Paplitimas. Rūšis paplitusi Eurazijoje, Šiaurės Amerikoje. Aptinkama visoje Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Vienas stambiausių mūsų krašto dieninių drugių, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 65–80 mm. Sparnai geltoni su juodomis gyslomis ir juostomis. Užpakaliniai sparnai su ilgomis „uodegėlėmis“, užpakalinių sparnų juodoje juostoje yra kelios mėlynos ir viena oranžinė dėmė. Lytinis dimorfizmas neryškus, patelės kiek stambesnės už patinus. Drugiai linkę migruoti, todėl jų aptinkama įvairiose atvirose buveinėse: pievose, pamiškėse, miškų aikštelėse, kirtimuose, pakelėse, palaukėse, soduose, daržuose, urbanizuotose teritorijose ir kt. Vystosi dvi drugių kartos per metus. Pirmos kartos drugiai skraido nuo balandžio vidurio iki birželio pradžios, antros – nuo birželio pabaigos iki rugsėjo pradžios. Drugiai lanko įvairius žydinčius augalus. Patelės po vieną–tris kiaušinėlius deda ant įvairių salierinių augalų: paprastųjų morkų, paprastųjų krapų, paprastųjų garšvų, paprastųjų kmynų, mažųjų ožiažolių, pelkinių saliavų. Kartais randama ant rūtų. Vikšrai žali, su juodais žiedais ir raudonomis karpomis. Gyvena atvirai, maitinasi salierinių augalų lapais ir žiedynais. Vikšrai už galvos turi oranžines, savito kvapo liaukas – osmeterijas, kurias sujaudinti išverčia į kūno paviršių. Lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų. Žiemoja lėliukės.

Populiacijos gausumas. Dažniausiai stebimi pavieniai drugiai, kiek gausesni pietrytinėje šalies dalyje. Kai kuriais metais būna nereti.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė kyla dėl drugio natūralių buveinių užaugimo krūmais ir medžiais, nenaudojamų pievų suarimo ar užsodinimo mišku, pavasarinio žolės deginimo, pesticidų naudojimo. Rūšies apsaugai drugio natūraliose buveinėse būtina šalinti medžius ir kūmus, tinkamai ekstensyviai ganyti ar šienauti. Patartina šienauti atskirus pievų plotus kas antri metai.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. The Old World Swallowtail is found in various open habitats throughout Lithuania, more frequently in the south-eastern part of the country. Care should be taken to preserve open natural habitats, avoid afforestation and prevent shrub overgrowth. Care with extensive mowing and grazing of habitats is important.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Juodasis apolonas

Parnassius mnemosyne (Linnaeus, 1758)

Sklandūnai (Papilionidae)

Drugiai (Lepidoptera)

LC

Paplitimas. Palearktinė rūšis, paplitusi visoje Europoje (išskyrus Portugaliją, Belgiją, Olandiją, Britų salas) iki Uralo, Vakarų ir Centrinėje Azijoje.

Lietuvoje ilgai buvo žinoma tik Žemaitijoje, pastaraisiais metais plinta į šalies centrinę dalį ir rytus.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys. Išskleistų sparnų ilgis – 50–58 mm. Priekinio sparno piešinį sudaro dvi juodos dėmės baltame fone, būdinga žvynelių redukcija, tamsios sparnų gyslos. Galva apvali, antenos buožiškos. Užpakaliniai sparnai nežymiai pailgėję, ovalūs, su įlinkusia analine dalimi, apvaliu išoriniu kraštu. Patelės pilvelio gale po apvaisinimo susiformuoja raginis lovelio formos darinys – sfragis. Drugiai skraido gegužės pabaigoje–birželio mėn., aktyvūs dieną. Visiškosios metamorfozės vabzdys. Kiaušinėlius patelės deda ant ar šalia mitybinio augalo – rūtenio – lapų ar stiebų. Žiemoja susiformavęs vikšras kiaušinio apvalkale ar jo išorėje. Vikšrai tamsūs, su geltonų ar oranžinių dėmių juostomis. Lėliukė ruda, šviesiame kokone, formuojama šalia mitybinių augalų. Juodųjų apolonų aptinkama plačialapių ir mišriųjų miškų, griovų ir šlaitų miškų pakraščiuose, aikštelėse, slėnių ar kalvų šlaituose, šienaujamų mezofitinių pievų, eutrofinių aukštųjų žolynų buveinėse.

Populiacijos gausumas. Pastaraisiais metais Lietuvoje plintanti rūšis, tačiau radavietės išsibarsčiusios, jose aptinkama dažniausiai iki 50 suaugusių individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės – tinkamų buveinių degradacija ar sunaikinimas dėl intensyvios žemdirbystės ir miškininkystės arba dėl natūralios sukcesijos nebenaudojant teritorijų.

Radavietėse reikia naudoti gamtotvarkos priemones, palaikant atviras buveines, skatinti ekstensyvų pievų naudojimą, išsaugoti laipsniškai į pievas pereinančias lapuočių miškų pamiškes.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 2004; Kaupys, 2016; Švitra ir kt., 2017; Ivinskis, Rimšaitė, 2018.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. The species is mostly distributed across scattered localities in the western part of Lithuania, but has expanded to central and eastern parts in recent years. The foodplant of the caterpillars is Corydalis spp. This species is threatened by changes in the management of semi-natural grasslands and woodland, both through intensification of use and abandonment and subsequent overgrowth of habitat.

Autorius – Povilas Ivinskis

Rudmargė hesperija

Carterocephalus palaemon (Pallas, 1771)

Storgalviukai (Hesperiidae)

Drugiai (Lepidoptera)

NT B2

Paplitimas. Holarktinė rūšis, paplitusi visoje Europoje, vidutinio klimato juostoje Azijoje, Šiaurės Amerikoje.

Lietuvoje paplitusi visoje teritorijoje, daugiausia radaviečių yra Vakarų ir Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Nedidelis drugys, išskleistų sparnų ilgis – 26–28 mm, lytinis dimorfizmas nežymus. Viršutinė sparnų pusė tamsiai ruda su tamsiai geltonų dėmių raštu. Priekinio sparno apačia šviesiai rusva su rudomis dėmėmis, užpakalinių sparnų apačia gelsvai ruda su didelėmis, šviesiomis dėmėmis. Skraido gegužės–birželio mėn., lanko įvairių pievų augalų žiedus, šių drugių aptinkama ant drėgnos žemės ar organinių atliekų. Per metus išsivysto viena karta. Kiaušinėlius po vieną ar kelis deda ant mitybinių augalų lapų. Vikšrų mitybiniai augalai: lendrūnai, šunažolės, melvenės, strugės ir kt. Vikšras gyvena susuktame mitybinio augalo lape, žiemoja vikšras, lėliuke virsta peržiemojęs, paklotėje tarp senų lapų. Rudmargių hesperijų aptinkama drėgnose, gerai įšylančiose pamiškių, paupių pievose, miško keliukų pakraščiuose.

Populiacijos gausumas. Tikslinių rūšies gausumo ir paplitimo tyrimų nebuvo vykdyta. Lietuvoje rudmargės hesperijos populiacija yra suskaidyta, skirtingose radavietėse aptinkama pavienių individų, populiacijos dydis nėra žinomas.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra buveinių kaita (užaugimas, apšvietimo, drėgmės režimo pokyčiai). Svarbiausiose radavietėse galima taikyti gamtotvarkos priemones, išsaugant palankios būklės buveines.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004; Ivinskis, Rimšaitė, 2018.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Widely distributed across all Lithuania, but not an abundant species. Found mostly in meadows along forest edges.

Autorius – Povilas Ivinskis

Juodoji hesperija

Erynnis tages (Linnaeus, 1758)

Storgalviukai (Hesperiidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, Mažojoje ir Centrinėje Azijoje iki Kinijos. Lietuvoje šių drugių aptinkama pietinėje ir pietrytinėje šalies dalyse.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Nedideli drugiai plačia galva ir kresnu kūnu. Antenos verpstiškos. Sparnai, palyginti su stambiu kūnu, nedideli. Atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 25–28 mm, priekinio sparno ilgis – 11–13 mm. Sparnų viršus rudas, priekinis sparnas su nežymiu šviesesniu raštu, prieš viršūnę yra vienas–trys maži balti taškai. Užpakalinis sparnas vienspalvis – juodai rudas. Lytinis dimorfizmas neryškus. Šių drugių vikšras vienspalvis žalias, retai su rudomis žymėmis, galva tamsiai ruda, kartais su raudonomis dėmėmis.

Kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų – garždenių, raženių, liucernų ir kitų pupinių augalų apatinių lapų. Išsiritę vikšrai maitinasi tarp susuktų lapų. Suaugęs vikšras ant mitybinio augalo susuka kokoną, kuriame žiemoja. Lėliuke virsta pavasarį. Rūšis gali turėti dvi kartas per metus. Drugiai skraido gegužės–birželio ir liepos–rugpjūčio mėn. Drugiai skraido greitai, žemai. Aptinkama atvirose, gerai įšildomose pievose, laukymėse šalia mišriųjų miškų, pušynų. Būdingos buveinės: sausos kalkingos ir mezofitinės pievos. Mėgsta tupėti ant žiedų, atvirų žemės lopinėlių, gyvūnų išmatų.

Populiacijos gausumas. Duomenų apie populiacijos gausumą nėra pakankamai: populiacija frag­mentiška, radavietėse stebimi pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės rūšiai – buveinių praradimas vykstant natūraliai sukcesijai, atvirų, gerai įšildomų plotų užaugimas krūmais ir medžiais, taip pat per intensyvus pievų naudojimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. A rare and local species occurring in south and east Lithuania. It inhabits open habitats, usually dry meadows, and is sensitive to both intensified use of grasslands and abandonment of grasslands.

Autorius – Povilas Ivinskis

Smiltyninė hesperija

Pyrgus serratulae (Rambur, 1839)

Storgalviukai (Hesperiidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B1ab(ii,iii)+2ab(ii,iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, Azijoje, Pietų ir Vidurio Sibire, Mongolijoje, Užbaikalėje.

Lietuvoje aptinkama vietomis, nestebėta šiaurinėje ir vakarinėje dalyse.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Drugiai nedideli, išskleistų sparnų plotis siekia apie 25 mm. Sparnai tamsiai juodi su kvadratinėmis baltomis dėmelėmis. Smiltyninės hesperijos gyvena atvirose buveinėse, dažniausiai sauspievėse (pušynų aikštelėse, palei upes, pietinės ekspozicijos šlaituose, palei geležinkelius, atviruose smėlynuose, kitose saulės gerai įšildomose buveinėse). Drugiai skraido nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos. Būdingas greitas skrydis, todėl yra sunkiai pastebimi. Kiaušinėlius deda pavieniui apatinėje mitybinių augalų dalyje. Vikšrai minta smiltyninėmis sidabražolėmis, rasakilomis, žiemoja pasiekę priešpaskutinį ūgį. Balandžio mėn. virsta lėliukėmis.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje užregistruota apie dvidešimt smiltyninės hesperijos radaviečių, bet per pastarąjį dešimtmetį registruota tik viena nauja šios rūšies radavietė. Populiacijos gana fragmentiškos ir negausios, tinkamose buveinėse dažniausiai aptinkama tik pavienių individų. Stebėtas populiacijų mažėjimas palei Šventosios upę Ukmergės r. dėl atvirų buveinių savaiminio užaugimo ar užsodinimo medžiais.

Grėsmės ir apsauga. Smiltyninės hesperijos populiacijos nyksta dėl izoliacijos ir fragmentacijos, natūralios buveinių kaitos pasikeitus ūkininkavimo tradicijoms: ekstensyviam žemės ūkiui nebenaudojamos sauspievės apauga krūmais ir medžiais ir transformuojasi į miškų naudmenas, atviros buveinės yra užsodinamos medžiais. Norint apsaugoti šios rūšies populiacijas, būtinos gamtotvarkos priemonės: sumedėjusios augalijos šalinimas, ekstensyvus ganymas. Rekomenduotinas degradavusių sauspievių buveinių atkūrimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. Occurring in very dry meadows, this species is very locally distributed in Lithuania and is not known from western or northern parts of the country. Populations are fragmented and not abundant and are rapidly decreasing mostly due to the changes in agricultural traditions leading to natural succession of habitats (mainly afforestation of meadows).

Autorius – Dalius Dapkus

Šiaurinis perlinukas

Boloria frigga (Thunberg, 1791)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU D2

Paplitimas. Cirkumborealinio paplitimo rūšis. Paplitusi Šiaurės Amerikoje, šiaurinėje Europos dalyje: Šiaurės Airijoje, Fenoskandijoje, nedidelis židinys yra Baltarusijoje. Taip pat aptinkama rytinėje Kazachijos dalyje, Šiaurės Mongolijoje, Tolimuosiuose Rytuose.

Lietuvoje labai reta, žinoma tik Čepkelių raiste ir Musteikos apylinkėse (Varėnos r.). Radavietės Baltarusijoje ir Lietuvoje yra rūšies arealo pietiniame pakraštyje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio perlinukas. Antenos buožiškos. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų – 36–47 mm, priekinio sparno ilgis – 18–23 mm. Sparnų raštas tipiškas perlinukų genties drugiams. Priekiniai sparnai rausvai rudi su sudėtingu juodų dėmių raštu, bet būdinga juodų dėmių linija sparnų išoriniame krašte. Apatiniai sparnai pamatinėje dalyje juodi. Juoda dalis išplitusi didesnėje sparno dalyje, sparnų išorinis kraštas su juodų dėmių linija ir siaura juoda pakraščio linija. Sparnų apačios raštas toks pat kaip viršutinių sparnų, bet sparnų apačia yra šviesesnė, o apatinio sparno apatinės dalies pakraštys rožiškai rudas. Kūnas juodas, apaugęs šviesiai rudais plaukeliais. Lytinis dimorfizmas neryškus – patelės nežymiai didesnės. Vikšrai juodi su dviem šviesiai violetinėmis linijomis nugaros šonuose. Visas jų kūnas nusėtas juodais šakotais spygliais. Vikšrų mitybiniai augalai yra tekšės ir kiti Rubus genties augalai, taip pat mėlynės, vaivorai, bruknės. Perlinuko patelės kiaušinėlius po vieną deda ant mitybinių augalų. Išsiritę vikšrai intensyviai maitinasi, virsta lėliukėmis, kurios žiemoja. Drugiai pasirodo gegužės mėn. pabaigoje–birželio mėn. pradžioje. Suaugę drugiai maitinasi žydinčių augalų nektaru. Paprastai būna viena karta kas dveji metai, Lietuvoje šiaurinio perlinuko kartų dažnumas nėra ištirtas. Šiaurinis perlinukas yra tundroms ir pelkėms būdinga rūšis. Lietuvoje gyvena didelių aukštapelkių apypelkio zonoje, iš buveinės neišskrenda, bet pabaidyti skrenda labai greitai. Aktyvūs šiltomis, saulėtomis dienomis.

Populiacijos gausumas. Šiaurinio perlinuko populiacijos gausumo vertinimas nėra atliktas, šie drugiai Čepkelių raiste stebimi daugiau kaip 40 metų. Per visą stebėjimo laikotarpį aptikta tik pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga. Aukštapelkių hidrologinio režimo pakitimas, buveinių užaugimas, manoma, yra pagrindiniai veiksniai, ribojantys šiaurinio perlinuko gausumą.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. This species is found only in a few localities on Čepkeliai raised bog, especially in its margins. Over the period of about 40 years, only a few specimens have been captured. The species is classified as vulnerable to habitat change due to natural succession and hydrological regime.

Autorius – Povilas Ivinskis

Pietinis perlinukas

Brenthis daphne (Bergsträsser, 1780)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

LC

Paplitimas. Rūšis paplitusi didelėje Europos dalyje, vidutinio klimato juostoje Azijoje iki Japonijos. Europoje į šiaurę rūšis paplitusi iki Britų salų, Skandinavijos, Estijos, šiaurvakarinės Rusijos dalies.

Lietuva vakarinėje dalyje yra šiauriniame bendrojo arealo pakraštyje.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys, išskleistų sparnų plotis – 40–54 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus, patinas smulkesnis ir tamsesnis už patelę. Sparnai oranžiniai, su perlinukams būdingu tamsiu dėmių raštu. Užpakalinio sparno apačia nuo vidurio iki išorinio sparno krašto rudai violetinė, be ryškių tamsių dėmių. Skraido dieną, birželio–liepos mėn. Patelės po vieną ar kelis kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų ar šalia jų. Vikšrų mitybiniai augalai – avietės, gervuogės, našlaitės. Žiemoja jauni vikšrai. Pavasarį vikšrai maitinasi jaunais augalų lapais, suaugę vikšrai lėliukėmis virsta dažniausiai ant mitybinių augalų.

Aptinkami pamiškių pievose, miško aikštelėse, miško proskynose, atvirose ir krūmuotose pievose, dirvonuose, pakelėse, pagrioviuose.

Populiacijos gausumas. Pastaruoju metu aptinkama daug naujų radaviečių, kuriose pietinių perlinukų būna negausiai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė gali būti buveinių struktūros pokyčiai, buveinių praradimas, tiek apsodinant laukymes mišku, tiek suariant miško pakraščius.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 2004; Ivinskis, Rimšaitė, 2018.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Distributed in west Lithuania. Inhabits meadows along forest edges and clearings in mixed woodland.

Autorius – Povilas Ivinskis

Stepinis perlinukas

Brenthis hecate (Denis & Schiffermüller, 1775)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

CR B2ab(i,ii,iii,iv)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų Europoje, Centrinėje Azijoje, Turkijoje, Irane, Altajaus krašte.

Lietuvoje žinomos negausios populiacijos tik Šventosios, Siesarties, Jaros, Širvintos ir Mūšios upių slėnių pievose. Kaimyninėse šalyse ši rūšis neaptinkama; Lietuvoje stepinio perlinuko populiacijos nuo pagrindinio arealo atitrūkusios per 1000 km.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Šios rūšies drugių sparnai oranžiniai su tamsiomis juodomis dėmelėmis, todėl drugiai panašūs į kitų rūšių perlinukus. Jiems būdingos dvi lygiagrečios taškų eilės užpakalinio sparno pakraštyje, ypač gerai išsiskiriančios sparno apatinėje pusėje. Drugiai gyvena upių slėnių pievose. Suaugusių drugių aptinkama nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos. Kiaušinėlius po kelis deda ant mitybinių augalų – pievinių vingiorykščių, kuriomis ir maitinasi išsiritę vikšrai. Vikšrai pilkai juodi, su juodais spygliais ir ryškiomis geltonomis šoninėmis linijomis. Lėliukėmis virsta ant augalų stiebų, apatinėje lapų pusėje.

Populiacijos gausumas. Pirmą kartą Lietuvoje stepinių perlinukų aptikta 1975 m. šalia Šventosios upės prie Ukmergės, Dukstynos miške. Vėliau aptikta virš dešimt kitų populiacijų Ukmergės, Anykščių, Jonavos ir Širvintų r. Dabar žinomos kelios gyvybingos populiacijos Šventosios upės slėnyje, kuriose per dieną galima aptikti kelias dešimtis individų. Populiacijų gausumas per pastaruosius trisdešimt metų smarkiai mažėjo ir didžioji dalis populiacijų išnyko.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra susijusios su natūralia pievų buveinių kaita sunykus tradicinei žemėnaudai: upių slėnių pievos, kuriose anksčiau buvo ekstensyviai ganoma ir šienaujama, tapo nebenaudojamos, dėl to pasikeitė žolinė augalija, buveinės užžėlė krūmais ir medžiais arba buvo užsodintos mišku. 1979 m. šios rūšies apsaugai buvo įsteigtas Dukstynos entomologinis draustinis šalia Ukmergės, bet nesiėmus gamtotvarkos priemonių stepinio perlinuko populiacija išnyko. Išnyko ir didžioji dauguma kitų žinomų populiacijų.

Norint apsaugoti išlikusias populiacijas, būtinas sumedėjusios augalijos periodinis iškirtimas, pievų mozaikinis šienavimas arba ekstensyvus ganymas, skatintinas degradavusių pievų buveinių atkūrimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984, 2008; Švitra, 1984, 1995; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. A relict species, with the Lithuanian populations separated by about 1000 km from the rest of its range. Since the first discovery in Lithuania in 1975, more than 10 populations were registered in the meadows of several river valleys, though the majority of these have become extinct in the last decades and only a few viable populations still exist. The main threats relate to natural succession of habitats (overgrowth of meadows with forbs, bushes and trees).

Autorius – Dalius Dapkus

Rudakis satyriukas

Coenonympha hero (Linnaeus, 1761)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN A2c+3c

Paplitimas. Rūšies arealas tęsiasi nuo šiaurrytinės Prancūzijos dalies per Centrinę Europą, Pietų Skandinaviją, Rytų Europos vidutinio klimato juostą, Pie­tų Sibirą iki Sachalino ir Korėjos. Išnyko Beniliukso šalyse, Jutlandijoje, Šveicarijoje, Šiaurės Vokietijoje, Čekijoje.

Lietuvoje labiau paplitusi miškinguose centrinės dalies rajonuose. Kitur žinomos tik pavienės radavietės.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Rudakis satyriukas dydžiu panašus į kitus satyriukus, sparnų plotis – 27–32 mm. Išsiskiria tamsia viršutine sparnų puse ir stambiomis akinėmis dėmėmis ant apatinių sparnų apatinės pusės.

Didžiojoje Lietuvos dalyje drugiai gyvena nedidelėse drėgnose, pelkėtose ar vidutinio drėgnumo pievelėse, įsiterpusiose į miškų masyvus, arba mozaikiniame medžių, krūmų ir pievų kraštovaizdyje. Arealo dalyje arčiau taigos zonos, įskaitant ir rytinį Lietuvos pakraštį, drugių aptinkama pelkių masyvuose.

Skraidymo sezonas trunka nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios. Drugiai labai sėslūs ir nėra geri skrajūnai. Dažniausiai tupi ant žiedų arba ilsisi neaukštai ant krūmų lapų. Tik nedidelė dalis migruoja maždaug 1 km spinduliu. Kiaušinėlius deda po vieną ant žolių. Liepos mėn. išsiritę vikšrai maitinasi įvairiais varpiniais augalais – eraičinais, miglėmis, lendrūnais, šluotsmilgėmis ir kt. Pelkėse gyvenančių populiacijų vikšrai maitinasi ir švyliais ar viksvomis. Peržiemoję vikšrai pavasarį virsta lėliukėmis ant mitybinio augalo prie žemės paviršiaus.

Populiacijos gausumas. Nors radaviečių gana daug, daugumoje jų aptinkama tik po keletą individų. Daugelis jų nebėra tipiškos, nes, sunykus tinkamoms buveinėms, pavieniai drugiai dar stebimi miškų pakelėse, pagrioviuose, laukymėse. Per pastaruosius dvidešimt metų tinkamų buveinių sumažėjo keliskart. Tik apie penkiolika–dvidešimt vietinių populiacijų yra gausesnės, kur suskaičiuojama iki keliasdešimt drugių. Geresnė būklė yra rytinėje dalyje, kur drugiai gyvena pelkėse.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė – nedidelių natūralių pievų nykimas miškingose ir pelkėtose vietose dėl jų nebenaudojimo. Dalis jų apsodinta medžiais arba paversta dirbamąja žeme. Pelkėse esančioms buveinėms taip pat kyla grėsmė dėl sausėjimo ir apaugimo tankiu mišku. Rūšiai išsaugoti reikalinga palaikyti pievučių ir migravimo koridorių, tarp kurių būtų ne daugiau kaip 1 km atstumas, tinklą drėgnuose miškuose. Mechanizuotas pievų šienavimas ir žolės vyniojimas į ritinius nėra palankūs, nes taip sunaikinami vikšrai.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. A species living in wooded or shrubby meadows, more prevalent in central Lithuania. It is also found in swamps in eastern Lithuania. During the last 20 years, suitable habitats have decreased considerably due to the abandonment of grassland and subsequent overgrowth. In many places, small populations have survived on roadsides and forest openings.

Autorius – Vytautas Uselis

Pievinis satyriukas

Coenonympha tullia (Müller, 1764)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU B2ab(iii)

Paplitimas. Holarktinė rūšis, paplitusi Šiaurės Amerikoje, Šiaurės ir Centrinėje Europoje, Azijoje.

Aptinkama visoje Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Dalius Dapkus

Biologija ir ekologija. Drugių sparnai šviesiai gelsvos spalvos, apatinėje pusėje su dėmelėmis. Drugiai gyvena užpelkėjusiose pievose, žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, aukštapelkių pakraščiuose. Skraido nuo birželio pradžios iki liepos vidurio. Patelės deda pavienius kiaušinius ant mitybinių augalų. Iš jų rugpjūčio mėn. išsirita žali vikšrai su baltomis siauromis juostelėmis ir dviem gelsvais gumburėliais galinėje dalyje, kurie minta saidromis, kupstiniais ir siauralapiais švyliais, viksvomis. Peržiemoję vikšrai pavasarį baigia vystytis. Lėliukės žalios spalvos, su tamsiais dryžiais ties sparnų sritimi. Lėliukės būna prisitvirtinusios ant žolinių augalų ir kabo žemyn galva.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje žinoma nemažai pievinių satyriukų radaviečių, bet dažniausiai tinkamose buveinėse gyvena nedidelėmis populiacijomis, todėl stebimi pavieniai drugiai. Populiacijų būklė yra stabili, bet buveinės lengvai pažeidžiamos.

Grėsmės ir apsauga. Pievinio satyriuko populiacijos yra jautrios buveinių pokyčiams. Nyksta dėl šlapynių hidrologinio režimo pasikeitimo ir buveinių natūralios kaitos joms apaugant krūmais ir medžiais. Norint apsaugoti šios rūšies populiacijas, būtina šalinti sumedėjusią augaliją apgyventose buveinėse. Skatintinas mozaikinis buveinių šienavimas ir nušienautos žolinės augalijos išvežimas už radavietės ribų. Būtinas stabilus buveinių hidrologinio režimo išlaikymas. Rekomenduotinas degradavusių buveinių atkūrimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. The species is widespread throughout Lithuania and prefers different types of wetlands. Populations are fragmented, not abundant and are decreasing due to changes in traditional land use affecting overgrowth of suitable habitats with bushes and trees.

Autorius – Dalius Dapkus

Auksuotoji šaškytė

Euphydryas aurinia (Rottemburg, 1775)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, išskyrus Norvegiją ir šiaurinius Rusijos europinės dalies regionus, vidutinio klimato juostoje Azijoje iki Korėjos, Mažojoje Azijoje.

Lietuvoje paplitusi dispersiškai ir sudaro židinius tinkamose buveinėse. Daugiausia radaviečių žinoma Rytų ir Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Drugio priekinio sparno ilgis – 16–19 mm, atstumas tarp išskleistų sparnų viršūnių – 36–46 mm. Drugio sparnai oranžiškai rudi su tamsiu raštu ir šviesesnėmis geltonai oranžinėmis dėmėmis, apatinis sparnas gelsvai plytinės spalvos, pakraštyje viršutinėje ir apatinėje pusėse yra juodų taškų eilė. Vikšrai juodi su balsvais taškeliais.

Drugiai stebimi gegužės mėn. pabaigoje–birželio pabaigoje. Suaugėliai drugiai minta įvairių augalų žiedų nektaru. Vikšrų mitybiniai augalai – pievinės miegalės, žvaigždūnės, gysločiai, pupalaiškiai. Pirmojoje birželio pusėje patelė ant mitybinio augalo apatinės lapo pusės padeda 200–600 geltonos spalvos kiaušinių. Vikšrai išsirita liepos pradžioje, formuoja bendrą lizdą tarp lapų, kuriame maitinasi iki rugpjūčio pabaigos. Ketvirtojo ūgio vikšrai ant mitybinio augalo ar šalia jo formuoja nedidelį tankų lizdą, kuriame žiemoja. Pavasarį jie palieka žiemovietę ir plačiai išplinta. Vikšrai maitinasi iki gegužės vidurio, lėliukėmis virsta ant žemės paviršiaus tarp mitybinių augalų.

Auksuotųjų šaškyčių aptinkama buveinėse, kuriose auga pievinės miegalės – melvenynuose, šienaujamose mezofitinėse pievose. Dažniausiai šių drugių aptinkama vietovėse, kur mozaikiškai keičiasi atviros pievos, apsuptos krūmynais, miškeliais, visais atvejais paplitimas apribotas mitybiniais augalais.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje auksuotosios šaškytės populiacija suskaidyta į izoliuotas, lokalias populiacijas, drugių gausumas jose nedidelis – nuo pavienių iki kelių dešimčių individų hektare. Stebimas tinkamų gyventi plotų sumažėjimas.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra buveinių sąlygų pokyčiai, buveinių degradacija ir jų izoliacija. Nebenaudojamų pievų sukcesija, apsodinimas mišku, žemės ūkio plėtra į natūralias pievas, buveinių hidrologinio režimo pokyčiai, gaisrai pavasarį neigiamai veikia buveines. Ekstensyvus pievų naudojimas, dalinis buveinių šienavimas, apsauga nuo užaugimo krūmais ir medžiais yra svarbiausi auksuotosios šaškytės buveines palaikantys veiksniai.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. This species is widely distributed in Lithuania, but also localised. It inhabits damp meadows and low bog margins. Populations are threatened mostly due to the rapid destruction of natural meadows and natural succession.

Autorius – Povilas Ivinskis

Baltmargė šaškytė

Euphydryas maturna (Linnaeus, 1758)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje vakaruose iki Ispanijos, šiaurėje iki Norvegijos, arealas driekiasi į rytus per vidutinio klimato juostos Aziją iki Altajaus kalnų.

Lietuvoje paplitusi atskirais židiniais, pagrindinės radavietės yra Vidurio, Šiaurės, Pietvakarių Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio šaškytė. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų – 38–50 mm, sparno ilgis – 16–24 mm. Pastebimas lytinis dimorfizmas. Patino priekinis sparnas siauras, į viršūnę smailėja, išorinis jo kraštas lygus, patelės išorinis sparno kraštas išsigaubęs. Sparnų viršus tamsiai rudas, su tinklišku piešiniu ir šviesiomis plytų spalvos dėmėmis. Sparno pamatinė dalis patamsėjusi, tai ypač ryšku patinų sparnuose. Užpakalinio sparno apačioje, pamatinėje dalyje, yra nešvariai gelsvų dėmių grupė, vidurio juosta padalyta laužytos juodos linijos. Sparno pakraščio linija yra su dėmėmis, apribotomis juodai iš sparno vidinės pusės. Vikšras juodas, nugarinėje kūno pusėje su porine juostele, sudaryta iš dvigubos gelsvų dėmių eilės ir šonine juostele, sudaryta iš susijungusių mažesnių dėmelių. Drugiai skraido nuo birželio iki liepos pradžios. Kiaušinėlius grupėmis deda ant gerai saulės apšviestų uosių lapų. Išsiritę vikšrai gyvena po bendru dangalu, suformuoja iš uosio lapų, apraizgytų šilko siūlais, lizdus. Žiemoja tvirtame lizde miško paklotėje, tarp nukritusių lapų. Pavasarį vikšrai pasklinda – tik vienas kitas lieka ant pradinio mitybinio augalo, o dauguma minta įvairiais žoliniais augalais – kūpoliais, veronikomis ar sumedėjusių augalų – drebulių, gluosnių, sausmedžių – lapais. Lėliukėmis virsta ant žolinių augalų, krūmų. Gyvena drėgnuose lapuočių miškuose – ten, kur auga uosiai. Nesiveisia pavėsyje, aptinkama pamiškėse, prie miško kelių, kvartalinių linijų, miško pievelėse. Reikalinga mozaikinė miško buveinė su retmėmis, aikštelėmis, proskynomis.

Populiacijos gausumas. Daugelyje vietų aptinkama pavienių suaugusių individų, tik kai kuriose radavietėse jų randama gausiau. Maksimalaus skraidymo metu per valandą stebima dešimtys individų. Pastaruoju metu blogėja buveinių kokybė, dėl uosių džiūvimo mažėja mitybinių augalų.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausios grėsmės – miškų iškirtimas buveinėse, uosių ligos, hidrologinio režimo, augalų struktūros pakeitimas ir miško laukymių užsodinimas, aktyvus miško naudojimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Concentrated in central and northern parts of Lithuania, the different sub-populations of this species are isolated. Inhabiting the edges of moist deciduous woodland, chiefly alder and ash, and woodland clearings, active forest management, loss of habitats and loss of the host plant of the larvae are the main threats.

Autorius – Povilas Ivinskis

Juodasis satyras

Hipparchia hermione (Linnaeus, 1764)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje, Pietų Norvegijoje, Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Artimųjų Rytų šiaurinėje dalyje, Šiaurės Afrikoje.

Lietuvoje rūšis aptinkama pietrytinėje šalies dalyje, kelios radavietės žinomos Vidurio Lietuvoje. Lietuva yra šiauriniame rūšies arealo pakraštyje.

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Tamsiai rudi drugiai, kurių išoriniame sparnų krašte yra plati, gelsvai balta juosta. Kopūstinio baltuko dydžio, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 52–58 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus, patelės kiek stambesnės už patinus. Gyvena pušynų pakraščiuose, miško aikštelėse, bet dažniausiai aptinkamas įvairios antropogeninės veiklos paliestuose smėlynų plotuose: pušynų kirtavietėse, degavietėse, karinių poligonų teritorijose, elektros perdavimo linijų juostose ir kt., kur formuojasi nesusivėrusios smiltpievės su viržiais ir pavienėmis pušimis. Suaugėliai skraido birželio pabaigoje–rugpjūčio mėn. Drugiai dažnai tupia ant pušų kamienų ar ant žemės, kur suglaudę sparnus tampa sunkiai pastebimi. Noriai lanko žydinčių čiobrelių plotelius, juos taip pat vilioja žmogaus prakaito kvapas. Patelės padeda apie šimtą kiaušinėlių, išsiritę vikšrai maitinasi įvairiais migliniais augalais. Vikšrai maitinasi naktį, dieną slepiasi tarp augalų prie žemės. Žiemoja vikšrai, lėliukėmis virsta paklotėje prie dirvos paviršiaus ar negiliai dirvoje.

Populiacijos gausumas. Per kelis pastaruosius dešimtmečius smarkiai sumažėjo rūšies užimama teritorija. Šiuo metu gausiausios populiacijos aptinkamos buvusiame Rūdninkų kariniame poligone, Pabradės kariniame poligone ir Druskininkų apylinkėse. Šiose radavietėse per dieną galima pamatyti kelias dešimtis juodųjų satyrų. Kitur stebimi pavieniai drugiai arba jų visai neaptinkama.

Grėsmės ir apsauga. Nykimo tendencijos stebimos visame rūšies areale, tikslios nykimo priežastys nėra žinomos. Išnyksta buveines užsodinus medžiais ar buveinėms natūraliai užaugus mišku. Rūšies apsaugai Lietuvoje būtina neapželdinti medžiais vietų, potencialiai tinkamų gyventi drugiams, ypač miško degaviečių, kuriose galėtų susiformuoti rūšiai tinkamos nesusivėrusių smiltpievių buveinės.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, Augustauskas, 2004

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. Hipparchia hermione is found in south-eastern and central Lithuania. It inhabits glades of inland dunes and Corynephorus and Agrostis grasslands in dry pine forests and heathland. Observed numbers and localities have declined rapidly in recent decades for reasons that are not well known. The most probable cause of the decline is a general loss of suitable habitat. Care should be taken to preserve sandy clearings and glades, avoid afforestation and prevent shrub overgrowth after forest wildfires.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Pietinis satyras

Hipparchia statilinus (Hüfnagel, 1766)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje (išskyrus Skandinaviją, Britų salas), Šiaurės Afrikoje, Mažojoje Azijoje.

Lietuva yra rūšies arealo šiauriniame pakraštyje. Lietuvoje aptikta tik Pabradės apylinkėse, karinio poligono teritorijoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Tamsiai rudi drugiai, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 44–50 mm. Priekinių sparnų išorinis kraštas yra su dviem tamsiomis dėmėmis – „akelėmis“, tarp jų yra dvi baltos mažos taškinės dėmės. Apatinių sparnų išoriniame krašte yra po nedidelę juodą dėmelę, virš kurios pastebimos trys baltos mažos dėmelės. Sparnų apačia kontrastingesnė, ypač priekinių sparnų, raštas toks pat kaip ir sparnų viršaus, bet apatinėje sparno pusėje dėmės nežymiai didesnės. Lytinis dimorfizmas neryškus, patinai dažnai būna tamsesni už pateles. Patelių priekinio sparno viršutiniame pakraštyje – dvi tamsios dėmės – „akelės“ su gelsvu apvadu ir balsvu taškeliu viduryje, patinų šis apvadas neryškus. Baltus, briaunotus kiaušinėlius deda pavieniui ant sausų mitybinių augalų lapų – smiltyninių šepetukų, dirsių, miglių, avinių eraičinų. Vikšrai maitinasi naktį. Jie neplaukuoti, rausvai rudi su kontrastinga ruda baltai apvedžiota nugarine linija ir ruda šonine linija. Žiemoja jauni (pirmojo ūgio) vikšrai. Lėliukėmis virsta paklotėje. Drugiai skraido liepos–rugpjūčio mėn. palei žemę jaunų šviesių pušynų pakraščiuose, atviruose smėlynuose su nesusivėrusia samanų ir kerpių danga. Ieškodami maisto drugiai lanko žydinčių čiobrelių, viržių plotelius, vanages, kartais užklysta į pušynus, kur laikosi miško aikštelėse, prie kelių, kartais pastebimi ant įšilusio smėlio plotelių.

Populiacijos gausumas. Pabradės poligono apylinkėse pietiniai satyrai stebimi daugiau kaip trisdešimt metų. Populiacija nedidelė, drugiai stebėti įvairiose buveinėse keliose poligono vietose, nutolusiose per kelis kilometrus viena nuo kitos. Stebėti pavieniai individai. Gausumo pokyčių neužfiksuota.

Grėsmės ir apsauga. Manoma, kad didelė izoliacija ir buveinių trūkumas yra pagrindinės grėsmės. Atvirų, gerai įšildomų plotų užaugimas medžiais, samanų, kerpių paklotės suardymas gali turėti tiesioginės įtakos. Tačiau specifinių apsaugos metodų nėra, galima spėti, kad kseroterminių plotų išsaugojimas nuo užaugimo ar apsodinimo medžiais būtų svarbus norint apsaugoti šią rūšį.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Inhabits dry sandy places and sandy dunes within pine forests. The only known locality is in the Pabradė military area. Although this butterfly species has never been abundant, its population trend is stable. Isolation, natural succession and forest management activities are the main threats to the species.

Autorius – Povilas Ivinskis

Akiuotasis satyras

Lopinga achine (Scopoli, 1763)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

LC

Paplitimas. Rūšis paplitusi nuo Prancūzijos iki Tolimųjų Rytų, Japonijos. Aptinkama Pietų Skandinavijoje, Šiaurės Azijoje.

Rūšis aptinkama daugelyje Lietuvos rajonų.

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Tamsiai rudi drugiai, kurių išoriniame sparnų krašte yra juodos, ovalios dėmės gelsvais apvadais. Kiek mažesnis už kopūstinį baltuką, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 46–52 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus, patelės kiek stambesnės už patinus. Gyvena lapuočių, mišriuosiuose miškuose, pamiškėse. Atvirų vietovių vengia, toliau nuo miško nutolsta labai retai. Suaugėlių aptinkama nuo gegužės pabaigos iki liepos pabaigos. Drugiai lėtai skraido tarp medžių ir krūmų, neretai ant jų nutūpdami. Patelės kiaušinėlius deda ant įvairių viksvinių ir miglinių augalų ar šalia jų. Jauni vikšrai maitinasi dieną, paaugę – naktį, dieną slepiasi tarp augalų prie žemės. Žiemoja vikšrai, lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų ar paklotėje.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje pastaraisiais metais didelių gausumo pokyčių nepastebėta. Nereta, o kai kur gausi rūšis. Tinkamose buveinėse per dieną galima pamatyti šimtą ir daugiau šių drugių.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė kyla dėl miškų kirtimo, gaisrų pamiškėse ir miškuose, pesticidų naudojimo. Gausiausiose akiuotojo satyro gyvenamosiose vietovėse būtina išsaugoti brandžius lapuočių ir mišriuosius miškus.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. The Woodland Brown is found in many districts of Lithuania. It inhabits deciduous and mixed forests, where it may be locally abundant. The main threat to its survival is deforestation and forest fires.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Mažoji šaškytė

Melitaea aurelia Nickerl, 1850

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(ii,iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Rytų Europoje, Azijoje, Pietų Urale, Vakarų Sibire.

Lietuvoje rūšies paplitimas yra ribotas, neaptinkama vakarinėje dalyje.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Drugiai oranžiniais sparnais su juodomis kvadratinėmis dėmėmis, todėl yra panašūs į kitų rūšių šaškytes, nuo kurių skiriasi mažesniu dydžiu, oranžiniais čiuopikliais, tamsesne sparnų spalva. Mažosios šaškytės gyvena miškingose vietovėse, kur išlikusi ekstensyvi žemės ūkio veikla. Populiacijos aptinkamos miškapievėse, šienaujamose mezofitinėse pievose, rečiau sauspievėse. Drugiai skraido nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Kiaušinėlius deda grupėmis ant mitybinių augalų. Vikšrai juodi su juodais spygliais, balsvomis atšakomis. Vikšrai minta veronikomis, kūpoliais, gysločiais, barškučiais ir kitais žoliniais augalais. Išsiritę vikšrai neišsisklaido, bet maitinasi grupėmis ir žiemoja voratinkliniais siūlais apsuktuose mitybinių augalų lapuose, taip apsisaugodami nuo parazitinių plėviasparnių. Pavasarį išsisklaido ir baigia vystytis. Lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų netoli žemės.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje žinoma apie trisdešimt radaviečių. Populiacijos labai fragmentiškos ir negausios; daugiausia registruojama pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga. Didelė grėsmė yra dėl įvairių priežasčių atsiradusi buveinių fragmentacija ir izoliacija. Populiacijų nykimą lemia natūrali buveinių kaita keičiantis tradicinei žemėnaudai: pievos, kurios nebešienaujamos ir kuriose nebeganoma, apauga krūmais ir medžiais, nenaudojamos pievos yra apsodinamos mišku. Norint apsaugoti išlikusias populiacijas, būtinos gamtotvarkos priemonės pievų buveinėse, neleidžiant joms apaugti sumedėjusia augalija – ekstensyvus ganymas ar šienavimas; skatintinas degradavusių pievų buveinių atkūrimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. Though there are more than 30 known localities, this species is characterised in Lithuania by very local distribution and by small populations. The main threats relate to natural succession of habitats due to agricultural abandonment and changing management (overgrowth of meadows with bushes and trees).

Autorius – Dalius Dapkus

Tamsioji šaškytė

Melitaea diamina (Lang, 1789)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

NT B2

Paplitimas. Plačiai paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje (nuo Šiaurės Ispanijos per Pietų ir Rytų Prancūziją, Italiją, Bulgariją, link Pietų Skandinavijos). Į rytus paplitimas siekia Pietų Sibirą, Šiaurės Rytų Kiniją, Korėją ir Japoniją.

Aptinkama visoje Lietuvoje, išskyrus pietvakarinę jos dalį.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia 36–42 mm. Kaip ir kitų šaškyčių, viršutinė sparnų pusė išmarginta juodomis ir oranžinėmis dėmelėmis. Išskirtinis požymis – vyrauja juodos dėmės, todėl skrendantis drugys atrodo ganėtinai tamsus, beveik juodas. Tamsioji šaškytė yra atvirų, drėgnų buveinių indikatorinė rūšis, aptinkama pelkėtose pievose, dažniausiai užželiančiose krūmais, pelkių pakraščiuose, drėgnų lapuočių miškų aikštelėse, proskynose, palei miško kelius ir griovius. Suaugę drugiai skraido nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios. Literatūros duomenimis, vikšrai maitinasi įvairiais žoliniais augalais: gysločiais, veronikomis, vaistiniais valerijonais, kūpoliais, paprastosiomis gyvatžolėmis. Kiaušinius deda grupėmis ant mitybinių augalų. Išsiritę vikšrai kurį laiką gyvena kartu, voratinkliniais siūlais apipindami mitybinių augalų lapus. Taip peržiemoję, pavasarį išsisklaido ir baigia vystytis. Lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų netoli žemės paviršiaus.

Populiacijos gausumas. Tamsioji šaškytė pirmą kartą Lietuvoje buvo aptikta Švenčionių r., Sėtikės upelio slėnyje, 1994 m. Nuo to laiko stebimas rūšies plitimas mūsų šalyje. Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 300 radaviečių visoje Lietuvoje, išskyrus pietvakarinę dalį. Dėl tinkamų buveinių fragmentacijos būdingas susiskaidymas į nedideles susisiekiančias mikropopuliacijas. Tinkamose buveinėse drugių būna neretai, o kartais ir gausiai: nedidelėje teritorijoje galima stebėti ir kelias dešimtis suaugusių individų.

Grėsmės ir apsauga. Populiacijos gyvena drėgnose, atvirose buveinėse, todėl didžiausią grėsmę kelia atvirų buveinių savaiminis užžėlimas krūmais ar užsodinimas mišku, buveinių sausinimas, per intensyvus žemės ūkis. Saugant rūšies populiacijas, buveinėse būtinas ekstensyvus ganymas ar šienavimas, sumedėjusios augalijos šalinimas.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 1993, 2004; Kazlauskas, 1984.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. First recorded in Lithuania in 1994, False Heath Fritillary has since spread throughout Lithuania, except the south-western part. Populations of the species are local and fragmented. However, it can be quite numerous in suitable habitats.

Autorius – Dalius Dapkus

Pelkinis satyras

Oeneis jutta (Hübner, 1806)

Pleštekės (Nymphalidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(ii,iii,v); C2a(i)

Paplitimas. Pelkinis satyras – holarktinė rūšis, paplitusi Šiaurės Amerikoje (Aliaskoje, Kanadoje, šiaurinėje JAV dalyje), Urale, Sibire miškatundrių ir taigų zonoje, Šiaurės Kazachijoje, Tolimuosiuose Rytuose, Šiaurės Mongolijoje, Šiaurės Rytų Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Rytų ir Šiaurės Europoje.

Pelkinis satyras paplitęs visoje Lietuvoje įvairiose aukštapelkėse, nėra duomenų iš Vakarų Lietuvos. Iš viso žinoma iki trisdešimt pelkinio satyro radaviečių.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Pelkinio satyro sparnai gelsvai rudi su blyškiomis gelsvomis pakraštinėmis juostomis. Patino priekinis sparnas nuo pamato iki vidurio su plačia androkoninių žvynų juosta, sparno pakraštyje yra dvi arba trys juodos dėmės, o patelės – trys dėmės. Kartais šios dėmės labai mažos arba jų nėra. Užpakaliniai pelkinio satyro sparnai su viena arba dviem dėmėmis, sparno apačia pilka, marmuro spalvos, plati vidurio juosta tamsesnė už likusią sparno dalį. Išskleistų pelkinio satyro sparnų ilgis – 45–60 mm. Drugiai skraido nuo gegužės iki birželio pabaigos. Drugiai aktyvūs dieną, mėgsta ilsėtis ant pušų kamienų. Jauni vikšrai yra pilkai rudos spalvos, vėliau blyškiai žalsvi su žaliais ir balsvais dryžiais ant šonų, rausvais šereliais. Vikšrai maitinasi iki spalio mėn., kelis kartus neriasi. Vikšrai žiemoja pelkės paklotėje, lėliukėmis virsta balandžio mėn. Suaugėliai pelkiniai satyrai maitinasi nektaru. Vikšrų mitybiniai augalai – įvairios viksvos, švyliai, manoma, kad gali maitintis monažolėmis, melvenėmis ir vikšriais. Pelkinis satyras gyvena aukštapelkių ir tarpinių pelkių pakraščiuose, pelkiniuose miškuose. Šis drugys vengia atvirų plynių, kuriose vyrauja kiminų danga. Pelkiniai satyrai veisiasi tose pačiose buveinėse, kur ir gyvena.

Populiacijos gausumas. Dauguma pelkinio satyro populiacijų yra izoliuotos viena nuo kitos. Daugelio radaviečių duomenys yra seni ar neišsamūs, nėra įvertintas šių drugių gausumas ir jo pokyčiai visose radavietėse. Žinomas populiacijas dažnai sudaro pavieniai individai. Pastarąjį dešimtmetį stebimas individų skaičiaus mažėjimas žinomose radavietėse.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra aukštapelkių hidrologinio režimo pakitimai, buveinių užaugimas, gaisrai, buveinių izoliacija.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Recorded in several localities across Lithuania, except in western parts of the country. The species inhabits open boggy pine woods and raised bog margin and factors that threaten the species include the isolation of localities, negative population trends and habitat changes.

Autorius – Povilas Ivinskis

Baltajuostis melsvys

Eumedonia eumedon (Esper, 1780)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

NT

Paplitimas. Rūšis paplitusi vidutinių platumų Europos ir Azijos regionuose, nuo Ispanijos iki Tolimųjų Rytų.

Rūšis aptinkama daugelyje Lietuvos rajonų.

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Nedidelis drugys, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 30–34 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus. Tiek patinų, tiek patelių sparnai tamsiai rudi. Patelės kiek stambesnės už patinus, jų užpakalinių sparnų išorinis kraštas su oranžinėmis dėmėmis. Pagrindinis šios rūšies melsvių skiriamasis požymis yra užpakalinio sparno apa­tinėje pusėje esantis baltas dryžis, einantis nuo disko formos dėmės į išorinę sparno pusę. Drugiai gyvena drėgnose buveinėse: krūmuotose miškų pievose, paupių pievose, pamiškėse, kirtimuose ir kt. Drugiai lanko įvairius žydinčius augalus, iš savo buveinių išskristi vengia. Suaugėlių aptinkama nuo birželio pradžios iki rugpjūčio pradžios. Patelės kiaušinėlius po vieną deda ant snapučių žiedų ar viršutinėje lapų pusėje. Žiemoja jauni vikšrai paklotėje, netoli mitybinių augalų. Pavasarį, pasiekę apie 12 mm ilgį, paklotėje ar tarp pažemės augalų vikšrai virsta lėliukėmis, iš kurių birželio pradžioje pradeda ristis nauja drugių karta.

Populiacijos gausumas. Dažniausiai stebimi pavieniai drugiai, vietomis nereti. Tinkamose buveinėse per dieną galima pamatyti kelias dešimtis baltajuosčių melsvių. Populiacijos dažniausiai įsikūrusios kelių dešimčių arų ar kelių hektarų plote.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra drugio buveinių nusausinimas, užaugimas krūmais ir medžiais, pavasarinis žolės deginimas, pesticidų naudojimas. Rūšies apsaugai drugio buveinėse būtina palikti nenusausintas pievas, išlaikyti atvirų ir apaugusių medžiais plotų santykį, tinkamai ekstensyviai ganyti ar šienauti. Patartina šienauti atskirus pievų plotus kas antri metai.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. The Geranium Argus is found locally in many districts of Lithuania. Populations are isolated and inhabit damp grasslands. Numbers are decreasing mostly due to drainage of habitats and natural plant succession occurring in open habitats. Care should be taken to preserve damp grassland habitats, avoid afforestation and prevent shrub overgrowth. Care with extensive mowing and grazing of habitats is important.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Žalsvasis melsvys

Glaucopsyche alexis (Poda, 1761)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Eurazijos rūšis, paplitusi nuo Pietų Ispanijos iki Pietų Skandinavijos, siekia Centrinę Aziją, Šiaurės Afriką; arealas tęsiasi iki Kinijos.

Rūšies paplitimas Lietuvoje ribotas: populiacijos aptinkamos tik Pietų ir Rytų Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Patino viršutinė pusė mėlynos spalvos, o patelės tamsiai rudos. Priekinių sparnų apatinėje pusėje yra baltai apvestų didelių juodų taškų eilė. Drugių aptinkama kseroterminėse atvirose buveinėse: apleistuose karjeruose, pušynų pakraščiuose ir aikštelėse, viržynuose, sauspievėse, išsidėsčiusiose palei upes (Merkį, Nemuną). Drugiai skraido nuo gegužės mėn. pabaigos iki liepos vidurio, dažnai tupia ant žiedinių augalų. Vikšrai žalsvi su tamsiai raudonomis nugaros linijomis ir žalsvais dryžiais. Liepos–rugpjūčio mėn. vikšrai minta pupinių šeimos augalais (kulkšnėmis, vikiais, raženiais, liucernomis, barkūnais). Jie išskiria saldžias išskyras, kurios privilioja skruzdėles, ir taip vikšrai užsitikrina apsaugą. Žiemoja lėliukės.

Populiacijos gausumas. Žalsvojo melsvio gausumas netirtas. Populiacijos negausios ir fragmentiškos, individai pasiskirstę didelėse erdvėse, nors tinkamose buveinėse gali būti stebima dešimtys individų. Populiacijos nestabilios dėl greitos buveinių augalijos kaitos.

Grėsmės ir apsauga. Žalsvojo melsvio populiacijos nyksta dėl kelis pastaruosius dešimtmečius besitęsiančio tradicinio ūkininkavimo nykimo – pievų buveinėse nustojama ganyti ir šienauti, ypač Dzūkijoje, todėl atviros buveinės užauga sumedėjusia augalija. Kita grėsmė – atvirų nederlingų buveinių transformacija į miškų buveines. Norint apsaugoti šios drugių rūšies populiacijas, reikia išlaikyti atviras buveines: ekstensyviai ganyti gyvulius, periodiškai šalinti krūmus ir medžius sauspievėse, neužsodinti radaviečių mišku. Rekomenduotina atkurti degradavusias sauspievių buveines.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. A species with a limited distribution in Lithuania, occupying very dry meadows mostly in southern and eastern parts of the country. The populations are small, fragmented and decreasing due to natural processes occurring in open habitats (overgrowth with bushes and trees).

Autorius – Dalius Dapkus

Didysis auksinukas

Lycaena dispar (Haworth, 1802)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

NT

Paplitimas. Palearktinė rūšis, paplitusi visoje Europoje, išskyrus Portugaliją, Airiją, Norvegiją, europinės Rusijos šiaurės vakarus; arealas Azijoje driekiasi per vidutinės klimato juostos zoną iki Korėjos. Lietuvoje plačiai paplitusi rūšis, aptinkama visoje šalyje.

Nuotraukos autorius – Gintautas Steiblys

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys, išskleistų sparnų ilgis – 32–40 mm, būdingas lytinis dimorfizmas. Patino priekinių ir užpakalinių sparnų viršutinė pusė auksiškai geltona su nedidelėmis, tamsiomis dėmelėmis ir tamsiu išoriniu sparno pakraščiu. Patelės priekinio sparno viršutinė pusė oranžiškai raudona, prie sparno išorinio krašto yra tamsi pakraščio juosta ir tamsių dėmelių eilė, viduriniame sparno langelyje yra dvi ryškios dėmės. Patelių užpakalinio sparno viršutinė pusė tamsi – juosvai oranžinė su neryškiomis, juodomis dėmėmis ir oranžiškai rausva išorinio krašto juosta. Sparnų apačia abiejų lyčių panaši: priekinis sparnas gelsvai rusvas su juodais baltai apvestais taškais. Užpakalinio sparno apačia – pilkai melsva su baltai apvestais juodais taškais, pagal ją gerai skiriasi nuo kitų auksinukų. Drugiai skraido birželio–rugpjūčio mėn. Per metus išsivysto viena, o kartais ir dvi kartos. Kiaušinėlius po vieną ar kelis deda ant mitybinių augalų lapų. Vikšrų mitybiniai augalai yra stambialapės rūgštynės – vandeninės rūgštynės, rūgštynės gudažolės ir kt. Vikšrai žalsvi su neryškiomis linijomis. Jauni vikšrai skeletuoja lapus, vėliau išgraužia angas. Žiemoja vikšrai, lėliukėmis virsta prie (ant) mitybinių augalų. Drugių aptinkama drėgnose pievose, paežerėse, paupiuose, pamiškėse, prie melioracijos kanalų, eutrofinių aukštųjų žolynų, melvenynų, aliuvinių pievų, žemapelkinių aukštųjų viksvų buveinėse, agrariniame kraštovaizdyje. Suaugėliai plačiai pasklinda ir nutolsta nuo savo veisimosi vietų.

Populiacijos gausumas. Plačiai paplitusi rūšis, tačiau dėl mažo prieraišumo buveinei apskaitų metu dažnai aptinkama pavienių individų. Stebėjimai rodo, kad įprastose buveinėse aptinkama ne kasmet, rūšiai būdingi gausumo svyravimai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės, dėl kurių prarandamos subpopuliacijos, yra buveinių kaita (užaugimas, drėgmės režimo pokyčiai). Svarbiausiose radavietėse gamtotvarkos priemonėmis reikia palaikyti atviras buveines.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004, Ivinskis, Rimšaitė, 2018.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Widespread and common across the whole of Lithuania, this species inhabits wet meadows, predominantly at the margins of rivers, lakes or other bodies of water.

Autorius – Povilas Ivinskis

Šiaurinis auksinukas

Lycaena helle (Denis & Schiffermüller, 1775)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii); C2a(i)

Paplitimas. Šiaurinis auksinukas yra reliktinė, boreomontaninė rūšis. Drugio arealas driekiasi nuo Prancūzijos Pirėnų vakaruose per Centrinę ir Šiaurės Europą (apima didžiąją dalį Fenoskandijos). Aptinkamas Rusijoje (nuo Sibiro iki Usūrijos), Mongolijoje, Kinijoje. Lietuvoje šiaurinio auksinuko populiacija yra centrinėje rūšies arealo dalyje.

Lietuvoje labai retas, riboto paplitimo, sudaro izoliuotas populiacijas. Šiuo metu žinomos radavietės Šalčininkų, Trakų, Varėnos ir Vilniaus r.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Drugio sparnų ilgis – 22–28 mm. Patinų sparnai mėlynai violetiniai, metalinio blizgesio, su juodomis ir rausvai gelsvomis dėmėmis, užpakalinio sparno pakraštys su rausva juosta. Patelių priekiniai sparnai su ryškiomis gelsvai rausvomis dėmėmis. Abiejų lyčių priekinių sparnų apatinė pusė molio spalvos su juodomis dėmėmis, taškais; užpakalinių sparnų apatinė pusė juosvai ruda su juodomis dėmėmis, taškais ir rausvai ruda pakraščio juosta.

Šiaurinio auksinuko suaugėliai yra aktyvūs dienomis, maitinasi žydinčių augalų nektaru.

Lietuvoje dažniausiai būna viena šiaurinio auksinuko karta, drugiai skraido gegužės–birželio mėn., pasitaiko antroji negausi karta (liepos–rugpjūčio mėn.). Šiaurinio auksinuko vikšrų mitybinis augalas – paprastoji gyvatžolė. Patelės padeda apie 50 kiaušinėlių po vieną ar kelis apatinėje gyvatžolės lapo pusėje. Vikšrų aptinkama nuo birželio iki rugpjūčio mėn. Lėliukėmis virsta paklotėje ant žemės paviršiaus, čia jos žiemoja; suaugėliai pasirodo gegužės mėn. ir gyvena apie mėnesį.

Šiaurinis auksinukas aptinkamas pievose, kuriose gausiai auga paprastosios gyvatžolės. Būdingos buveinės: drėgnos pievos ir aukštieji žolynai, vandens pakraščių augalija, žemapelkės, tarpinės ir šaltiniuotos pelkės, mezofitinės pievos.

Populiacijos gausumas. Populiacijos užima mažo ploto (0,5–1 ha) tarpusavyje besijungiančias buveines. Vidutinis tankumas 30 ind./ha.

Grėsmės ir apsauga. Šiauriniam auksinukui grėsmę keliantys veiksniai yra susiję su buveinių būklės blogėjimu, mozaikinės struktūros praradimu: intensyviu ir ankstyvu pievų šienavimu, ganymu, pievų nenaudojimu.

Taikant buveinės būklės gerinimo priemones, radavietėse būtina išlaikyti buveinių mozaikinę struktūrą.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. A very rare species with only five known populations in east and south Lithuania, all in wet meadows, mostly near small rivers. Care should be taken to preserve suitable habitat conditions and to prevent shrub overgrowth in habitats.

Autorius – Povilas Ivinskis

Gencijoninis melsvys

Phengaris alcon (Denis & Schiffermüller, 1775)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje nuo Ispanijos ir Portugalijos iki Mongolijos Azijoje. Viduržemio jūros šalyse rūšis nerandama.

Lietuvoje aptikta Jurbarko, Lazdijų, Vilniaus r.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys (išskėstų sparnų ilgis – 32–36 mm). Lytinis dimorfizmas ryškus. Patinėlių sparnų viršus šviesiai mėlynas be dėmių, patelių tamsiai rudas su neaiškių dėmių eile priekiniuose sparnuose. Vystosi vienus ar dvejus metus. Patelės kiaušinius deda ant melsvojo gencijono (Gentiana cruciata) ir siauralapio gencijono (Gentiana pneumonanthe) pumpurų, viršūninių ūglių ar lapų. Vikšrai maitinasi žiedais ir lapais. Po trečio nėrimosi, nustojus maitintis augalu, jų vystymasis yra susijęs su skruzdėlėmis. Vikšrai išskiria chemines medžiagas alomonus, artimus skruzdėlių lervų išskiriamoms medžiagoms. Vikšrus susiranda Myrmica sp. skruzdėlės (dažniausiai Myrmica scabrinodis, M. sabuleti ir M. schencki), kurių lizduose jie baigia vystytis. Drugių vikšrus skruzdėlės maitina kaip savo lervas. Gegužės mėn. pabaigoje vikšrai virsta lėliukėmis. Išsiritę drugiai skuba palikti skruzdėlyną, nes gali būti puolami skruzdėlių. Drugiai skraido nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Laikosi buveinėse netoli mitybinio augalo. Drugių buveinės yra saulėti šlaitai, upių slėnių sausos terasos, kalvų šlaitų termofiliniai žolynai ir drėgnos pievos, pelkių pakraščiai.

Populiacijos gausumas. Rūšies gausumas radavietėse nėra tirtas. Gencijoninių melsvių aptinkama židiniais, po kelis individus radavietėse. Kartais ant vieno melsvojo gencijono randama nuo dešimčių iki šimtų kiaušinėlių, tačiau tik nedidelė jų dalis sėk­mingai išsivysto iki suaugėlio drugio.

Grėsmės ir apsauga. Rūšies populiacijos yra grėsmingos būklės, nes jos izoliuotos ir negausios. Pavojų kelia buveinių užaugimas krūmais, intensyvus ganymas, ankstyvas šienavimas ir gaisrai. Iš žinomų radaviečių per pastaruosius 10 metų bent dviejose iš jų gencijoninis melsvys neberandamas: jose užaugus miškui įsigalėjo stambūs žoliniai augalai ir Formica genties skruzdėlės, kurios pakeičia drugio vikšrų vystymuisi reikalingas skruzdėles.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. A rare species found only at seven localities, all being warm grasslands on hillsides and abandoned pastures harbouring its host plant Gentiana cruciata. Only a few specimens are seen at each locality. The main risk factors are changes of habitat, natural succession and afforestation.

Autorius – Povilas Ivinskis

Taškuotasis melsvys

Phengaris arion (Linnaeus, 1758)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(ii,v); C2a(i)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Transpalearktikoje nuo Ispanijos Europoje, Azijoje iki Kinijos, Japonijos.

Lietuvoje taškuotasis melsvys dažniausiai aptinkamas pietinėje ir pietrytinėje dalyse.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys (išskleistais sparnais 35–40 mm ilgio), lytinis dimorfizmas neryškus. Patinėlių priekiniai sparnai su lenkta juodų dėmių eile, patelių su daug didesnėmis dėmėmis. Sparnų apačia šviesiai ruda su juodų dėmių eilėmis. Per metus išsivysto viena karta. Kiaušinėlius po vieną deda į mitybinių augalų čiobrelių (Thymus spp.), raudonėlių (Origanum sp.) neišsiskleidusius žiedynus. Kelios patelės gali padėti kiaušinėlius į tą patį žiedyną. Išsiritę vikšrai ėda vienas kitą, kol galiausiai vienoje galvutėje lieka tik vienas vikšras. Pasiekę ketvirtą ūgį, vikšrai palieka mitybinį augalą ir nukritę ant žemės laukia, kol juos susiras Myrmica scabrinodis ar Myrmica sabuleti skruzdėlės. Vikšrai išskiria saldų skystį, kuris traukia skruzdėles. Radusios vikšrą, skruzdėlės nešasi jį į skruzdėlyną, kur vikšrai minta skruzdėlių kiaušinėliais ir lervomis. Viename skruzdėlyne gyvena iki penkių vikšrų. Žiemoja vikšrai. Pavasarį jie dar maitinasi ir, pasiekę 15 mm ilgį, virsta lėliukėmis. Drugiai skraido birželio–liepos mėn. Jų aptinkama sausose saulėtose smėlingose pamiškėse, miško aikštelėse, pakelėse. Prie žydinčių čiobrelių suskrenda drugiai, jie čia papildomai maitinasi.

Populiacijos gausumas. Dabartinėse radavietėse taškuotųjų melsvių aptinkama negausiai, sudaro uždaras populiacijas. Jose stebėta po kelis individus.

Grėsmės ir apsauga. Rūšies nykimo priežastys nėra aiškios, tačiau natūrali sauspievių sukcesija joms užaugant vešliais žoliniais augalais ir krūmais, miško aikštelių, šlaitų užsodinimas, gaisrai gali būti svarbūs. Taškuotojo melsvio populiacijų pokyčius gali lemti ir skruzdėlių įvairovės kitimas buveinėse (Myrmica skruzdėles keičia Formica skruzdėlės).

Galima numanyti, kad kseroterminės augalijos plotų išsaugojimas būtų svarbus gerai rūšies apsaugos būklei palaikyti.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. During the second half of the 20th century, this species disappeared from many of its known localities in Lithuania. The reasons for its decline are unknown, but most probably include habitat change associated with taller herb layers, a change from Myrmica to Formica ants and afforestation. Typically the species is mainly distributed in the south-east part of the country.

Autorius – Povilas Ivinskis

Kraujalakinis melsvys

Phengaris teleius (Bergsträsser, 1779)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU A1ac+3c

Paplitimas. Rūšies arealas Europoje driekiasi nuo Prancūzijos iki Uralo, Azijoje iki Japonijos. Lietuva yra šiauriniame arealo pakraštyje.

Lietuvoje kraujalakinis melsvys paplitęs Vidurio, Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Viršutinio sparno ilgis – 13–17 mm, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų yra 34–37 mm. Antenos buožiškos. Kraujalakinio melsvio patino sparnų viršus nešvariai mėlynas, sparno išoriniai kraštai juodai rudi su ryškia vidurio dėme ir neryškiai persišviečiančiomis sparno apatinės dalies dėmėmis. Patelės sparnų pamatinė dalis mėlyna, o priekinis ir išorinis kraštai su plačia juodai ruda juosta, dėmelės neryškios. Apatinė sparnų pusė abiejų lyčių vienoda – pilkai ruda su vidurine juodų taškų baltais apvadais eile.

Suaugėliai minta įvairių buveinėje augančių augalų žiedų nektaru; lervoms būdinga dvejopa mityba. Kiaušinėlius po vieną deda į vaistinių kraujalakių žiedų galvutes, kuriose vikšrai maitinasi iki trečiojo ūgio. Vėliau vikšrai nukrinta ant žemės, išskiria saldų skystį ir laukia, kol juos susiras skruzdės (Myrmica sp.). Vikšras nunešamas į skruzdėlyną, kur minta skruzdėlių lervomis. Viename skruzdėlyne gyvena iki 4 vikšrų, čia jie ir žiemoja. Pavasarį vikšrai, pasiekę 15 mm ilgį, virsta lėliukėmis. Drugiai skraido liepos–rugpjūčio mėn. Kraujalakinis melsvys gyvena drėgnose durpingose pievose, šlapiose ir vidutinio drėgnumo įvairaus trofiškumo pievose, natūraliose ir pusiau natūraliose buveinėse prie melioracijos kanalų, paupiuose, pamiškėse, retmiškių ganyklose.

Populiacijos gausumas. Sudaro uždaras, izoliuotas populiacijas. Geros būklės buveinėse yra dominuojanti skraidymo sezono drugių rūšis. Drugių gausa yra labai svyruojanti ir priklauso nuo daugelio aplinkos ir populiacijos vidaus veiksnių. Per pastaruosius dešimt metų visose žinomose buveinėse gausumas sumažėjo iki kelių kartų. Dalyje radaviečių buveinės yra degradavusios arba sunaikintos.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra ankstyvas šienavimas, intensyvus augalų apsaugos priemonių naudojimas, buveinių suskaidymas ir izoliacija, natūrali atvirų buveinių sukcesija. Neigiamos įtakos gali turėti pavasarinis žolės deginimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Distributed in central, west and north Lithuania, this species inhabits wet meadows with host plants – Sanquisorba officinalis. The main threats are isolation, the early mowing of meadows, natural succession and meadow management activities. The abundance of many local populations has declined in the last decade.

Autorius – Povilas Ivinskis

Stepinis melsvys

Lysandra coridon (Poda, 1761)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Europos drugių rūšis, paplitusi nuo Šiaurės Ispanijos iki Pietų Uralo, nuo pietinės Baltijos jūros pakrantės iki Viduržemio jūros.

Lietuvoje rūšis aptinkama panemunės pievose nuo Baltarusijos pasienio iki Alytaus. Per Lietuvą eina šiaurinė rūšies arealo riba.

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Nedidelis drugys, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 33–37 mm. Patinų sparnai pilkai melsvi, blizgantys, išoriniame sparnų pakraštyje plati tamsiai ruda juosta. Patelės tamsiai rudos spalvos, tik užpakalinių sparnų išoriniame krašte kelios oranžinės dėmelės. Lietuvoje drugiai gyvena Nemuno slėnio stepinėse pievose. Suaugėlių aptinkama nuo liepos pradžios iki rugpjūčio pabaigos. Drugiai skraido greitai, ieškodami nektaro lanko įvairius žydinčius augalus, tupia ant drėgnos žemės. Patelės kiaušinėlius po vieną ar kelis deda ant dvispalvių raženių, kartais ant žemės, akmenų ar kitų augalų sausų fragmentų, netoli mitybinio augalo. Žiemoja kiaušinėliai. Vikšrai išsirita pavasario antrojoje pusėje, maitinasi naktį, dieną slepiasi tarp augalų. Vikšrai iš tam tikrų nugarinėje kūno pusėje esančių liaukų išskiria saldų sekretą, todėl juos nuolat lanko ir nuo kitų vabzdžių gina skruzdėlės. Lėliukėmis virsta ant žemės. Lėliukės, kaip ir vikšrai, išskiria medžiagas, kurios vilioja skruzdėles. Šios lėliukes nusineša į skruzdėlyną, kuriame maždaug po mėnesio išsirita suaugę drugiai. Suaugėliai į paviršių išropoja pro skruzdėlyno tunelių angas.

Populiacijos gausumas. Anksčiau rūšis gyveno Kauno, Marijampolės, Trakų, Panevėžio, Vilniaus r., šiuo metu aptinkama tik pietinėje šalies dalyje. Populiacijas dažniausiai sudaro kelios dešimtys suaugusių individų, įsikūrusių kelių hektarų plote.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra drugio buveinių užaugimas krūmais ir medžiais bei žolinės augalijos kaita nustojus tradiciškai ganyti pievose ir jas šienauti, nenaudojamų pievų suarimas ar užsodinimas medžiais, pavasarinis žolės deginimas, pesticidų naudojimas. Rūšies apsaugai drugio buveinėse būtina šalinti medžius ir krūmus, ekstensyviai ganyti ar šienauti. Patartina šienauti atskirus pievų plotus kas antri metai.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species is found in the southern part of Lithuania. Lithuania is on the northern boundary of the habitat range of this species. Populations are isolated and it inhabits dry steppe grasslands in the Nemunas river valley. Populations are decreasing mostly due to the rapid destruction and natural plant succession occurring in open habitats. Care should be taken to preserve dry steppe grasslands, to avoid afforestation and to prevent shrub overgrowth. Extensive mowing and grazing of habitats is needed.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Smiltyninis melsvys

Polyommatus dorylas (Denis & Schiffermüller, 1775)

Melsviai (Lycaenidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Smiltyninis melsvys aptinkamas Europoje, šiaurinė arealo dalis eina per Švediją, Lietuvą, europinės Rusijos centrinę dalį, paplitęs Mažojoje Azijoje.

Lietuvoje rūšis dažniausiai aptinkama pietinėje ir piet­rytinėje šalies dalyse, izoliuotose radavietėse.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 34–37 mm, sparno ilgis – 15–18 mm. Ryškus lytinis dimorfizmas. Patinų sparnų viršus žydras, priekinių sparnų išorinis kraštas su siaura juoda juostele, blakstienėlės baltos. Patelių sparnų viršus juodai rudas, apatinio sparno pakraštyje su plytų raudonumo dėmių eile. Abiejų lyčių sparnų apačia panaši – su baltu sparnų pakraščiu ir stambiomis juodomis dėmėmis su baltu apvadu. Kiaušinėlius po vieną deda ant mitybinių augalų – perluočių. Vikšrai gelsvai žali su neryškiu raštu, sudarytu iš gelsvų linijų. Žiemoja paskutinio ūgio vikšrai. Pavasarį vikšrai dar maitinasi, pasiekę 15 mm ilgį paklotėje, ant žemės ar tarp mitybinių augalų ūglių virsta lėliukėmis. Drugiai skraido birželio–liepos mėn. Jų aptinkama sausose saulėtose smėlingose nesusivėrusiose pievose pušynų pamiškėse, miško aikštelėse, pakelėse, apleistuose žvyro karjeruose.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje populiacija negausi, visur aptinkama tik pavienių individų. Mažėjimo tendencija stebima ne tik Lietuvoje, bet ir visoje europinėje arealo dalyje.

Grėsmės ir apsauga. Rūšis priklausoma nuo buveinių kaitos. Aikštelių, šlaitų užsodinimas, natūralus užaugimas, buveinių eutrofikacija, gaisrai turi įtakos jų gausumui. Įsikuria šalia neseniai nutiestų kelių, apleistuose žvyro karjeruose. Taigi kraštovaizdžio transformacijos gali sukurti tinkamas sąlygas smiltyniniam melsviui išlikti.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004; Ivinskis, Augustauskas, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Inhabits dry meadow habitats in pine forests, close to roads and in old pit gravels. Known only from several localities in south-east Lithuania, it is threatened by isolation, natural succession and forest management activities.

Autorius – Povilas Ivinskis

Baltajuostis juodsprindis

Baptria tibiale (Esper, 1791)

Sprindžiai (Geometridae)

Drugiai (Lepidoptera)

NT B2a

Paplitimas. Palearktikoje paplitusi rūšis, aptinkama Europoje nuo Alpių iki Karpatų. Izoliuotų populiacijų aptinkama Pirėnuose, Centrinėje Vokietijoje, Balkanų šalyse, Ukrainoje. Labai reta Latvijoje ir Estijoje, negausi Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje. Paplitusi Pietų Sibire, Sachaline, Korėjoje ir Japonijoje.

Lietuvoje drugių aptikta Vidurio ir Pietų Lietuvoje: Jonavos, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Lazdijų, Raseinių, Ukmergės, Trakų r.

Nuotraukos autorius – Žydrūnas Daunoravičius

Biologija ir ekologija. Drugiai tamsiai juodos spalvos. Ant priekinių sparnų yra po vieną neilgą baltą juostelę, besidriekiančią skersai sparno. Vienos generacijos drugių aptinkama nuo birželio pradžios iki liepos pabaigos. Suaugę drugiai gyvena ūksminguose plačialapių lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, įšildomuose miškinguose upių slėniuose ar griovose, kirtavietėse. Dažniausiai aptinkama pavienių drugių, kurie, kitaip nei dauguma sprindžių, skraido tik dieną. Pabaidyti pakyla nuo žolinių augalų ir greitai skrenda tarp medžių. Tamsi spalva gerai maskuoja gyvenamojoje aplinkoje, todėl drugius sunku aptikti. Vikšrai monofagai, minta varpotųjų juodžolių (Actaea spicata) lapais. Dažniausiai aptinkami apatinėje lapų pusėje, o pajutę pavojų, krinta ant žemės. Žiemoja lėliukės.

Populiacijos gausumas. Kadangi drugiai yra nelengvai pastebimi, labai greitai skraido, todėl duomenų apie baltajuosčius juodsprindžius mūsų šalyje yra labai nedaug. Pirmą kartą šios rūšies individų aptikta Ukmergės r., Vaisgėliškio miške 1978 m. Iš viso dabar žinoma apie dvidešimt radaviečių. Aptinkami tinkamose buveinėse po vieną ar du individus.

Grėsmės ir apsauga. Trūksta duomenų apie veiksnius, ribojančius populiacijų paplitimą Lietuvoje. Kadangi žinomas tik vienas mitybinis augalas – varpotoji juodžolė, kuri mėgsta ūksmingas augavietes, tikėtina, kad plynieji miškų kirtimai daro įtaką juodsprindžių gausumui ir populiacijų fragmentacijai. Vykdant drugių apsaugą, žinomose radavietėse reikia riboti miškų kirtimus.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 1993, 2004; Kazlauskas, 1984.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This is a rare species found mostly in central and southern Lithuania. In total, approximately 20 localities are known, where usually single individuals are recorded in suitable habitats. Destruction of habitats by clear-cutting leads to a decrease in the food plants and this seems to be the main threat for this species.

Autorius – Dalius Dapkus

Spalvotasis pelkiasprindis

Chariaspilates formosaria (Eversmann, 1837)

Sprindžiai (Geometridae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU D2

Paplitimas. Eurazijos rūšis. Išsidėsčiusios populiacijos aptinkamos Centrinėje ir Pietryčių Europoje, europinėje Rusijos dalyje, Kazachijoje, Sibire, Mongolijoje, Kinijoje, Korėjoje, Tolimuosiuose Rytuose iki Japonijos. Gyvena kaimyninėse šalyse: Rytų Lenkijoje, Baltarusijoje, bet šiauriau Lietuvos nėra aptinkama.

Lietuvoje žinomos tik trys radavietės: Čepkelių raiste ir Žuvinto paliose bei Smalvykščio ežero apypelkyje (Zarasų r.).

Nuotraukos autorius – Dalius Dapkus

Biologija ir ekologija. Drugys plačiais gelsvai rausvais sparnais su skersinėmis balsvomis juostelėmis, apribotomis rausvų dryžių ant priekinių sparnų. Išskleistų sparnų plotis siekia 32–40 mm. Vienos kartos drugiai skraido naktimis nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Centrinės Europos šalyse būna dvi kartos. Populiacijos labai izoliuotos ir lokalios. Drugiai gyvena žemapelkėse ir apypelkių pievose. Patelės deda kiaušinėlius grupelėmis ant mitybinių augalų lapų. Vikšrai gelsvai rudi su gelsvomis ir rusvomis juostelėmis. Vikšrai minta šilingėmis, purienomis rugpjūčio–gegužės mėn. Lėliukėmis virsta tarp mitybinių augalų dalių.

Populiacijos gausumas. Duomenų apie spalvotojo pelkiasprindžio populiacijas nėra daug, kryptingi tyrimai nebuvo atliekami. Aptinkama pavienių drugių. Pirmą kartą Lietuvoje šių drugių aptikta 1974 m. Žuvinto palių apypelkyje, antroji radavietė išaiškinta 1998 m. Čepkelių raisto pakraštyje. 2011 m. aptiktas vienas drugys Smalvykščio ežero pelkynuose. Yra tikimybė, kad gali paaiškėti naujų radaviečių.

Grėsmės ir apsauga. Grėsmę kelia šlapynių apaugimas sumedėjusia augalija nutrūkus natūraliai žemėnaudai, taip pat šlapynių sausinimas. Norint apsaugoti šios rūšies drugių populiacijas, būtinos gamtotvarkos priemonės tinkamose buveinėse (šienavimas, sumedėjusios augalijos šalinimas). Būtinas stabilus buveinių hidrologinio režimo išlaikymas. Skatintinas degradavusių buveinių atkūrimas.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 1993, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. A very local species in Lithuania, the three known localities are Čepkeliai, Žuvintas and around Lake Smalvykštis. The species is associated with fens and wet meadows and the main threats relate to natural succession of habitats (mainly overgrowth with bushes and trees) and change of hydrological regime.

Autorius – Dalius Dapkus

Estinė cidarija

Epirrhoe tartuensis Möls, 1965

Sprindžiai (Geometridae)

Drugiai (Lepidoptera)

NT B2a

Paplitimas. Europoje rūšis paplitusi Lenkijos šiaurrytinėje dalyje, Latvijoje, Estijoje, Pietų Suomijoje, europinėje Rusijos dalyje iki Uralo. Aptinkama Vakarų Sibire iki Sajanų kalnų.

Lietuvoje aptikta izoliuotų populiacijų Vidurio, Rytų ir Pietų Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Išskleistų sparnų plotis siekia 24–26 mm. Drugiai balsvi su pilku kontrastingu raštu. Sparnų spalva ir raštu estinė cidarija panaši į kitas tos pačios genties sprindžių rūšis, todėl identifikuoti nėra lengva. Estinės cidarijos gyvena specifinėse buveinėse: žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, užpelkėjusiose, krūmuotose pievose, yra šlapynių indikatorinė rūšis. Vienos generacijos drugių aptinkama nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pradžios. Drugiai skraido naktimis, bet dažnai pabaidyti pakyla nuo žolinių augalų ir dienomis. Vikšrai maitinasi lipikų genties augalų lapais, daugiausia pelkiniais lipikais. Žiemoja lėliukės.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje žinoma daugiau kaip dvidešimt radaviečių. Gyvena izoliuotomis populiacijomis, bet tinkamose buveinėse rūšis būna nereta, kartais gana gausi, galima aptikti kelias dešimtis individų. Už tinkamų buveinių ribų išskrenda retai.

Grėsmės ir apsauga. Estinės cidarijos populiacijoms didžiausią grėsmę kelia šlapžemių hidrologinio režimo kaita, ypač prieš kelis dešimtmečius vykęs intensyvus pelkinių buveinių sausinimas. Kitos grėsmės: nenaudojamų pievų savaiminis užžėlimas krūmais arba jų užsodinimas mišku, buveinių fragmentacija ir izoliacija. Saugant drugių populiacijas, būtina periodiškai vykdyti gamtotvarkos priemones tinkamose buveinėse: šalinti sumedėjusią augaliją, ekstensyviai ganyti. Nekeisti buveinių ir gretimų teritorijų hidrologinio režimo.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 1993, 2004; Kazlauskas, 1984.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species is locally distributed in central, eastern and southern Lithuania. Isolated populations inhabit different types of wetlands, including fens, transitional mires and wet grasslands. Abundance can reach dozens of adults in suitable habitats. Drainage of wetlands and natural succession after abandonment of grasslands (mainly overgrowing by bushes) are the main threats facing the populations.

Autorius – Dalius Dapkus

Vingirinis sprindytis

Eupithecia thalictrata (Püngeler, 1902)

Sprindžiai (Geometridae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų ir Centrinėje Europoje, Estijoje, europinėje Rusijos dalyje, Šiaurės Kazachijoje, Altajuje, Pietų Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Japonijoje.

Lietuvoje aptinkama Jonavos, Jurbarko, Kauno, Raseinių, Širvintų, Ukmergės ir Vilniaus r.

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Smulkus rusvai pilkas drugys, kurio sparnai išmarginti neaiškių banguotų skersinių linijų raštu. Atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 16–20 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus. Miškastepių drugys, Lietuvoje dažniausiai aptinkamas stepinėse upių slėnių pievose, apaugusiose pavieniais medžiais ar krūmais. Suaugėliai skraido nuo gegužės antrosios pusės iki liepos vidurio. Drugiai aktyvūs naktį, skrenda į šviesą, dieną slepiasi tarp augalų ar kitur šešėlyje. Patelės kiaušinėlius deda ant vingirių. Vikšrai žali, sunkiai pastebimi, minta vingirių žiedais ir lapais. Lėliukėmis virsta kokone dirvos paklotėje. Žiemoja lėliukės.

Populiacijos gausumas. Pastarąjį dešimtmetį aptikta keliolika naujų radaviečių. Tinkamose buveinėse nereta rūšis, per naktį į šviesą atskrenda kelios dešimtys drugių.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausią grėsmę kelia drugio buveinių savaiminis užaugimas krūmais ir medžiais ar užsodinimas, nenaudojamų pievų suarimas, pavasarinis žolės deginimas, pesticidų naudojimas. Rūšies apsaugai drugio buveinėse būtina išlaikyti atvirų ir medžiais apaugusių plotų santykį, ekstensyviai ganyti ar šienauti. Patartina šienauti atskirus pievų plotus kas antri metai.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species is found in central, eastern, south-eastern and south-western Lithuania. Populations are isolated, but the species is not rare in dry steppe grasslands with single trees or shrubs in river valleys. Populations are decreasing mostly due to the rapid destruction and natural plant succession occurring in open habitats. Care should be taken to preserve dry steppe grasslands, to avoid afforestation and to prevent shrub overgrowth. Extensive mowing and grazing of habitats is needed.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Juodmargis pelkinukas

Macaria carbonaria (Clerck, 1759)

Sprindžiai (Geometridae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Eurazijos rūšis. Plačiau išplitusi Šiaurės Europoje, o Centrinėje Europoje aptinkamos izoliuotos ir negausios populiacijos kalnuotose vietovėse. Šios rūšies arealas į rytus siekia Sibirą.

Lietuvoje neaptinkama tik vakarinės dalies pelkėse.

Nuotraukos autorius – Dalius Dapkus

Biologija ir ekologija. Nedidelis drugys, kurio išskėstų sparnų plotis siekia 18–22 mm. Sparnai balsvi su skersinėmis juodomis banguotomis juostelėmis. Centrinės Europos šalyse gyvena kseroterminėse buveinėse, bet Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse juodmargių pelkinukų aptinkama tik aukštapelkėse. Dažniausiai galima aptikti atvirose pelkių buveinėse, daugiausia aukštaplynėse, kuriose auga švyliai ir siauralapės balžuvos, retos, žemaūgės pušelės, nedaug gailių ir vaivorų. Kitaip nei dauguma kitų sprindžių šeimos drugių, šie drugiai skraido tik saulėtomis dienomis nuo gegužės mėn. iki birželio pradžios. Juodmargiams pelkinukams būdingas greitas banguotas skrydis, todėl nelengva juos pastebėti. Pabaidyti pakyla nuo kiminų ar kitų pelkinių augalų ir, paskridę kelis metrus, tupia ant samanų, krūmokšnių. Suaugę drugiai maitinasi siauralapių balžuvų žiedų nektaru. Vikšrai tamsiai žali. Birželio–liepos mėn. jie naktimis minta pelkinių augalų (balžuvų, varnauogių) lapais, o dieną slepiasi tarp lapų. Žiemoja lėliukės.

Populiacijos gausumas. Populiacijos gana izoliuotos ir negausios. Didesnėse aukštapelkėse drugiai pasiskirsto plačiai, todėl aptinkama tik pavienių individų. Mažesnėse aukštapelkėse tinkamu metu gali būti stebima keliolika individų per dieną.

Grėsmės ir apsauga. Grėsmė šios rūšies populiacijoms – buveinių struktūros kaita dėl hidrologinio režimo pažeidimo ar pasikeitimo. Prognozuotinas tolimesnis buveinių nykimas dėl klimato kaitos. Norint apsaugoti šios rūšies populiacijas, būtina išlaikyti stabilų pelkių hidrologinį režimą ir atvirų bei sumedėjusia augalija apaugusių plotų santykį pelkėse; rekomenduojama žiemą šalinti jaunus medžius aukštaplynėse.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 1993, 2004.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species occurs on raised bogs across Lithuania, except in western parts of the country where it has not been recorded. Populations are isolated, usually not abundant and the main threats relate to the overgrowth of open bogs with bushes and trees due to changes in the hydrological regime.

Autorius – Dalius Dapkus

Smilčiasprindis

Phibalapteryx virgata (Hufnagel, 1767)

Sprindžiai (Geometridae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, Kaukaze, Pietų Sibire, Šiaurės Mongolijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

Lietuvoje rūšis aptinkama pajūryje ir panemunės pievose nuo Bitėnų (Pagėgių sav.) iki Šilinės (Jurbarko r.).

Nuotraukos autorius – Remigijus Gegelevičius

Biologija ir ekologija. Nedideli pilkai rusvi drugiai, priekinių sparnų viršutinėje pusėje yra plati rusva skersinė juosta. Atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 16–22 mm. Lytinis dimorfizmas neryškus. Gyvena atvirose gerai saulės šildomose smėlėtose vietovėse su žema augalija: sausose pievose, pajūrio kopose, palvėse, sausuose šlaituose. Išsivysto dvi drugių kartos per metus. Pirmosios kartos drugiai skraido nuo gegužės pradžios iki liepos pradžios, antrosios – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Drugiai aktyvūs vakare ir naktį, skrenda į šviesą. Dieną slepiasi tarp augalų, lengvai pabaidomi. Patelės kiaušinėlius deda ant lipikų, čiobrelių, krunių. Vikšrų apačia gelsvai žalsva, nugara ruda. Aptinkami birželio, vėliau rugpjūčio–rugsėjo mėn. Suaugę vikšrai įsirausia į žemę, kur virsta lėliukėmis. Žiemoja lėliukės.

Populiacijos gausumas. Savo buveinėse smilčiasprindžio populiacija nereta, per naktį į šviesą atskrenda kelios dešimtys drugių.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė kyla dėl drugio buveinių savaiminio užaugimo ar užsodinimo medžiais, nenaudojamų pievų suarimo, pesticidų naudojimo. Pajūryje buveinės gali būti pažeidžiamos didelių poilsiautojų srautų. Rūšies apsaugai drugio buveinėse būtina šalinti medžius ir krūmus, ekstensyviai ganyti ar šienauti.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. This species is found in sand dunes along the Baltic Sea coast and in dry grasslands in the Nemunas river valley. Populations are decreasing mostly due to the rapid destruction and natural plant succession occurring in open habitats. Care should be taken to preserve dry grasslands, to avoid afforestation and to prevent shrub overgrowth. Extensive mowing and grazing of habitats is needed.

Autorius – Tomas Ūsaitis

Pušinis keliaujantis kuoduotis

Thaumetopoea pinivora (Treitschke, 1834)

Kuoduočiai (Notodontidae)

Drugiai (Lepidoptera)

EN B1ac(ii,iv)+2ac(ii,iv)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietvakarių Europoje, į šiaurę iki Norvegijos, į pietus iki Austrijos, Šveicarijos, į rytus iki Vakarų Rusijos, taip pat aptinkama Rumunijoje. Lietuva yra šiaurrytiniame rūšies arealo pakraštyje.

Lietuvoje labai reta, aptinkama tik Kuršių nerijoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Drugiams kuoduočiams būdingos išvaizdos drugys. Atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų – 32–40 mm. Galva ir kūnas tamsiai rudi. Viršutiniai sparnai šviesiai pilki su tamsesniu raštu, apatiniai šviesūs, be rašto, ties apatine sparno viršūne yra nedidelė tamsesnė dėmelė. Patelių viršutiniai sparnai šviesesni, jų raštas mažiau kontrastingas. Patelės stambesnės už patinus. Vikšro šonai melsvai pilki, nugara tamsiai pilka su ovaliomis, aksominėmis, juodomis su rausvu apvadu dėmėmis, šonus nuo nugaros skiria balsvas apvadas. Vikšro kūnas padengtas ilgais šviesiais plaukeliais, galva tamsi. Vikšro kūną dengiantys plaukeliai užpildyti nuodingu skysčiu, todėl pakliuvę ant žmogaus kūno gali sukelti skausmingą uždegimą. Išsivysto viena drugių karta. Suaugėliai skraido liepos mėn., vikšrai stebimi nuo liepos iki rugpjūčio vidurio. Kiaušinius deda ant pušų spyglių. Lietuvoje pasirodančių drugių vikšrai maitinasi kalninės pušies spygliais, kitose arealo dalyse pagrindinis mitybinis augalas yra paprastoji pušis. Vikšrai gyvena ir maitinasi grupėmis, kurias gali sudaryti iki 1000 vikšrų. Dienomis vikšrai telkiasi ant šakų, kamieno ar net prie pušų ant žemės, vikšrai maitinasi naktimis. Rugpjūčio viduryje suauga ir pradeda leistis nuo medžių – vienas paskui kitą keliauja sudarydami ilgas grandinėles ir ieško maisto ar vietos kokonui susukti. Lėliukėmis virsta kokonuose, smėlyje po kerpėmis, žolių šaknimis. Žiemoja lėliukės. Vystosi dvejus metus, pirmuosius metus žiemoja kiaušiniai, antruosius metus – lėliukės, kurios gali išbūti ramybės stadijos kelerius metus. Drugių aptinkama sausuose pajūrio pušynuose.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje pušinių keliaujančių kuoduočių aptinkama ne kasmet, dažniausiai stebimi keliaujantys vikšrai. Duomenų apie rūšies gausumą ir jo pokyčius trūksta. Kuršių nerijos Rusijos dalyje sudaro masinius židinius.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausia grėsmė – miškų gaisrai.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. A very rare and local species in Lithuania, distributed only on the Curonian spit near Nida. The caterpillars feed on Pinus mugo.

Autorius – Povilas Ivinskis

Geltonmargė meškutė

Arctia aulica (Linnaeus, 1758)

Erebidai (Erebidae)

Drugiai (Lepidoptera)

DD

Paplitimas. Palearktinė rūšis, arealas driekiasi Europoje nuo Vakarų Prancūzijos, pietinė arealo riba eina per Italiją, Balkanus iki Graikijos, Juodosios jūros, Europoje neaptinkama Britų salose, Norvegijoje. Arealas tęsiasi per Sibirą, Kaukazą, Centrinę Aziją, Tolimuosius Rytus.

Apie rūšies paplitimą Lietuvoje trūksta duomenų, per pastaruosius 50 metų nustatytos tik kelios radavietės, šiuo metu žinoma populiacija Rūdninkų poligone.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys, išskleistų sparnų ilgis – 34–42 mm. Lytinis dimorfizmas nežymus, patelės kiek stambesnės. Priekiniai sparnai rudi su ovaliomis, šviesiai geltonomis dėmelėmis, apatiniai sparnai geltoni su didelėmis, juodomis dėmėmis, susiliejančiomis į juosteles. Pilvelis su geltonais ir rudais dryžiais. Patinai aktyvūs dieną, drugiai skraido gegužės–birželio mėn. Visiškosios metamorfozės vabzdys. Vikšrai tamsiai rudi, juodi, su karputėmis ir šereliais, kurie tolydžio ilgėja, einant link užpakalinės kūno pusės. Vikšrai polifagai, minta kiaulpienėmis, kraujažolėmis, gysločiais, sidabražolėmis ir kt. augalais. Žiemoja vikšrai. Lėliukės laikosi tarp augalų, prie žemės.

Kseroterminė rūšis, gyvena gerai įšylančiose pamiškėse, dykvietėse, atvirose buveinėse, susiformavusiose ant eroduojamų smėlynų, apaugusių kerpėmis ir retais žoliniais augalais.

Populiacijos gausumas. Populiacijos gausumas nežinomas, aptinkama pavienių individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra rūšiai tinkamų buveinių degradacija ir izoliacija.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 2004; Švitra ir kt., 2011; Ivinskis, Rimšaitė, 2018.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Very local and rare. Recently recorded only in the Rūdninkai area, where it inhabits xerothermic swards and fallow land on sandy soils.

Autorius – Povilas Ivinskis

Raudonsparnė meškutė

Tyria jacobaeae (Linnaeus, 1758)

Erebidai (Erebidae)

Drugiai (Lepidoptera)

NT B2a

Paplitimas. Palearktikoje paplitusi rūšis. Aptinkama visoje Europoje, Vakarų Azijoje ir Sibire. Į Australijos ir Šiaurės Amerikos žemynus buvo introdukuota, kad sumažintų žilių (Senecio) populiacijas. Lietuvoje pirmieji duomenys apie šią drugių rūšį siekia XIX a. pabaigą, tada ji aptikta Vilniuje. XX a. pradžioje pavienių individų aptikta Lazdijų ir Varėnos r., o vėliau kurį laiką nebuvo registruojama. Pakartotinai aptikta XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lazdijų r., ir nuo to laiko pamažu stebėjimų daugėjo. Dabar aptinkama Pietų Lietuvoje (Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Šalčininkų, Trakų, Varėnos, Vilkaviškio r.), šiauriausiai siekia Jonavos r.

Nuotraukos autorius – Gintautas Steiblys

Biologija ir ekologija. Drugiai ryškių spalvų, į akis krinta ryškios, rausvos juostos ir dėmės ant priekinių sparnų rudame fone, o užpakaliniai sparnai – ištisai rausvi, išskyrus pakraščius. Panašių drugių rūšių nėra, išskyrus drugius marguolius. Šios rūšies drugiai gyvena upių slėnių (pavyzdžiui, Nemuno, Merkio, Ūlos), taip pat pamiškių, dažniausiai pušynų, sausose pievose, apleistuose dirvonuose, kuriuose gausiai auga pievinės žilės – vikšrų mitybiniai augalai. Suaugę drugiai skraido gegužės pabaigoje–birželio mėn. Aktyvūs naktimis, bet neretai pastebimi ir dienomis, kai pabaidyti pakyla nuo žolinių augalų. Vikšrai taip pat lengvai pastebimi, ryškių spalvų, išmarginti geltonų ir juodų žiedų. Ant pievinių žilių jų aptinkama liepos–rugpjūčio mėn. Jauni vikšrai minta žilių lapais, paaugę – žiedais. Dažnai vikšrai gyvena grupėmis, kartais ant vieno augalo galima aptikti kelias dešimtis vikšrų. Vikšrai kaupia su maistu gaunamus alkaloidus, todėl plėšrūnai jų vengia, išskyrus parazitinius vabzdžius. Žiemoja lėliukės kokonuose, kuriuos vikšrai supina tarp nudžiūvusių augalų.

Populiacijos gausumas. Gausumas netirtas. Dažniausiai aptinkama pavienių suaugusių drugių, o tinkamose buveinėse, kuriose auga daug pievinių žilių, galima aptikti kelias dešimtis ar dar daugiau vikšrų. Rūšies populiacijų būklė šiuo metu yra stabili.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės – tinkamų buveinių nykimas dėl savaiminio pievų užaugimo arba užsodinimo mišku. Saugant rūšies populiacijas, būtina išsaugoti sausas pievas, jas fragmentiškai šienaujant ar neintensyviai ganant, periodiškai šalinant iš pievų krūmus ir medžius.

Informacijos šaltiniai: Ivinskis, 1993, 2004; Kazlauskas, 1984, 2008.

Duomenų bazės: LepiBase Lithuania.

Summary. Populations of this species are mainly distributed in dry meadows located along rivers and the edges of pine forests in southern Lithuania. Adults are mostly registered singly, while dozens of caterpillars can be found on Tansy Ragwort (Senecio jacobeae). Populations of the species seem to be quite stable in Lithuania.

Autorius – Dalius Dapkus

Pajūrinis dirvinukas

Agrotis ripae Hübner, 1823

Pelėdgalviai (Noctuidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Didžiosios Britanijos, Šiaurės ir Centrinės Europos, Azijos pajūrio buveinėse. Lietuvoje tai yra riboto paplitimo rūšis – žinomos radavietės Šventojoje, Nemirsetoje, Juodkrantėje, Nidoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio pelėdgalvis. Atstumas tarp išskleistų sparnų – 36–40 mm. Krūtinė ir pilvelis apaugę balsvai pilkšvais tankiais plaukeliais. Priekiniai sparnai pilki su medialiniu juodu brūkšniu, sparno viršutinis kraštas su dviem juodomis ovaliomis dėmėmis ir išorinio pakraščio trikampių dėmių eile. Apatiniai sparnai balti. Skirtingų individų priekinių sparnų raštas kintantis – nuo labai šviesaus iki kontrastingo. Vikšrų kūno spalva nešvariai pilka, nugarinė dalis su keturiais juodais taškais, išsidėsčiusiais trapecijos forma, per nugarą eina dviguba plati balsva juosta, o kūno šonuose – po siaurą, dažnai nutrūkstančią dvigubą juostą su dviem vertikaliai išsidėsčiusiais juodais taškais. Galva šviesiai ruda, pilvas gelsvai baltas. Vikšrai nuo rugpjūčio iki spalio mėn. vystosi ant baltijinių stoklių. Naktimis apgraužia stiebus, lapus, ankštaras. Dieną tūno užsikasę į smėlį netoli augalo. Buvimo vietą išduoda būdingai išraustas smėlis, kur urvelio gale vikšras tūno užsikasęs. Užaugęs vikšras žiemoja šilko kokone, smėlyje. Nepalankiais metais nevisiškai suaugęs vikšras peržiemojęs dar maitinasi iki birželio mėn. Lėliuke virsta pavasarį. Drugiai skraido birželio–liepos mėn. Tai halofilinė rūšis, gyvenanti pajūrio nesusivėrusiose kopose. Suaugėliai dieną slepiasi ant įvairių augalų kopose, vakare dažnai nutolsta nuo vystymosi vietų, aktyviai skrenda į įvairius šviesos šaltinius, jaukus, lanko įvairių augalų žiedus. Dažniausiai stebimi ant muilinių gubojų žiedų.

Populiacijos gausumas. Pajūrinio dirvinuko paplitimo teritorija labai ribota. Ji apima tik baltijinės stoklės augavietes. Populiacijos gausumas labai priklauso nuo mitybinių augalų – baltijinių stoklių – gausumo ir būklės. Paprastai visi pavieniui augantys stambesni augalai atvirame smėlyne būna apgyventi šios rūšies drugių vikšrų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra natūrali kopų sukcesija (atvirų plotų apaugimas žoliniais augalais), kopų apsodinimas, intensyvi rekreacija atviruose pajūrio smėlynuose. Pustomų kopų zonoje rūšis išnyksta mitybinius augalus užnešus smėliu.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis et al., 1990; Ivinskis, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Distributed only in the Baltic Sea coastal zone in dunes from Nida to Būtingė. In suitable habitat, populations are abundant. The distribution and abundance of this species correlates to the distribution of the host plant. Overgrowing and natural succession of dunes are the main threats.

Autorius – Povilas Ivinskis

Pajūrinė kukulija

Cucullia balsamitae Boisduval, 1840

Pelėdgalviai (Noctuidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Rytų Europoje (Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje) ir Azijos stepėse. Lietuva yra šiaurinėje arealo dalyje, rūšis aptinkama tik pajūryje, daugiausia Kuršių nerijoje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio drugys su ilgais, siaurais šviesiai pilkais priekiniais sparnais, nusėtais smulkiais tamsiais brūkšneliais. Sparnų pamatas pilkas su ilgu siauru juodu brūkšniu, sparnų priekinis kraštas su gelsvu atspalviu, sparnų išorinis kraštas tiesus, į viršūnę smailėjantis, apatiniai sparnai tamsiai pilki, galva su storu, smailėjančiu kuodu, nukreiptu į priekį. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų siekia 42–45 mm. Priekinių sparnų viršutiniame pakraštyje yra matomas skiriamasis rūšies požymis – siaura, šviesiai gelsva juostelė. Drugio kūnas torpedos formos, smailėjantis, apaugęs pilkšvais plaukeliais. Tiek pajūrinės kukulijos sparnų forma, tiek kūnas rodo ją esant gerą skrajūnę. Vikšrai yra kukulijoms būdingos išvaizdos: su oranžine linija per nugarą ir dviem eilėmis grupėmis išsidėsčiusių juodų taškų kūno šonuose, kojų pamatinėje dalyje yra po didelę oranžinę dėmę. Per metus išsivysto viena drugių karta. Vikšrai minta vanagių, saliavų, bitkrėslių lapais ir žiedais. Lėliukė žiemoja kokone žemėje. Drugiai skraido nuo liepos mėn. iki rugpjūčio mėn. vidurio ir yra aktyvūs naktį. Pajūrinė kukulija yra stepinė rūšis, visame savo areale tinkamose buveinėse aptinkamos izoliuotos šių drugių populiacijos. Tipingos šios rūšies buveinės – atviros, sausos, gerai saulės įšildomos, smėlėtos vietovės su skurdžia augalija. Lietuvoje pajūrinių kukulijų aptinkama pajūrio kopų buveinėse. Drugiai stebimi retai. Vikšrai stebimi besimaitinantys ant vanagių – pagrindinio pajūrinės kukulijos mitybinio augalo.

Populiacijos gausumas. Populiacijos gausumas nepakankamai ištirtas. Manoma, kad pastaruosius 40 metų populiacijos būklė nepakito. Pajūrinė kukulija aptinkama labai retai, stebimi pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Atvirų plotų užsodinimas, ištrypimas, natūralios sukcesijos gali turėti įtakos rūšies gausumui.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Distributed along the Baltic Sea from Nida to Būtingė, this species is very rare. The main threats are forest management, overgrowth of habitat and natural succession of dunes.

Autorius – Povilas Ivinskis

Pajūrinis stiebinukas

Mesoligia literosa (Haworth, 1809)

Pelėdgalviai (Noctuidae)

Drugiai (Lepidoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Centrinėje Azijoje iki Himalajų.

Lietuvoje aptinkama tik pajūryje.

Nuotraukos autorius – Povilas Ivinskis

Biologija ir ekologija. Nedidelis pelėdgalvis. Išskleistų sparnų ilgis yra 23–30 mm. Krūtinė apaugusi tamsiai rudais tankiais plaukeliais, pilvelis apaugęs pilkšvais plaukeliais. Priekiniai sparnai violetiškai pilki su daliniu rožiniu rudos spalvos atspalviu. Vidurinėje priekinių sparnų dalyje yra abiejose pusėse išsigaubusi plati tamsesnė juosta, kuri apatinėje dalyje yra apvesta juodu brūkšniu. Priekinės sparno dalies vidinėje pusėje yra siaura šviesesnė su tamsiu plonu apvadu inksto formos dėmė, nukreipta įstrižai į viršų. Išoriniame priekinio sparno krašte yra plati, vertikali pilkšva inksto formos dėmė, pusė jos kontūro apvesta plona tamsia linija. Apatiniai sparnai vienspalviai – tamsiai pilki. Apatinė sparnų pusė be aiškaus rašto, pilkšvai balsva. Šios rūšies drugiams yra būdingos išvaizdos variacijos, skiriasi rašto ir sparnų spalvos intensyvumas. Vikšrai gelsvi su dviem tamsesnėmis šoninėmis linijomis, vikšrų galva ir krūtinės plokštelė juodai rudos. Vikšrai iš kiaušinių išsirita rugpjūčio mėn., jie maitinasi įvairių miglinių augalų – smiltlendrių, rugiaveidžių, eraičinų ir kt. – stiebuose. Žiemoja vikšrai mitybiniame augale. Peržiemoję vikšrai toliau maitinasi iki birželio mėn. Vikšrai lėliukėmis virsta mitybinių augalų stiebuose. Drugiai skraido liepos–rugpjūčio mėn. ir yra aktyvūs naktį. Pajūrinis stiebinukas gyvena sausose, atvirose pajūrio kopų buveinėse.

Populiacijos gausumas. Pajūrinio stiebinuko populiacija negausi; naudojant šviesos gaudykles, kasmet stebima tik po keliolika drugių.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė rūšiai yra buveinių kokybės pokyčiai, buveinių praradimas: buveinių užaugimas sumedėjusiais augalais dėl natūralios sukcesijos, kopų užsodinimas, ištrypimas. Intensyviai lankomose pajūrio buveinėse pajūrinių stiebinukų neaptinkama.

Informacijos šaltiniai: Kazlauskas, 1984; Ivinskis et al., 1990; Ivinskis, 2004.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. A rare species in Lithuania that lives only along the seashore of the Baltic Sea. Threats are not clear, but natural succession, forestation of dunes and impact of visitors are important to species decline.

Autorius – Povilas Ivinskis

Gauruotoji skolija

Scolia hirta (Schrank, 1781)

Skolijos (Scoliidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinės ir Pietų Europos šiaurėje iki Pietų Estijos, Kaukaze, Eurazijos stepių ir miškastepių biomuose rytuose iki Užbaikalės, pietuose arealas siekia Turkmėniją, Iraną, Šiaurės Afriką.

Lietuvoje daugiausia subpopuliacijų žinoma pietinėje šalies dalyje: Varėnos r., taip pat Druskininkų sav. ir Lazdijų r.; pavieniui stebėta Jurbarko, Molėtų ir Vilniaus r.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio, kresna, šeriuota vapsva su dviem plačiais geltonais raiščiais ant pilvelio tergitų; kojos santykinai trumpos ir storos, pritaikytos rausti. Patelė žemėje suranda Cetonia ar Protaetia genties auksavabalio lervą, geluonimi ją paralyžiuoja, suformuoja aplink ją kiaušinio pavidalo kamerą, ant pilvelio padeda kiaušinį ir palieka – pradeda medžioti kitas lervas. Iš kiaušinio išsiritusi vapsvos lerva vystosi kaip ektoparazitoidas. Suėdusi šeimininką, ji susuka kokoną, kuriame žiemoja; pavasarį virsta lėliuke, iš kurios netrukus išsirita suaugėlis. Lietuvoje skolijos daugiausia skraido liepos–rugpjūčio mėn., bet pavienių individų galima aptikti nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo.

Šiaurinėje arealo dalyje, įskaitant Lietuvą, tai stenotopinė rūšis, susijusi su kseroterminėmis buveinėmis. Gyvena nesusivėrusiose smiltpievėse, stepinėse ir karbonatinių smėlynų pievose, kurios natūraliai susiformuoja pušynų gaisravietėse, ekstensyviai ganomuose ir erozijos ardomuose šlaituose.

Populiacijos gausumas. Rūšis negausi, įprastai aptinkama pavieniui; tinkamiausiose buveinėse 500 m transektoje stebėta iki 25 individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: intensyvėjanti žemdirbystė, stepinių pievų apleidimas (neganymas ir nešienavimas) bei jo nulemti sukcesiniai pokyčiai – apaugimas krūmais ir medžiais, tinkamų buveinių apsodinimas medžiais bei pušynų gaisrų, kaip pagrindinio nesusivėrusias smiltpieves formuojančio gamtinio veiksnio, slopinimas ir stygius.

Informacijos šaltiniai: Budrys, Budrienė, 2017.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. This species is mostly found in southern Lithuania, though there are a few records in eastern (Molėtai district) and south-western (Jurbarkas district) parts of the country. This wasp species inhabits sandy xerotermic habitats with sparse vegetation, particularly open Corynephorus grasslands on inland dunes. The main threat is a loss of suitable early-successional habitats due to their afforestation and erosion prevention measures, as well as a lack of disturbances, particularly the lack and suppression of pine forest wildfires.

Autorius – Eduardas Budrys

Didžioji auksavapsvė

Parnopes grandior (Pallas, 1771)

Auksavapsvės (Chrysididae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B1ab(i,ii,iii,iv)+2ab(i,ii,iii,iv)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Vakarų Azijoje rytuose iki Irano ir Irako. Centrinėje Europoje laikoma labai reta, sparčiai nykstančia rūšimi. Pietų Lietuvoje yra šiaurinė arealo riba.

Lietuvoje labai reta. Žinomos trys radavietės Druskininkų sav., Varėnos ir Šalčininkų r. (Gerdašiai, Perloja, Girdžiūnai). XX a. pirmojoje pusėje buvo aptikta dar ir Vilniaus apylinkėse, bet išnyko.

Nuotraukos autorius – Giedrius Švitra

Biologija ir ekologija. Santykinai stambi (maždaug 1 cm) ryškiaspalvė vapsva. Galva, krūtinė ir pilvelio pirmasis segmentas melsvai žali su metalo žvilgesiu; likusi pilvelio dalis raudona.

Ilgažandžio bembikso (Bembix rostrata) parazitoidas, gyvenantis šių žiedvapsvių lizdų kolonijose. Kartu su šeimininku aptinkamas laikinose ankstyvų sukcesijos stadijų buveinėse – nesusivėrusiose smiltpievėse ir karbonatinių smėlynų pievose, kurios natūraliai susiformuoja pušynų gaisravietėse ir erozijos ardomuose šlaituose ir pamažu užauga mišku. Dažniau pasitaiko vietose su atviro smėlio plotais; antropogeniniame kraštovaizdyje aptinkamas prie lauko keliukų, po elektros perdavimo linijomis ar smėlio karjeruose.

Lietuvoje suaugėliai stebėti liepos mėn. Patelė smėlyje esančiame šeimininko lizde padeda kiaušinį, iš kurio išsiritusi auksavapsvės lerva laukia, kol šeimininko lerva baigs vystytis ir supins kokoną. Tuomet ji šeimininko lervą suėda, po to jos kokone pina savo kokoną, kuriame žiemoja. Suaugėlis išsirita kitų metų vasarą.

Populiacijos gausumas. Žinomose radavietėse aptikta pavienių individų. Dėl nežinomų priežasčių didžioji auksavapsvė yra mažiau paplitusi už savo šeimininką ir aptinkama tik nedaugelyje ilgažandžio bembikso lizdų kolonijų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra tinkamų buveinių sukcesinis užaugimas, užsodinimas mišku ir tas buveines suformuojančių trikdžių stoka: gamtinių gaisrų slopinimas ir stygius, erozijos prevencija, karjerų rekultivavimas. Rūšies apsaugai būtina žinomų subpopuliacijų buveinėse stabdyti sukcesiją, pašalinant medžius ir krūmus, ekstensyviai ganyti gyvulius; nesiimti priešerozinių priemonių smėlinguose šlaituose; neatsodinti pušynų gaisraviečių, kad jose formuotųsi rūšiai tinkamos nesusivėrusios smiltpievės.

Informacijos šaltiniai: Orlovskytė, Budrienė, Budrys, 2010.

Kolekcijos: GTC EI, VU ZM.

Summary. At the northern limit of the species distribution range, three sub-populations are known in southern Lithuania. This cuckoo wasp is found in the nest colonies of its host Bembix rostrata in early-successional open siliceous grasslands, though is considerably scarcer than the host. The main threats are afforestation and lack of disturbances, such as forest wildfires on sandy terrains, which would induce succession and provide suitable habitats.

Autorius – Eduardas Budrys

Kopinė smiltvapsvė

Podalonia luffii Saunders, 1903

Smiltvapsvės (Sphecidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN 2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų Palearktikos stepėse iki Altajaus kalnų rytuose. Vakarų Europoje aptinkama palei Atlanto vandenyno, Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantes, taip pat Centrinėje Europoje; šiaurėje arealas siekia Pietų Švediją ir Estiją.

Lietuvoje gyvena Kuršių nerijoje (Nidos apylinkėse ir Naglių rezervate) bei žemyninėje pajūrio dalyje (Nemirsetoje, Šaipiuose, Šventojoje), taip pat aptikta Jonavos r. (Gaižiūnų kariniame poligone) ir Šalčininkų r. (Rūdninkų kariniame poligone).

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Ši smiltvapsvė panaši į dažną Lietuvoje šeriuotąją smiltvapsvę (Podalonia hirsuta), tačiau smulkesnė, apaugusi šviesesniais plaukeliais. Rūšis nepasižymi dideliu vislumu, todėl populiacijos lėtai atsikuria. Lietuvoje suaugėliai skraido birželio–liepos mėn. Patelė po susiporavimo medžioja drugių vikšrus: geluonimi paralyžiavusi vikšrą, nutempia jį į smėlyje išraustą ir padarytą lizdą, kuriame ant grobio padeda kiaušinį. Užkasusi urvelį, smiltvapsvė tęsia medžioklę ir rausia naujus lizdus. Po poros dienų lizde iš kiaušinio išsiritusi lerva maždaug per savaitę vikšrą suėda ir susuka kokoną, kuriame žiemoja. Pavasarį virsta lėliuke, iš kurios netrukus išsirita vapsva. Suaugėliai minta nektaru.

Stenotopinė rūšis. Lietuvoje jai būdingos buveinės yra kopų sukcesijos vėlyvoji baltųjų kopų ir ankstyvoji pilkųjų kopų stadijos. Be jų, gyvena žemyninių kopų nesusivėrusiose smiltpievėse, jei jose yra atviro smėlio plotų. Tokios buveinės taip pat natūraliai susikuria pušynų gaisravietėse ir erozijos ardomuose žemyninių kopų šlaituose; tinkamos antropogeninės kilmės buveinės susiformuoja naudojamuose kariniuose poligonuose.

Populiacijos gausumas. Populiacijos gausumo pokyčiai nėra ištirti. Tinkamose buveinėse skraidant suaugėliams buvo stebima nuo vieno iki penkių individų 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai – natūralios pajūrio kopų sukcesijos sutrikdymas, smiltpievių apsodinimas medžiais žemyninėse kopose, taip pat vakarų taigai ir kerpiniams pušynams būdingų natūralių miško gaisrų, kaip pagrindinio nesusivėrusias smiltpieves formuojančio gamtinio veiksnio, stoka.

Rūšies apsaugai Lietuvoje būtina pajūryje neapsodinti medžiais atvirų vietų, kuriose potencialiai formuotųsi naujos pustomos kopos, o žemyninių kopų kraštovaizdyje neapsodinti gaisraviečių, kuriose galėtų susiformuoti rūšiai tinkamos nesusivėrusių smiltpievių buveinės.

Informacijos šaltiniai: Budrys, 1992.

Kolekcijos: GTC EI

Summary. In Lithuania, this species inhabits grey dunes of the Curonian spit and the continental Baltic Sea coast, as well as in sandy habitats with open Corynephorus grasslands in military training areas in Jonava and Šalčininkai districts. The main threat is habitat loss due to afforestation and lack of disturbance that provides the early-successional habitats for this species, particularly the lack and suppression of pine forest wildfires.

Autorius – Eduardas Budrys

Ilgažandis bembiksas

Bembix rostrata (Linnaeus, 1758)

Žiedvapsvės (Bembicidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje (iki Uralo rytuose), išskyrus Britų salas, Suomiją, Balkanuose aptikta tik Kroatijoje, taip pat Centrinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje (Maroke, Alžyre, Vakarų Sacharoje), Mongolijoje, Kinijoje.

Lietuvoje riboto paplitimo rūšis. Paplitimas stipriai fragmentiškas, aptinkama tinkamose buveinėse, dažniau pajūrio regionuose ir Pietų Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Selemonas Paltanavičius

Biologija ir ekologija. Ilgažandis bembiksas yra 15–24 mm ilgio plėviasparnis vabzdys, jo pilvelis dryžuotas geltonais ir juodais dryžiais, kojos geltonos, krūtinė ruda, apaugusi plaukeliais, viršutinė lūpa ištįsusi į siaurą snapelį.

Stenotopinė rūšis, būdinga nesusivėrusių smėlynų ir smiltpievių, smėlingų ganyklų, nedidelių smėlėtų šlaitų buveinėms. Suaugėliai lanko augalų žiedus, minta notrelinių, pupinių, gvazdikinių ir kt. augalų žiedų nektaru. Ilgažandžiai bembiksai tinkamose vietose sudaro lizdų kolonijas. Kolonijos įrengiamos gerai saulės įšildomose ir apšviestose vietose. Iki 20 cm ilgio urvelius lengvoje smėlėtoje dirvoje išrausia patelės, viename lizde vystosi viena lerva. Patelė į lizdą atneša pagautą auką – stambią musę (Tachinidae, Muscidae, Tabanidae, Syrphidae) ir padeda kiaušinį. Kai išsiritusi iš kiaušinio ilgažandžio bembikso lerva musę suėda, patelė atneša kitą, taip ji savo lervą maitina, kol ši užauga. Paprastai viena patelė išmaitina ne daugiau kaip dešimt lervų. Baigusi vystytis lerva susuka kokoną, kuriame žiemoja. Pavasarį virsta lėliuke, birželio pabaigoje–liepos pradžioje išsirita suaugėlis. Dėl mažo vislumo išnykusios bembiksų populiacijos sunkiai atsikuria.

Populiacijos gausumas. Populiacijų gausumas, jos pokyčiai mažai ištirti. Lietuvoje ilgažandžio bembikso populiacija stipriai fragmentiška. Kai kuriose, iki 2007 m. žinomose, buveinėse išnyko, pakitus buveinių kokybei. Didžiausiose kolonijose aptinkama iki šimto individų, dažniausiai aptinkamos 10–50 individų kolonijos.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė – buveinių kokybės pokyčiai: atvirų plotų užaugimas arba apsodinimas medžiais, smėlėtų vietų žolinės dangos susivėrimas. Siekiant išsaugoti ilgažandžių bembiksų buveines, būtina išlaikyti atvirus nesusivėrusios žolinės dangos smėlynų plotus.

Informacijos šaltiniai: Budrys, 1992; Staponkus, Barčkutė, 2009.

Kolekcijos: GTC EI.

Summary. Bembix rostrata is a stenotopic crabronid wasp species, which is found nesting in sandy habitats with bare soil or sparse vegetation, exposed to the sun. An uncommon species, mostly distributed in southern and western Lithuania, the main threat is the loss of suitable habitats as a result of natural succession or afforestation of dry grasslands.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Stepinė gauruotakojė bitė

Dasypoda argentata Panzer, 1809

Alyvbitės (Melittidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B1ab(ii,iii)+2ab(ii,iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europos stepių ir miškastepių zonoje ir Artimuosiuose Rytuose nuo Ispanijos vakaruose iki Volgos baseino ir Irano rytuose bei Pietų Švedijos ir Lietuvos šiaurėje. Per Lietuvą eina šiaurinė arealo riba.

Lietuvoje tinkamose buveinėse aptinkama Druskininkų sav., Alytaus ir Varėnos r., aptikta ir Molėtų r.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Už medunešę kiek stambesnė bitė. Patelė nesunkiai atpažįstama iš rusvų plaukelių raiščio pilvelio gale ir labai ilgais, tankiais, tamsiai rudais plaukeliais apžėlusių užpakalinių kojų, kuriomis į lizdą neša žiedadulkes. Gyvena pavieniui – kiekviena patelė žemėje išrausia atskirą urvelį. Nuo pagrindinio urvelio į šonus iškasamos šoninės galerijos, vedančios į vieną ar kelias kiaušinio pavidalo kameras – narvelius palikuonims vystytis. Į kiekvieną narvelį sunešamas žiedadulkių kamuolėlis, ant kurio padedamas kiaušinis; po to įėjimas į narvelį, o vėliau ir įėjimas į lizdą užpilami žeme. Lervos vystosi ėsdamos suneštas žiedadulkių atsargas; savo narveliuose jos lieka žiemoti. Suaugėliai išsirita kitų metų vasarą, aktyvūs jie būna liepos–rugpjūčio mėn.

Stenotopinė rūšis, populiacijų paplitimas fragmentiškas. Lietuvoje ši bitė gyvena stepinėse pievose, kuriose auga mitybiniai augalai – gelsvosios žvaigždūnės ir yra lizdams daryti tinkamų erozijos ardomų šlaitų ar kitokių smėlio ar žvyro grunto su reta augalija plotų.

Populiacijos gausumas. Pietų Lietuvoje tinkamose buveinėse nereta, bet populiacijos pasiskirsčiusios fragmentiškai. Nemuno slėnio pievose, kuriose auga žvaigždūnės, stebėta iki penkiolikos individų 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: intensyvėjanti žemdirbystė, stepinių pievų apleidimas, neganymas ir nešienavimas bei jų nulemti buveinių sukcesiniai pokyčiai, apaugimas krūmais ir medžiais; taip pat buveinių apželdinimas, erozijos prevencija šlaituose.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. In Lithuania, the sub-populations of Dasypoda argentata are at the northern distribution limit of the species. It has been recorded mostly in southern Alytus, Druskininkai and Varėna municipalities, though it has been found once also in Molėtai district in north-eastern Lithuania. This species inhabits semi-natural dry grasslands with Scabiosa ochroleuca. The main threat is loss of suitable habitats due to intensification of agriculture, erosion prevention measures and afforestation or natural succession due to abandonment and lack of extensive grazing or mowing.

Autorius – Eduardas Budrys

Sieninė gaurabitė

Anthophora plagiata (Illiger, 1806)

Tikrosios bitės (Apidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje (šiaurėje siekia Švediją), taip pat Kaukazo, Turkijos ir Šiaurės Afrikos kalnuose. Vakarų ir Šiaurės Europoje arealas fragmentiškas; Belgijoje, Nyderlanduose, Slovėnijoje ir Suomijoje laikoma išnykusia.

Lietuvoje ši rūšis buvo stebėta įvairiose šalies dalyse: nuo Lazdijų ir Vilniaus iki Skuodo r. Pakartotinė paieška anksčiau stebėtų lizdų kolonijų vietose Birštono sav. ir Radviliškio r. nedavė rezultatų; matyt, šių bičių kolonijos, pasikeitus sąlygoms, greitai išnyksta.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Kresna bitė, dydžiu ir kūno forma panaši į nedidelę kamanę; patelė juoda su rausvai rudu pilvelio galu, patinas pilkšvai rusvas. Gyvena kolonijomis, tačiau kiekviena patelė molyje išgremžia atskirą urvelį. Įėjimas į lizdą gali būti su nulipdytu iš molio storu žemyn nulenktu vamzdeliu. Pagrindinio urvelio gale įrengiamos eilės ar grupės kamerų – narvelių palikuonims vystytis, kurios pripildomos žiedadulkių, į kiekvieną padedama po kiaušinį. Vėliau įėjimas į lizdą užlipdomas moliu, panaudojant ir įėjimo vamzdelio medžiagą. Lervos vystosi ėsdamos suneštas žiedadulkių atsargas; savo narveliuose jos lieka žiemoti. Suaugėliai išsirita kitų metų vasaros pradžioje; patinai pradeda skraidyti birželio mėn., patelės Lietuvoje stebėtos liepos mėn.

Stenotopinė rūšis, gyvenanti kolonijomis stačiuose erozijos ardomuose molio ar priemolio skardžiuose, taip pat gali apsigyventi drėbtinių pastatų molio sienose ir molio karjeruose. Žiedadulkes dažniausiai renka iš agurklinių, ankštinių ir lūpažiedžių augalų žiedų.

Populiacijos gausumas. Reta, labai fragmentiškai paplitusi, neilgalaikes kolonijas formuojanti rūšis. Dažniausiai stebėti pavieniai individai; tinkamose buveinėse prie lizdų kolonijų stebėta iki penkių patelių vienu metu.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: erozijos prevencija ir jos sukeltas sukcesinis skardžių apaugimas žoline ar miško augalija, eroduojančių molingų šlaitų apželdinimas, drėbtinių statinių griovimas ar sunykimas, molio karjerų rekultivacija.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. In Lithuania, this species has a very fragmented distribution across the country. Colonies have been observed on the Škėvonys escarpment (Birštonas municipality) and on the walls of old loam buildings. The main threat is a loss of suitable nesting habitats due to erosion prevention measures on loam cliffs, the destruction or abandonment of old loam buildings, recultivation of clay quarries and intensification of agriculture.

Autorius – Eduardas Budrys

Dedešvinė tetralonija

Tetralonia malvae (Rossi, 1790)

Tikrosios bitės (Apidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų Palearktikoje nuo Ispanijos pietvakariuose iki Lietuvos šiaurėje, Kaukazo, Turkijos, Irako ir Egipto pietryčiuose. Šiaurinėje arealo dalyje paplitimas labai fragmentiškas.

Lietuvoje žinomos trys subpopuliacijos Lazdijų ir Varėnos r.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Kresna, už medunešę vos stambesnė bitė su plačiais trumpų tankių plaukelių raiščiais ant pilvelio; patinas su ilgesnėmis nei pusė kūno antenomis. Gyvena pavieniui, patelė smėlyje išrausia urvelį. Iš pagrindinio urvelio žemyn patelė iškasa šulinėlius – narvelius palikuonims vystytis; šie narveliai pripildomi žiedadulkių, į kiekvieną padedama po kiaušinį. Po to įėjimai į narvelius, o vėliau ir įėjimas į lizdą užpilami smėliu. Lervos vystosi, ėsdamos suneštas žiedadulkių atsargas; savo narveliuose jos lieka žiemoti. Suaugėliai išsirita kitų metų vasarą; Lietuvoje patinai stebėti liepos mėn., patelės liepos ir rugpjūčio mėn.

Stenotopinė rūšis, gyvenanti kseroterminėse smėlingose erozijos ar antropogeninių veiksnių pažeistose buveinėse su netankia ruderaline ar pionierine augalija, kurios sudėtyje yra žiedadulkių teikiančių augalų, daugiausia įvairių dedešvų. Rečiau šios rūšies bitės lanko dirvines buožaines, agurklinius ir graižažiedžius augalus.

Populiacijos gausumas. Reta, pavieniui aptinkama rūšis. Tinkamose buveinėse stebėta iki aštuonių suaugėlių 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: erozijos prevencija smėlinguose šlaituose, sausų smėlingų dykviečių apželdinimas medžiais, urbanizacija.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: KZM.

Summary. Southern Lithuania is the northern distribution limit of Tetralonia malvae; there are three sub-populations known in the Lazdijai and Varėna districts. This bee species inhabits semi-natural xerotermic grasslands with sparse vegetation that includes species of Malva and related genera. The main threat is a loss of suitable habitats due to intensification of agriculture, abandonment of dry meadows and pastures, afforestation, erosion prevention measures and urbanization.

Autorius – Eduardas Budrys

Katilėlinė smėliabitė

Andrena curvungula Thomson, 1870

Smėliabitės (Andrenidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Rytų Europoje (pietinėje Europos dalyje aptinkama kalnuose), Kaukaze, Turkijoje, rytuose iki Kazachijos, šiaurėje retai iki Pietų Švedijos ir Latvijos.

Lietuvoje aptikta tik pietinėje šalies dalyje, Kalvarijos sav., Lazdijų ir Varėnos r.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio bitė su būdingais rusvais žvyniškais plaukeliais ant nugarėlės. Gyvena pavieniui – kiekviena patelė žemėje išrausia atskirą urvelį. Nuo pagrindinio urvelio į šonus iškasamos kiaušinio pavidalo šoninės kameros – narveliai palikuonims vystytis, kurių sienelės padengiamos skystu vašku. Kiekviename narvelyje patelė suformuoja žiedadulkių kamuolėlį, ant kurio padeda kiaušinį; po to įėjimas į narvelį, o vėliau ir įėjimas į lizdą užpilami žeme. Lervos vystosi, ėsdamos suneštas žiedadulkių atsargas; savo narveliuose jos lieka žiemoti. Suaugėliai išsirita kitų metų vasarą; patinai pradeda skraidyti gegužės pabaigoje, patelės birželį.

Stenotopinė sausų pievų rūšis, populiacijos paplitusios fragmentiškai. Lietuvoje ši bitė aptikta pusiau atvirose šlaitų ar medžiais apaugusių sausų ganyklų buveinėse, kuriose gausiai auga mitybiniai augalai – įvairūs katilėliai ir yra lizdams įrengti tinkamų eroduojančių atviro lengvo grunto plotų su išretėjusia žoline augalija.

Populiacijos gausumas. Reta rūšis. Tinkamose buveinėse ant mitybinių augalų stebėta iki aštuonių individų 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: intensyvėjanti žemdirbystė, ganyklų apleidimas, su juo susijusi natūrali sukcesija, pievų apaugimas krūmynais ir medžiais, taip pat atvirų buveinių apželdinimas, erozijos prevencija.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: KZM.

Summary. This species has been recorded in southern Lithuania, specifically in Alytus, Druskininkai and Varėna municipalities. The species mostly inhabits semi-natural, extensively managed dry wooded grasslands rich in Campanula, with sandy patches as nesting sites. The main threat is a loss of suitable habitats due to intensification of agriculture, abandonment and lack of extensive grazing or mowing, afforestation and erosion prevention measures.

Autorius – Eduardas Budrys

Ilganosė smėliabitė

Andrena nasuta Giraud, 1863

Smėliabitės (Andrenidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietryčių Europoje nuo Vokietijos ir Italijos vakaruose iki Ukrainos, Kaukazo regiono ir Turkijos rytuose; paplitimas fragmentiškas. Šiaurinė paplitimo riba eina per Pietų Lietuvą ir Baltarusiją.

Lietuvoje aptikta tik pietinėje šalies dalyje, Alytaus, Lazdijų ir Varėnos r.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio, juosva bitė su nedaug šviesių plaukelių ant nugarėlės, nuo kitų smėliabičių atskiriama pagal būdingą pailgėjusią apatinę galvos dalį. Gyvena pavieniui – kiekviena patelė žemėje išrausia atskirą urvelį. Nuo pagrindinio urvelio į šonus iškasamos kiaušinio pavidalo šoninės kameros – narveliai palikuonims vystytis, kurių sienelės padengiamos skystu vašku. Kiekviename narvelyje patelė suformuoja žiedadulkių kamuolėlį, ant kurio padeda kiaušinį; po to įėjimas į narvelį, o vėliau ir įėjimas į lizdą užpilami žeme. Lervos vystosi, ėsdamos suneštas žiedadulkių atsargas; savo narveliuose jos lieka žiemoti. Suaugėliai išsirita kitų metų vasarą; patinai pradeda skraidyti birželio pradžioje, patelės aktyvios birželio ir liepos mėn.

Stenotopinė rūšis, gyvenanti miškastepių tipo kraštovaizdyje, kuriame tarp lapuočių miškų yra sausų stepinių pievų. Lietuvoje aptinkama kseroterminėse žvyringo priemolio buveinėse, kuriose auga mitybiniai augalai – vaistiniai godai ir yra erozijos ardomų atviro grunto plotų be ištisinės žolinės augalijos, tinkamų lizdams įrengti.

Populiacijos gausumas. Reta rūšis. Tinkamose buveinėse ant mitybinių augalų stebėta iki vienuolikos patinų ir iki penkių patelių 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: intensyvėjanti žemdirbystė, sausų ganyklų apleidimas, su juo susijusi natūrali sukcesija bei pievų apaugimas krūmynais ir medžiais, taip pat atvirų buveinių apželdinimas, erozijos prevencija ir urbanizacija.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: KZM.

Summary. This species has been recorded in southern Lithuania, specifically in Alytus, Druskininkai and Varėna municipalities. This bee species inhabits semi-natural xerothermic grasslands on gravelly loam, rich in Anchusa officinalis, with bare ground patches suitable for nesting. The main threat is a loss of suitable habitats due to intensification of agriculture, abandonment of dry pastures, afforestation and erosion prevention measures.

Autorius – Eduardas Budrys

Raukšlėtoji smėliabitė

Andrena rugulosa Stoeckhert, 1935

Smėliabitės (Andrenidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

CR B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Pietų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, nuo Prancūzijos vakaruose iki Kaukazo, Turkijos ir Irano rytuose; paplitimas fragmentiškas. Šiaurinė paplitimo riba eina per Pietų Lietuvą.

Lietuvoje vienintelė žinoma populiacija aptikta Kapiniškiuose (Varėnos r.).

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Smulki (daug mažesnė už medunešę), tamsiai pilka, negausiai plaukuota bitė. Gyvena pavieniui: kiekviena patelė žemėje išrausia atskirą urvelį. Nuo pagrindinio urvelio į šonus iškasamos kiaušinio pavidalo šoninės kameros – narveliai palikuonims vystytis. Kiekviename narvelyje patelė suformuoja žiedadulkių kamuolėlį, ant kurio padeda kiaušinius; po to įėjimas į narvelį, o vėliau ir įėjimas į lizdą užpilami žeme. Lervos vystosi ėsdamos suneštas žiedadulkių atsargas, po to virsta lėliukėmis, kurios išsivysto į suaugusias bites; šios savo narveliuose lieka žiemoti ir išlenda iš lizdų kitų metų ankstyvą pavasarį. Patinai pradeda skraidyti balandžio viduryje, patelės aktyvios nuo balandžio pabaigos iki gegužės antrosios pusės.

Stenotopinė rūšis, aptinkama nesusivėrusiose smiltpievėse ir karbonatinių smėlynų pievose, kuriose auga mitybiniai augalai – smiltyniniai laibeniai.

Populiacijos gausumas. Reta rūšis. Lietuvoje žinomos populiacijos buveinėje ant mitybinių augalų stebėta iki šešiolikos patelių 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: intensyvėjanti žemdirbystė, sausų ganyklų apleidimas, su juo susijusi natūrali sukcesija ir pievų apaugimas krūmynais ir medžiais, taip pat atvirų buveinių apželdinimas medžiais, erozijos prevencija, gaisrų stygius ir jų slopinimas.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: KZM.

Summary. The sub-population of Andrena rugulosa in southern Lithuania is at the northern distribution limit of the species; the species occurs at a single known site near Kapiniškiai (Varėna district). This bee inhabits semi-natural, extensively managed dry calcareous grasslands with Alyssum gmelinii as a pollen source and patches of bare ground as nesting sites. The main threat is a loss of suitable habitats due to intensification of agriculture, abandonment of dry pastures, lack and suppression of pine forest wildfires, afforestation and erosion prevention.

Autorius – Eduardas Budrys

Šverino smėliabitė

Andrena suerinensis Friese, 1884

Smėliabitės (Andrenidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

EN B1ab(iii)+2ab(iii)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų Europoje nuo Portugalijos iki Ukrainos. Šiaurinė arealo riba siekia Pie­tų Lietuvą.

Lietuvoje žinomos populiacijos Varėnos r., Gudakiemio ir Ilgininkų bei Marcinkonių apylinkėse; taip pat buvo aptikta Vilniaus apylinkėse.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio rusva, kiek į medunešę panaši bitė. Gyvena pavieniui – kiekviena patelė žemėje išrausia atskirą urvelį. Nuo pagrindinio urvelio į šonus iškasamos kiaušinio pavidalo šoninės kameros – narveliai palikuonims vystytis, kurių sienelės padengiamos skystu vašku. Kiekviename narvelyje patelė suformuoja žiedadulkių kamuolėlį, ant kurio padeda kiaušinį; po to įėjimas į narvelį, o vėliau ir įėjimas į lizdą užpilami žeme. Lervos vystosi, ėsdamos suneštas žiedadulkių atsargas; savo narveliuose jos lieka žiemoti. Suaugėliai išsirita kitų metų pavasarį; patinai pradeda skraidyti gegužės viduryje, patelės aktyvios nuo birželio pradžios iki liepos pradžios.

Stenotopinė rūšis, susijusi su atviromis vidutinio drėgnumo pievų buveinėmis, kuriose yra erozijos veikiamų plotų, apaugusių ruderaline ar pionierine augalija. Žiedadulkes renka ant kryžmažiedžių ir graižažiedžių augalų žiedų.

Populiacijos gausumas. Reta rūšis. Tinkamose buveinėse ant mitybinių augalų žiedų stebėta iki dvidešimt individų 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: intensyvėjanti žemdirbystė, ganyklų apleidimas, su juo susijusi natūrali sukcesija ir pievų apaugimas krūmynais ir mišku, atvirų buveinių apželdinimas, erozijos prevencija ir urbanizacija.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: KZM.

Summary. In Lithuania, this species is at its northern distribution limit. There are a few populations known in the Varėna district and a few specimens have been collected in the environments of Vilnius. This bee species inhabits semi-natural mesic grasslands with bare ground patches suitable for nesting. The main threat is a loss of suitable habitats due to intensification of agriculture, abandonment of meadows and pastures, afforestation, erosion prevention measures and urbanization.

Autorius – Eduardas Budrys

Baltijos šilkabitė

Colletes caspicus Morawitz, 1874

Šilkabitės (Colletidae)

Plėviasparniai (Hymenoptera)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinės ir Rytų Europos pietinėse dalyse, Užkaukazėje, Irane, Centrinėje Azijoje ir Kinijoje (rytuose iki Vidinės Mongolijos). Paplitimas fragmentiškas.

Lietuvoje aptikta tik Baltijos pajūryje, Kuršių nerijoje, prie Juodkrantės ir Pervalkos.

Nuotraukos autorius – Eduardas Budrys

Biologija ir ekologija. Nedidelė (mažesnė už medunešę) bitė su ryškiais šviesiais raiščiais ant pilvelio. Urvelius išrausia smėlyje, juose įrengia į celofaną panašia plėvele vienas nuo kito atskirtų narvelių, skirtų lervoms vystytis, eiles. Į kiekvieną narvelį prineša lervai maitintis skirtos santykinai skystos žiedadulkių ir nektaro tešlos, į kurią padeda kiaušinį. Užaugusios lervos savo narveliuose lieka žiemoti; suaugėliai išsirita kitų metų vasarą. Patinai pradeda skraidyti birželio pabaigoje, patelės – liepos mėn.

Stenotopinė rūšis. Lietuvoje gyvena atvirose Baltijos pajūrio buveinėse, palvėse ir pilkosiose kopose. Žiedadulkes renkančios patelės stebėtos ant tokių genčių augalų, kaip austėja, šilokas, barkūnas.

Populiacijos gausumas. Dažniausiai aptinkama pavienių individų. Tinkamose kopų buveinėse ant mitybinių augalų stebėta iki šešiolikos individų 500 m transektoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių pokyčiai ir jų kokybę bloginantys veiksniai: erozijos prevencija pilkosiose kopose, jų apželdinimas mišku, natūralus sukcesinis kopų apaugimas mišku, jį stabdančių gaisrų slopinimas ir stygius kalnapušių sąžalynuose.

Informacijos šaltiniai: Monsevičius, 1995.

Kolekcijos: GTC EI, KZM.

Summary. In Lithuania, the only known population of Colletes caspicus occurs on the Curonian spit between Juodkrantė and Pervalka. This bee species inhabits grey dune habitats and the main threat is habitat change and habitat loss due to dune afforestation and erosion prevention measures.

Autorius – Eduardas Budrys

Apskritažiomeniai / Cephalaspidomorphi

Jūrinė nėgė

Petromyzon marinus Linnaeus, 1758

Nėginės (Petromyzontidae)

Nėginiai apskritažiomeniai (Petromyzontiformes)

CR D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, Šiaurės Amerikos ir Europos jūrose. Europos žemyne – nuo Barenco jūros šiaurėje iki Viduržemio jūros pietuose, išskyrus rytinę Viduržemio jūros dalį tarp Turkijos ir Egipto. Baltijos jūroje reguliariai aptinkama tik pietinėje dalyje, o kitur reta.

Lietuvoje labai reta rūšis, per pastarąjį dešimtmetį tik 2008 m. aptiktas vienas jauniklis Minijos upėje. Ankstesniais metais pavienių individų sugauta Kuršių mariose (1961, 1990, 1991 ir 2001 m.) ir Atmatos upėje (1957 m.). Neoficialiais duomenimis, Kuršių mariose pavienių individų žvejams pasitaiko kartą per 5 metus.

Nuotraukos autorius – Bernd Stemmer

Biologija ir ekologija. Stambiausia iš Lietuvoje aptinkamų nėgių. Kūnas ilgas, dažniausiai 60–75 cm ilgio, panašus į ungurio. Turi tik nugaros ir uodegos pelekus. Nugara žalsva, su tamsiomis ir balkšvomis dėmėmis. Ties galva yra septynios poros žiauninių angelių. Burnoje daug koncentriškai išsidėsčiusių aštrių dantų.

Praeivė, jūroje gyvenanti ir upėse neršianti nėgė. Subręsta būdama aštuonerių–devynerių metų amžiaus, daugiau kaip 60 cm ilgio. Kovo–gegužės mėn. migruoja neršti į upes. Ant smėlio grunto sudeda apie 200–300 tūkst. ikrų. Migracijos ir neršto metu nesimaitina, po neršto žūsta. Iš ikrų išsiritusios lervos įsirausia į dumblą, kuriame gyvena iki penkerių metų, misdamos mikroorganizmais ir detritu. Baigiantis metamorfozei, lervų ilgis siekia iki 20 cm. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazitinį gyvenimo laiką – prisisiurbia prie stambių žuvų ir minta jų krauju. Užauga iki 1 m ilgio ir 3 kg svorio.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje labai reta rūšis. Gausumas Lietuvoje nėra įvertintas. Jūrinių nėgių aptinkama nereguliariai, radavietėse stebimi pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės pasauliniu mastu yra užtvankų statyba, vandenų tarša ir žvejyba. Šalies vandenyse šiuo metu pagrindinė grėsmė yra žvejyba: tiek pačių jūrinių nėgių atsitiktinė priegauda, tiek kitų stambių žuvų, kuriomis nėgės minta, mažėjantys ištekliai Baltijos jūroje. Rūšies būklė turėtų gerėti mažinant verslinės žvejybos intensyvumą jūroje ir Kuršių mariose.

Informacijos šaltiniai: Gaigalas ir kt., 1992; Repečka, Bukelskis, Kesminas, 1998; Virbickas, 2000.

Summary. An extremely rare species in Lithuania. According to official sources of information, the only records in the last century related to single individuals registered in 2001 and 2008. Based on unofficial data however, solitary migrating individuals are recorded by commercial fishermen in the Curonian Lagoon on average every five years. The most likely cause for such low abundance is a reduction in food resources in the coastal zone of the Baltic Sea due to intensive commercial fishing.

Autorius – Tomas Virbickas

Žuvys / hondroste Teleostei

Aštriašnipis eršketas

Acipenser oxyrhynchus (Mitchill, 1815)

Eršketinės (Acipenseridae)

Eršketžuvės (Acipenseriformes)

RE

Paplitimas. Iki XX a. pabaigos buvo manoma, kad Baltijos jūroje gyveno tik atlantinis eršketas (Acipenser sturio). Tačiau 2000–2010 m. atlikus genetinius, morfologinius ir archeologinius fosilijų tyrimus, buvo nustatyta, kad Baltijos jūros baseine gyvena atlantinio eršketo porūšis Acipenser oxyrhynchus, kuris yra paplitęs šiaurvakarinėje Atlanto vandenyno dalyje (Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje) ir neršia Šventojo Lauryno ir Jano upėse. Europoje aptinkamas Baltijos ir Šiaurės jūrų baseinuose. Išnykęs Onegos ir Ladogos ežeruose (Rusija).

Istoriniai duomenys rodo, kad eršketų mūsų krašte dažniausiai būdavo aptinkama Nemuno baseine ir jo didžiuosiuose intakuose – Neryje, Ščiaroje (dab. Baltarusija), Merkyje, Šventojoje. Pastaruoju metu eršketų jaunikliai yra veisiami ir išleidžiami į Neries, Šventosios upes, jų aptinkama Nemuno žemupyje, Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje.

Nuotrauka iš Žuvininkystės tarnybos archyvo

Biologija ir ekologija. Eršketams būdingas ilgas šnipas, apatinės žiotys su ūseliais, išilgai kūno eina penkios eilės stambių rombinių kaulinių plokštelių. Gyvena iki 60 metų ir pasiekia 4,3 m ilgį bei 370 kg svorį. Patinai subręsta šeštaisiais–dešimtaisiais, o patelės – dešimtaisiais–dvidešimtaisiais metais. Neršti migruoja į dideles upes ir jų intakus, atlieka ilgas neršto migracijas (iki 1000–1400 km) į upių aukštupius. Neršia upėse birželio–liepos mėn., kai vandens temperatūra pakyla iki 13 °C, ant akmenų ar žvyro grunto. Po neršto grįžta į jūrą, kur praleidžia kelerius metus: patinai – dvejus, patelės – ketverius–šešerius metus. Vislumas siekia 0,4–8 mln. Jaunikliai iki trejų metų gyvena upėse. Jūroje eršketai laikosi ant kontinentinio šelfo ir juda išilgai kranto, dažniausiai jų aptinkama iki 100 m gylio. Jie minta zoobentosu (kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais), stambesni – žuvimis.

Populiacijos gausumas. Natūrali aštriašnipio eršketo populiacija Šiaurės Amerikoje yra pakankamai gausi, tačiau šių žuvų verslinė ir mėgėjų žvejyba yra ribojama. Europos vandenyse ir ypač Baltijos jūros baseine natūralios kilmės aštriašnipių eršketų sugaunama gana retai. Populiacijos dydis nėra žinomas.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės eršketų nykimo priežastys buvo klimato kaita; nekontroliuojama verslinė žūklė labiausiai dėl juodųjų ikrų; užtvankų statyba ant neršto upių, vandens kokybės pablogėjimas ir nerštaviečių praradimas.

Lietuvoje aštriašnipių eršketų populiacijos atkūrimas pradėtas 2010 m., parengus ir patvirtinus programą. Veisimo darbai pradėti 2011 m. Jie auginami Rusnės ir Laukystos žuvivaisos įmonėse, o paauginti jaunikliai kasmet (apie 30 tūkst. individų) yra išleidžiami į Šventosios ir Neries upes.

Informacijos šaltiniai: Gaigalas ir kt., 1992; Ludwig et al., 2002.

Summary. Originating from North America, the American Atlantic Sturgeon entered the Baltic Sea basin and colonized it about 1800 years ago, thereafter replacing the Atlantic Sturgeon about 800 years ago. However, in European waters, and in particular in the Baltic Sea, naturally occurring sturgeons are rarely caught, indicating that the species is close to extinction. Recently, sturgeon restoration programs have been developed in Lithuania and other countries, with organized breeding and release into rivers taking place.

Autorius – Vytautas Kesminas

Ežerinis sykas (Platelių populiacija)

Coregonus maraena (Bloch, 1779)

Lašišinės (Salmonidae)

Lašišažuvės (Salmoniformes)

VU D2

Paplitimas. Rūšis paplitusi Baltijos jūros baseine nuo šiaurinės Vokietijos dalies iki Suomijos įlankos, Šiaurės jūros pietrytinės dalies. Gyvena daugelyje Lenkijos, Švedijos ežerų, Ladogos ežere.

Lietuvoje sykai gausesni tik Platelių, Galadusio ir Vištyčio ežeruose, gyvena Asalnų, Asvejos, Didžiulio, Dusios, Galvės, Gavio, Giluičio, Lūšių, Skaisčio, Šakarvų, Vievio ir kituose ežeruose. Iš Baltijos jūros neršti įplaukia į Kuršių marias; sugaunami retai.

Nuotraukos autorius – Saulius Sidabras

Biologija ir ekologija. Sykai sudaro daug ekologinių grupių ir būna įvairių formų. Skiriami migruojantys sykai, kurie iš jūros neršti atplaukia į upes, įsiliejančias į Šiaurės ir Baltijos jūras, ir ežeriniai sykai. Pastarieji sykai būna dviejų formų: su tankiu ir su retu žiauniniu koštuvėliu.

Platelių sykas savo išvaizda primena didžiulę seliavą, tik jo burna nukrypusi žemyn. Žiaunų koštuve ant kiekvieno žiauninio lanko tėra 19–27 spaigliukai, kuriais skiriasi nuo kitų ežerinių sykų formų. Auga lėtai: pirmąją vasarą teužauga iki 30 g masės, septynerių metų – iki 37 cm ilgio ir 450 g masės. Būdami penkiolikos metų amžiaus gali siekti iki 52 cm ilgio ir sverti apie 2,5 kg. Platelių ežere sykai vasarą gyvena didesniame nei 10–12 m gylyje, o vėlai rudenį, prieš nerštą, kuris vyksta lapkričio pabaigoje ar gruodį, telkiasi priekrantėse. Žiemą pasklinda po visą ežerą. Ikrų inkubacija vyksta 4 mėnesius (iki balandžio mėn.). Minta vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, rečiau moliuskais ar mailiumi.

Populiacijos gausumas. Platelių ežere vasarą ežero gelmėse sykų tankis siekia 50–60 ind./ha, visame ežere gyvena maždaug 5–8 tūkst. suaugusių sykų. Nuo 1998 m. sykų Platelių ežere gerokai pagausėjo, tačiau jie susmulkėjo. Vidutinis jų ilgis – 31 cm, masė – 280 g. Iš Platelių ežero sykai įleisti į Akmenos, Asvejos, Spindžiaus, Verniejaus ir kitus ežerus.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė – žvejyba verslinėmis žvejybos priemonėmis ir nelegali žvejyba nerštavietėse. Syko populiacijai grėsmę gali kelti nerštaviečių būklės pokyčiai: gausėjanti povandeninė augalija, uždumblėjimas. Dalį jaunų sykų sunaikina kormoranai, jų lervutėmis ir mailiumi minta pūgžliai, ešeriai, kuojos ir kitos žuvys. Populiaciją neigiamai paveikti gali ežero vandens kokybės pokyčiai: sumažėjęs skaidrumas, didėjantys azoto ir fosforo junginių kiekiai. Neigiamai veikia plaukiojimas motorinėmis transporto priemonėmis nerštavietėse lapkričio–gruodžio mėn.

Informacijos šaltiniai: Bukelskis, Kesminas, Repečka, 1998; Virbickas, 2000.

Summary. Segregated from other ecological groups and forms of this species occurring elsewhere in Europe, the population of this species in Lake Plateliai (western Lithuania) is estimated at around 5000–8000 adults during the summer, with the average density reaching 50–60 individuals/ha in the deeper parts of the lake. The abundance of this species in Lake Plateliai has increased considerably since 1998, but individuals have evidently become smaller, the average length now being 31 cm and the weight 280 g. These fish have also been released into a number of other lakes, including Akmena, Asveja, Spindžius and Verniejus.

Autorius – Egidijus Bukelskis

Paprastasis skersasnukis

Chondrostoma nasus (Linnaeus, 1758)

Karpinės (Cyprinidae)

Karpžuvės (Cypriniformes)

CR 2abc

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje nuo Vidurio Prancūzijos iki Nevos upės. Paprastieji skersasnukiai gyvena srauniose upėse, įtekančiose į Šiaurės, Baltijos, Juodosios, Kaspijos jūras.

Lietuva – šiaurinė jų arealo riba. Lietuvoje anksčiau jų buvo nuolatos aptinkama didesnėse upėse: Nemune, Neryje, Šventojoje, Merkyje, Jūroje, Minijoje ir kt. Pastaruoju metu užregistruota keletas dažnesnių atvejų apie sugautus skersasnukius Šventosios, Dubysos ir Jūros baseinų upėse.

Nuotraukos autorius – Robertas Staponkus

Biologija ir ekologija. Tai upinė priedugninė žuvis, mėgstanti smėlingą ir akmenuotą dugną. Laikosi upių vidurupiuose, žiemoja duobėse, telkiasi į tuntus. Skersasnukiai vengia stovinčio vandens ir labai stiprios srovės. Burna apatinė, apatinis žiomuo sukremzlėjęs, aštrus. Lytiškai subręsta ketverių–penkerių metų amžiaus, būdami 20–25 cm ilgio. Neršia balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, kai vandens temperatūra pasiekia +6–10 °C, akmenuotose ir žvirgždėtose vietose. Nerštas vienkartinis, vienas tuntas išneršia per vieną–keturias dienas, vislumas – 6–44 tūkst. ikrelių. Jaunikliai minta planktonu, vėliau bentosu, suaugę individai yra stenofagai ir monofagai, minta vien tik perifitonu ir detritu ištisus metus. Dumblius nuo akmenų ar įkritusių medžių paviršiaus skersasnukiai lyg peiliu nupjauna aštria apatinio žiomens briauna. Gyvena iki dvylikos metų ir gali užaugti iki 2,5 kg, tačiau mūsų vandenyse jie retai viršija 1 kg svorį (dažniausiai būna 700–800 g).

Populiacijos gausumas. XX a. antrojoje pusėje Nemune, Neryje ir kitose upėse sužvejodavo po keletą šimtų kilogramų skersasnukių, tačiau nuo 1974 m. jų jau nebesugaunama. Pastaruoju metu pavienių individų labai retai sugaunama Šventosios, Dubysos, Minijos ir Jūros baseinų upėse. Subrendusių individų skaičius Nemuno žemupio populiacijoje gali siekti apie 2500 individų.

Grėsmės ir apsauga. Mažėjanti skersasnukių populiacija siejama su ekologinių sąlygų kaita ir ypač su hidroelektrinių ir užtvankų statyba ant didžiųjų Lietuvos upių: Nemuno, Jūros, Minijos, Šventosios, Šešupės ir kt. Užtvankos sumažino skersasnukių arealą, apribojo žuvų neršto migracijas, atskyrė nerštavietes nuo mitybos plotų. Didėjantis vandens užterštumas, žuvų tarprūšinė konkurencija, plėšrūnų gausa buvo svarbesni veiksniai, nulėmę sumažėjusią skersasnukių populiaciją.

Informacijos šaltiniai: Virbickas, 2000.

Summary. A catastrophic decline in the abundance of this species was first noticed in the second half of the last century due to dam construction and river pollution. At present, the species is extremely rare in Lithuania and recent records are limited to single specimens in the Šventoji, Dubysa, Minija ir Jūra river basins.

Autorius – Vytautas Kesminas

Ežerinė rainė

Rhynchocypris percnurus (Pallas, 1814)

Karpinės (Cyprinidae)

Karpžuvės (Cypriniformes)

CR B2ab(v)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Eurazijoje nuo Centrinės Europos (Oderio upės) vakaruose iki Ramiojo vandenyno pakrantės rytuose. Arealas fragmentiškas, su lokaliomis geografiškai izoliuotomis populiacijomis.

Lietuvoje šiuo metu žinomos penkios radavietės. Tikėtina, kad Pietų Lietuvoje gyvybingų populiacijų yra daugiau.

Nuotraukos autorius – Andrius Steponėnas

Biologija ir ekologija. Ežerinė rainė yra trumpaamžė, gyvenanti iki šešerių metų, smulki žuvis – užauga iki 18 cm, tačiau įprastai kūno ilgis nesiekia 10 cm. Lietuvoje tirtų ežerinių rainių ilgiai buvo nuo 6 iki 8 cm, masė – 2–5 g. Burna nedidelė, galinė. Kūnas išmargintas smulkiomis juodomis ar rudomis dėmėmis. Pelekai rusvi.

Ežerinė rainė – fitofilinė rūšis, gyvenanti mažuose ir sekliuose vandens telkiniuose, kanaluose, kuriuose gausu vandens augalijos. Atspari deguonies trūkumui, žiemą, jeigu vanduo užšąla, gali įsirausti į dumblą ir įmigti. Minta planktoniniais vėžiagyviais, smulkiais moliuskais, vabzdžių lervomis. Subręsta dvejų ar trejų metų amžiaus, neršia gegužės–birželio mėn., kai vandens temperatūra apie +10 °C. Neršia porcijomis (tris–keturis kartus), vislumas – 19–26 tūkst. ikrelių. Ikrai lipnūs, vystosi vandens augalijoje dešimt–penkiolika parų. Ežerinės rainės gali gyventi vienos arba kartu su paprastaisiais ir sidabriniais karosais, lynais.

Populiacijos gausumas. Gausumas ir paplitimas nėra tiksliai įvertinti. Manoma, kad viename vandens telkinyje gali gyventi iki kelių šimtų subrendusių individų. Dėl nepalankių aplinkos sąlygų (vandens užšalimo ar dalinio išdžiūvimo) ežerinės rainės populiacijos gali natūraliai sumažėti iki kelių individų, o vėliau vėl atsikurti, t. y. populiacijoms būdingi gausumo svyravimai.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė grėsmė yra tinkamų buveinių visiškas arba dalinis sunaikinimas – dažniausiai vandens telkinių gilinimas, valymas, užpylimas, nusausinimas ar kitoks poveikis, kai sunaikinamas pats telkinys arba jame esanti augalija. Esant per mažam kritulių kiekiui, seklūs vandens telkiniai sausros metu gali ir savaime išdžiūti. Plėšrios žuvys, vienokiu ar kitokiu būdu patekusios į vandens telkinį, taip pat sunaikina ežerinės rainės populiacijas.

Rūšies apsaugai būtina žinomų populiacijų buveinėse drausti antropogeninę veiklą, susijusią su vandens telkinių tvarkymu.

Informacijos šaltiniai: Kaupinis, 2006.

Summary. With all sites restricted to Alytus county in the South of Lithuania, only three populations of this species are known in Lithuania, one of which is thought to be extinct. Inhabiting shallow water bodies overgrown with aquatic vegetation, these habitats are highly vulnerable to total destruction during droughts or due to human activity.

Autorius – Algirdas Kaupinis

Vijūnas

Misgurnus fossilis (Linnaeus, 1758)

Vijūninės (Cobitidae)

Karpžuvės (Cypriniformes)

NT B2a; C

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje nuo Šiaurės Prancūzijos iki Nevos upės, rytuose – iki Volgos. Vijūnų nėra upėse, įtekančiose į Arkties vandenyną, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Kryme, Italijoje ir Graikijoje.

Anksčiau vijūnas Lietuvos vandenyse buvo labai dažna žuvis, tačiau praėjusio šimtmečio pabaigoje jų gausumas ir paplitimas sumažėjo. Pastaruoju metu vijūno populiacijos būklė stabilizavosi, o žuvų paplitimas pradėjo didėti. Jų randama įvairiose Lietuvos teritorijos vietose – gausiai Nemuno deltos polderiuose, gana stabilios populiacijos yra Buveinių ežere (Tauragės r.), Bevardžio ežerėlyje (Verkiai, Vilnius). Dažnai aptinkama žuvininkystės tvenkiniuose (gausu Arvydų tvenkiniuose). Nemuno, Uošnos, Šatos, Dumblės, Lakajos, Meros, Gaujos, Bezdonės ir kt. upėse jų gausumas dažniausiai yra nedidelis.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Vijūno kūno šonai tamsiai geltoni, išilgai šonų eina po vieną plačią, tamsiai rudą juostą ir po dvi siauras juosteles, nugara durpių spalvos. Aplink žiotis yra dešimt ūselių, tuo jie ir skiriasi nuo kitų vijūninių žuvų. Užauga iki 25–30 cm. Gyvena lėtos tėkmės upėse, upių senvagėse, dumblinguose ežeruose, tvenkiniuose, netgi laikinai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose, kuriuose gausu detrito ir vandens augalų. Laikosi pavieniui, būriuojasi tik neršto metu. Aktyvūs tamsiuoju paros metu, dieną mėgsta tūnoti užsikasę į dumblą ar pasislėpę tarp augalų. Subręsta antraisiais–trečiaisiais gyvenimo metais, užaugę iki 14–16 cm ilgio ir 25–30 g svorio. Absoliutus vislumas siekia 100–150 tūkst. ikrelių. Neršia porcijomis ant vandens augalijos gegužės–liepos mėn., vandens temperatūrai pakilus iki 14–19 °C. Minta smulkiais bestuburiais ir detritu. Vijūnas jautrus oro slėgio pakitimams – slėgiui keičiantis, pasidaro labai neramus. Sugautas skleidžia girdimus garsus.

Populiacijos gausumas. Daugelyje vietų vijūnų gausumas nėra didelis. Pastaruoju metu gausiau jų aptinkama Nemuno deltos polderiuose: Tulkianagio – 400–583 ind./ha, Šyšos ir Leitės – 359–364 ind./ha, Sausgalvių – 105–226 ind./ha. Vidutinis vijūnų gausumas Nemuno žemupio polderiuose siekia apie 175,5 ind/ha, o aptinkamumo dažnis – apie 67 proc. Migracijos metu vijūnų buvo sugauta net Kuršių mariose ties Vente.

Grėsmės ir apsauga. Nepaisant didelio atsparumo deguonies trūkumui, šios žuvys yra jautrios teršalams, ypač sintetiniams (žemės ūkyje naudojamiems pesticidams), sunkiesiems metalams, kurie kaupiasi dugno nuosėdose ir su maistu gali patekti į žuvų organizmą. Taip pat vandens telkinių hidrologinio režimo pokyčiai, dirvų sausinimas, upių vagų tiesinimas, hidroelektrinių statyba ir eksploatacija bei įvairių plėšrūnų gausa yra svarbūs veiksniai, nulemiantys vijūno populiacijos gausumą.

Informacijos šaltiniai: Virbickas, 2000.

Summary. The population of this species has stabilized in recent years, with the number of localities and abundance beginning to increase. Found in various parts of Lithuania, they are abundant in the polders of the Nemunas Delta (average abundance is about 175.5 ind./ha) and have stable populations in Lake Buveiniai (Viešvilė Reserve) and Lake Bevardis (Verkiai, Vilnius). They are also found in some rivers, fish ponds and eutrophic and dystrophic lakes.

Autorius – Vytautas Kesminas

Baltijinis kirtiklis

Sabanejewia baltica Witkowski, 1994

Vijūninės (Cobitidae)

Karpžuvės (Cypriniformes)

VU A2ab+3be+4b; B2ac(v)

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje Europoje, Juodosios jūros baseine Dniestro, Dniepro ir Dono upynuose, Baltijos jūros baseine Vyslos, Oderio, Nemuno, Ventos, Dauguvos ir Gaujos upynuose. Daugumoje šių upynų rūšis reta, jos populiacijos išskaidytos, tik Dniestro upyne gausiai ir plačiai paplitusi.

Lietuvoje rūšis reta, ribotai paplitusi. Populiacijos išskaidytos ir izoliuotos. Gyvena Ventos ir Šventosios (Neries) baseinų upėse, Minijos ir Musės upėse.

Nuotraukos autorius – Andrius Steponėnas

Biologija ir ekologija. Smulki dugninė žuvis. Kūnas šviesiai geltonos spalvos, pailgas, susiplojęs iš šonų. Išilgai šonų yra dvi dėmių eilės: plati smulkių netvarkingų dėmelių juosta ir tvarkinga stambių dėmių, kurias kerta šoninė linija, eilė. Išilgai nugaros matyti didelių skersinių dėmių eilė. Ant uodegos peleko pagrindo yra dvi tamsios vertikaliai viena virš kitos išdėstytos dėmės. Burna apatinė, apsupta trijų porų ūsiukų. Po akimi yra dvigubas spyglys. Už nugaros peleko ir analinės angos – odiniai kiliai. Pelekai lengvai suapvalėję, tik uodegos pelekas tarytum beveik lygiai nupjautas. Patinų šonams prieš nugaros peleką yra būdingi sustorėjimai.

Baltijinių kirtiklių aptinkama tik švariose, srauniose, gausiai deguonies prisotintose upėse su švariu smėlio ir žvyro gruntu ir pakankamai įšylančiu vandeniu. Minta bentosu, dažniausiai smulkiomis kirmėlėmis, planktoniniais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis ir dumbliais. Neršia birželio–liepos mėn. (vandens temperatūrai pakilus iki +20 °C) porcijomis ant kieto dugno, tekančiame vandenyje, vietose, silpnai padengtose augalija.

Populiacijos gausumas. Lietuvos subpopuliacijų vidutinis tankis upėse retai kada siekia 1 ind./100 m² ir pasitaiko tik 27 proc. radaviečių. Stabilioms populiacijoms dažniausiai būdingas 0,4–1 ind./100 m² tankis. Tačiau daugiau kaip 66 proc. radaviečių vyksta dideli subpopuliacijų tankio svyravimai, o pastaraisiais metais trečdalyje užimamos teritorijos nustatytas ryškus subpopuliacijų mažėjimas – vidutiniškai jos sumažėjo 33,4 proc.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės rūšies populiacijoms yra upių vagų tiesinimas, hidrologinio režimo pokyčiai (vandens lygio kėlimas, staigūs grunto pokyčiai dėl srovės greičio ir vandens lygio svyravimų), eutrofikacija ir tarša. Dėl tokių priežasčių nepalankiai keičiasi gyvenimo aplinka ir sunyksta nerštavietės.

Informacijos šaltiniai: Steponėnas, 2003, 2010.

Summary. Rare in Lithuania, populations are scattered and isolated. Inhabiting only clean, warm, fast-flowing, oxygenated rivers with a sand-gravel base, the species is found in the Venta and Šventoji (Neris) catchments, as well as the Minija and Musė rivers. Fluctuations in population density and declines in some sub-populations are known. The main threats to the species are the straightening of watercourses, changes in hydrological regimes, eutrophication and pollution.

Autorius – Andrius Steponėnas

Varliagyviai / Amphibia

Skiauterėtasis tritonas

Triturus cristatus (Laurenti, 1768)

Salamandriniai (Salamandridae)

Uodegotieji varliagyviai (Urodela)

VU A3ce; C2a(i)

Paplitimas. Skiauterėtasis tritonas paplitęs Europoje, išskyrus Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Pietų Prancūziją, dalį Skandinavijos.

Lietuvos skiauterėtojo tritono populiacija yra šiaurinėje paplitimo arealo dalyje. Skiauterėtųjų tritonų aptikta visuose Lietuvos regionuose, išskyrus Kuršių neriją. Daugiausia radaviečių yra žinoma Pietų, Rytų ir Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorė – Jolanta Rimšaitė

Biologija ir ekologija. Skiauterėtojo tritono kūno ilgis – 60–74 mm, uodegos ilgis – apie 41–60 mm. Kūno oda stambiai grūdėta, viršus juodas, tamsiai rudas su tamsesnėmis dėmėmis, pilvas geltonas, oranžinis su juodomis dėmėmis. Lytinis dimorfizmas išryškėja veisimosi periodu: patinams susiformuoja nugaros skiauterė su pažemėjimu ar trūkiu ties uodegos pamatu, uodegos šonuose išryškėja sidabriškai melsva šviesi juosta. Patelių skiauterė labai menka. Skiauterėtųjų tritonų lervos turi išorines vėduokliškas žiaunas, uodegos peleko plėvė tamsiai dėmėta, jos galas stipriai nusmailėjęs iki siūlo formos, lervos užauga iki 80 mm. Skiauterėtasis tritonas dalį savo gyvenimo praleidžia vandens buveinėse (ten poruojasi ir neršia, maitinasi, vystosi ir auga lervos), dalį – sausumoje (maitinasi vasaros metu, žiemoja).

Suaugėliai iš žiemojimo slėptuvių migruoti į nerštavietes paprastai pradeda balandžio pirmojoje pusėje. Tinkamiausios vandens buveinės – įvairūs stovinčio vandens telkiniai (kūdros, grioviai, karjerų balos, senvagės ir pan.), dažnai šalia medžiais apaugusių sklypų. Vandens buveinėje paprastai išbūna iki liepos vidurio, o lervos baigia metamorfozę ir išlipa į sausumą liepą ar rugpjūčio pradžioje. Skiauterėtųjų tritonų suaugėliai ir lervos yra plėšrūs, minta įvairiais sausumos ir vandens bestuburiais, retai – smulkiais stuburiniais.

Populiacijos gausumas. Žinomos negausios populiacijos, apie bendrą skiauterėtojo tritono populiacijos dydį Lietuvoje vis dar trūksta duomenų. Daugelyje šiuo metu žinomų radaviečių buveinės sąlygos yra nepakankamai palankios susiformuoti gausioms skiauterėtojo tritono populiacijoms.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra nerštaviečių praradimas arba jų būklės pablogėjimas, sausumos buveinių susiskaidymas, buveinių mozaikiškumo praradimas, tarša, žuvų, invazinių rūšių, vandens paukščių įkurdinimas ar įsikūrimas nerštavietėse. Siekiant išsaugoti palankias sąlygas skiauterėtųjų tritonų radavietėse, galima taikyti biotechnines apsaugos priemones.

Informacijos šaltiniai: Balčiauskas ir kt., 1999.

Summary. This species has a scattered distribution across Lithuania, often found in ponds in forests and parks. The major threats to its survival relate to reduced habitat quality, this including water pollution, the introduction of fish and the evaporation of waterbodies, as well as qualitative changes such as deepening and clearing or planting on the shores of waterbodies.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Raudonpilvė kūmutė

Bombina bombina (Linnaeus, 1758)

Kūmutės (Bombinatoridae)

Beuodegiai varliagyviai (Anura)

NT

Paplitimas. Rūšis paplitusi Centrinėje ir Rytų Europoje.

Lietuva yra šiauriniame bendrojo arealo pakraštyje: daugiausia paplitusi rytinėje ir pietinėje dalyse, nedaug radaviečių šiaurrytinėje ir vakarinėje šalies dalyse.

Nuotraukos autorė – Jolanta Rimšaitė

Biologija ir ekologija. Nedidelis beuodegis varliagyvis, kūno ilgis – apie 40–55 mm. Kūnas plokščias, oda karpota. Raudonpilvės kūmutės nugara – tamsiai ruda, pilkšva arba alyvinė su tamsesniais lopinėliais. Papilvė išmarginta raudonomis, oranžinėmis, plačiomis dėmėmis su tamsiai juosvais lopinėliais ir smulkiais balsvais taškeliais.

Raudonpilvių kūmučių aptinkama sekliuose (iki 0,5–1,5 m gylio), gerai saulės įšildomuose vandens telkiniuose ar didesnių vandens telkinių sekliuose pakraščiuose. Optimali raudonpilvių kūmučių buveinė – įvairių šalia esančių vandens telkinių kompleksas, apsuptas natūralios ar pusiau natūralios pievos su nedideliais krūmų guotais. Kartais neršia ir maitinasi skirtinguose vandens telkiniuose. Žiemoja dažniausiai sausumoje įvairiose slėptuvėse: urveliuose, po medžių šaknimis, kartais net rūsiuose, po pamatais ir pan. Migruoja netoli nuo neršto telkinių, paprastai apie 300–1000 m.

Veisimosi periodas prasideda vėlyvą pavasarį ir trunka iki vasaros vidurio, patinai skleidžia skudučių garsus primenantį savitą balsą, t. y. kūmuoja. Patelės kiaušinius deda seklesnėse vietose, nedidelėmis dėtimis prie vandens augalų vertikaliais stiebais. Išsiritę buožgalviai siekia 5–8 mm, o iki metamorfozės užauga iki 45–50 mm.

Suaugėliai maitinasi įvairiais bestuburiais. Kūmutės buožgalviai daugiausia maitinasi dumbliais, nugremžtais nuo vandens augalų, taip pat žemesniaisiais bestuburiais.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje galimai gyvena apie 20 000–50 000 raudonpilvių kūmučių, jų buveinių užimamas plotas gali siekti apie 400–800 ha. Daugumą populiacijų sudaro mažos (iki dešimt–dvidešimt suaugusių individų) susisiekiančios (nutolusios viena nuo kitos iki 1–2 km) subpopuliacijos.

Grėsmės ir apsauga. Raudonpilvių kūmučių mažos subpopuliacijos nyksta dėl mažų vandens telkinių užaugimo augalija, užpavėsinimo, žuvų užveisimo juose, sausumos buveinių fragmentacijos ir pokyčių.

Siekiant išsaugoti raudonpilves kūmutes, reikia vengti įžuvinti vandens telkinius, kuriuose gyvena šie varliagyviai. Vykdant tvarkymo darbus galima palaikyti optimalią buveinių būklę.

Informacijos šaltiniai: Sinkevičius, 2009; Atkočaitis, 2010; Ivinskis, Rimšaitė, 2011.

Summary. The Fire-bellied Toad is distributed mostly in the south, east and north-east of Lithuania. It is primarily an aquatic animal living in shallow stagnant lakes, ponds, pools, swamps, peat bogs and ditches. The toads prefer relatively warm conditions and tend to stay in the water or near the shore. The destruction and pollution of habitats are the main threats to the species populations.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Žalioji rupūžė

Bufotes viridis (Laurenti, 1768)

Rupūžės (Bufonidae)

Beuodegiai varliagyviai (Anura)

VU A3c; C2a(i)

Paplitimas. Rūšis paplitusi visoje Europoje, nuo Ispanijos iki Uralo, Kazachijos; neaptinkama Britų salose, Airijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Olandijoje; Skandinavijoje aptinkama tik Danijoje ir Švedijoje. Lietuva yra šiaurinėje arealo dalyje. Lietuvoje paplitimas nepakankamai ištirtas: pasitaiko visoje teritorijoje, daugiau radaviečių yra žinoma Pietų, Rytų, Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorė – Jolanta Rimšaitė

Biologija ir ekologija. Beuodegis varliagyvis, kūno ilgis – iki 75 mm, patelės stambesnės už patinus. Oda rauplėta, viršutinė kūno pusė šviesiai pilka su ryškiomis, tamsiai žaliomis, kartais susiliejančiomis dėmėmis. Pilvas balkšvas su smulkiomis tamsesnėmis dėmelėmis. Žalioji rupūžė yra prisitaikiusi gyventi antropogeninėje aplinkoje, dažnai aptinkama gyvenvietėse, parkuose, daržuose. Daugelyje vietų kultūriniame kraštovaizdyje šie varliagyviai yra dažnesni nei natūralioje gamtoje. Mėgstamos sausumos buveinės – gerai įšylančios, sausos, atviros ar pusiau atviros teritorijos su negausia žoline augalija, dykvietės. Vasaros metu nutolsta nuo nerštaviečių. Žaliosios rupūžės aktyvios sutemus, tada medžioja įvairius bestuburius gyvūnus. Dieną praleidžia urveliuose, tarp akmenų, po pamatais ir panašiose slėptuvėse. Neršto metu balandžio pabaigoje–birželį patinai skleidžia melodingus garsus, jų kurkimas primena vabzdžio kurklio balsą. Neršti renkasi į gerai įšylančius, negilius, nedidelius stovinčio vandens telkinius su negausia vandens augalija. Patelės išneršia 2000–10 000 kiaušinių 2–4 m ilgio ir 4–6 mm pločio kaspino formos porcijomis. Į žiemovietes traukia rugsėjo–spalio mėn. Žiemoja sausumoje, giliuose urveliuose, po akmenimis, pastatų pamatais, rūsiuose.

Populiacijos gausumas. Apie populiacijos gausumą trūksta duomenų, daugelyje žinomų vietų žaliųjų rupūžių mažėja.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra nerštaviečių trūkumas, jų kaita, tarša, žuvų įveisimas nerštavietėse, biocidų naudojimas, sausumos buveinių sukcesija – užaugimas aukšta žole, krūmokšniais, izoliacija, migracijos kelių izoliavimas, miestų plėtra, gyvenviečių ir ūkininkavimo pobūdžio kaita.

Informacijos šaltiniai: Balčiauskas ir kt., 1999.

Summary. Although widely distributed across Lithuania, this species occurs only in small numbers or not at all in several districts. Breeding in small, shallow, sunlit pools the species prefers dry habitats that are well-heated, open or semi-exposed and inhabits cultured landscapes such as parks, fields and villages.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Nendrinė rupūžė

Epidalea calamita (Laurenti, 1768)

Rupūžės (Bufonidae)

Beuodegiai varliagyviai (Anura)

VU A3c

Paplitimas. Rūšis paplitusi Vakarų, Centrinėje ir Rytų Europoje. Šiaurinė arealo riba siekia Pietų Švediją, Estiją, Latviją. Pietinė arealo riba siekia Šveicariją, Šiaurės Austriją, Vengriją, Ukrainą.

Lietuva yra šiaurrytinėje rūšies arealo dalyje. Paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, sudaro izoliuotas populiacijas tinkamose buveinėse. Dažnesnė Kuršių nerijoje, pajūrio regione, Pietų, Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje.

Nuotraukos autorė – Jolanta Rimšaitė

Biologija ir ekologija. 40–70 mm ilgio beuodegis varliagyvis; patelė stambesnė už patiną. Oda rauplėta, kūno viršus rusvas, išilgai nugaros vidurio eina balsva ar gelsva šviesi juostelė, nugara ir šonai išmarginti neryškiomis žalsvai rusvomis dėmelėmis ir smulkiomis rusvomis, rausvomis karputėmis. Pilvas šviesus su neryškiomis pilkšvomis dėmėmis. Nendrinės rupūžės kojos gana trumpos, todėl jos judėjimas panašesnis į bėgimą. Nendrinės rupūžės aktyvios sutemose, dieną slepiasi užsikasdamos į smėlį, tarp akmenų, urveliuose, kitose natūraliose slėptuvėse. Aptinkamos pajūrio buveinėse (kopose ir tarpkopiuose), smėlio ir žvyro karjeruose, parkuose, pušynų pakraščiuose, taip pat daržuose, soduose – atvirose, gerai įšylančiose buveinėse netoli nedidelių vandens telkinių. Nendrinių rupūžių nerštas prasideda gegužės mėn. Patelės sekliuose, gerai įšylančiuose vandens telkiniuose išneršia iki 3000–4000 ikrelių, viena, rečiau dviem eilėmis išsidėsčiusių 1–2 m ilgio ir 4–6 mm pločio kaspinais. Iš ikrelių išsiritę buožgalviai vandenyje vystosi apie 30–50 parų. Liepos–rugpjūčio mėn. jaunikliai išlipa iš vandens ir pasklinda aplinkinėse teritorijose. Rugsėjo mėn. traukia žiemoti – užsirausia dirvožemyje, slepiasi giliuose urveliuose. Minta įvairiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais.

Populiacijos gausumas. Gausiausios populiacijos stebėtos pajūrio regione ir Kuršių nerijoje, baigtuose eksploatuoti smėlio, žvyro karjeruose. Populiacijos dažnai izoliuotos viena nuo kitos. Vienoje radavietėje gausumas svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų suaugusių individų.

Grėsmės ir apsauga. Nendrinės rupūžės dažniausiai įsikuria nestabiliose, laikinose buveinėse (karjeruose ir pan.), o nerštavietėmis pasirenka gerai įšylančius, bet neilgalaikius vandens telkinius. Pagrindinės grėsmės rūšiai yra tinkamų buveinių praradimas, sausumos buveinių užaugimas ar užsodinimas, nerštaviečių praradimas dėl išdžiūvimo, eutrofikacijos, taršos, taip pat buveinių izoliacija ir suskaidymas, aktyvi ūkinė veikla jose.

Informacijos šaltiniai: Balčiauskas ir kt., 1999.

Summary. Widespread but not common in Lithuania, this species is generally found on open and unshaded light sandy soils in coastal dunes, pine forest glades, gardens, sand and gravel quarries and xerotermic meadows. The main threats to this species are the loss of specialized habitats due to natural encroachment of scrub and woodland, afforestation, eutrophication of breeding pools and agricultural development, as well as the loss of breeding sites such as temporary pools and sand and gravel quarries.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Europinė medvarlė

Hyla arborea (Linnaeus, 1758)

Medvarlinės (Hylidae)

Beuodegiai varliagyviai (Anura)

EN B2ab(iii); C2a(i)

Paplitimas. Rūšis aptinkama Europoje nuo Portugalijos, Šiaurės Ispanijos iki Vakarų Rusijos, arealas į šiaurę driekiasi iki Skandinavijos (aptinkama tik Švedijoje ir Danijoje), taip pat gyvena Kaukaze, Azijoje (Turkijoje). Šiaurinė arealo riba eina per Pietų Lietuvą.

Lietuvoje medvarlių aptinkama Pietų Lietuvoje, daugelis radaviečių yra pasienio su Baltarusija regione – Druskininkų sav., Lazdijų ir Varėnos r. Pastaraisiais metais medvarlės stebėtos Šiaurės Lietuvoje (Mažeikių, Skuodo r.), kur, manoma, pateko iš Latvijoje reintrodukuotų populiacijų.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Europinė medvarlė yra nedidelis varliagyvis, kūno ilgis siekia iki 5 cm, patelės stambesnės už patinėlius. Medvarlės nugaros, šonų, kojų viršutinės pusės spalva žalia, pilvas balkšvas, tačiau kūno spalva gali kisti nuo šviesiai iki tamsiai žalios, pilkšvai žalsvos, pilkšvos. Šonuose nuo galvos, per akį iki užpakalinių kojų eina tamsi rusva juosta baltu pakraščiu. Kojų pirštų galai išplatėję, ten yra susiformavę lipnūs diskai, dėl kurių šie varliagyviai gali laipioti vertikaliu paviršiumi.

Gyvena lapuotynų pakraščiuose, pusiau atvirose pievelėse šalia nedidelių vandens telkinių. Ne veisimosi laiku suaugusios medvarlės dažniausiai laipioja po aukštesnę augaliją netoli vandens telkinių. Veisiasi sekliuose, iki 1 m gylio, gerai saulės įšildomuose, mažai eutrofikuotuose vandens telkiniuose. Po žiemojimo į nerštavietes varliagyviai atkeliauja balandžio pabaigoje–gegužės mėn. Patinai garsiu balsu kviečia pateles į nerštavietes. Patelės išneršia apie 800–1000 ikrelių, dėtimis po 40–100 ikrelių, kurias priklijuoja prie dugno augalijos. Buožgalvių kūnas žalsvai auksinio atspalvio, pilvas auksinis. Į krantą išlipa liepos antrojoje pusėje–rugpjūtį. Varliagyviai lytiškai subręsta po vienų–ketverių metų, dažniausiai per dvejus metus. Žiemoja sausumoje, įvairiuose urveliuose, plyšiuose, įsirausia po nukritusiais lapais ir pan. Medvarlės minta vabzdžiais ir kitais bestuburiais.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje europinės med­varlės populiacija negausi, susiskaidžiusi mažomis subpopuliacijomis, ne daugiau kaip po 50 subrendusių individų kiekvienoje.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės europinių med­varlių nykimo priežastys yra tinkamų buveinių trūkumas, populiacijų suskaidymas ir izoliacija. Med­varlių nerštavietės – nedideli, negilūs vandens telkiniai, kurių būklė greitai kinta. Medvarlės jautrios aplinkos taršai, vandens taršai, o nerštavietėse įsikūrusios plėšriosios žuvys gali išnaikinti visą prieauglį.

Informacijos šaltiniai: Balčiauskas ir kt., 1999; Drobelis, 2004b; Sidaravičius, Sidaravičienė, 2004.

Summary. A very rare and locally distributed species, found at both the southern border of the country and at the northern border, these latter having spread from Latvia. The species inhabits wet shrubby meadows and is quite sensitive to changes in habitat, such as the loss and fragmentation of complexes of forests, bush groves and meadows, as well as the drainage and pollution of wetlands, the overgrowing of water bodies and the impact of predatory fish species.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Ropliai / Reptilia

Balinis vėžlys

Emys orbicularis (Linnaeus, 1758)

Baliniai vėžliai (Emydidae)

Vėžliai (Testudines)

EN A1c

Paplitimas. Rūšis paplitusi Pietų ir Centrinėje Europoje (išskyrus šiaurinę Prancūzijos dalį, Olandiją), Vakarų Azijoje, Šiaurės Vakarų Afrikoje. Lietuva yra šiaurinėje arealo dalyje.

Lietuvoje rūšis riboto paplitimo. Kelios gausesnės balinių vėžlių radavietės, kuriose baliniai vėžliai veisiasi, yra Lazdijų, Varėnos, Alytaus ir Druskininkų sav. Duomenų apie centrinėje, šiaurinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyse gyvenusius ar šiuo metu aptinkamus balinius vėžlius yra mažai.

Nuotraukos autorė – Dalia Bastytė-Cseh

Biologija ir ekologija. Lietuvoje gyvenantiems vėžliams būdinga tamsi (tamsiai žalia, ruda ar pilka) kūno spalva, geltonai nutaškuota galva ir kojos. Kūną dengia kaulinis šarvas, kurį sudaro du skydai: karapaksas (viršutinis) ir plastronas (apatinis). Patelių kiautas gali užaugti iki 20 cm, o patinų iki 18 cm ilgio. Pagal plastroną galima nuspėti vėžlio lytį: patinų apatinis skydas šiek tiek įdubęs, patelių lygus. Patinus dar galima atpažinti iš rausvos rainelės spalvos, patelių ji gelsva arba rusva.

Gyvena mažai trikdomose natūraliose buveinėse: nedideliuose vandens telkiniuose, apsuptuose natūralių pievų ir miškų. Didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, ten maitinasi, slepiasi nuo priešų. Tinkamos vandens buveinės: seklūs, gerai įšildomi, su minkštu, dumblingu arba durpingu dugnu eutrofiniai vandens telkiniai, kūdros, pelkutės, kur yra pakankamai vietų šildytis saulėje (kupstų, nuvirtusių rąstų, akmenų). Kiaušinius deda sausumoje, saulės gerai įšildomuose smėlinguose, rečiau priemolio šlaituose. Patelė padeda aštuonis–dvidešimt kiaušinių.

Populiacijos gausumas. Lietuvos teritorijoje žinoma apie 30 balinių vėžlių radaviečių, tačiau daugumoje jų aptinkama tik senų pavienių individų, išlikusių dėl savo ilgaamžiškumo. Populiacijos dydis – apie 500 individų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės yra vandens buveinių sunaikinimas vykdant melioraciją, vandens telkinių kokybės blogėjimas, sausumos buveinių sunaikinimas dėl intensyvios žemdirbystės, sausumos ir vandens buveinių praradimas dėl sukcesijos, kraštovaizdžio fragmentacija, klimato kaita, plėšrūnai, gaudymas, auginimas nelaisvėje, plintančios invazinės rūšys.

Pagrindinės apsaugos priemonės yra buveinių atkūrimas ir jų geros būklės palaikymas, kiaušinių apsauga nuo plėšrūnų, ką tik išsiritusių vėžliukų apsauga nuo nepalankių aplinkos sąlygų.

Informacijos šaltiniai: Balčiauskas ir kt., 1999.

Summary. After land reclamation in the sixties and seventies was carried out, viable turtle populations remained only in the southern part of Lithuania. The total number of individuals is estimated to be around 500. Currently the main threats are lack of suitable habitats, habitat fragmentation, climate change, predators, pet trade and invasive species. Conservation actions implemented during the last decade have included habitat restoration, egg protection from predators and headstarting of juveniles.

Autorė – Dalia Bastytė-Cseh

Lygiažvynis žaltys

Coronella austriaca Laurenti, 1768

Žaltiniai (Colubridae)

Žvynaropliai (Squamata)

VU D2

Paplitimas. Rūšies arealas apima didžiąją Europos dalį: nuo pietinės Skandinavijos dalies iki Pietų Graikijos, nuo rytinės Ispanijos ir Portugalijos dalies iki Uralo, taip pat aptinkama Kaukaze, Turkijoje, Irane, Kazachijoje.

Lietuva yra šiauriniame arealo pakraštyje. Lietuvoje yra žinomos tik kelios radavietės Čepkeliuose, Rūdninkuose ir Eičių miške.

Nuotraukos autorius – Lubomír Hlásek

Biologija ir ekologija. Gyvatė, kurios kūno ilgis siekia 70 cm, labai retai užauga iki 80 cm, patelės paprastai didesnės už patinus. Akys nedidelės, vyzdžiai apvalūs. Kūno spalva gali būti įvairi: paprastai nugarinė kūno dalis yra pilka, gelsvai ar pilkai rusva, kartais rausvai ruda, pilvas pilkšvai rudas, oranžinis su tamsiomis dėmelėmis ir taškeliais. Patinėliai paprastai būna rusvos spalvos, patelės pilkšvos. Nugaros žvynai lygūs. Išilgai nugaros yra dvi–keturios juostos, sudarytos iš tamsių dėmių. Nuo galvos per kaklo šonus driekiasi dvi tamsios juostelės ar dėmės, viena iš jų eina per akį, juostos susijungia viršugalvyje.

Gyvena sausose, gerai saulės įšildomose vietose: kalvotose miško aikštelėse, pamiškėse, kirtavietėse, sausuose spygliuočių miškuose, pamiškėse, žemyninėse apypelkių kopose, retuose gerai įšylančiuose viržynuose. Lygiažvynis žaltys aktyvus dieną, slepiasi po kelmais, apleistuose smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais ir kitomis priedangomis. Žiemoja slėptuvėse – gilesniuose graužikų urveliuose, ertmėse po medžių šaknimis ir kelmais, po yrančių šakų ar rąstų krūvomis. Žiemovietes palieka kovo–balandžio mėn. Poruojasi gegužės mėn. Pusiau gyvavedis, kiaušiniai vystosi ir beveik visiškai subręsta patelių kūno viduje. Jauniklius veda rugpjūtį–spalio pradžioje, viena patelė atveda du–penkiolika jauniklių. Subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais. Daugiausia minta gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais gluodenais, jaunomis gyvatėmis, rečiau smulkiais žinduoliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais.

Populiacijos gausumas. Specialūs lygiažvynio žalčio paplitimo ir populiacijų būklės tyrimai ilgą laiką nebuvo vykdomi. Nors tinkamų buveinių šalyje yra pakankamai, lygiažvynis žaltys nuolat stebimas tik vienoje radavietėje Čepkeliuose.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausia grėsmė yra gyvenamosios buveinės pakeitimas: atvirų plotų apželdinimas medžiais, negyvos medienos pašalinimas, dirvožemio suarimas, miško gaisrai, žolės deginimas.

Informacijos šaltiniai: Balčiauskas ir kt., 1999.

Summary. A very rare species, currently known in only three localities in the country: Viešvilė, Čepkeliai and Rūdninkai. The species prefers open xerotermic habitats and the main threats are afforestation of open areas, fires in woodland or scrubland, and isolation.

Autorė – Jolanta Rimšaitė

Paukščiai /Aves

Juodakaklis naras

Gavia arctica (Linnaeus, 1758)

Nariniai (Gaviidae)

Nariniai paukščiai (Gaviiformes)

CR D1

Paplitimas. Itin plačiai paplitusi rūšis – perėjimo arealas apima visą šiaurinę Eurazijos dalį nuo pat Arkties vandenyno krantų šiaurėje. Pietinė paplitimo riba siekia Škotiją, Pietų Skandinaviją, Lietuvą, šiaurinę Baltarusijos dalį, Kazachiją, Mongolijos šiaurę. Taip pat peri ir Aliaskos vakaruose. Žiemoti migruoja į piečiau esančius seklius jūrinius vandenis, rečiau žiemai apsistoja gėluosiuose vandenyse.

Lietuvoje juodakaklis naras aptinkamas veisimosi, migracijų ir žiemojimo laikotarpiais. Reguliariai peri tik Rytų Lietuvos ežeruose. Žiemoja Baltijos jūros priekrantėje, o migracijų metu aptinkamas ir didesniuose vandens telkiniuose įvairiuose šalies regionuose.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Stambus vandens paukštis, daugiausia laiko (išskyrus kiaušinių inkubaciją) praleidžiantis vandenyje. Perėjimo laikotarpiu apdare vyrauja juoda spalva, pamarginta baltomis dėmėmis nugaroje ir kūno šonuose bei smulkiais baltais dryželiais krūtinėje ir kaklo šonuose. Kaklo priekis juodas. Galva, sprandas ir kaklo užpakalinė pusė tamsiai pilkos spalvos. Snapas ir akys juodi. Žiemą apdare vyrauja pilka spalva, tik smakras, kaklo priekis ir kūno apačia bei šonai šviesesni. Patino ir patelės apdaras nesiskiria.

Peri švariuose, skaidriavandeniuose, retai žmonių lankomuose ežeruose, kur randa saugią vietą lizdui. Sausumoje yra labai nerangus. Lizdus krauna nedidelėse salelėse arba ant augalų dalių sąnašų labai arti vandens telkinio pakraščio. Deda du kiaušinius. Peri 25–29 dienas. Išsiritę jaunikliai po dienos palieka lizdą. Juos tėvai prižiūri 60–70 dienų.

Tipiškas ichtiofagas – maitinasi daugiausia žuvimis, kurias persekioja po vandeniu, tačiau racioną gali papildyti ir įvairiais bestuburiais.

Artimasis migrantas. Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje negausiai žiemoja šiauriniuose Europos regionuose perintys paukščiai.

Populiacijos gausumas. Kasmet randama tik pavienių perinčių porų ne daugiau kaip dešimtyje šalies ežerų. 2013 m. perinti populiacija vertinta septyniomis–penkiolika porų. Pastarąjį dešimtmetį ji gana stabili.

Grėsmės ir apsauga. Jautriai reaguoja į trikdymą, todėl perinčios poros įsikuria tik nuošaliose ežerų vietose, kurių mažėja dėl intensyvėjančio jų lankymo. Neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui taip pat daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti varninių paukščių skaičių. Žiemojantys paukščiai žūsta žvejų tinkluose.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013; Šablevičius, 2014.

Summary. Though fairly common as a wintering bird in the coastal waters of the Baltic Sea, this species is an extremely rare breeder in Lithuania, with only 7–15 pairs estimated to breed annually on secluded lakes within forests in eastern Lithuania. The breeding population has been rather stable over the last decade. It is sensitive to disturbance in the breeding areas, while it also frequently falls victim to the by-catch of commercial fishing on the wintering sites.

Autorius – Mindaugas Dagys

Raguotasis kragas

Podiceps auritus (Linnaeus, 1758)

Kraginiai (Podicipedidae)

Kraginiai paukščiai (Podicipediformes)

CR D1

Paplitimas. Eurazijoje rūšis paplitusi nuo Skandinavijos pusiasalio iki Ochotsko jūros. Europos šiaurėje arealas siekia Botnijos įlanką ir Onegos ežerą. Per Lietuvą driekiasi pietinė rūšies paplitimo riba.

Pirmą kartą perintis raguotasis kragas rastas 1974 m. Biržų r. Po keliasdešimties metų pertraukos aptiktas Miškinio ežere Kelmės r., kur perėjo kelerius metus iš eilės. Taip pat dvejus metus paeiliui perėjo Liūniuko ežerėlyje (Švenčionių r.). Beveik dešimt metų buvo žinoma peravietė Klaipėdos r., Kalvių karjere. Vėliau aptiktas ir Plungės r. Migracijų metu stebimas dažniau, tačiau visada negausiai.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Pailgo kūno sudėjimo kragas trumpu kaklu ir neilgu, tiesiu snapu. Pavasarį lengvai atpažįstamas iš ryškiai rudų šonų ir priekinės kaklo dalies, juodų skruostų ir dvigubo auksinės spalvos kuoduko, vėliau apdare vyrauja tamsios ir pilkšvos spalvos. Artimasis migrantas, nors negausiai žiemoja Baltijos priekrantėje. Dažniausiai stebimas balandžio pabaigoje–spalio mėn. Peri nedideliuose, sekliuose, gausiai vandens augalija apžėlusiuose arba užpelkėjusiuose vandens telkiniuose, rečiau apsemtose pievose. Ant iš žolių suneštame plaukiojančiame lizde gegužės pabaigoje deda keturis arba penkis kiaušinius, kuriuos abu poros nariai peri 22–25 dienas. Labai atsargus ir paslaptingas paukštis, vengiantis kontakto su žmogumi.

Minta įvairiais vandens bestuburiais ir jų lervomis, kurių randa vandens telkinio dugne arba ant povandeninių augalų. Gaudo mailių.

Populiacijos gausumas. Dažniausiai aptinkama tik pavienių perinčių porų keliose šalies vietose, tačiau ne kasmet. 2013 m. perinti populiacija vertinta penkiomis–dvidešimčia porų, nurodant gausumo didėjimą XXI a., bet vėlesni metai parodė, kad naujų peraviečių aptikimas greičiau siejamas su geresniu šalies ornitofaunos ištirtumu nei rūšies plitimu.

Grėsmės ir apsauga. Galimos grėsmės iki šiol nėra įvardytos. Dėl rūšies retumo jas sunku išsiaiškinti, tačiau akivaizdžiai nepalankus yra trikdymo veiksnys, todėl būtina riboti žinomų peraviečių lankymą. Galima įtarti, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai (kanadinės audinės, varniniai paukščiai).

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Summary. Although this species was first confirmed as breeding in Lithuania in 1975, the last decade has still only seen single cases per year of confirmed breeding. That said, there is a lack of research regarding the species in Lithuania and the current national population is estimated at 5–20 breeding pairs. Lithuania is at the very southern boundary of the distribution range of this species, this accounts for the low abundance.

Autorius – Liutauras Raudonikis

Rudakaklis kragas

Podiceps grisegena (Boddaert, 1783)

Kraginiai (Podicipedidae)

Kraginiai paukščiai (Podicipediformes)

NT

Paplitimas. Holarktinė borealinio, vidutinio ir stepių klimato juostų rūšis. Palearktikoje arealas fragmentiškas. Vakarų Eurazijoje rūšis paplitusi Vakarų Europos šiaurėje ir visoje Rytų Europoje, didesnėje Kazachijos dalyje ir Obės vidurupio regione.

Lietuvoje dėl buveinių specifikos peri sporadiškai. Dalis peraviečių trumpalaikės.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Mažesnis ir kompaktiškesnio kūno nei ausuotasis kragas. Kuodukas nežymus. Pavasarį atpažįstamas iš ryškiai rudo kaklo priekio ir kontrastingai šviesiai pilkų skruostų. Parskrenda balandžio ir išskrenda spalio mėn. Kartais peri nedidelėmis, pakrikomis kolonijomis. Įsikuria didesniuose nei 0,1 ha vandenyse ir iki 1,5 m gylio vietose su mozaikine viršvandenine ir gausia povandenine bei plūduriuojančia augalija ir užpelkėjusiais krantais: žuvininkystės tvenkiniuose, durpynuose, kūdrose, mažuose ežeruose ir didelių ežerų sekliose įlankose, dažnai prie rudagalvių kirų kolonijų. Lizdą krauna ten, kur jo pagrindas gali pasiekti dugną. Lizdas – plokščias šlapių vandens augalų plaustas, kurio pagrindinė dalis panirusi. Kiaušinius deda gegužės mėn., dėtyje dažniausiai – trys arba keturi kiaušiniai, abu poros nariai peri 23 dienas. Dažniausiai minta nardydami iki 1 m arba panardinę į vandenį galvą, rečiau grobį graibo nuo vandens paviršiaus. Maitinasi vandens vabzdžiais, smulkiomis žuvimis, jaunais varliagyviais (išskyrus rupūžes).

Populiacijos gausumas. Lietuvoje peri 300–500 porų. Vietomis gausėja. Didžiausia Tyrulių durpyno gausėjanti populiacija: trys poros 1998 m., dešimt – 2010 m., dvidešimt – 2014 m. ir trisdešimt porų – 2016 m. Kitos svarbios peravietės: Pavėžupio (Kelmės r.) tvenkiniai – iki dvidešimt porų, Sulinkių durpynas ir Biržulio-Stervo draustinis po kelias poras. Dažniausi pavieniai perėjimo atvejai.

Grėsmės ir apsauga. Veisiasi siauro spektro buveinėse. Palankios tik pradinės buveinių užaugimo ir užpelkėjimo stadijos. Kai perinčius paukščius nubaido lankytojai, dėtis išplėšia pilkosios varnos. Pradėjus žuvis auginti uždaruose baseinuose ar traukiantis tvenkininės žuvininkystės sektoriui, sumažėtų veisimosi buveinių plotas. Pasiteisinusi rūšies apsaugos priemonė – viršvandeninės augalijos (helofitų) ištisinių masyvų fragmentacija.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Raudonikis ir kt., 2016b.

Summary. Preferring pools in peat cuttings and fish ponds, the population in Lithuania consists of 300–500 breeding pairs and is locally increasing. The two largest populations are at Tyrulis peat extraction site (up to 30 pairs) and Šilo Pavėžupis fish ponds (20 pairs). Major threats include nest predation by Hooded Crows at sites visited by anglers and excessive overgrowth with helophytes. Fragmentation of large homogeneous reedbeds at breeding sites has appeared to be an effective conservation measure for the species.

Autorius – Vitas Stanevičius

Juodakaklis kragas

Podiceps nigricollis (Brehm, 1831)

Kraginiai (Podicipedidae)

Kraginiai paukščiai (Podicipediformes)

DD

Paplitimas. Holarktinė rūšis. Eurazijoje fragmentiškas arealas driekiasi nuo Ispanijos ir Didžiosios Britanijos iki Kinijos, pietuose pasiekia Šiaurės Afriką. Vakarų Palearktikoje nominalus porūšis išplitęs iki Pietų Skandinavijos, Volgos vidurupio ir Vakarų Sibiro šiaurėje bei Mažosios Azijos, Užkaukazės, Centrinės Azijos pietuose.

Lietuvoje dėl buveinių specifikos juodakaklis kragas paplitęs sporadiškai ir netolygiai.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Kryklės dydžio kragas tamsiu kūno viršumi, rudais šonais ir balta apačia. Išsiskiria geltonomis, žvilgančiomis skruostų plunksnomis ir staigiai iš apačios į viršų užlenktu posnapiu. Parskrenda balandžio viduryje. Rudenį migruoja rugsėjį. Veisiasi negiliuose (bet ne seklesniuose nei 0,5 m) su gausia (bet fragmentiška) viršvandenine augalija (nendrėmis, švendrais, meldais, ajerais, viksvomis, asiūkliais) ir turtinga povandenine ir plūduriuojančia augalija neužterštuose vandenyse: eutrofiniuose ežeruose, žuvininkystės tvenkiniuose, apsemtuose durpynuose, karjeruose, žemapelkių balose. Peri dažniau grupėmis nei pavieniui, dažniausiai greta rudagalvių kirų. Lizdas – plaustas iš šlapių vandens augalų su purvo priemaiša, kraunamas 40–80 cm gylio zonose su išretėjusia, aukštąja augalija netoli atviro vandens. Retai sunešamas ant kieto substrato (viksvų kupsto, dumblo salelės). Dėčių aptinkama nuo gegužės pabaigos. Jose – trys arba keturi, kartais penki–aštuoni kiaušiniai. Peri 21 dieną. Peri abu poros nariai. Vadą tėvai dalijasi. Minta daugiausia vandens vabzdžiais ir jų lervomis. Nardo gaudydami mažas žuvis, smulkius vėžiagyvius, jaunas varles ir buožgalvius.

Populiacijos gausumas. Gali perėti iki 150 porų. Nyksta tiek ilgalaikėje, tiek trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau pastaraisiais metais stebimas spartesnis nykimas. Vietinės populiacijos dažniausiai mažos ir nestabilios, tačiau trūksta duomenų apie jų paplitimą šalyje ir jų pokyčių priežastis.

Grėsmės ir apsauga. Veisiasi siauro spektro nestabiliose buveinėse. Palankios tik pradinės jų užaugimo ir užpelkėjimo stadijos. Svarbu išsaugoti mozaikinę viršvandeninės augalijos struktūrą potencialiose buveinėse, mažinti vandens telkinių taršą, riboti žmonių lankymąsi žinomose veisimosi vietose.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Mačiulis, 2000; Kurlavičius, 2006.

Summary. The population is poorly investigated, but is decreasing both over the long term and short term. The breeding population is currently estimated at up to 150 pairs, with the birds breeding in different types of shallow small water bodies with abundant but fragmented emergent vegetation and rich floating and submerged vegetation. For reasons not always clear, local populations are mostly ephemeral.

Autoriai – Vitas Stanevičius ir Liutauras Raudonikis

Didysis baublys

Botaurus stellaris (Linnaeus, 1758)

Garniniai (Ardeidae)

Gandriniai paukščiai (Ciconiiformes)

LC

Paplitimas. Vidutinio ir iš dalies borealinio klimato juostų rūšis. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenynų.

Peri visoje Lietuvoje, tolygiau paplitusi ežeringuose Rytų ir Pietų Lietuvos bei Žemaitijos aukštumos regionuose, Nemuno deltoje.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Kresno kūno paukštis gelsvai rusvomis, sudėtingu tamsių dryžių ir dėmelių raštu išmargintomis plunksnomis, žalsvos spalvos snapu ir kojomis. Veisimosi metu patinas skleidžia iš toli girdimą, kelis kartus pakartojamą duslų baubimą. Parskrenda kovo antrojoje pusėje. Užima didesnius nei 2–3 ha vandens telkinius su ne mažesniu nei 0,5–1 ha helofitų sąžalynų plotu. Specifinė nendrynų rūšis. Reta švendrynuose. Peri augalijos perėjimo iš vandens į sausumą zonoje. Patinai daug metų užima tas pačias vandens telkinio vietas. Patino teritorijoje aptinkama iki trijų–penkių lizdų. Jie kraunami sekliai apsemtos augalijos apačioje, kartais ant jos pernykščių sąvartų. Dėtyje – keturi arba penki kiaušiniai. Patelės peri gegužės mėn. nuo pirmo padėto kiaušinio. Perėjimo trukmė – 25–26 dienos. Jaunikliai lizdą palieka po 15, maitinami 40–50, skraidyti pradeda po 50–55 dienų. Maitinasi sąžalynų pakraštyje, kur gylis neviršija 0,70 m, o augalijos tankis leidžia įplaukti smulkioms žuvims. Minta daugiausia žuvimis. Rudeninė migracija vyksta rugsėjį–spalį. Pavieniai paukščiai kartais žiemoja.

Populiacijos gausumas. Didėjančią šalies populiaciją sudaro iki 1000 teritorinių patinų. Daugiausia Nemuno deltos regione (40–60). Žuvinto biosferos rezervate pagausėjo nuo 15 (2007 m.) iki 26 (2016 m.), o Tyrulių durpyne – nuo 13–15 (2009 m.) iki 26 (2016 m.). Aukštaitijos nacionalinio parko 18-oje vietų suskaičiuojama iki trisdešimt patinų. Iki dešimties patinų girdima Biržulio-Stervo pelkių komplekse ir Drūkšių ežere. Aptikta (nuo vieno iki aštuonių, dažniau iki trijų–penkių patinų) beveik visuose didesniuose žuvininkystės ūkiuose. Kauno mariose iš septynių–penkiolikos patinų, girdėtų iki 2007 m., liko tik du trys (2018 m.).

Grėsmės ir apsauga. Paukščiui palankus vandens telkinių užaugimas ir pelkėjimas. Vis dėlto vietomis didysis baublys nukenčia dėl tankių, ištisinių nendrynų formavimosi. Tinkama homogeniškų užpelkėjusių sąžalynų fragmentacija yra patikrinta apsaugos priemonė. Kartais buveinės suprastėja dėl nendrynų perteklinio šalinimo (ar per smulkios fragmentacijos), kai nesilaikoma gamtotvarkos ir rūšių apsaugos veiksmų planuose nurodytų priemonių apimčių. Paukščiai gali žūti, kai, pavasarį sugrįžus šalčiams, užšąla seklios maitinimosi vietos.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys ir kt., 1999; Švažas, Kozulin, 2002; Šablevičius, 2014; Raudonikis ir kt., 2019a, 2016b.

Summary. Lithuania’s population consists of 1000 territorial males, with the most important localities being the Nemunas River Delta (40–60 males), Žuvintas biosphere reserve (26), Tyrulis peat extraction site (26) and lakes of Aukštaitija National Park (30). The species is also common on some other large lakes, as well as on fish ponds. Benefiting from the spread of reedbeds in wetlands, the species is locally increasing, but excessive overgrowth of peat cuttings can lead to degradation of species habitats.

Autorius – Vitas Stanevičius

Mažasis baublys

Ixobrychus minutus (Linnaeus, 1766)

Garniniai (Ardeidae)

Gandriniai paukščiai (Ciconiiformes)

VU D

Paplitimas. Europoje rūšis paplitusi nuo Pirėnų pusiasalio iki Rytų Baltijos. Šiaurėje perėjimo arealas siekia Leningrado sritį, pietuose aptinkama iki Viduržemio jūros pakrančių.

Lietuvoje per pastaruosius 10 metų aptikta daugiau nei dvidešimties šalies rajonų vietovėse. Reguliariai peri Baltosios Vokės durpyne ir žuvininkystės tvenkiniuose, Kauno mariose, Ilgės ežere (Elektrėnų sav.), Nemuno deltoje.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Patino nugara ir viršugalvis juodi, didelė sparnų dėmė ir apačia baltai gelsva. Patelei būdinga mažiau kontrastinga rusva sparnų dėmė, rudesni sparnai ir kiek dryžuota nugara. Puikiai maskuojasi augalijos sąžalynuose. Peri dažniausiai nedideliuose tiek natūraliuose, tiek dirbtiniuose (karjeruose, tvenkiniuose, kūdrose) vandens telkiniuose, gausiai apaugusiuose viršvandenine augalija su krūmų ar medelių priemaiša. Pakenčia artimą žmogaus kaimynystę, tačiau paslaptingas ir sunkiai pastebimas, nes juda laipiodamas augalų stiebais ir retai rodosi atviroje aplinkoje. Ypač aktyvus naktį ir sutemus, todėl balsas dažniausiai girdimas tuo metu ir tik visai ramiu oru dieną. Lizdą sukrauna iš nendrių stiebų ir medžių šakelių žemuose krūmuose ar ant išgulusių nendrių. Dažnai peri nedidelėmis kolonijomis. Gegužės pabaigoje–birželio mėn. deda penkis arba šešis baltus kiaušinius. Abu poros nariai pakaitomis peri 17–19 dienų. Jaunikliai, kuriais rūpinasi abu tėvai, lizdą palieka 17–18 dienų amžiaus. Išveda vieną vadą. Minta daugiausia vandens vabzdžiais ir jų lervomis, rečiau mažomis žuvimis ar kitais vandens bestuburiais. Rudenį išskrenda rugpjūčio–rugsėjo mėn. Tolimasis migrantas.

Populiacijos gausumas. Dėl slapto rūšies gyvenimo būdo apie paplitimą šalyje duomenų nepakanka. Akivaizdu, kad mažųjų baublių yra negausu, nes Lietuva yra šiauriniame rūšies arealo pakraštyje. 2013 m. perinti populiacija įvertinta trisdešimčia–šešiasdešimčia porų, nurodant, kad gausumas XXI a. išlieka stabilus. Tačiau pastaraisiais metais yra aptinkama naujų peraviečių.

Grėsmės ir apsauga. Reikšmingos grėsmės iki šiol nėra įvardytos, nes jas buvo sunku išsiaiškinti dėl prasto rūšies ištirtumo. Tačiau svarbu užtikrinti esamų buveinių žinomose peravietėse išsaugojimą. Galima įtarti, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, ypač varniniai paukščiai.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Summary. The national population of this species was estimated at 30–60 nesting pairs in 2013. However, new breeding sites have been identified in recent years and, subsequently, the population is now considered larger. This might be related to both expansion of the species distribution range in Lithuania, taking advantage of the diversity of suitable breeding habitats.

Autorius – Liutauras Raudonikis

Juodasis gandras

Ciconia nigra (Linnaeus, 1758)

Gandriniai (Ciconiidae)

Gandriniai paukščiai (Ciconiiformes)

EN C1

Paplitimas. Rūšis paplitusi Eurazijoje, nuo Pirėnų pusiasalio iki Ramiojo vandenyno. Šiaurinė arealo riba tęsiasi nuo Baltijos jūros Suomijos įlankos link Jenisiejaus vidurupio, pietinė arealo riba – per Kiniją, Turkmėniją ir Balkanų pusiasalį.

Lietuvoje rūšis aptinkama visoje šalies teritorijoje, daugiau porų peri Vidurio, Šiaurės ir Šiaurės Rytų regione, neperi Kuršių nerijoje.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Didelis paukštis metališkai juodomis viršutinės kūno dalies ir sparnų plunksnomis, baltu pilvu, raudonu snapu ir kojomis. Monogamas. Iš žiemoviečių į Lietuvą grįžta kovo pabaigoje, balandžio pradžioje. Dažniausiai įsikuria dideliuose miškų masyvuose: drėgnuose mišriuosiuose arba sausuose spygliuočių miškuose, bet tada netoli pelkių ar vandens telkinių. Lizdams vietas renkasi senuose medynuose. Didelį lizdą iš šakų sukrauna 12–15 m aukštyje, dažniausiai senuose ąžuoluose, rečiau uosiuose, drebulėse, juodalksniuose, pušyse. Gūžtą iškloja žaliomis samanomis. Veda vieną vadą per metus. Deda iki penkių kiaušinių, peri patelė, patinas ją keičia, inkubacijos trukmė – ne mažiau kaip 30 dienų. Dažniausiai išaugina du–keturis jauniklius, kurie lizdus palieka liepos mėn. Minta varliagyviais, žuvimis, vandens bestuburiais. Grobio ieško braidydami sekliuose vandens telkiniuose, užmirkusiose atvirose vietovėse, šlapiuose miškuose. Grobio ieškoti gali skristi net iki keliolikos kilometrų. Į tas pačias lizdavietes grįžta metai iš metų, kartais iš naujo sukrauna ir visai išbyrėjusius lizdus. Migracija prasideda rugpjūtį.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje juodojo gandro populiacija 2017 m. įvertinta 480–720 porų. Pastaruosius du dešimtmečius registruotas populiacijos mažėjimas.

Grėsmės ir apsauga. Dėl plynųjų miškų kirtimų sunaikinamos lizdavietės arba potencialios veisimosi buveinės, tinkamos įsikurti naujoms poroms. Juodasis gandras jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi netoli lizdaviečių veisimosi laiku. Jautrus drėgmės kiekio, vandens kokybės pokyčiams, dėl kurių sumažėja pagrindinio grobio – vandens stuburinių ir bestuburių – populiacijos. Dėl plėšrūnų (kiaunių, vištvanagių, jūrinių erelių) veiklos gali nesėkmingai perėti ar apleisti tinkamas buveines. Rūšies būklę pagerintų blogos būklės lizdaviečių atkūrimas, dirbtinių lizdaviečių įrengimas tinkamose vietose.

Informacijos šaltiniai: Treinys et al., 2008.

Summary. This is a widespread species in Lithuania, occurring at low breeding densities. It breeds in large mixed, deciduous dominant forests or in coniferous forests near wetlands and usually selects tall old trees, mostly oaks, for nest placement, these being in mature stands. The population has decreased over the last two decades and is currently estimated 480–720 pairs. Local threats relate to forestry operations, as well as to brood losses due to avian and mammalian predators.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Smailiauodegė antis

Anas acuta (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

CR D1

Paplitimas. Holarktinė borealinio ir vidutinių platumų klimato, tundros, aukštapelkių, pievų, rečiau stepių rūšis. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Ramiojo vandenynų, šiaurėje arealas siekia arktinę pakrantę, pietuose – Primorę, Kazachiją, Vengriją, Bulgariją, Šiaurės Italiją ir Ispaniją.

Lietuvoje dažnesnė Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Stambi upinė antis. Patinas išsiskiria smailia dėl pailgėjusių centrinių vairuojamųjų plunksnų uodega, o abi lytys – ilgesniu, palyginti su kitų ančių, kaklu. Patelė pilkai ruda, patinų veisimosi apdaras pilkas su baltu kaklo priekiu, kontrastuojančiu su šokolado spalvos galva. Parskrenda kovo mėn. Užtrunka iki pirmųjų šalčių. Peri paupių ir paežerių pievose, kartais šalia žuvininkystės tvenkinių, pievų augalija apaugusiose salose. Lizdą gali sukrauti iki 1 km nuo vandens telkinio. Dėtys (aštuoni–vienuolika kiaušinių) pradedamos dėti balandžio pabaigoje. Patelė peri gegužės mėn. 22–23 dienas. Patinas ją netrukus palieka. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje, po 50 dienų skraido. Maitinasi sekliuose dumblinguose vandenyse, kuriuose gausu povandeninės ir plūduriuojančios augalijos, išskrenda į javų laukus. Pavasarį apsistoja užtvindytose pievose. Daugiau sulesa gyvūninio nei augalinio maisto.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje smailiauodegė antis visada buvo reta. Peri dešimt–dvidešimt porų (iki penkių Nemuno deltoje ir viena–trys Kretuono ežero saloje). Kitur nereguliariai peri pavienės poros. Įprasta, nors ir negausi, per pavasarinę migraciją.

Grėsmės ir apsauga. Nenaudojamos pievos užauga nendrėmis ir krūmais. Pakrantėse suvešėję tankūs ištisiniai nendrynai trukdo jauniklius pervesti iš peraviečių į vandenį. Gali būti sumedžiojama žuvininkystės tvenkiniuose. Rūšies apsaugai svarbu šienauti paežerių ir paupių pievas iki pat vandens, potencialiose peravietėse mažinti pilkųjų varnų, lapių ir mangutų gausumą.

Informacijos šaltiniai: Valius, 1980, 1990; Logminas, 1990; Jusys ir kt., 1999; Viksne et al., 2010.

Summary. With less than 20 pairs, this is a very rare breeding species and has an extremely patchy and changing distribution. Up to five pairs tend to breed in coastal flood meadows of the lower reaches of the River Nemunas and around the Curonian Lagoon and, less stable, up to three pairs on a treeless island on Lake Kretuonas. Abandonment of waterside meadows and subsequent encroachment of bushes and reeds are major threats for the species. It is however more common during the migration periods.

Autorius – Vitas Stanevičius

Šaukštasnapė antis

Anas clypeata (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

NT D1

Paplitimas. Holarktinė rūšis, perinti borealinio, vidutinių platumų, viduržemio, stepių ir dykumų klimato juostose. Eurazijoje arealas driekiasi tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų, šiaurėje pasiekia arktinius regionus, pietinė riba tęsiasi nuo Pietų Primorės rytuose iki Prancūzijos vakaruose. Gausiausia šiaurinių ir vidutinių platumų regionuose. Kitur pasiskirstymas fragmentiškas. Jam įtakos turi pajūrio, upių ir ežerų užliejamų pievų geografija.

Sporadiškai peri visoje Lietuvoje, tankiausiai – Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Šaukštasnapė antis išsiskiria platėjančiu snapu su ilgomis, raginėmis plokštelėmis kraštuose, o patinas – dar ir kontrastingomis, žalia, balta ir oranžine, tuoktuvinio apdaro spalvomis. Intensyviai traukdamos balandį, šaukštasnapės antys būriais maitinasi apsemtose pievose. Išskrenda iki spalio pradžios. Peri netoli vandens, atvirose drėgnose (ypač užliejamosiose) pievose ir žemapelkėse greta seklių, dumblingais krantais ir dugnu vandens telkinių su gausia dugno ir plūduriuojančia augalija, bekrūmėse salose. Buveinių pasirinkimą riboja specializuotas mitybos būdas – smulkių organizmų filtravimas (košimas). Masiškai kiaušinius deda balandžio ir gegužės sandūroje. Dėtyje – dešimt–dvylika kiaušinių. Peri 23 dienas. Patinai palieka perinčias pateles ir išskrenda šertis. Dauguma jauniklių ritasi gegužės ir birželio sandūroje. Maitinasi smulkiais moliuskais, planktoniniais vėžiagyviais, uodų lervomis; dažnai kolektyviai – plaukdamos ratu ir perkošdamos savo pačių su drumzlėmis sukeltus organizmus.

Populiacijos gausumas. XX a. populiacija mažėjo. Dabartinė (300 porų) santykinai stabili. 1999 m. gausiausiai perėjo Nemuno ir pamario užliejamosiose pievose – 150–200 porų (iki 40–70 porų/100 ha). Vėlesni pokyčiai neaiškūs. Kretuono ežero salos 1963–1970 m. dešimties porų populiacija sunyko, tačiau iki dešimties porų peri gretimose Žemaitiškių ir Pervieniškių balose. Kitur, taip pat daugelyje žuvininkystės ūkių ir Žuvinto rezervate, peri po vieną arba kelias poras.

Grėsmės ir apsauga. Nuo XX a. septintojo dešimt­mečio, liovusis ganyti atvirose klampiose vietose arba jas sausinant, degradavo dalis tinkamų buveinių. Svarbu saugoti potencialias buveines nuo užaugimo nendrynais ir sumedėjusia augalija arba jas atkurti, taip pat riboti lankymąsi peravietėse balandį–birželio pirmojoje pusėje.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1972, 1990; Jusys ir kt., 1999; Stanevičius, Švažas, Raudonikis, 2003; Viksne et al., 2010; Karlonas, 2017.

Summary. A relatively stable population of 300 pairs in Lithuania, of which approximately 150–200 pairs breed in the Nemunas Delta and coastal flood meadows. In remaining areas, the species breeds sparsely and is subject to both local increases and decreases. The species prefers open poorly drained grasslands with nearby stagnant shallow water bodies and marshes with muddy bottoms and banks and abundant submerged vegetation.

Autorius – Vitas Stanevičius

Dryžagalvė kryklė

Anas querquedula (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

VU C2a(i)

Paplitimas. Palearktinė rūšis, perinti borealinio, vidutinių platumų, viduržemio, stepinio ir dykumų klimato juostose. Eurazijoje peri nuo Atlanto vandenyno iki Kamčiatkos ir Sachalino. Pastaruosius 50 metų arealas plečiasi šiaurės kryptimi.

Aptinkama visoje Lietuvoje. Retesnė mažiau ežeringoje jos dalyje – vidurio ir pietryčių rajonuose ir tankesnė – Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Peri paežerių ir paupių bekrūmėse su žema žole pievose, pelkiapievėse, žemapelkėse, salose ir žuvininkystės tvenkiniuose. Į peravietes parskrenda kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Lizdus krauna ant žemės. Dauguma dėčių pradedamos dėti balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, jaunikliai masiškai ritasi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Poros nepastovios. Patinai neperi ir nevedžioja jauniklių – nuo gegužės būriuojasi ir išskrenda į šėrimosi vietas. Jaunikliams pradėjus skraidyti, klajoja ir rugpjūtį–rugsėjį palieka Lietuvą. Pavieniai paukščiai užtrunka ilgiau. Minta daugiausia bestuburiais gyvūnais, kuriuos filtruoja vandens paviršiuje ar renka nuo augalų.

Populiacijos gausumas. Nuo XX a. vidurio sumažėjo nuo 10 000 porų iki dabar perinčių 2000–3000 porų. Tai sutapo su 1970 m. Vakarų ir Centrinėje Europoje prasidėjusiu perinčių ir migruojančių paukščių skaičiaus mažėjimu. Gausiausiai Klaipėdos krašte – 500–700 porų, kurių dauguma koncentruojasi Nemuno ir pamario užliejamosiose pievose. Žuvinto rezervate tarp 1965 ir 1990 m. vietinė perinti populiacija sumažėjo 60–70 proc. ir teliko apie dešimt porų. Daugumoje vietų įsikuria tik pavienės poros.

Grėsmės ir apsauga. Būklė pablogėjo, kai liautasi ganyti ir šienauti paupių ir paežerių pievose, pelkiapievėse, žemapelkėse, ežerų salose ir nusausinta didžioji dalis smulkių šlapumų. Gausumo mažėjimas susijęs ir su buveinių degradacija žiemovietėse Afrikoje. Svarbu saugoti potencialias buveines nuo užaugimo nendrynais ir sumedėjusia augalija ir, kur įmanoma, jas atkurti, taip pat riboti lankymąsi peravietėse balandį–birželio pirmojoje pusėje.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1972; Budrys, Kretavičiūtė, 1992; Pranaitis, 1992; Jusys ir kt., 1999; Stanevičius, Švažas, Raudonikis, 2003; Švažas et al., 2010.

Summary. This species breeds mostly in open short-grass moist meadows and sedge fens aside lakes and rivers. It is most abundant in the floodplains of the western part of Kuršių lagoon and the lower reach of the Nemunas river. Habitats have significantly deteriorated with the abandonment of hay making and grazing in wet areas and with the large-scale land melioration. The population has decreased from 10,000 pairs in the mid-20th century to about 2000–3000 pairs today.

Autorius – Vitas Stanevičius

Pilkoji antis

Anas strepera (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

NT D1

Paplitimas. Holarktinė vidutinių platumų, vidutinio ir viduržemio klimato juostų rūšis. Eurazijoje arealas tęsiasi nuo Europos vakarų iki Šiaurės Rytų Kinijos. Dėl buveinių specifikos peri netolygiai ir fragmentiškai. Istoriškai – stepių ir miškastepių rūšis, tačiau Europoje jau 200 metų plinta, užimdama ir įvairesnes buveines.

Sporadiškai peri visoje Lietuvoje, tankiausiai – Nemuno žemupyje.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Abiejų lyčių apdare vyrauja ramios, pilkšvos spalvos. Skiriamasis bruožas – baltas (greta juodo) veidrodėlio rombas ir juodas pauodegys. Pavasarį traukia nuo kovo ir balandžio sandūros. Nuo balandžio vidurio pasklinda po peravietes. Peri vietose, kur pievos ribojasi su nedideliais, sekliais vandens telkiniais ar didelių vandenų užutekiais su užpelkėjusiais krantais bei gausia povandenine ir plūduriuojančia augalija, nendrynų ir krūmų neužgožtose, vandeningose žemapelkėse ir salose. Lizdas – duobutė žemėje – gali būti atokiau nuo vandens. Kiaušinius intensyviai deda gegužę. Dėtyje – septyni–vienuolika kiaušinių. Patinai palieka perinčias pateles ir išskrenda šertis. Peri 27 dienas. Jaunikliai ritasi birželio mėn., skraido po 55 dienų. Peravietes palieka nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos, šiaurinių migrantų aptinkama iki lapkričio. Suaugusių paukščių racione vyrauja augalinės kilmės maistas, bet veisimosi metu lesa vabzdžius ir moliuskus. Lankosi javų laukuose.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje perinti pilkoji antis aptikta tik 1961 m. Pastaraisiais metais peri 250–350 porų. Lėtai tebegausėja. Nemuno žemupyje peri iki 50 porų, Birvėtos ir Daugų žuvininkystės tvenkiniuose atitinkamai iki šešiolikos ir dešimties porų. Kretuono ežero saloje porų skaičius 2009–2014 m. padidėjo nuo keturių iki 35, nors 1967–1971 m. dar neperėjo. Žuvinto rezervate iš 1971–1980 m. perėjusių penkių–dešimties porų liko viena pora, Žemaitiškių balose netoli Kretuono ežero pradėjo perėti nuo 2002 m. (šešios poros), bet vėliau populiacija mažėjo. Nuo vienos iki kelių porų peri dar bent dešimtyje žuvininkystės tvenkinių.

Grėsmės ir apsauga. Liovusis ganyti klampiose paežerėse, pelkių pakraščiuose ir šienauti žemapelkes, degradavo dalis buveinių. Paukščiai sumedžiojami žuvininkystės tvenkiniuose. Pilkajai ančiai palankus žuvininkystės tvenkinių tinklo sukūrimas XX a. antrojoje pusėje ir klimato šiltėjimas. Svarbu saugoti nuo užaugimo nendrynais ir sumedėjusia augalija esamas ir atkurti jau užaugusias buveines, užtikrinti priėjimą prie vandens pievose išperėtoms vadoms, riboti lankymąsi peravietėse gegužės–birželio mėn.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1972, 1990; Jusys ir kt., 1999; Švažas, Kozulin, 2002; Viksne et al. 2010; Šablevičius 2014; Karlonas 2017.

Summary. The population consists of 250–350 pairs and, locally, is increasing. The species is common in flood meadow wetlands in the Nemunas Delta (50 pairs), Kretuonas Lake (increased up to 35 pairs) and the fish ponds at Birvėta and Daugai (up to 16 and 10 pairs), but has almost disappeared at the Žuvintas biosphere reserve. Preferring open grasslands adjacent to shallow wetlands rich in submerged and floating plants, the major threat facing the species is the expansion of reed and bush as grazing declines in lake-side grasslands.

Autorius – Vitas Stanevičius

Mažoji žąsis

Anser erythropus (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

CR D1

Paplitimas. Mažosios žąsys – tolimosios migrantės, Lietuvoje aptinkamos mažosios žąsies populiacijos perėjimo arealas apima tik Norvegijos šiaurę, nors neseniai šie paukščiai perėjo ir šiaurinėje Suomijos dalyje, kur šiuo metu išnyko. Migracijos metu Lietuvoje taip pat pastebėta Švedijoje reintrodukuotų paukščių, kurie žiemą praleidžia Nyderlanduose, skirtingai nei Graikijoje žiemojančios rūšies natūralios Fenoskandijos populiacijos.

Lietuvoje labai retai aptinkama migracijų ir tik išskirtiniais atvejais žiemos laikotarpiais. Pastarąjį dešimtmetį paukščiai stebimi tik Nemuno žemupyje, vieną kartą matyti Žuvinto apylinkėse.

Nuotraukos autorius – Julius Morkūnas

Biologija ir ekologija. Mažiausia iš žąsų, labai panašios išvaizdos į gausiai matomas baltakaktes žąsis. Lietuvoje dažniausiai stebima pavasarinės migracijos metu, žinoma tik pavienių paukščių žiemojimo atvejų. Rudeninės migracijos kelias aplenkia Lietuvą. Peri miškingoje ar atviroje tundroje, netoli gėlo vandens telkinių. Būdinga migracija į šėrimosi vietas, kurios dažniausiai yra šiauriau nei veisimosi vietos. Būtent dėl šios priežasties pavasarinės ir rudeninės migracijų keliai skiriasi.

Minta tik augaliniu maistu. Peravietėse tenkinasi tundrų augalais, per migraciją mūsų krašte dažniausiai aptinkama pavasario potvynio apsemiamose pievose, o žiemovietėse neretai maitinasi želmenų plotuose.

Populiacijos gausumas. Visais laikais buvo rečiausia iš žąsų. Nuo 1980 m. Lietuvoje registruota 43 kartus, iš viso stebėti 88 paukščiai. Tai atitinka per mūsų šalį migruojančios Fenoskandijos populiacijos, kurioje šiuo metu yra apie šimtą individų, esamą būklę. Kita dalis Lietuvoje stebimų paukščių (dažniausiai pavieniai individai) priklauso Švedijoje reintrodukuotai populiacijai, kurios gausumas taip pat yra labai nedidelis.

Grėsmės ir apsauga. Tikėtina, kad gausumo mažėjimą lemia padidėjęs mirtingumas žiemovietėse (dėl medžioklės) ir sumažėjęs rūšies produktyvumas (dėl plėšrūnų poveikio peravietėse). Todėl veisimosi vietose vykdomos plėšrūnų, daugiausia lapių, skaičiaus reguliavimas, o žiemovietėse siekiama sustabdyti rūšies medžioklę.

Informacijos šaltiniai: Jusys, Karalius, Raudonikis, 2017.

Summary. At present, Lesser White-fronted Goose has the status of a very rare, but regular migrant. Since 1980, there have been 43 registrations of 88 individuals, most of which have been taken in the spring and 90% of which have been recorded in the Nemunas Delta region.

Autorius – Liutauras Raudonikis

Rudagalvė antis

Aythya ferina (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

VU A2bc+4cd

Paplitimas. Palearktinė vidutinių platumų rūšis. Eurazijoje aptinkama nuo Atlanto vandenyno iki Baikalo ežero ir Šiaurės Rytų Kinijos. Izoliuotos populiacijos peri Turkijoje ir Šiaurės Vakarų Afrikoje. Rūšis gausiausia stepių zonoje.

Paplitusi visoje Lietuvoje, bet netolygiai – tankiausiai ežeringose Baltijos ir Žemaičių aukštumose bei pamaryje.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Peri vandens telkiniuose su užpelkėjusiomis pakrantėmis ir gausia povandenine augalija, kinėse, nekrūmuotose salose. Parskrenda kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Lizdus krauna ant žemės, arti vandens. Dauguma dėčių pradedamos dėti gegužę, jaunikliai masiškai ritasi birželio pirmojoje pusėje. Jauniklius patelės vedžioja vienos. Sekliuose, su gausiomis maurabraginių (Characeae) bendrijomis vandenyse nuo rugpjūčio pabaigos formuojasi nelizdinės sankaupos, kurios gausumo piką pasiekia rugsėjį–spalio pradžioje. Rudeninė migracija vyksta rugsėjo ir lapkričio mėn. Lesa povandeninę ir plūduriuojančią augaliją, bestuburius gyvūnus, dirbtinius žuvų pašarus. Dažniausias maisto pasiekimo būdas – nardant iki 3,5 m gylio.

Populiacijos gausumas. Iš viso Lietuvoje peri apie 2500 porų. Iki XX a. pabaigos porų skaičius svarbiose peravietėse sumažėjo beveik 75 proc., kai kurios peravietės apskritai išnyko. Žuvininkystės ūkių teritorijose 2009–2013 m. perėjo 130–180 porų, tačiau jų gausumas čia taip pat sumažėjo: 60 proc. (1996–2001–2009 m.) ir 35 proc. (2009–2013 m.). Per pastarąjį dešimtmetį beveik išnyko nelizdinės sankaupos ežeruose, daugiau kaip per pusę jų sumažėjo žuvininkystės tvenkiniuose. Didesnės sankaupos (siekiančios 1500 vienetų) išliko Kuršių mariose.

Grėsmės ir apsauga. Dėl vandens telkinių antropogeninės eutrofikacijos degraduoja rudagalvės anties veisimosi buveinės: tęsiasi perteklinis užpelkėjimas, mažėja maurabraginių dumblių. Dėtis sunaikina pilkosios varnos, jaunikliai žūsta statomuosiuose tinkluose, suaugę paukščiai nušaunami žuvininkystės tvenkiniuose. Norint apsaugoti rūšį, būtina prižiūrėti vandens telkinius, kad į juos nepatektų per daug maisto medžiagų. Papildomos priemonės – perteklinės augalijos šalinimas, plaukiojimo valtimis ir tinklų statymo draudimas perėjimo ir jauniklių vedžiojimo vietose, varninių paukščių skaičiaus reguliavimas.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1972; Stanevičius et al., 2002; Stanevičius et al., 2008; Viksne et al., 2010.

Summary. This species nests mostly in moderately shallow water bodies with swampy shores. Submerged vegetation characterised by stoneworts (Chara spp.) is of great importance to the species for feeding, as are artificial foods in fish ponds. The numbers of both breeding pairs and staging birds have decreased continuously since 1961. Leading to excessive spread of helophytes and the extinction of stonewort beds, increased nutrient levels in the water, and phosphorus levels in particular, are a major threat to the species. The breeding population currently consists of 2500 pairs.

Autorius – Vitas Stanevičius

Paprastoji rudė

Aythya nyroca (Güldenstädt, 1770)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

CR A4abc; D1

Paplitimas. Palearktinė daugiau stepių ir pusdykumių rūšis. Vakaruose veisimosi arealas prasideda izoliuotomis populiacijomis Šiaurės Afrikoje, nuo Ispanijos, tęsiasi per Centrinę ir Rytų Europą, Cent­rinę ir Pietvakarių Aziją.

Lietuva yra arealo šiauriniame pakraštyje.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio nardančioji antis. Apdare vyrauja kaštoninė spalva. Nuo panašių rūšių ančių rudžių patinai skiriasi balta akių spalva, o abi lytys – kontrastingu baltu pauodegiu. Peri eutrofiniuose ežeruose, žuvininkystės tvenkiniuose, paežerių vandeningose žemapelkėse. Čia renkasi fragmentiškus užpelkėjusių nendrynų ir švendrynų sąžalynus maurabragių ir plūdžių bendrijų kaimynystėje. Lizdus krauna arti vandens, viksvomis, paparčiais ir retomis nendrėmis apaugusiose kinėse ir plovose, viksvų kupstuose, pievų žole apaugusiose salose. Anksčiausiai parskrenda kovo pabaigoje. Kiaušinius deda nuo gegužės vidurio. Dėtyse – septyni–dvylika kiaušinių. Peri (25–28 dienas) ir jauniklius vedžioja patelė. Jaunikliai ritasi birželio pabaigoje–liepą, po dviejų mėnesių pradeda skraidyti. Migruoja nuo rugsėjo pabaigos, pavieniai paukščiai pasilieka iki lapkričio pradžios. Daugiau sulesa augalinio nei gyvūninio maisto. Maistą renka nuo vandens arba nardydama.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje peri apie dešimt porų. XX a. pradžioje Žuvinto ežere populiacija buvo gausi, 1920–1935 m. perėjo penkiolika–dvidešimt porų, 1966–1985 m. – trys–aštuonios poros, tačiau iki devintojo dešimtmečio išnyko. Metelio ir Obelijos ežeruose 1983–1986 m. perėjo aštuonios poros, iki 2014 m. išliko dvi trys poros. Kitur nereguliariai peri pavienės poros. Rūšis jau nebeperi Simno ir Žaltyčio ežeruose, Kauno mariose ir Nemuno deltoje.

Grėsmės ir apsauga. Dėl vandens telkinių hipertrofizacijos nyksta mitybai svarbūs augalai ir su jais susiję bestuburiai gyvūnai. Peravietės užauga tankiais nendrynais. Dėtis naikina pilkosios varnos, jaunikliai žūsta statomuosiuose tinkluose. Svarbu riboti trąšų patekimą į vandens telkinius, fragmentuoti nendrynus, neplaukioti valtimis ir nestatyti tinklų perėjimo ir jauniklių vedžiojimo vietose, mažinti pilkųjų varnų skaičių.

Informacijos šaltiniai: Valius, 1980, 1990; Logminas, 1990; Stanevičius, Švažas, 1997; Viksne et al., 2010; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2017.

Summary. With less than 10 pairs currently, this is a very rare species in Lithuania. With an ongoing decline, it disappeared from its stronghold on Lake Žuvintas in the 1990s and the only permanent breeding sites remaining are Lakes Meteliai and Obelija, these supporting 2–3 pairs. The main threat is that of hypertrofication of lakes, with other threats being gill nets and nest predation by Hooded crow. Limiting the use of fertilizers in the catchments of the lakes and the fragmentation of homogenous reedbeds are major measures required for species protection.

Autorius – Vitas Stanevičius

Ledinė antis

Clangula hyemalis (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

EN A2ace

Paplitimas. Ledinės antys – tolimosios migrantės, perinčios Arktyje, o žiemoti skrendančios į piečiau esančias jūras. Perėjimo arealas cirkumpoliarinis, Eurazijoje peri daugiausia Rusijos šiaurėje, taip pat Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.

Lietuvoje aptinkama tik migracijų ir žiemojimo laikotarpiais – spalio–balandžio mėn. Vidaus vandenyse labai reta. Baltijos jūroje aptinkama išilgai visos Lietuvos priekrantės, tačiau iki pirmojo XXI a. dešimtmečio didžiausios sankaupos buvo stebimos šiaurinėje Lietuvos Baltijos jūros priekrantės dalyje – nuo Karklės pietuose iki Šventosios šiaurėje.

Nuotraukos autorius – Julius Morkūnas

Biologija ir ekologija. Nedidelė jūrinė nardančioji antis, gerokai mažesnė už didžiąją antį. Žiemos laikotarpiu patinai išsiskiria kontrastingu apdaru, kuriame vyrauja balta, pilka ir tamsiai ruda spalvos, bei labai ilga smailia uodega. Patelių apdaras blankesnis, jame vyrauja ruda spalva, galva su šviesiomis dėmėmis, apatinė kūno dalis šviesi.

Peri tundroje, netoli gėlo vandens telkinių, kartais įsikuria salose. Žiemoja jūriniuose vandenyse, dažniausiai renkasi seklias (iki 25 m gylio) akvatorijas, neretai toli nuo kranto. Žiemodamos maitinasi dugno bestuburiais, daugiausia moliuskais.

Populiacijos gausumas. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios ledinių ančių gausumas Lietuvoje svyravo nuo 7000 iki 30 000 individų, o nuo 2006–2007 m. pradėjo itin smarkiai mažėti, ypač šiaurinėje priekrantės dalyje. Tai, tikėtina, sietina su invazinio juodažiočio grundalo (Neogobius melanostomus) neigiamu poveikiu dugno bendrijoms. Pastaraisiais metais žiemojančių ledinių ančių gausumas Lietuvos priekrantėje retai siekia 1000 individų.

Visoje Baltijos jūroje, kurioje žiemoja daugiau nei 90 proc. visos Vakarų Sibiro / Šiaurės Europos ledinės anties populiacijos, rūšies gausumas sumažėjo nuo 4,3 mln. individų 1993–1995 m. iki mažiau nei 1,5 mln. individų 2007–2009 m., t. y. apie 65 proc.

Grėsmės ir apsauga. Tikėtina, kad gausumo mažėjimą lemia sumažėjęs rūšies produktyvumas (dėl kintančių aplinkos sąlygų ir padidėjusio plėšrūnų poveikio peravietėse) ir padidėjęs mirtingumas žiemovietėse (dėl priegaudos verslinės žvejybos statomuosiuose tinkluose, naftos išsiliejimų jūroje ir medžioklės). Neigiamą įtaką gali daryti ir invazinės svetimžemės žuvų rūšys. Svarbios priemonės šios rūšies būklei pagerinti yra verslinės žvejybos ribojimas rūšies sankaupų vietose ir priegaudos mažinimo priemonių įdiegimas verslinėje žvejyboje.

Informacijos šaltiniai: Skov et al., 2011; Hearn, Harrison, Cranswick, 2015.

Summary. In Lithuania, this species primarily occurs in marine waters during the migration periods and wintering season. Its abundance has declined sharply in recent decades and possible causes for this decline include mortalities as a result of by-catch in commercial fishing, oil pollution and hunting on the wintering grounds as well as reduced breeding productivity.

Autorius – Mindaugas Dagys

Paprastoji nuodėgulė

Melanitta fusca (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

EN A2a

Paplitimas. Nuodėgulės – tolimosios migrantės. Lietuvoje aptinkamos nuodėgulės populiacijos perėjimo arealas driekiasi Eurazijos šiaurėje nuo Jenisiejaus upės ir Taimyro pusiasalio rytuose iki Skandinavijos pusiasalio vakaruose. Skandinavijoje rūšis paplitusi iki pietinės Norvegijos dalies ir Švedijos, negausiai peri Estijoje. Vidurio Rusijoje perėjimo arealas driekiasi į pietus iki Šiaurės Kazachijos. Žiemoja piečiau esančiose jūrose.

Lietuvoje aptinkama migracijų ir žiemojimo laikotarpiais – spalio–balandžio mėn. Vidaus vandenyse labai reta. Baltijos jūroje aptinkama išilgai visos Lietuvos priekrantės, tačiau pagrindinės sankaupos stebimos ties Kuršių nerija; šiaurinėje Lietuvos Baltijos jūros dalyje sankaupos stebimos toliau nuo kranto.

Nuotraukos autorius – Julius Morkūnas

Biologija ir ekologija. Jūrinė nardančioji antis, panašaus dydžio kaip didžioji antis. Patinų apdaras beveik vientisai juodas, išskyrus baltą dėmę paakyje, baltus sparnų veidrodėlius ir ryškiai oranžinį snapą. Patelės vientisai tamsiai rudos, išskyrus baltą sparnų veidrodėlį ir kelias šviesesnes galvos dėmes.

Peri miškingoje ar atviroje tundroje, netoli gėlo vandens telkinių; Estijoje įsikuria atvirose ar miškingose salose; Fenoskandijoje – dar ir kalnuose virš medžių linijos. Žiemoja jūriniuose vandenyse, dažniausiai 10–30 m gylio akvatorijose, kur vyrauja smėlėtas dugnas. Žiemodamos maitinasi moliuskais, kuriuos išsikasa iš minkšto dugno, rečiau kitais bestuburiais ar net žuvimis.

Populiacijos gausumas. Pastaraisiais metais nuodėgulių gausumas Lietuvoje svyruoja nuo 2000 iki 11 000 individų. Gausumas yra smarkiai sumažėjęs, palyginti su XX a. paskutiniuoju ir XXI a. pirmuoju dešimtmečiais, kai dažnai buvo stebima 20 000–50 000 žiemojančių individų.

Visa Vakarų Sibiro ir Šiaurės / Šiaurės Vakarų Europos nuodėgulės populiacija, kuriai priklauso ir Lietuvoje žiemojantys paukščiai, sumažėjo nuo apie 1 mln. individų 1993–1994 m. iki apie 0,5 mln. 2007–2009 m.

Grėsmės ir apsauga. Tikėtina, kad gausumo mažėjimą lemia padidėjęs mirtingumas žiemovietėse (dėl priegaudos verslinės žvejybos statomuosiuose tinkluose, naftos išsiliejimų jūroje, vėjo jėgainių poveikio) ir sumažėjęs rūšies produktyvumas (dėl trikdymo ir svetimžemių plėšrūnų poveikio peravietėse). Svarbios priemonės šios rūšies būklei pagerinti yra verslinės žvejybos ribojimas rūšies sankaupų vietose ir priegaudos mažinimo priemonių įdiegimas verslinėje žvejyboje.

Informacijos šaltiniai: Skov et al., 2011; Dagys, Hearn, 2018.

Summary. In Lithuania, this species primarily occurs in marine waters during the migration periods and wintering season. Its abundance has declined considerably in recent years and possible causes for this decline include mortalities as a result of by-catch in commercial fishing, oil pollution and offshore wind power developments on the wintering grounds as well as reduced breeding productivity.

Autorius – Mindaugas Dagys

Vidutinis dančiasnapis

Mergus serrator (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

RE

Paplitimas. Holarktinė rūšis. Vakarų Palearktikoje arealas apima Islandiją, Airiją, dalį Didžiosios Britanijos, Fenoskandiją, Estiją ir Šiaurės Rusiją. Jo pietinė riba siekia Vokietijos, Lenkijos pakrantes, Baltarusijos šiaurę ir Lietuvą. Azijoje padengia visą Sibirą, Šiaurės Kazachiją ir Mandžiūriją.

Lietuvoje veisimosi laikotarpiu ankstesniais metais vidutinis dančiasnapis buvo aptinkamas epizodiškai, dažniausiai Aukštaitijos ežeringoje dalyje – Molėtų, Zarasų r.

Nuotraukos autorius – Josef Hlásek

Biologija ir ekologija. Santykinai didelė nardančioji antis su ilgu, laibu, dantytu snapu. Nuo didžiojo dančiasnapio patinas skiriasi baltu kaklo žiedu, atskiriančiu rudą krūtinę nuo juodos galvos, ir dvigubu plonų, retų plunksnų kuodu, o patelė – šviesiai ruda galva, tarp kurios ir šviesesnės gerklės bei kaklo nėra aiškios ribos, ir mažesniu kuoduku. Pajūriu pavasarį traukia kovą–gegužės pradžioje, o rudenį – rugsėjį–spalį. Duomenų apie veisimosi fenologiją ir buveinių pasirinkimo ypatumus Lietuvoje nepakanka. Arealo žemyninėje dalyje renkasi skaidrius, žuvingus miškingų regionų vandenis: oligotrofinius ežerus, upes, sraunius upelius, o pajūryje – seklumų supamas salas ir ramias seklias įlankas. Lizdų aptinkama tik ant žemės, netoli vandens. Jie slepiami po medžių sąvartomis, žemai nusvirusiomis šakomis, plyšiuose tarp akmenų, medžių pašaknėse susidariusiose ertmėse, augalijos priedangoje. Palyginti su kitais antiniais paukščiais peri vėlai. Dėtyje – septyni–dvylika kiaušinių. Inkubacija trunka 28–30 dienų. Patinas perinčią patelę netrukus palieka. Jaunikliai pradeda skraidyti po 60–65 dienų. Minta daugiausia smulkiomis žuvimis, rečiau – varliagyviais ir vandens bestuburiais.

Populiacijos gausumas. Nuo 2013 m. nėra patvirtintų perėjimo atvejų, tačiau veisimosi metu vidutinis dančiasnapis stebėtas Samavo, Platelių ežeruose. Nors perinti populiacija įvertinta 0–3 poromis, pastarąjį dešimtmetį nežinoma veisimosi atvejų, todėl rūšis šalyje laikoma išnykusia. Kadangi pavienių porų galėjo būti ir neaptikta, ateityje statusas gali pasikeisti. Paplitimo ir gausos pokyčiai šalyje nestebimi, nes rūšies veisimosi atvejai ir ankstesniais metais buvo labai reti ir nereguliarūs. Neretai stebimas (ypač pavasarį) migracijos metu pajūryje.

Grėsmės ir apsauga. Apsaugos priemones itin retai rūšiai sunku numatyti.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2017.

Summary. Very rare during the breeding season: there are no confirmed breeding records in the last two decades and only three records in total during the breeding season since 2013. However, the breeding population is estimated at 0–3 breeding pairs, based on the assumption that single pairs may have been overlooked. Rather common on passages along the sea coast, in particular in spring. Gill-nets remain a major threat to migratory birds.

Autoriai – Vitas Stanevičius ir Liutauras Raudonikis

Sibirinė gaga

Polysticta stelleri (Palas, 1769)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

CR Aac; D1

Paplitimas. Migruojanti rūšis. Peri Eurazijos Arktyje nuo Jamalo pusiasalio vakaruose iki Kolymos upės deltos rytuose. Paukščiai, perintys į vakarus nuo Chatangos upės deltos, žiemoja Baltijos ir Barenco jūrose.

Lietuvoje aptinkama migracijų ir žiemojimo laikotarpiais – lapkričio–balandžio mėn. Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje žinoma piečiausia šios rūšies žiemovietė Europoje – čia sibirinės gagos buvo stebimos nedideliame priekrantės ruože nuo Nemirsetos pietuose iki Kunigiškių šiaurėje. Kitur stebimi tik atsitiktiniai individai.

Nuotraukos autorius – Saulius Karalius

Biologija ir ekologija. Nedidelė jūrinė nardančioji antis, mažiausia iš gagų. Patinai išsiskiria ryškiu ir kontrastingu apdaru: balta galva su juoda dėme aplink tamsias akis, žalsvos spalvos kuoduku pakaušyje, žalsvomis dėmėmis tarp akių ir snapo, juodu smakru ir tamsiai pilku snapu. Kaklas juodas, krūtinė ir kūno šonai šviesiai rusvi, pereinantys į tamsiai rudą papilvę. Nugara, antuodegis, pauodegys ir uodega juodi. Trečios eilės plasnojamosios plunksnos juodos su melsvu atspalviu ir baltais apvadais, todėl suglaustais sparnais nugara atrodo skersai dryžuota. Patelės apdaras yra tamsiai rudas.

Peri Arkties tundroje, prie įvairaus dydžio vandens telkinių, tačiau netoli jūros pakrantės. Jaunikliams išsiritus, persikelia į jūros priekrantės vandenis. Žiemoja jūriniuose vandenyse, dažniausiai pasirinkdamos seklias (iki 10 m gylio) akvatorijas. Žiemodamos maitinasi dugno bestuburiais, daugiausia moliuskais ir vėžiagyviais.

Populiacijos gausumas. Pirmą kartą šios rūšies individai Lietuvoje stebėti 1969 m. Vėliau gausumas pamažu augo, ypač smarkiai – nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio, kol 1996–1997 m. pasiekė apie 2000 žiemojančių individų. Po to šios rūšies gausumas ėmė staigiai mažėti, o nuo 2010 m. rūšis beveik išnyko Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje – ne kasmet yra stebimi tik pavieniai individai.

Grėsmės ir apsauga. Tikėtina, kad staigų gausumo mažėjimą Lietuvos priekrantėje bent iš dalies nulėmė žiemoviečių persiskirstymas, kuriam galbūt turėjo įtakos klimato kaita – yra duomenų, kad vis didesnė dalis paukščių pastaraisiais metais nebeskrenda žiemoti į Baltijos jūrą, o pasilieka Barenco jūroje. Tarp pagrindinių grėsmių šiai rūšiai paminėtina priegauda verslinės žvejybos įrankiuose ir naftos produktų išsiliejimai žiemovietėse, plėšrūnų įtaka peravietėse. Neigiamą įtaką gali daryti ir invazinės svetimžemės žuvų rūšys. Svarbios priemonės šios rūšies būklei pagerinti yra verslinės žvejybos ribojimas rūšies sankaupų vietose ir priegaudos mažinimo priemonių įdiegimas verslinėje žvejyboje.

Informacijos šaltiniai: Schäffer, Gallo-Orsi, 2001; Skov et al., 2011.

Summary. In Lithuania, this species historically occurred in marine waters during the migration periods and in winter. However, after peaking in numbers in the mid 1990s, the species has declined dramatically and has pretty much disappeared from Lithuanian marine waters. Possible causes for this decline include a shift in the wintering grounds and the effects of oil pollution and by-catch in commercial fishing on the wintering grounds, as well as predation on the breeding grounds.

Autorius – Mindaugas Dagys

Urvinė antis

Tadorna tadorna (Linnaeus, 1758)

Antiniai (Anatidae)

Žąsiniai paukščiai (Anseriformes)

EN D1

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi Europoje ir Azijoje – nuo Islandijos ir Skandinavijos Europos šiaurėje iki Viduržemio jūros pakrančių pietuose; rytuose paplitimas siekia Mongoliją ir Užbaikalę, Pietvakarių ir Centrinę Aziją. Migruojanti rūšis, žiemoti skrendanti į subtropines platumas, tačiau kai kur Vakarų Europoje gyvena sėsliai. Pasaulinė populiacija vertinama 625 000–750 000 individų.

Lietuvoje dažniau aptinkama Kuršių mariose ir Nemuno deltoje, kur migracijų metu stebimi keliasdešimties paukščių būriai. Vidaus vandenyse stebimi tik pavieniai paukščiai. Reguliariai peri tik pamaryje ir Nemuno deltoje, rečiau – gretimuose vandens telkiniuose. Šalies vidaus regionuose perėjo tik du kartus – Kauno mariose ir Žuvinto apylinkėse.

Nuotraukos autorius – Marius Karlonas

Biologija ir ekologija. Stambi kontrastingo apdaro antis, išvaizda dažnai gretinama su žąsimis. Dydžiu nenusileidžia didžiajai ančiai. Patinai nuo patelių šiek tiek skiriasi tik dydžiu. Apdare vyrauja balta, juoda ir kaštoninė spalvos, kaklas ir galva tamsiai žalios spalvos, snapas ryškiai raudonas, kojos rausvos.

Urvinės antys perėti renkasi jūrų, lagūnų ir gretimų vandens telkinių pakrantes. Lizdui vietą pasirenka dažniausiai arti kranto įvairiuose plyšiuose po medžių šaknimis, akmenimis, žmogaus statiniais, kitų gyvūnų iškastuose urvuose, kurie gali būti ir kelių metrų ilgio. Peri dažniausiai pavieniui. Monogamės. Dėtyje – aštuoni–dvylika kiaušinių, kuriuos peri 27–29 dienas. Tik išsiritę jaunikliai paskui tėvus nuseka iki artimiausio vandens telkinio. Jaunikliai užauga ir tampa savarankiški maždaug per du mėnesius. Maitinasi daugiausia vandens bestuburiais ir moliuskais, taip pat racioną gali papildyti nedidelėmis žuvytėmis ar augaliniu maistu.

Artimosios migrantės. Lietuvoje urvinių ančių dažniausiai aptinkama kovo–rugsėjo mėn. Tačiau pavieniai paukščiai stebėti ir šaltuoju laikotarpiu.

Populiacijos gausumas. Pirmą kartą perėjimas patvirtintas tik 1975 m. ties Ventės ragu. 2013 m. perinti populiacija vertinta 35–50 porų. Per pastaruosius trisdešimt metų stebėtas didelis (20–50 proc.) šios rūšies gausumo mažėjimas, ypač Kuršių nerijoje.

Grėsmės ir apsauga. Galimos grėsmės iki šiol nėra įvardytos. Tikėtina, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti lapių, mangutų ir kanadinių audinių skaičių. Manoma, jog perinti populiacija Kuršių nerijoje mažėja nykstant atvirų pamario pakrančių ruožams. Gausumas galbūt padidėtų įrengus dirbtinių lizdaviečių.

Informacijos šaltiniai: Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2017.

Summary. Breeding is mostly restricted to coastal areas of the Curonian Lagoon and the Nemunas River Delta. However, having declined significantly (by up to 20–50%) in Lithuania over the last 30 years, the current population estimate does not exceed 50 breeding pairs, though it is more common during migration. Causes for this decline are not fully understood, though predation and the lack of suitable habitats are likely to have a negative effect on the species.

Autorius – Mindaugas Dagys

Paprastasis startsakalis

Falco columbarius Linnaeus, 1758

Sakaliniai (Falconidae)

Sakaliniai paukščiai (Falconiformes)

EN° D

Paplitimas. Rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje (Kanadoje, Aliaskoje), Eurazijoje. Eurazijoje arealas tęsiasi nuo Norvegijos vakaruose iki Beringo jūros rytuose. Pietinė arealo riba kerta Baltarusiją, centrinę Kazachijos dalį.

Lietuva yra pietvakariniame arealo paribyje. Daugiau aptinkama rytinėje ir pietinėje šalies dalyse.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Mažas sakalas, viršutinė pusė melsvai pilka, apačia ryški, dryžuota. Patelės viršutinė kūno ir sparnų pusė ruda, apačia balsva, ryškiai tamsiai dryžuota. Ilgiausia gyvenimo trukmė laisvėje – apie trylika metų. Lietuvoje aptinkamas ištisus metus. Gali įsikurti agrariniame kraštovaizdyje, tačiau tai būdinga didelių aukštapelkių ir durpynų rūšis. Pats lizdų nekrauna, paprastai užima senus varninių paukščių lizdus. Lietuvoje žinoma perėjimo atvejų tik pušyse. Deda dažniausiai tris–šešis kiaušinius, peri patelė, inkubacijos trukmė – apie mėnesį. Jaunikliai lizde būna apie 27–32 dienas. Palikusius lizdą jauniklius suaugę paukščiai dar prižiūri ne mažiau kaip dvi savaites. Minta dažniausiai smulkiais laukų, pievų, pelkių paukščiais, taip pat smulkiais žinduoliais, dideliais vabzdžiais.

Populiacijos gausumas. Dėl Lietuvos padėties startsakalių areale rūšis labai retai peri mūsų šalyje. Aptinkama pavienių porų rytinėje šalies dalyje, peri ne daugiau kaip dešimt porų.

Grėsmės ir apsauga. Dėl retų perėjimo atvejų grėsmių Lietuvoje nenustatyta.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. A very rare breeder, with just a few breeding records in eastern Lithuania. The population size is estimated to be less than 10 pairs.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Sakalas keleivis

Falco peregrinus Tunstall, 1771

Sakaliniai (Falconidae)

Sakaliniai paukščiai (Falconiformes)

CR D1

Paplitimas. Kosmopolitinis paplitimas, didžiausias arealas tarp plėšriųjų ir sakalinių paukščių.

Lietuvoje rūšis aptinkama įvairiuose regionuose veisimosi, migracijos ir žiemos metu. Perėjimo atvejai stebėti Klaipėdos ir Mažeikių m.

Nuotraukos autorius – Kęstutis Čepėnas

Biologija ir ekologija. Didelis sakalas, viršutinė pusė tamsiai pilka, apačia balta, tankiai juodai skersai dryžuota. Monogamas. Ilgiausia gyvenimo trukmė laisvėje – apie aštuoniolika metų. Lietuvoje aptinkamas ištisus metus. Gali įsikurti miškuose, didelėse pelkėse, taip pat miestuose. Užima plėšriųjų paukščių, kranklių lizdus, gali perėti ir bokštuose, ant pastatų. Veda vieną vadą per metus. Deda dažniausiai tris arba keturis kiaušinius, peri patelė, inkubacijos trukmė – apie mėnesį. Jaunikliai lizde būna apie 35–40 dienų. Lizdą palikusius jauniklius suaugę paukščiai dar prižiūri ne mažiau kaip šešias savaites. Būdingas lizdinis konservatyvizmas, tinkamose buveinėse peri dešimtmečiais. Maitinasi daugiausia paukščiais. Rūšinė grobio sudėtis nesvarbi ir priklauso nuo regiono ar buveinės: miestuose gaudo naminius karvelius, varninius paukščius ar smulkius žvirblinius paukščius, gamtiniame kraštovaizdyje perintys sakalai medžioja šlapynių paukščius.

Populiacijos gausumas. Žinomos tik kelios perė­jimo ir (ar) galimo perėjimo vietos: Klaipėdos m., Krokų Lanka (Šilutės r.) ir Kretuono ežero apylinkės (Švenčionių r.). Populiacija šalyje ne didesnė kaip viena–penkios poros. Pastaraisiais dešimtmečiais gausumo pokyčių neregistruota.

Grėsmės ir apsauga. Dėl retų perėjimo atvejų grėsmių mūsų šalyje nenustatyta.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. An extremely rare breeder, with just a few breeding or possible breeding records in recent decades. Population size is estimated to be 1–5 pairs.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Eurazinis sketsakalis

Falco subbuteo Linnaeus, 1758

Sakaliniai (Falconidae)

Sakaliniai paukščiai (Falconiformes)

LC

Paplitimas. Didžioji rūšies arealo dalis yra Eurazijoje. Arealas nuo Švedijos, Anglijos, Portugalijos vakaruose tęsiasi rytų kryptimi iki pat Ramiojo vandenyno. Pietrytinis arealo pakraštys siekia Rytų ir Pietų Kinijos jūras. Neperi pietinėje ir centrinėje Mongolijos dalyse, vakarinėje Kinijos dalyje. Pietuose arealas siekia Iraną, o pietvakariuose – Maroką.

Lietuvoje sketsakalis paplitęs visoje teritorijoje, tačiau nelabai tankiai.

Nuotraukos autorius – Eugenijus Drobelis

Biologija ir ekologija. Mažas plėšrusis paukštis. Viršutinės kūno dalies ir sparnų plunksnos tamsiai pilkos spalvos, apatinės kūno dalies ir sparnų plunksnos balsvos spalvos su ryškiomis juodomis išilginėmis juostelėmis. Monogamas. Perėti pradeda paprastai ne anksčiau kaip antraisiais ar trečiaisiais gyvenimo metais. Ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė laisvėje yra penkiolika metų. Veisimosi vietose Lietuvoje pasirodo balandžio mėn., tačiau veisimosi sezono pradžia vėlesnė. Įsikuria įvairaus tipo ir dydžio miškuose, atvirame kraštovaizdyje augančiose giraitėse. Lizdų nekrauna, užima senus varninių paukščių, dažniausiai kranklių, lizdus, sukrautus medžiuose arba ant elektros perdavimo linijų stulpų. Kartais peri ir kitų plėšriųjų paukščių, tokių kaip jūriniai ereliai, lizduose. Deda dažniausiai tris, rečiau du ar keturis kiaušinius, peri 28–31 dieną. Jaunikliai lizduose auga 28–34 dienas. Lizdus palieka dažniausiai rugpjūčio pradžioje. Sėkmingoje vadoje dažniausiai išauga vienas du jaunikliai, palikusius lizdus jauniklius dar maitina suaugę paukščiai. Minta smulkiais atvirų vietų paukščiais ir vabzdžiais. Rudeninė migracija prasideda rugpjūčio mėn.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje sketsakalio populiaciją sudaro 700–1000 porų. Pastaruoju dešimt­mečiu didelių pokyčių neregistruota.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausia grėsmė veisimosi vietose yra intensyvi žemės ūkio veikla, pesticidų naudojimas, dėl to mažėja pagrindinio grobio – atvirų vietų paukščių ir vabzdžių – gausa.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. The Eurasian Hobby is a widespread species in Lithuania with an estimated population of 700–1000 pairs. It inhabits a wide range of habitats, but typically at low local densities. In Lithuania, the species usually occupies and breeds in the nests of Common Ravens. No negative or positive trends have been observed in recent decades.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Paprastasis pelėsakalis

Falco tinnunculus Linnaeus, 1758

Sakaliniai (Falconidae)

Sakaliniai paukščiai (Falconiformes)

VU D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi Afrikoje, Eurazijoje. Eurazijoje arealas tęsiasi nuo Pirėnų pusiasalio, Airijos, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos pusiasalio vakaruose iki pat Ochotsko jūros, Japonijos rytuose. Pietuose arealas eina per Kiniją, Iraną, Arabijos pusiasalį.

Lietuvoje paplitusi visoje teritorijoje, tačiau negausiai. Būdingesnė rajonuose, kuriuose vyrauja agrarinis kraštovaizdis, o miškingų vietovių vengia.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio sakalas, viršutinės pusės plunksnų danga ryškiai ruda. Apačia šviesi, taškuota. Lytiškai subręsta vienų metų amžiaus. Ilgiausia gyvenimo trukmė laisvėje – apie šešiolika metų. Lietuvoje, ypač pamaryje, paprastasis pelėsakalis aptinkamas ištisus metus, tačiau įprastai paukščiai lizdavietėse pasirodo kovo pabaigoje, balandžio pradžioje. Būdingas atviro kraštovaizdžio paukštis, gyvena ir miestuose. Patys lizdų nekrauna, paprastai užima senus varninių paukščių lizdus, sukrautus giraitėse, medžių juostose ir pan. Taip pat gali perėti pastatų ertmėse. Deda dažniausiai tris–šešis kiaušinius, peri patelė, inkubacijos trukmė – 27–31 diena. Jaunikliai lizde būna apie 27–35 dienas. Lizdą palikusius jauniklius suaugę paukščiai dar prižiūri dvi–keturias savaites. Minta dažniausiai smulkiais graužikais, paukščiais, ropliais, taip pat vabzdžiais. Svarbiausias grobis yra pelėnai. Medžioja grobį iš oro, tankiai plazdendamas pakibęs vienoje vietoje. Rugpjūčio mėn. prasideda pelėsakalių migracija.

Populiacijos gausumas. Paprastojo pelėsakalio populiaciją šalyje sudaro 300–400 porų. Pastarąjį dešimtmetį stebimas palaipsnis populiacijos gausumo didėjimas.

Grėsmės ir apsauga. Intensyvi žemės ūkio veikla mažina pagrindinio grobio tankį. Paprastieji pelėsakaliai žūsta susidūrę su automobiliais, kai medžioja pakelėse. Užima inkilus, todėl ši priemonė yra palanki pritraukti rūšį į mitybos požiūriu tinkamas buveines.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. A widespread species in the country, though with low breeding densities. It usually inhabits open terrain such as agricultural areas, but also breeds within city areas (Klaipėda). The population consists of 300–400 breeding pairs and positive population trends have been observed over both the short- and long-term.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Paprastasis vištvanagis

Accipiter gentilis (Linnaeus, 1758)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

NT

Paplitimas. Rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje. Eurazijoje arealas nuo Norvegijos jūros tęsiasi per Rusiją šiaurėje siekdamas Obės žemupį ir Lenos vidurupį iki Japonijos, Beringo jūros, o pietuose – Mongolijos ir Kazachijos šiaurinę dalį, Kaspijos ir Juodąsias jūras.

Lietuvos teritorijoje rūšis aptinkama visuose šalies regionuose. Labiausiai vištvanagiai paplitę miškingose šalies vietovėse, didžiosiose giriose, kur 100 km² plote peri dvi trys poros. Rečiausiai šių paukščių aptinkama vietovėse, kuriose vyrauja agrarinis, mažai miškingas kraštovaizdis, kur tankumas siekia 0,6–1 porą 100 km² plote.

Nuotraukos autorius – Vytautas Knyva

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Viršutinės kūno dalies ir sparnų plunksnos pilkšvai melsvos spalvos, apatinės kūno dalies ir sparnų plunksnos baltos spalvos su smulkiais skersiniais juodais dryžiais. Monogamas. Perėti jau gali pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau paprastai pradeda ne anksčiau kaip trečiaisiais. Suaugę paukščiai sėslūs. Veisimosi sezonas prasideda kovo mėn. Įsikuria įvairaus tipo miškuose, dažniausiai dideliuose miško masyvuose. Retkarčiais gali perėti ir mažuose miškuose, ir miestų parkuose. Lizdams vietas renkasi brandžiuose, įvairios rūšinės sudėties medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna daugiausia eglėse, pušyse, beržuose, juodalksniuose. Lizdai būna sukrauti vidutiniškai 15 m aukštyje nuo žemės. Pavasarį lizdą taiso žaliomis šakomis. Deda du–penkis kiaušinius, dažniausiai tris ar keturis, peri daugiausia patelė, patinas ją maitina. Inkubacijos trukmė – apie 38–42 dienos. Jaunikliai lizde auga 36–40 dienų ir jį palieka birželio mėn. Sėkmingoje vadoje dažniausiai išauga du trys jaunikliai, jaunikliams palikus lizdus, juos dar apie mėnesį maitina suaugę paukščiai. Jaunikliai klajoja, suaugusiems paukščiams sezoninė migracija nebūdinga. Minta įvairaus dydžio, dažniausiai miško paukščiais. Galima porų specializacija, pavyzdžiui, tetervinai gali sudaryti gausią raciono dalį miškuose, o miestuose vištvanagiai specializuojasi gaudydami karvelius. Grobio ieško miškuose, šlapynėse. Tose pačiose lizdavietėse netrikdomi gali perėti daug metų.

Populiacijos gausumas. Lietuvos vištvanagio populiaciją sudaro 500–800 porų. Pastaruoju dešimt­mečiu didelių pokyčių tipiškose buveinėse neregistruota, tačiau stebimas lokalus sumažėjimas Vidurio Lietuvoje.

Grėsmės ir apsauga. Vištvanagis jautrus trikdymui lizdavietėse ir jų artimoje aplinkoje veisimosi sezono metu. Jauni ir suaugę paukščiai gaudomi ir naikinami siekiant apsaugoti naminius paukščius. Miško fragmentacija dėl plynųjų miškų kirtimų ir sumažėjęs būdingo grobio – tetervinų – gausumas yra šios rūšies būklei nepalankūs veiksniai.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. The Northern Goshawk is a widespread species in Lithuania with an estimated population of 500–800 pairs. Higher local breeding densities occur in eastern parts of the country where large coniferous forest tracks dominate, while lower densities occur in areas with low forest coverage. At a local level, still persecuted by capturing with traps to protect domestic birds. The population has been stable over the last decade in typical habitat, but has decreased in central Lithuania.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Kilnusis erelis

Aquila chrysaetos (Linnaeus, 1758)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

CR D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje, Eurazijoje, nuo Vakarų Europos iki Japonijos. Europoje kilnusis erelis dažnesnis Skandinavijoje, šiaurinėje Didžiosios Britanijos dalyje, Alpėse, Italijoje ir Pirėnų pusiasalyje.

Lietuvoje aptinkamas migracijos metu ir žiemą.

Nuotraukos autorius – Kęstutis Čepėnas

Biologija ir ekologija. Didelis erelis, viršutinė pusė tamsiai ruda, sprandas šviesiai rudas. Monogamas. Perėti pradeda ketvirtaisiais arba penktaisiais gyvenimo metais, ilgiausia gyvenimo trukmė laisvėje – 38 metai. Suaugę paukščiai sėslūs, Lietuvoje aptinkami ištisus metus. Lygumose įsikuria didelėse pelkėse ar miškų masyvuose šalia pelkių. Lizdams vietas renkasi senuose medynuose, dažniausiai pelkėse esančiose miško salose. Lizdą krauna viršutinėje lajos dalyje. Veda vieną vadą per metus. Mūsų platumose perėti pradeda kovo mėn. Deda dažniausiai du kiaušinius, peri patelė, inkubacijos trukmė – 41–45 dienos. Dažniau išauga vienas jauniklis vadoje. Jauniklis lizde būna apie 70–80 dienų. Lizdą palikusį jauniklį suaugę paukščiai dar prižiūri kelis mėnesius. Minta labai įvairiu grobiu, vidutinio dydžio žinduoliais (pavyzdžiui, kiškiais), vandens ir pelkių paukščiais, vištiniais paukščiais. Tose pačiose vietovėse įsikuria ilgam, tik gali perėti skirtinguose lizduose, pamečiui juos keisdami.

Populiacijos gausumas. Daugiau kaip šimtą metų Lietuvoje nėra įrodytų kilniojo erelio perėjimo atvejų. Tačiau paukščiai reguliariai stebimi Lietuvoje. 1981 m. galimas perėjimo atvejis registruotas Ignalinos r., o 1984 m. – Marijampolės r. 2005 m. stebėtas suaugęs paukštis, rodantis teritorinę elgseną ir kraunantis lizdą Labanoro girioje, Švenčionių r. 2016 m. suaugusių paukščių pora veisimosi sezono pradžioje stebėta Čepkelių raisto apylinkėse, Varėnos r. Rūšies negalima laikyti išnykusia Lietuvoje, nes pavienės poros vis dar gali perėti.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausios grėsmės yra tipiškų buveinių – didelių pelkių – sunaikinimas, trikdymas veisimosi metu, individų naikinimas.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a; Treinys, 2006.

Summary. There have been no confirmed breeding records of this species in Lithuania over the last 100 years, but adult birds are observed regularly and an adult was observed building a nest in 2005 in eastern Lithuania and a further pair of adult birds were observed at the beginning of the breeding season in southern Lithuania in 2016.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Paprastasis gyvatėdis

Circaetus gallicus (Gmelin, 1788)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

CR D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi mažoje Šiaurės Vakarų Afrikos dalyje, Eurazijoje. Pietvakarinė arealo dalis apima Pirėnų pusiasalį, Prancūziją, pietinė arealo dalis – Balkanų pusiasalį, Turkiją, Iraną. Šiaurėje arealas nuo Baltijos jūros rytinės pakrantės ties Estija tęsiasi į pietryčius per vakarinę Rusijos dalį, Baltarusiją, Ukrainą link Kazachijos iki Mongolijos. Indijoje yra sėsli subpopuliacija.

Lietuva yra vakariniame arealo paribyje, gyvatėdis dažniau stebimas pietinėje, rytinėje ir centrinėje mūsų šalies dalyse.

Nuotraukos autorius – Kęstutis Čepėnas

Biologija ir ekologija. Didelis erelis, viršutinė pusė pilkai ruda, o kūno ir sparnų apačia balta su tamsiomis dėmėmis. Monogamas. Gyvena laisvėje iki trisdešimt metų. Migruoja, pasirodo balandį. Mūsų platumose įsikuria pelkėse, dideliuose sausuose miškų masyvuose. Lizdams vietas renkasi raistuose ar pelkių miško salose. Palyginti nedidelį lizdą krauna viršutinėje lajos dalyje. Išperi vieną vadą per metus. Dėtyje – tik vienas kiaušinis. Inkubacijos trukmė – 45–47 dienos. Jauniklis lizde būna apie 70–80 dienų. Lizdą palikusį jauniklį suaugę paukščiai dar kurį laiką maitina. Daugiausia minta ropliais (gyvatėmis, žalčiais), rečiau varliagyviais, smulkiais paukščiais. Grobio ieško dideliu atstumu nuo lizdo, gali skristi keletą kilometrų.

Populiacijos gausumas. Paukščiai reguliariai stebimi tipiškose buveinėse veisimosi sezono metu Vidurio, Pietryčių, Pietų, Rytų Lietuvoje. Ilgą laiką gyvatėdžio perėjimo atvejų Lietuvoje nebuvo registruota. 2003 m. spėjamas perėjimo atvejis Varėnos r., ir tik 2018 m. Čepkelių raiste aptiktas gyvatėdžio lizdas su jaunikliu.

Grėsmės ir apsauga. Gyvatėdis Lietuvoje retas dėl geografinės padėties rūšies areale. Tipiškų buveinių, didelių šlapynių sausinimas, eksploatacija yra pagrindinės grėsmės artimame šaliai regione. Dėl mitybos ropliais gyvatėdis jautrus pagrindinio grobio gausos pokyčiams, sukeltiems bet kokių priežasčių.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. Solitary adult birds are regularly observed in suitable habitat during the breeding season, mostly in southern and eastern parts of Lithuania. During the last 100 years however, only one successful breeding case has been confirmed in Lithuania, this being in 2018.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Pievinė lingė

Circus pygargus (Linnaeus, 1758)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

VU D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi Eurazijoje ir labai mažoje Šiaurės Vakarų Afrikos dalyje. Arealas pietvakariuose nuo Pirėnų pusiasalio, per Vakarų Europą iki Pietų Švedijos, šiaurėje siekia Baltijos jūros Suomijos įlankos pakrantes, tęsiasi per pietvakarinę Rusijos dalį, Kazachiją iki Mongolijos. Pietuose izoliuotų populiacijų aptinkama Turkijoje, šiaurvakarinėje Irano dalyje.

Lietuvoje rūšis aptinkama įvairiose šalies vietose, dažniau mažo miškingumo regionuose su didelėmis ekstensyvios žemdirbystės teritorijomis.

Nuotraukos autorius – Kęstutis Čepėnas

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Patinas ir patelės skiriasi plunksnų dangos spalva. Patinas šviesiai pilkas su juodais sparnų galais, patelė vidutinės rudos spalvos, raiba. Dažnai peri poromis, tačiau pasitaiko ir bigamijos atvejų, t. y. vienas patinas dauginasi su dviem patelėmis. Peri paprastai pavieniui, bet optimaliose buveinėse gali perėti mažomis grupėmis. Iš žiemoviečių į Lietuvą paprastai grįžta balandžio antrojoje pusėje. Dažniausiai įsikuria pievose, pelkėse, apleistuose ar neintensyviai dirbamuose laukuose. Lizdus krauna ant žemės iš žolių. Veda vieną vadą per metus. Deda dažniausiai 3–5 kiaušinius, peri patelė apie 30 dienų. Jauniklius augina 35–40 dienų. Po to dar porą savaičių jauniklius prižiūri suaugę paukščiai. Pievinė lingė daugiausia minta graužikais, mažais paukščiais, driežais, dideliais vabzdžiais. Grobio ieško atvirame kraštovaizdyje – pievose, laukuose, pelkėse – žemai skrisdama virš žemės paviršiaus. Migracija vyksta rugsėjį, tačiau gali būti matoma dar ir spalio mėn.

Populiacijos gausumas. Pievinės lingės populiacija šalyje vertinama 300–400 patelių, o bendras suaugusių individų skaičius ne didesnis nei 600–800 (esant palankioms sąlygoms, patinų skaičius populiacijoje panašus arba mažesnis nei patelių). Tiesioginiai stebėjimai rodo, kad kai kuriose teritorijose perinčių porų yra sumažėję.

Grėsmės ir apsauga. Rūšiai yra nepalanki intensyvi žemės ūkio veikla, kuri mažina optimalių mitybos plotų kiekį, grobio gausumą. Vados žūsta ir dėl tiesioginių žemės ūkio darbų, nes lizdai ant žemės sunaikinami, pavyzdžiui, šienaujant.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. This is a widespread species in Lithuania, mostly in regions with extensive agricultural areas. The population is estimated at 300–400 females and, according to monitoring at Natura 2000 sites designated for species, decreases have occurred in some plots since 2004.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Didysis erelis rėksnys

Clanga clanga (Pallas, 1881)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

CR D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi Eurazijoje, nuo Baltijos jūros rytinės pakrantės iki Ramiojo vandenyno. Arealas nuo šiaurrytinės Lenkijos ir pietinės Suomijos dalies vakaruose tęsiasi per centrinę Rusijos dalį, Pietryčių Sibirą, šiaurinę Kazachijos ir Mongolijos dalį, per šiaurrytinę Kinijos dalį iki Japonijos jūros.

Lietuvoje didysis erelis rėksnys aptinkamas migracijos metu, veisimosi metu dažniausiai stebimi pavieniai individai vakarinėje dalyje, ypač Nemuno žemupyje. Reguliariai rūšis šalyje neperi.

Nuotraukos autorius – Marius Karlonas

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio erelis, tiek viršutinės, tiek apatinės kūno dalies ir sparnų plunksnos tamsiai rudos. Monogamas. Perėti pradeda ketvirtaisiais–penktaisiais gyvenimo metais, gyvenimo trukmė – ne mažiau kaip dvidešimt metų. Lietuvoje grįždami iš migracijos pasirodo kovo antrojoje pusėje, balandžio pradžioje. Įsikuria įvairaus tipo šlapynėse, ypač užliejamuose, pelkėtuose miškuose, didelėse žemapelkėse ar prie užliejamųjų pievų. Lizdams vietas renkasi senuose medynuose, tačiau žemapelkėse gali perėti ir skurdžiuose, neaukštuose medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna įvairiuose medžiuose, dažniausiai lapuočiuose (juodalksniuose, beržuose). Gūžtą iškloja žaliomis šakelėmis, kuriomis papildo lizdą visą veisimosi sezoną. Veda vieną vadą per metus. Deda dažniausiai du kiaušinius, peri patelė, inkubacijos trukmė – apie 42 dienos. Apie 50–80 proc. porų sėkmingai išaugina vadas. Europoje perinčių porų sėkmingose vadose dažniausiai išauga tik po vieną jauniklį. Antrasis žūsta ankstyvoje augimo stadijoje dėl agresyvaus vyresniojo jauniklio elgesio. Jauniklis lizde būna apie 60–67 dienas. Lizdus palieka rugpjūčio pirmojoje pusėje. Lizdą palikusį jauniklį suaugę paukščiai maitina dar mėnesį. Minta smulkiais žinduoliais, smulkiais ir vidutinio dydžio šlapynių paukščiais, varliagyviais, ropliais. Grobio ieško dažniausiai atvirose vietose, pievose, šlapynėse. Grobio ieškoti gali skristi iki kelių kilometrų. Į tas pačias lizdavietes grįžta metai iš metų, naudoja tą patį lizdą kelerius metus. Migracija prasideda rugsėjo antrojoje–spalio pirmojoje pusėje.

Populiacijos gausumas. Pastaraisiais dešimtmečiais perinčių porų nenustatyta. Nemuno žemupyje pastaruosius dešimt metų reguliariai stebimos viena arba dvi poros, kurias sudaro didžiojo ir mažojo erelio rėksnio individai. Tokios mišrios poros išaugina tarprūšinius hibridus.

Grėsmės ir apsauga. Vakarinėje arealo dalyje didieji ereliai rėksniai beveik išnyko dėl didžiųjų šlapynių eksploatacijos, melioracijos ir pavertimo į žemės ūkio naudmenas.

Informacijos šaltiniai: Treinys, 2005, 2009.

Summary. This is an extremely rare species in Lithuania, with just a few individuals regularly forming mixed pairs with Lesser Spotted Eagles and raising hybrids in flooded areas of the Nemunas Delta.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Mažasis erelis rėksnys

Clanga pomarina (Brehm, 1831)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

VU C1

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europoje. Šiaurėje arealas baigiasi Estijoje, o pietuose – Graikijoje, Vakarų Turkijoje. Vakarinis arealo pakraštys kerta šiaurrytinę Vokietijos dalį, rytinė arealo dalis eina per vakarinę Rusijos dalį (Maskvos, Vladimiro ir Ivanovo sritis). Nedidelė izoliuota arealo dalis yra Kaukaze.

Paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus Kuršių neriją. Didelis perinčių porų tankumas yra Vidurio, Šiaurės, Rytų Lietuvoje. Retai peri žmonių tankiai gyvenamose vietovėse, taip pat Pietų, Pietryčių Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Marius Karlonas

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio erelis, tiek viršutinės, tiek apatinės kūno dalies ir sparnų plunksnos varijuoja nuo šviesiai iki tamsiai rudos. Monogamas. Perėti pradeda ketvirtaisiais arba penktaisiais gyvenimo metais, ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė – 26 metai. Lietuvoje pasirodo kovo pabaigoje, balandžio pradžioje. Įsikuria įvairaus tipo miškuose, netoli žemės ūkio naudmenų. Lizdams vietas renkasi brandžiuose, įvairios rūšinės sudėties medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna daugiausia eglėse, ąžuoluose, beržuose, juodalksniuose. Lizdai būna vidutiniškai 15 m aukštyje nuo žemės. Gūžtą iškloja žaliomis šakelėmis, kuriomis papildo lizdą visą veisimosi sezoną. Deda dažniausiai du kiaušinius, peri patelė, inkubacijos truk­mė – apie 38–46 dienos. Vidutiniškai 60 proc. porų sėkmingai išaugina vadas. Sėkmingoje vadoje dažniausiai išauga vienas jauniklis. Kitas žūsta ankstyvoje augimo stadijoje dėl agresyvaus vyresniojo jauniklio elgesio. Jaunikliai lizduose auga 52–63 dienas ir juos palieka liepos trečiąją–rugpjūčio pirmąją dekadą. Jaunik­lį iki migracijos maitina suaugę paukščiai. Minta smulkiais žinduoliais, ypač pelėnais, paukščiais, varliagyviais. Grobio ieško dažniausiai pievose, kirtavietėse, upių, griovių pakraščiuose, raistuose. Į tas pačias lizdavietes grįžta metai iš metų, naudoja tą patį lizdą ne vienus metus. Migracija prasideda rugsėjo mėn.

Populiacijos gausumas. Lietuva yra pasaulinės populiacijos gausumo epicentre, šalyje peri apie 1900–2900 porų. Lokalaus gausumo tyrimai stacionaruose rodo, kad iki 1995 m. porų perėjo daugiau nei 2012–2014 m. Pastarąjį dešimtmetį ženklių gausumo pokyčių neregistruota.

Grėsmės ir apsauga. Dėl plynųjų miškų kirtimų sunaikinamos oficialiai neregistruotos lizdavietės, potencialios veisimosi buveinės. Optimalios mitybinės buveinės degraduoja dėl pievų pavertimo dirbamąja žeme, joms savaime apaugant ar jas užsodinant medžiais. Registruojama suaugusių paukščių žūties atvejų, atsitrenkus į vėjo jėgaines.

Informacijos šaltiniai: Treinys, 2009; Treinys ir kt., 2013.

Summary. This is a widespread species in Lithuania with an estimated population 1900–2900 pairs. The highest breeding densities are in central, northern and eastern parts of the country and the species usually selects mature stands near agricultural areas, with the nests mostly built in spruce, oak, birch or black alder. The current population is lower than that of the mid-1990s, but has been stable over the last decade.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Jūrinis erelis

Haliaeetus albicilla (Linnaeus, 1758)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

NT˚ D

Paplitimas. Didžioji populiacijos dalis paplitusi Eurazijoje. Šiaurėje arealas siekia Barenco, Karos ir Laptevų jūras, o pietuose – Mongolijos šiaurinę dalį, Kazachiją, Kaspijos ir Juodąsias jūras. Arealas nuo pietvakarinio Grenlandijos pakraščio tęsiasi per Euraziją iki Beringo jūros, Japonijos.

Lietuvos teritorijoje rūšis plinta pastaruosius tris dešimtmečius ir šiuo metu aptinkama visoje teritorijoje, išskyrus šiaurinę šalies dalį. Didžiausia perinčių porų koncentracija yra Kuršių nerijoje, Klaipėdos ir Šilutės r.

Nuotraukos autorius – Vytautas Knyva

Biologija ir ekologija. Didžiausias plėšrusis paukštis Europoje. Tiek viršutinės, tiek apatinės kūno dalies ir sparnų plunksnos varijuoja nuo šviesiai iki tamsiai rudos. Monogamas. Perėti pradeda ne anksčiau kaip ketvirtaisiais arba penktaisiais gyvenimo metais, ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė laisvėje yra 36 metai. Suaugę paukščiai sėslūs, lizdavietėse lankosi ištisus metus, tačiau veisimosi sezonas prasideda vasario–kovo mėn. Įsikuria įvairaus tipo miškuose, šalia arba iki kelių kilometrų nuo didesnių vandens telkinių. Lizdams vietas renkasi brandžiuose, įvairios rūšinės sudėties medynuose, tačiau gali perėti ir pavieniuose senuose medžiuose, augančiuose plynose kirtavietėse, jaunuolynuose. Lizdą iš sausų, stambių šakų sukrauna daugiausia pušyse, drebulėse, beržuose, juodalksniuose. Lizdai būna sukrauti 7–34 m, vidutiniškai 22 m aukštyje nuo žemės. Gūžtą iškloja sausa žole, šiaudais, nendrėmis. Deda vieną–tris kiaušinius, didžiausią laiko dalį peri patelė, patinas gali dalį laiko ją pakeisti, inkubacijos trukmė – 36–38 dienos. Sėk­mingoje vadoje išauga nuo vieno iki trijų jauniklių. Jaunikliai lizduose auga 70–90 dienas ir juos palieka birželio–liepos mėn. Palikusius lizdus jauniklius iki rudens maitina suaugę paukščiai. Jaunikliai ir nesubrendę paukščiai klajoja, migruoja, intensyviausias judėjimas stebimas spalio–lapkričio mėn. Minta daugiausia žuvimis ir vandens paukščiais, rečiau įvairaus dydžio žinduoliais, taip pat kritusiais gyvūnais, ypač žiemą. Grobio ieško dažniausiai vandens telkiniuose, šlapynėse, tykodami medžiuose ar skraidydami. Tas pačias lizdavietes naudoja metai iš metų, naujus lizdus krauna netoli buvusių lizdų.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje jūrinio erelio populiacija atsikūrė nuo 1985 m., kai buvo aptiktos pirmosios perinčios poros. Nuo to laiko populiacija pamažu didėja, šiuo metu ją sudaro apie 150–170 porų.

Grėsmės ir apsauga. Jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi, miškininkavimą lizdavietėse ir artimoje aplinkoje vasario–liepos mėn. Jauni ir suaugę paukščiai žūsta apsinuodiję švinu, atsitrenkę į vėjo jėgainių propelerių mentes, elektros perdavimo linijas.

Informacijos šaltiniai: Dementavičius, 2007; Treinys et al., 2016.

Summary. After several decades of absence as a breeding species, White-tailed Eagles reestablished from 1985, with the population increasing thereafter to a current population of 150–170 breeding pairs. Threats facing the species include wind energy development especially in coastal areas, lead poisoning and forestry activities in the vicinity of nest sites during the breeding season.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Juodasis peslys

Milvus migrans (Boddaert, 1783)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

EN D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi Eurazijoje, Afrikoje, Australijoje. Europoje peri daugumoje šalių. Vakarinė arealo riba eina nuo Šiaurės Afrikos per Portugaliją, Prancūziją, Vokietiją, Baltijos jūros rytine pakrante iki pat Kolos pusiasalio šiaurėje. Arealas tęsiasi per Obės žemupį, apima Kazachiją ir tęsiasi iki pat Ramiojo vandenyno, Ochotsko jūros.

Lietuvoje juodasis peslys dažnesnis Rytų, Pietų, Vidurio regionuose, taip pat Nemuno žemupyje.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio plėšrusis paukštis tamsiai rudos spalvos plunksnomis ir skelta uodega. Monogamas. Perėti pradeda ketvirtaisiais arba penktaisiais gyvenimo metais, laisvėje ilgiausiai žinoma gyvenimo trukmė – 24 metai. Lietuvoje grįždami iš migracijos pasirodo kovo pabaigoje, balandžio pradžioje. Įsikuria dažniausiai spygliuočių miškuose arti didelių vandens telkinių. Lizdams vietas renkasi brandžiuose, įvairios rūšinės sudėties medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna įvairiuose medžiuose, bet daugiausia pušyse, viršutinėse lajų dalyse. Gūžtą iškloja žaliomis šakelėmis, tačiau dažnai lizde būna ir įvairių buitinių atliekų. Veda vieną vadą per metus. Deda dažniausiai du arba tris kiaušinius, inkubacijos trukmė – 25–38 dienos. Jaunikliai lizde būna apie 42–56 dienas. Lizdą palieka liepos mėn. Lizdą palikusius jauniklius maitina suaugę paukščiai dar mažiausiai dvi savaites. Minta žuvimis, smulkiais žinduoliais, paukščiais, maita. Grobio ieško dažniausiai virš vandens telkinių, pievose. Migracija prasideda dažniausiai rugpjūčio mėn.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje juodojo peslio populiaciją sudaro 40–70 porų, be to, pavieniai ar mažomis grupėmis neperintys individai vasarą gali laikytis tinkamose buveinėse, t. y. netoli vandens telkinių, pievose, sąvartynuose. Per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo žinoma populiacija prie Kauno marių, tačiau apskritai yra stebima nacionalinės populiacijos atsikūrimo tendencija.

Grėsmės ir apsauga. Rekreacija neigiamai veikia paukščius, perinčius pakrantėse ir besimaitinančius vandens telkiniuose. Vandens užterštumas mažina grobio gausą. Veisimosi vietose gali žūti individai, atsitrenkę į elektros perdavimo linijas, vėjo jėgaines.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. This is a rare species in Lithuania, usually inhabiting coniferous forests near large water bodies in eastern, southern and central Lithuania. With a current breeding population of 40–70 pairs, the population has decreased over the last two decades, though has shown signs of recovery more recently.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Rudasis peslys

Milvus milvus (Linnaeus, 1758)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

VU° D

Paplitimas. Bendrasis arealas mažas, apima Europą, išskyrus mažą populiaciją Šiaurės Afrikoje. Arealas vakaruose tęsiasi nuo Maroko per Pirėnų pusiasalį iki Anglijos, šiaurėje siekia pietinę Švedijos dalį, kerta Latviją, Baltarusiją, centrinę Ukrainos dalį. Pietuose arealas baigiasi Italijoje, Sicilijoje.

Lietuva yra šiaurrytiniame arealo pakraštyje. Rūšis reta, aptinkama dažniau Vakarų, Pietų, Pietvakarių Lietuvoje, dažniausiai netoli Nemuno.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Didelis plėšrusis paukštis intensyviai rudos spalvos plunksnomis ir giliai skelta uodega. Monogamas. Laisvėje ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė – beveik trisdešimt metų. Lietuvoje pasirodo kovo antrojoje pusėje. Įsikuria dažniausiai miškuose netoli vandens telkinių. Lizdams vietas renkasi brandžiuose medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna įvairiuose medžiuose, dažniausiai lapuočiuose, viršutinėje lajos dalyje. Gūžtą iškloja buitinėmis atliekomis: skudurais, virvagaliais, polietileno skiautėmis. Veda vieną vadą per metus. Deda dažniausiai vieną–tris kiaušinius, inkubacijos trukmė – apie 32 dienos. Jauniklių augimo trukmė lizduose labai įvairi – nuo 48 iki 70 dienų. Lizdus palieka liepos mėn. Lizdą palikusius jauniklius maitina suaugę paukščiai dar apie mėnesį. Nors mūsų šalyje įsikuria netoli vandens telkinių, grobio čia ieško retai. Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, dažnai maita. Grobio ieško atvirame kraštovaizdyje. Lietuvoje rudasis peslys aptinkamas iki spalio vidurio.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje rudojo peslio populiaciją sudaro 20–35 poros. Dėl labai mažo porų skaičiaus ir plataus pasiskirstymo šalyje populiacija nėra stabili. Pastarąjį dešimtmetį užregistruotas perinčių porų palaipsnis gausėjimas Lietuvoje susijęs su piečiau esančios didelės rudojo peslio populiacijos gausėjimu Lenkijoje.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausia grėsmė rūšiai yra apsinuodijimas žemės ūkyje, buityje naudojamais cheminiais junginiais dėl oportunistinio mitybos pobūdžio, maitos vartojimo. Veisimosi vietose gali žūti individai, atsitrenkę į elektros perdavimo linijas, vėjo jėgaines.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. This is a rare species in Lithuania, usually inhabiting forests near water bodies in southern, south-western and western Lithuania. The distribution is very much linked with the River Nemunas and the population consists of 20–35 breeding pairs. Numbers have slowly increased over the last decade.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Vakarinis vapsvaėdis

Pernis apivorus (Linnaeus, 1758)

Vanaginiai (Accipitridae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

LC

Paplitimas. Rūšis paplitusi vakarinėje Eurazijos dalyje. Arealas šiaurės vakaruose tęsiasi nuo Švedijos pietryčių kryptimi per Rusiją ir baigiasi Vakarų Sibire, Obės aukštupyje. Pietuose arealas siekia Irano ir Turkijos šiaurines dalis, Graikiją, šiaurinę Ispanijos dalį. Vakarinė arealo riba kerta Anglijos teritoriją.

Lietuvos teritorijoje rūšis aptinkama visuose šalies regionuose. Vapsvaėdis dažnesnis miškingose šalies vietovėse, taip pat mažesnio miškingumo vietovėse, kuriose gausu pievų ir ganyklų.

Nuotraukos autorius – Vytautas Knyva

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Viršutinės kūno dalies ir sparnų plunksnos pilkai rusvos spalvos, apatinės kūno dalies ir sparnų plunksnos balsvos spalvos su skersinėmis tamsiomis juostelėmis. Patinai ir patelės skiriasi plunksnų dangos raštais. Monogamas. Perėti paprastai pradeda ne anksčiau kaip trečiaisiais gyvenimo metais. Ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė laisvėje – 29 metai. Veisimosi vietose Lietuvoje pasirodo gegužės pirmojoje pusėje. Įsikuria įvairaus tipo ir dydžio miškuose. Lizdams vietas renkasi pribręstančiuose ir brandžiuose, įvairios rūšinės sudėties medynuose. Lizdą iš šakų sukrauna daugiausia eglėse, beržuose. Lizdai būna sukrauti įprastai 9–19 m aukštyje nuo žemės. Į lizdą veisimosi sezono metu krauna žalias šakas. Deda dažniausiai du kiaušinius, peri 30–37 dienas. Jaunikliai lizduose auga 35–48 dienas. Lizdus palieka dažniausiai rugpjūčio pirmojoje pusėje. Sėkmingoje vadoje išauga vienas arba du, vidutiniškai 1,7 jauniklio, palikusius lizdus jauniklius dar kurį laiką maitina bent vienas iš suaugusių paukščių. Minta smulkiais paukščiais, jų kiaušiniais, driežais, varliagyviais, bet svarbiausią raciono dalį sudaro vabzdžiai ir vapsvų lervos. Jų ieško miškuose, pievose, ganyklose, pelkėse. Radęs vapsvų lizdų žemėje, iškasa kojomis.

Populiacijos gausumas. Rūšiai būdingi nemaži perinčių porų gausumo svyravimai skirtingais metais. Lietuvoje vapsvaėdžio populiaciją sudaro apie 2000 porų. Pastaruoju dešimtmečiu didelių gausos pokyčių būdingose buveinėse neregistruota.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausia grėsmė veisimosi vietose yra intensyvi žemės ūkio veikla, pesticidų naudojimas, dėl to mažėja pagrindinio grobio – vabzdžių – gausa.

Informacijos šaltiniai: Drobelis, 2004a.

Summary. The European Honey Buzzard is a widespread species in Lithuania with an estimated population of at least 2000 pairs. Inhabits a wide range of habitats including coniferous dominant woodlands and small fragmented forests. The number of occupied territories fluctuates annually, but neither negative nor positive trends have been observed over the last decade.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Erelis žuvininkas

Pandion haliaetus (Linnaeus, 1758)

Žuvininkai (Pandionidae)

Vanaginiai paukščiai (Accipitriformes)

EN D1

Paplitimas. Kosmopolitinė rūšis, veisimosi ar migracijos metu aptinkama beveik visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Eurazijoje paplitusi nuo Škotijos, Pietų Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Šiaurės Rytų Vokietijos, Lenkijos, Baltijos šalių, Baltarusijos per subarktinės ir vidutinių platumų klimato juostų Rusiją iki Kamčiatkos, Kurilų salų, Sachalino ir Japonijos.

Lietuvoje perinti dažniausiai aptinkama rytinėje, pietrytinėje ir pietinėje dalyse. Didžiausia perinčių porų koncentracija yra Ignalinos, Zarasų ir Švenčionių r.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Vidutinio dydžio erelis, viršutinės kūno dalies ir sparnų plunksnos pilkai rudos spalvos, kūno apačia balta. Monogamas. Perėti pradeda trečiaisiais gyvenimo metais, ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė yra 32 metai. Lietuvoje pasirodo kovo pabaigoje. Įsikuria dažniausiai spygliuočių masyvuose esančiose pelkėse ar ežerų pakrantėse. Lizdams vietas renkasi senuose paežerių medynuose, pelkių salose, pelkinių ežerų pakrantėse, pavieniuose senuose kirtavietėse augančiuose medžiuose. Lizdai paprastai būna sukrauti aukščiausiame medyno medyje, pačioje lajos viršūnėje. Veda vieną vadą per metus. Dėtyje – vienas–keturi rausvos ir rusvos spalvų dėmėmis išmarginti kiaušiniai. Peri apie 38 dienas. Lizde jaunikliai auga 52–64 dienas. Lizdus daugiausia jauniklių palieka liepos trečiąją dekadą. Sėkmingai perėjusi pora išaugina 1–4, vidutiniškai 2,6 jauniklio. Minta vien žuvimis, kurias gaudo vandens paviršiuje. Grobio ieško dažniausiai įvairaus dydžio telkiniuose, maitintis gali skristi iki keliolikos kilometrų. Į tas pačias lizdavietes grįžta metai iš metų, naudoja ir tą patį lizdą. Migracija prasideda rugpjūčio mėn.

Populiacijos gausumas. Žuvininko populiacija vertinama 30–50 porų, maitintis tinkamose vietose taip pat stebimi pavieniai nesiveisiantys individai. Populiacijos gausumas pastaruoju metu stabilus, nors perinčių porų gausumas svarbiausiose rūšies radavietėse svyruoja.

Grėsmės ir apsauga. Grėsmės yra susijusios su rekreacijos keliamu trikdymu lizdavietėse, esančiose paežerėse, lizdams krauti tinkamų medžių stoka, žūtimis atsitrenkus į elektros perdavimo linijas, tarprūšine konkurencija su jūriniu ereliu. Dėl specifinių poreikių lizdavietėms trūksta perėti tinkamų medžių. Žuvininkai noriai užima dirbtinius lizdus, įrengtus atsižvelgiant į rūšies buveinių poreikius.

Informacijos šaltiniai: Šablevičius, 2001b; Drobelis, 2004a.

Summary. This species breeds in eastern, south-eastern and southern parts of Lithuania with a population of 30–50 breeding pairs. The population is stable, but the number of pairs fluctuates annually in the core population area in eastern Lithuania.

Autorius – Rimgaudas Treinys

Pilkoji kurapka

Perdix perdix Linnaeus, 1758

Fazaniniai (Phasianidae)

Vištiniai paukščiai (Galliformes)

VU C1

Paplitimas. Rūšis paplitusi nuo Pirėnų iki Altajaus. Šiaurėje arealas siekia Vidurio Skandinaviją, Kareliją, Tiumenės sritį. Pietuose paplitusi iki Tian Šanio, Mažosios Azijos, Portugalijos. Peri Britų ir Sicilijos salose. Žiemoja įprastame areale.

Lietuvoje paplitusi didesnėje jos dalyje, kur vyrauja agrarinis kraštovaizdis.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Sėslus atviro kraštovaizdžio paukštis. Renkasi vietoves, kuriose dirbami laukai kaitaliojasi su pievomis ir laukų želdiniais. Žiemos metu laikosi būreliais. Kurapkos yra monogamės. Poruojasi kovo mėn. dar neišsiskirsčius būreliams. Peri ant žemės, lizdą įsirengia nedidelių daugiamečių žolių, pasėlių nedidelių sklypų pakraščiuose, rečiau soduose ir krūmynuose. Kiaušinius deda maždaug po mėnesio nuo susiporavimo, kasdien po vieną, lizde dažniausiai būna nuo 18 iki 22 kiaušinių. Žuvus pirmajai dėčiai, deda pakartotinai. Peri 24 dienas. Jaunikliai ritasi birželio pabaigoje–liepos mėn. Tik išsiritę jaunikliai su tėvais palieka lizdą.

Minta labai įvairiu maistu. Šiltuoju laiku, ypač jaunikliai, noriai lesa bestuburius gyvūnus. Tačiau mityboje vyrauja augalinis maistas, ypač laukinių augalų sėklos. Žiemą mėgsta iš po sniego išsikapstyti želmenų.

Populiacijos gausumas. Šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje stebėtas didelis (30–60 proc.) šios rūšies populiacijos mažėjimas. Įvertinta, kad 2013 m. populiaciją sudarė 4000–7000 porų, nors tikslių duomenų apie rūšies gausumą šalies mastu trūksta.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinė nykimo priežastis siejama su agrarinio kraštovaizdžio struktūros pokyčiais: įsivyrauja dideli monokultūrų plotai, didėja augalininkystės intensyvumas (švarūs, nepiktžolėti pasėliai, žemės ūkio agregatų nenutrūkstamas važinėjimas ir kt.). Dėl to sumažėja mitybai svarbių piktžolių kiekis, didėja trikdymas. Didelę žalą populiacijai daro išaugęs lapių ir kiaunių skaičius. Atskirais metais daug paukščių nukenčia dėl užsitęsusių šalčių su stora sniego danga. Todėl šaltomis žiemomis tikslinga kurapkas papildomai lesinti, tose vietose reguliuojant lapių skaičių.

Informacijos šaltiniai: Kurlavičius, 2006; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Duomenų bazės: LPPA

Summary. The national population was estimated at 4000–7000 breeding pairs in 2013, representing a 30–60% decrease over the previous ten years. Significant changes in the structure of the agricultural landscape, as well as increased numbers of foxes, are considered the main threats.

Autorius – Liutauras Raudonikis

Eurazinis tetervinas

Tetrao tetrix (Linnaeus, 1758)

Tetervininiai (Tetraonidae)

Vištiniai paukščiai (Galliformes)

VU A2ac; C1

Paplitimas. Sėsli rūšis, plačiai paplitusi Eurazijoje. Arealas driekiasi nuo Britų salų vakaruose iki Šiaurės Rytų Kinijos rytuose. Šiaurėje paplitimas siekia šiaurės poliaratį, tik Skandinavijoje ir Kolos pusiasalyje paplitusi dar toliau į šiaurę. Vakarų Europoje arealas labai fragmentiškas, pietuose siekia Prancūziją, Italijos šiaurę ir Albaniją.

Lietuvoje tetervinai gyvena tik atskirose vietose, kurios išsidėsčiusios po visą šalies teritoriją. Dažnesni miškingesnėje ir mozaikiniu kraštovaizdžiu pasižyminčioje Rytų ir Pietų Lietuvoje. Ypač jų retai aptinkama Vidurio, Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje.

Nuotraukos autorius – Eugenijus Drobelis

Biologija ir ekologija. Stambus vištinis paukštis, dydžiu nusileidžiantis kurtiniui. Patino apdare vyrauja juoda su melsvu blizgesiu spalva. Pauodegys ryškiai baltas. Uodegos kelios kraštinės plunksnos yra gerokai ilgesnės už likusias ir išlinkusios į išorę. Virš akių ryškiai matomi raudoni plikos odos antakiai. Patelės yra kiek mažesnės, raibos, jų apdare vyrauja ruda spalva.

Tetervinai įsikuria miškų, pelkių ir atvirų buveinių mozaikoje, vengia didelių vientisų miškų masyvų ar atviro kraštovaizdžio plotų. Tuokvietėms pasirenkamos atviros pelkių plynės ar miško kirtimai ir laukymės, nevengiama pamiškių pievų ar ganyklų. Balandžio–gegužės mėn. jose susirenka nuo kelių iki keliolikos patinų. Patelės lizdus įrengia netoli tuokviečių, paprastai iki 1 km atstumu. Veda vieną vadą. Vidutiniškai deda aštuonis kiaušinius, kuriuos patelė peri 24–28 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti jau savaitės amžiaus, o po mėnesio jau pasiekia motinos dydį.

Maitinasi daugiausia augaliniu maistu, kurio racionas keičiasi per metus. Taip pat lesa ir įvairius vabzdžius.

Populiacijos gausumas. Rūšies radaviečių skaičius per pastaruosius 50 metų sumažėjo dvigubai, stebimas didelis (iki 70 proc.) populiacijos mažėjimas. 2013 m. tuokvietėse registruotų patinų gausumas įvertintas 1500–3000 individų. 2017 m. vertinimu, jų maksimalus gausumas neviršijo 2000 patinų.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės siejamos su optimalių veisimosi buveinių – atvirų pelkių, miško laukymių ir pamiškės pievų – nykimu. Tikėtina, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai. Būtini atvirų buveinių palaikymo, o sunykusių – atkūrimo darbai, lapių, mangutų ir kranklių skaičiaus mažinimas.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Summary. Preferring a mosaic of forests, bogs and open habitats, this species breeds at various localities across Lithuania, but is more common in eastern and southern parts of the country. Having declined by up to 70% over the last 20 years, the current population is estimated at up to 2000 displaying males. The main threats facing this species include habitat degradation and fragmentation, as well as predation.

Autorius – Mindaugas Dagys

Vakarinis kurtinys

Tetrao urogallus Linnaeus, 1758

Tetervininiai (Tetraonidae)

Vištiniai paukščiai (Galliformes)

VU A4ce; C1; D1

Paplitimas. Labai sėsli borealinių miškų rūšis. Paplitusi Eurazijoje nuo Škotijos, Skandinavijos ir Ispanijos vakaruose iki Lenos upės baseino rytuose. Šiaurinė riba susijusi su borealinių miškų paplitimu. Europos pietuose labai fragmentiškas arealas siekia Graikijos, Albanijos bei Ispanijos šiaurės kalnuotas vietoves.

Lietuvoje šiuo metu pasitaiko tik didesnėse Rytų ir Pietų Lietuvos giriose – Labanoro, Rūdninkų, Dainavos, Kapčiamiesčio. Nedidelės populiacijos taip pat aptiktos Rokiškio r. pelkėse ties pasieniu su Latvija ir Vilniaus r. ties pasieniu su Baltarusija.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Stambiausias Lietuvoje vištinis paukštis – suaugęs patinas sveria apie 4 kg. Patelės yra beveik perpus mažesnės. Patino apdare vyrauja įvairių atspalvių juoda spalva. Sparnų viršutinė pusė yra tamsiai ruda su balta dėme ties sparno sulenkimu. Uodega ilga, su baltomis dėmelėmis, tuoktuvių metu išskleidžiama į plačią vėduoklę. Snapas šviesus, virš akies – ryškiai raudonas plikos odos antakis. Patelės ryškiai raibos, jų apdare vyrauja ruda ir pilka spalvos.

Didelių borealinių miškų masyvų paukštis, dažniausiai įsikuriantis brandžiuose pušynuose. Pirmenybę teikia netoli pelkių esantiems miškams. Poligamas. Tuokvietės, kuriose susirenka nuo kelių iki keliolikos patinų, dažnai išlieka tose pačiose vietose daug metų. Patelės lizdus įsirengia kelių kilometrų atstumu nuo jų. Dažniausiai deda septynis–devynis kiaušinius, kuriuos patelė peri 26–29 dienas. Ji ir augina jauniklius.

Žiemą daugiausia minta pušų spygliais. Kitu metu racionas įvairesnis, tačiau vis vien vyrauja augalinis maistas – uogos, pumpurai, lapai. Tik jauniklių svarbią raciono dalį pirmosiomis gyvenimo savaitėmis sudaro įvairūs bestuburiai.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje kadaise buvo plačiau paplitęs, tačiau dėl miškų fragmentacijos ir medžioklės išnyko didesnėje teritorijos dalyje. 2013 m. perinti populiacija vertinta 300–400 tuokvietėse registruojamų patinų. Nors per pastaruosius dvidešimt metų stebimas atskirų nedidelių tuokviečių nykimas, bendras gausumas išlieka gana stabilus.

Grėsmės ir apsauga. Pagrindinės grėsmės siejamos su veisimosi buveinių – brandžių pušynų prie įvairaus dydžio miško pelkių – nykimu. Buveinių fragmentacija daro didžiulį neigiamą poveikį labai sėsliai rūšiai. Todėl medynų išsaugojimas yra svarbiausia rūšies apsaugos priemonė. Be to, tuoktuvių metu reikia riboti šių vietų lankymą dėl rūšies didelio jautrumo trikdymui. Tikėtina, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti lapių, mangutų ir kranklių skaičių.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Summary. A highly sedentary species inhabiting mature boreal forests, the current population is estimated at 300–400 displaying males and is considered stable, though some leks have disappeared over the last 20 years. The greatest threats are a reduction in the amount of mature pine forests and fragmentation of habitat, with disturbance and predation also possibly having a negative effect. Key conservation measures relate to the preservation of suitable forest habitats, limiting disturbance and controlling predators.

Autoriai – Mindaugas Dagys ir Liutauras Raudonikis

Paprastoji griežlė

Crex crex (Linnaeus, 1758)

Vandeninės vištos (Rallidae)

Gerviniai paukščiai (Gruiformes)

NT

Paplitimas. Rūšis plačiai paplitusi Eurazijoje. Perė­jimo arealas plyti nuo Britų salų vakaruose iki Užbaikalės rytuose; pietuose siekia Prancūziją, Bulgariją, Pietų Kaukazą, Kirgiziją, Šiaurės Mongoliją. Į šiaurę paplitusi iki pietinės Suomijos dalies, Vidurio Rusijos. Griežlė – tolimoji migrantė. Žiemoja Pietų ir Pietryčių Afrikoje – nuo Tanzanijos iki Pietų Afrikos Respublikos.

Tinkamose buveinėse paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau netolygiai. Retesnė regionuose, kur vyrauja intensyvesnė žemdirbystė – pietvakarinėje, centrinėje, šiaurinėje Lietuvos dalyse.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Žymiai mažesnė už panašiose buveinėse įsikuriančią kurapką, bet didesnė už putpelę. Patinų ir patelių išvaizda nesiskiria. Apdare vyrauja įvairūs rudi ir pilki atspalviai. Kūno viršus tamsesnis su beveik juodomis dėmelėmis, sparnų viršus ryškiai rudas. Galvos šonai, kaklo priekis ir krūtinė – pilki, snapas santykinai trumpas, šviesus. Kūno šonai rudi su šviesiais dryžiukais. Kojos šviesios, ilgos, skrendant išsikiša už uodegos, nors skraido retai.

Nors sistematiškai priskiriamos prie vandeninių vištų, griežlės yra mažiau susijusios su šlapynių buveinėmis. Tipiškas agrarinio kraštovaizdžio paukštis. Pirmenybę teikia neintensyviai naudojamoms vidutinio drėgnumo pievoms su aukšta žoline augalija. Rečiau įsikuria ariamuose laukuose, žemapelkėse ar jaunose miškų kirtavietėse. Pavasarį parskrenda gegužės mėn. Dėtyje – iki dešimties kiaušinių. Peri pavieniui, lizdus įsirengia ant žemės tarp aukštesnių žolinių augalų. Peri šešiolika–devyniolika dienų. Per metus veda vieną vadą. Visaėdė, daugiausia maitinasi įvairiais bestuburiais (vabzdžiais, sliekais, moliuskais, voragyviais), tačiau nevengia ir augalų sėklų ar net smulkių varliagyvių.

Populiacijos gausumas. Griežlės populiacija šalyje vertinama 23 000–30 000 giedančių patinų. Pastaraisiais dešimtmečiais populiacijos dydis stabilus, tačiau rūšiai būdingi dideli gausumo svyravimai, kuriuos nulemia konkrečių metų orų sąlygos. Ilgalaikiams rūšies gausumo pokyčiams didžiausią įtaką turi pokyčiai žemės ūkyje.

Grėsmės ir apsauga. Griežlei palankiausias neintensyvus, ekologinis ūkininkavimas. Jai nepalankus tiek intensyvus žemės ūkis (monokultūros, intensyvus ganymas, ankstyvas šienavimas, chemijos naudojimas), tiek ir žemės ūkio plotų ilgalaikis apleidimas. Ekologinis ūkininkavimas, mozaikinio agrarinio kraštovaizdžio formavimas intensyvaus ūkininkavimo plotuose, sukuriant griežlėms (ir kitoms agrarinio kraštovaizdžio rūšims) perėti tinkamų buveinių plotus, vėlyvas šienavimas ir griežlėms palankių šienavimo metodų taikymas galėtų būti efektyvios priemonės šios rūšies apsaugos būklei pagerinti.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Kurlavičius, 2006; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Summary. A typical species of agricultural landscapes, it is especially vulnerable to changes in agricultural practices – both the intensification of agriculture (monocultures, intensive grazing, early mowing, etc.) and land abandonment may result in rapid declines in population. The promotion of ecological and low-intensity farming could be an effective measure in the conservation of this species.

Autorius – Mindaugas Dagys

Paprastoji švygžda

Porzana porzana (Linnaeus, 1769)

Višteliniai (Rallidae)

Gerviniai paukščiai (Gruiformes)

VU A4bc

Paplitimas. Žemyninių lygumų, borealinio ir vidutinių platumų klimato rūšis. Paplitusi nuo Vakarų Europos ir Pietų Fenoskandijos iki Sibiro centrinės dalies.

Aptinkama visoje Lietuvoje, retesnė intensyviu žemės ūkiu ir mažu ežeringumu išsiskiriančiuose rajonuose.

Nuotraukos autorius – Simonas Minkevičius

Biologija ir ekologija. Varnėno dydžio, iš toli tamsios spalvos paukštis šviesesniu baltai taškuotu ir dryžuotu kūno priekiu. Snapo pamatas raudonas. Retai matoma atvirose vietose, tačiau išsiduoda charakteringu balsu – vienodais tarpais dažnai kartojamais švilpčiojimais. Parskrenda balandžio pradžioje. Migracija trunka iki gegužės pradžios. Rudenį dauguma švygždų išskrenda iki lapkričio pradžios. Peri šlapiose paežerių ir paupių pievose, žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, durpynuose, ežerų didelėse kinėse ir plovose. Vengia aukštos tankios augalijos, bet pakenčia retus nendrynus ir pavienius krūmus. Teritorinė rūšis, tačiau lizdai gali būti sukraunami tik 10–75 m vienas nuo kito. Jie įrengiami žolių kupste ar po pernykščių augalų sąvartomis. Kiaušinius deda nuo gegužės vidurio, tačiau ilgai apsemtas vietas užima tik birželį. Per sausras išdžiūvusias veisimosi buveines palieka. Dažniausiai deda aštuonis kiaušinius. Peri 18–24 dienas. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai. Maitinasi augalų sąžalynų ir atvirų dumblo plotelių ar seklaus vandens sandūroje. Maistą renka bėgiodama sausumoje, braidydama ar plaukiodama sekliame vandenyje. Lesa vabzdžius, jų lervas, kirmėles, voragyvius ir moliuskus, retai augalų sėklas ir vegetatyvines dalis. Maistą renka nuo žemės ir vandens paviršiaus, dumble, nuo augalų.

Populiacijos gausumas. Lietuvoje peri 1000–1500 porų. Gausiausia Žuvinte (28 poros) ir Nemuno deltoje (60–70). Čia jų populiacijos nuo 2004–2005 m. sumažėjo atitinkamai 3,74 ir 2,43–2,61 karto.

Grėsmės ir apsauga. Didžiausios grėsmės – melio­racija, ganymo ir šienavimo nutraukimas peravietėse. Veisimosi buveinės jautrios klimato atšilimui. Rūšies apsaugai būtina stabdyti perteklinį buveinių užaugimą nendrynais ir sumedėjusia augalija.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Raudonikis ir kt., 2016a.

Summary. With a breeding population of 1000–1500 pairs, this species prefers wet meadows alongside lakes and rivers, open sedge fens and abandoned peat quarries. The number of breeding sites varies in relation to hydrometeorological conditions of the year. The cessation of haymaking and grazing in potential habitats is a major threat to species. Since 2004–2005, the species has decreased by more than 2–3 times in its strongholds of Žuvintas and the Nemunas Delta.

Autorius – Vitas Stanevičius

Eurazinė jūršarkė

Haematopus ostralegus (Linnaeus, 1758)

Jūršarkiniai (Haematopodidae)

Sėjikiniai paukščiai (Charadriiformes)

CR C2a(i); D1

Paplitimas. Palearktinė rūšis. Nominalus porūšis daugiausia paplitęs per visą Vakarų Europą, ypač palei Viduržemio ir Baltijos jūros pakrantes. Einant į žemyno gilumą toliau nuo jūrų pakrančių, perinčių porų mažėja.

Lietuvoje veisimosi metu dabar aptinkama tik palei Nemuną žemiau Jurbarko ir Nemuno deltoje. Iki 2007 m. perėjo Drūkšių ežere, Birvėtos žuvininkystės tvenkinių apylinkėse, tačiau vėliau čia išnyko. Kitur šalyje atskirais metais aptikta tik pavienių porų. Migracijų metu rūšis negausi, bet įprasta Baltijos pajūryje.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Kontrastingų juodos (kūno viršus) ir baltos (apačia) spalvų, karvelio dydžio paukštis su ilgu, tiesiu ir tvirtu raudonu snapu ir raudonomis kojomis. Dažniausiai jūršarkė aptinkama balandžio–rugsėjo mėn. Dažniausiai peri Nemuno ar didelių vandens telkinių smėlio ar žvirgždo salose, rečiau įsikuria vandens telkinių pakrančių paplūdimiuose, nuleistuose tvenkiniuose, žole apaugusiose buveinėse ar net dirbamuose laukuose. Du tris kiaušinius į negilią duobutę grunte deda gegužės mėn. Peri 26–28 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti 34–36 dienų amžiaus.

Geriausios mitybinės sąlygos yra jūros pakrančių paplūdimiuose, ypač atoslūgių zonose, kur maitinasi moliuskais, vėžiagyviais, daugiašerėmis kirmėlėmis, rečiau mailiumi. Vidaus vandens telkiniuose minta įvairiais vandens bestuburiais, taip pat sliekais, vabzdžiais. Tolimoji migrantė.

Populiacijos gausumas. Pirmą kartą perėjimas patvirtintas tik 1980 m. 2013 m. perinti populiacija vertinta dešimčia–trisdešimčia porų. Per pastaruosius trisdešimt metų stebėtas iki 90 proc. šios rūšies perinčios populiacijos mažėjimas. Rūšis išnyko Dysnos upės baseine, kur perėjo daugelį dešimtmečių. Pastarąjį dešimtmetį Nemuno žemupyje išlikusios populiacijos būklė stabilizavosi.

Grėsmės ir apsauga. Perinčios populiacijos gausumą riboja veisimosi buveinių – atvirų smėlio salelių ar dumblingų seklumų Nemuno žemupyje – nepakankamas kiekis. Kita grėsmė – perinčių paukščių trikdymas, todėl reikėtų riboti žinomų veisimosi vietų lankymą veisimosi laikotarpiu. Galima įtarti, kad neigiamą poveikį perėjimo sėkmingumui daro plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti kanadinių audinių ir varninių paukščių skaičių.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Summary. Having declined by 90% over the last 30 years and having disappeared from most former breeding sites, the current population consists of 10–30 pairs in the Nemunas area, this population has stabilised over the last 10 years. Nests are found on sparsely vegetated sand islands or sand and gravel beaches and the growth of the population is limited by the ephemeral nature of sand islands and their susceptibility to plant cover succession, as well as by disturbance by visitors and, possibly, by nest predation.

Autoriai – Vitas Stanevičius ir Liutauras Raudonikis

Paprastoji avocetė

Recurvirostra avosetta Linnaeus, 1758

Avocetiniai (Recurvirostridae)

Sėjikiniai paukščiai (Charadriiformes)

CR A2a; C2a(ii); D1

Paplitimas. Avocetė – tolimoji migrantė, nors dalis paukščių gali pasilikti žiemoti ir pietinėse perėjimo arealo dalyse. Perėjimo arealas didelis ir fragmentiškas – peri nuo Anglijos vakaruose iki Užbaikalės rytuose, daugiausia vidutinio klimato juostoje. Žiemoja Afrikoje ir Pietų Azijoje. Taip pat sėsliai gyvena Pietų ir Vakarų Afrikoje. Pasaulinė rūšies populiacija vertinama 280 000–470 000 individų.

Lietuvoje veisimosi metu aptikta tik Nemuno deltoje – dažniausiai priešakinės deltos salelėse. Traukimo metu taip pat stebėta pajūryje, rečiau vidiniuose šalies regionuose, kur registruota tik pavienių individų.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Dydžiu prilygsta paprastajam griciukui. Išvaizda išskirtinė ir nesupainiojama su kitomis rūšimis – paukštis baltas su juoda galvos viršutine dalimi ir pakaušiu bei juodomis plunksnomis sparnuose ir nugaroje. Smailėjantis ilgas snapas taip pat juodas ir riestas į viršų. Ilgos kojos pilkai melsvo atspalvio. Patinai išvaizda nesiskiria nuo patelių.

Peri atvirose šlapynėse, vandens telkinių smėlio salose ir pusiasaliuose, dumblingose pakrantėse, tarp jų ir žuvininkystės tvenkinių. Monogamai. Dažnai peri grupėmis, tačiau kartais ir pavieniui. Lizdas – duobutė smėlyje ar kitokiame substrate. Deda tris arba keturis kiaušinius. Veda vieną vadą. Maitinasi vandens bestuburiais, tačiau racioną gali papildyti ir augalų sėklomis ar šaknimis, smulkiomis žuvytėmis.

Lietuvoje aptinkama nuo balandžio pradžios iki rugsėjo vidurio.

Populiacijos gausumas. Pirmą kartą perėjimas patvirtintas tik 1993 m., kai Nemuno deltoje aptiktos penkios šešios poros. Panašus gausumas išsilaikė iki XX a. pabaigos, tačiau vėliau jis stipriai svyravo atskirais metais. 2013 m. perinti populiacija vertinta penkiomis–dešimčia porų, o vėliau registruota tik pavienių veisimosi atvejų.

Grėsmės ir apsauga. Akivaizdu, jog perinčios populiacijos gausumą riboja veisimosi buveinių – atvirų smėlio salelių ar dumblingų seklumų – trūkumas Nemuno deltoje. Todėl rūšį išsaugoti galima tik užtikrinant natūraliai susiformavusių tokių buveinių palaikymą arba tikslingai jas formuoti pajūrio regione. Kita grėsmė – perinčių paukščių trikdymas, todėl reikėtų riboti lankymąsi žinomose veisimosi vietose perėjimo laikotarpiu.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013; Šablevičius, 2014; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2017.

Summary. With the first confirmed case of breeding only in 1993, this species remains an extremely rare breeder in Lithuania, occurring mostly on sandy islets in the lower Nemunas River Delta. During migration, it may also be observed along the Baltic coast and even at some inland sites. Lack of suitable habitat, predation and disturbance of breeding sites are the main threats to this species in Lithuania.

Autorius – Mindaugas Dagys

Jūrinis kirlikas

Charadrius hiaticula (Linnaeus, 1758)

Sėjikiniai (Charadriidae)

Sėjikiniai paukščiai (Charadriiformes)

EN D1

Paplitimas. Rūšis paplitusi šiaurinėje Eurazijos dalyje nuo Šiaurės Prancūzijos, Airijos, Islandijos, Šiaurės, Baltijos ir Baltosios jūrų pakrančių, Skandinavijos, palei visą Arkties vandenyno pakrantę iki Ramiojo vandenyno.

Lietuvoje nuolat peri pajūryje, Kuršių marių pakrantėse, Nemuno deltoje, kai kuriuose Vakarų Lietuvos karjeruose, tvenkiniuose ir Nemuno upės salose. Taip pat perėjo Nemuno salose ties Birštonu ir netoli Druskininkų, tačiau pastaraisiais metais čia jų nebepastebima. Migracijų metu rūšis gausesnė pajūrio regione, nors aptinkama ir kitose šalies vietose.

Nuotraukos autorė – Dalia Račkauskaitė

Biologija ir ekologija. Kiek didesnis už į jį panašų upinį kirliką. Skrydžio metu nuo upinio lengvai atskiriamas iš baltų skersinių sparno juostų, taip pat iš trumpesnių ir tvirtesnių oranžinių kojų bei storesnio oranžinio snapo su juodu galiuku. Geltono akių žiedelio neturi. Kakta rusvai balta, virš akių aiškiai matomi rusvai balsvi antakiai. Tamsi apykaklė platesnė.

Peri smėlėtose Nemuno ir kitų vandens telkinių salose, rečiau pakrantėse ar pajūrio paplūdimiuose, nuleistuose tvenkiniuose, apsemtų pievų ir žvyrkelių salose ar net dirbamuose laukuose. Monogamas. Pavasarį parskrenda kovo mėn. Kiaušinius deda balandžio–gegužės mėn. Lizdas – negili duobutė grunte, negausiai išklota akmenukais ar šapeliais. Deda keturis kiaušinius. Dalis porų išveda dvi vadas, tačiau žuvus pirmajai dėčiai, peri pakartotinai. Inkubacija užtrunka 23–27 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti 24–26 dienų amžiaus. Subręsta antraisiais gyvenimo metais. Minta smulkiais bestuburiais – vabzdžiais, jų lervomis, smulkiais vėžiagyviais, kirmėlėmis. Tolimasis migrantas. Rudeninė migracija vyksta rugpjūčio–spalio mėn.

Populiacijos gausumas. Pirmą kartą perėjimas patvirtintas tik 1981 m. Gargždų žvyro karjeruose. 2013 m. perinti populiacija vertinta 20–40 porų. Sunykus peravietėms už Nemuno žemupio ir pajūrio regiono ribų, nuo XXI a. pradžios stebėtas nežymus (iki 20 proc.) šios rūšies perinčios populiacijos mažėjimas.

Grėsmės ir apsauga. Perinčios populiacijos gausumą riboja veisimosi buveinių – atvirų smėlio salelių ar dumblingų seklumų – trūkumas Nemuno upėje. Taip pat nepalankus yra buvusių atvirų karjerų užaugimas sumedėjusia augalija. Grėsmę kelia perinčių paukščių trikdymas.

Informacijos šaltiniai: Logminas, 1990; Jusys, Karalius, Raudonikis, 2012; Nacionalinė ataskaita dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo, 2013.

Summary. The first confirmed breeding case for this species in Lithuania was in 1981. Currently, the national population is estimated at 20–40 nesting pairs, most of which are along the Nemunas River and the Nemunas River Delta. In recent years however, decreases in numbers (20%) and a loss of some breeding areas have been noted, mostly caused by the transformation of breeding habitats and disturbance of breeding pairs.

Autorius – Liutauras Raudonikis

Dirvinis sėjikas

Pluvialis apricaria (Linnaeus, 1758)

Sėjikiniai (Charadriidae)

Sėjikiniai paukščiai (Charadriiformes)

EN D1

Paplitimas. Tundros, viržynų ir aukštapelkių rūšis, perinti nuo Islandijos vakaruose iki Vidurio Sibiro rytuose.

Lietuvoje paplitimas sutampa su didžiųjų aukštapelkių išsidėstymu.

Nuotraukos autorius – Marius Čepulis

Biologija ir ekologija. Pempės dydžio paukštis su geltona ir juoda spalvomis marginta nugara, juodu kaklo priekiu, krūtine ir pilvu bei balta juosta kūno šonuose. Parskrenda kovo pabaigoje. Peri aukštapelkių plynėse. Lizdas – menkai išklota duobutė žemėje. Kraunamas tokiose vietose, kuriose bent 200 m spinduliu vyrauja 15–25 cm aukščio žoline augalija padengtas apžvalgos plotas. Dėtyje – keturi kiaušiniai. Juos peri nuo balandžio mėn. antrosios pusės. Minta įvairių vystymosi stadijų vabalais, drugių lervomis, žiogais, vorais, moliuskais, sliekais, retai augaliniu maistu. Jauniklių mitybai svarbūs ilgakojai uodai (Tipulidae). Gali skristi maitintis už aukštapelkės ribų. Vadą prižiūri abu tėvai. Nuo rugpjūčio vidurio, kai jaunikliai tampa savarankiški, veisimosi buveines palieka. Šiaurinių populiacijų paukščiai į Lietuvą praskrenda rugsėjo–lapkričio mėn.

Populiacijos gausumas. Dar neseniai dėl suprastėjusių buveinių dirvinių sėjikų mažėjo, 2004–2016 m. jų populiacijų būklė stabilizavosi. Dvylikoje Lietuvos aukštapelkių peri 35–45 poros: Kamanų pelkėje peri penkios–šešios poros, Reiskių tyre – septynios–aštuonios, Aukštajame tyre – penkios–septynios, Artosios pelkėje – keturios penkios, Čepkelių raiste – dvi trys, Svencelės pelkėje – viena–trys, Žuvinto paliose – ne kasmet viena arba dvi poros, Mūšos tyrelyje – viena pora. Rudenį kai kuriuose nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose gali apsistoti iki 1000–2000 migruojančių paukščių.

Grėsmės ir apsauga. Dėl šiltėjančio klimato ilgakojų uodų spietimasis pradeda nebesutapti su jauniklių išsiritimu, mažėja bestuburių gyvūnų sausėjančiame pelkiniame substrate. Plynės užauga dėl aukštapelkių hidrologinio režimo pažeidimo. Todėl būtina stabdyti dirbtinį vandens nuotėkį ir retinti sumedėjusią augaliją.

Informacijos šaltiniai: Ivanauskas, 1959; Logminas, 1990; Raudonikis ir kt., 2016a.

Summary. Occurring on 12 raised bogs across the country, the current population is 35–45 pairs and populations are predominantly stable. However, populations were depressed during the 20th century due to melioration and peat exploitation followed by invasion of the woodland. Key conservation measures should include restoring hydrological regimes to prevent the ongoing o