PASAULINĖ PELKINIŲ VIETOVIŲ DIENA

Pasaulinė pelkinių vietovių diena yra minima vasario 2 d.

Pasaulinė pelkinių vietovių diena paskelbta 1996 m. spalio mėn. vykusiame 19 - ajame Ramsaro nuolatinio komiteto susitikime, pažymint 25-ąsias Konvencijos dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugos pasirašymo metines. Ramsaro konvencija (Convention on Wetlands of International Importance Especially as Waterfowl Habitat - anglų k.) pasirašyta 1971 m. Ramsare, Irane.

Terminas “wetlands” apima pelkes, upes ir ežerus, taip pat dirbtinius vandens telkinius, pajūrio zoną (potvynio - atoslūgio zoną, lagūnas, atolus, mangrovų sąžalynus) ir kt. Lietuvoje neturime tikslaus atitikmens šiam terminui, bet jis labiausiai siejasi su mūsų šalyje esančiomis šlapiomis žemėmis - pelkėmis.

Akivaizdu, kad ateityje dėmesys pelkinėms vietovėms tik didės, nes jos yra tarp produktyviausių ekosistemų, turinčių gausiausią augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Jų reikšmė, kaip ”biologinių supermarketų”, yra milžiniška. Daugelyje šalių jos yra vienos iš svarbiausių vietų, kur žmogus gali apsirūpinti maistu: sumedžioti žvėrių ar paukščių, pasigauti žuvų, išsiauginti žemės ūkio produktų. Pvz., Vakarų Šanchajuje Tai Hu ežeras ir pelkinės vietovės aplink jį yra viena produktyviausių Kinijos sričių, kur pagaunama apie 52 kg žuvies iš hektaro per metus ir yra daugiau kaip 100 000 ha ryžių pasėlių.

Pelkės atlieka labai svarbų vaidmenį palaikant ryšį tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių: milijonai išskrendančių žiemoti į šiltuosius kraštus paukščių pavasarį vėl keliauja atgal. Jų sėkminga kelionė priklauso nuo daugelyje šalių įgyvendinamų pelkinių vietovių apsaugos programų.

Nežiūrint to, kad pastaraisiais metais visuomenės bei valdžios institucijų dėmesys pelkinėms vietovėms ir su jomis susijusių problemų sprendimui išaugo, daugumai jų tebegresia pavojus. Žemės ūkio nuotekos neša pesticidus bei kitas trąšas į drėgnas vietas stipriai užteršdamos vandenį. Pakrančių zonos paverčiamos poilsio bei aktyvaus turizmo zonomis, ne visuomet gerai apsvarsčius ir tinkamai įvertinus ekonominį efektą bei tokios veiklos pasekmes. Vienas rimčiausių pavojų pelkėtiems slėniams tebėra statomos upelių užtvankos bei tai, kad jų tekėjimo vaga nukreipiama kitoms reikmėms, ypač dirbamoms žemėms drėkinti.