DUK

Nuo 2008 m. birželio 1 d. neregistruotų cheminių medžiagų negalima tiekti rinkai (importuoti, parduoti, perduoti kitam asmeniui už mokestį arba nemokamai), nebent jos buvo preliminariai užregistruotos ar arba joms nustatytos išimtys REACH reglamente. Cheminių medžiagų registracijos pereinamieji laikotarpiai ir preliminari registracija buvo taikoma nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d. Iki šio termino buvo užregistruotos visos esamos cheminės medžiagos, kurių pagaminama ar importuojama 1 t ar daugiau per metus.

Šiuo metu norint gaminti ar importuoti 1 t ar daugiau cheminės medžiagos per metus, prieš gaminant ar importuojant reikia užregistruoti cheminę medžiagą.  Pirmiausiai reikia pateikti užklausą Europos cheminių medžiagų agentūrai, ypatingą dėmesį skiriant medžiagos tapatybės informacijai. Ši informacija turi aiškiai apibūdinti gaminamą ar importuojamą medžiagą. Teikti registracijos dokumentaciją ar pradėti bandymus su stuburiniais gyvūnais galima tik sulaukus atsakymo į užklausą, nes Europos cheminių medžiagų agentūra, gavusi užklausą, patikrina cheminės medžiagos tapatybę, kad nustatytų įmones, kurios jau užregistravo tokią pačią medžiagą ar pateikė užklausą dėl jos, ir sudaro toms įmonėms galimybes dalintis informacija ir pateikti bendrą registracijos dokumentaciją. Europos cheminių medžiagų agentūra užklausą pateikusiai įmonei taip pat pateikia turimų išsamių tyrimų santraukų sąrašą.

Taip, nes REACH reglamentas nustato keletą įpareigojimų / prievolių ūkio subjektams. Registracijos reikalavimai taikomi tik cheminėms medžiagoms, kurių pagaminama arba importuojama 1 tona ar daugiau per metus (1-as gamintojas / importuotojas (arba registrantas). Tačiau, jeigu cheminė medžiaga gaminama / importuojama mažesniais kiekiais kaip 1 tona per metus (1–am registrantui), kiti REACH reglamento reikalavimai vis tiek gali būti taikomi, jei cheminė medžiaga patenka į REACH reglamento taikymo sritį. Reikalavimai, taikytini nepriklausomai nuo kieko, apima įpareigojimus susijusius su cheminių medžiagų naudojimu, apribojimais, autorizacija ir saugos informacijos perdavimu tiekimo grandinėje, pvz., nuostatos dėl saugos duomenų lapų.

Taip. Mazutas, kiti iš žalios naftos cheminiu būdu gauti produktai (pvz., reaktyviniai degalai ir kitos kuro rūšys) turi būti užregistruoti REACH reglamente nustatyta tvarka.

Visa REACH reglamente reikalaujama surinkta ir sukomplektuota registracijai teiktina informacija apie cheminę medžiagą pristatoma elektroniniu būdu Europos cheminių medžiagų agentūrai.

Registruotojai įpareigojami nedelsiant atnaujinti registracijai pateiktąją informaciją ir pateikti ją Europos cheminių medžiagų agentūrai, atsiradus bet kokiai naujai informacijai apie užregistruotą cheminę medžiagą.

Taip. Cheminės medžiagos neatleidžiamos nuo registracijos dėl to, kad jos patenka į Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų taikymo sritį. Žr. 6 klausimą, kuriame aprašyta, kokios cheminės medžiagos turi būti registruojamos.

Saugos duomenų lapai pateikiami oficialia valstybės (-ių) narės (-ių), kurioje (-iose) cheminė medžiaga ar mišinys (preparatas) tiekiami rinkai, kalba, nebent atitinkama (-os) valstybė (-ės) narė (-ės) nusprendžia kitaip. Tiekiant chemines medžiagas ar mišinius Lietuvos rinkai, saugos duomenų lapai gavėjams privalo būti teikiami lietuvių kalba.

Vadovaujantis REACH reglamentu, Europos cheminių medžiagų agentūroje nustatyta tvarka užregistravus cheminę medžiagą, jai suteikiamas registracijos numeris. Baigus cheminės medžiagos registraciją, Europos cheminių medžiagų agentūros REACH IT sistema registruotojui automatiškai suteikia atitinkamos cheminės medžiagos registracijos numerį ir registracijos datą. Europos cheminių medžiagų agentūra nedelsdama registracijos numerį ir datą praneša atitinkamam registruotojui. Registracijos numerį reikia nurodyti saugos duomenų lape, kuris pateikiamas cheminės medžiagos (mišinio) gavėjui po šio registracijos numerio suteikimo. Kai kurioms ypač pavojingoms cheminėms medžiagoms, kurių tiekimui rinkai ir naudojimui Europos Komisija REACH reglamente nustatyta tvarka išduoda autorizaciją, suteikiamas autorizacijos numeris. Autorizacijos numerį reikia nurodyti tos cheminės medžiagos ženklinimo etiketėje.

Toks dokumentas, kaip REACH sertifikatas ar kitas dokumentas, rodantis, kad cheminė medžiaga atitinka REACH reglamento reikalavimus neišduodamas. T. y. REACH reglamente toks reikalavimas nenustatytas. Tačiau praktikoje tenka girdėti atvejų, pvz., žaliųjų pirkimų atveju, kai iš pareiškėjų pageidaujama, kad cheminė medžiaga atitiktų REACH reglamentą. Atitikimas REACH reglamento reikalavimams rodo, kad žinomos cheminės medžiagos savybės ir galimas poveikis žmonių sveikatai ar aplinkai, saugos priemonės.

REACH reglamentas – tai 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantis Europos cheminių medžiagų agentūrą (ECHA), iš dalies keičiantis Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL 2006 L 396, p. 1, su pataisymais OL L 136, 2007, p. 281).

REACH reglamentą galite rasti čia. REACH reglamento reikalavimai įsigaliojo nuo 2007 m. birželio 1 d. palaipsniui.

Šis teisės aktas (Reglamentas) Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybės narėse, taikomas tiesiogiai ir jo reikalavimų privalo laikytis atitinkamai pramonės įmonės ir valstybės institucijos. Už REACH reglamento reikalavimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą taikomos sankcijos, nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (308 str.).

Jeigu įmonė savo ūkinėje komercinėje (arba savo pramoninėje ar profesionalioje) veikloje tik naudoja chemines medžiagas (t. y. jų negamina, pati ne importuoja arba netiekia rinkai) – tuomet privaloma laikytis tiekėjo nurodytų cheminės medžiagos naudojimo saugos sąlygų, taikyti tiekėjo rekomenduotas saugos priemones. Šios saugos priemonės (arba rizikos valdymo rekomendacijos) nurodomos iš tiekėjų gautuose saugos duomenų lapuose bei jų prieduose pateiktuose poveikio scenarijuose. Jeigu jūsų cheminės medžiagos naudojimo būdas neaprašytas poveikio scenarijuje, laiku praneškite apie tai savo tiekėjui, kad jis poveikio scenarijuje numatytų jūsų naudojimo būdui taikytinas rizikos mažinimo / saugos priemones, arba jums teks patiems parengti cheminės saugos ataskaitą (atlikus cheminės saugos vertinimą). Tai reiškia, kad jūsų cheminės medžiagos naudojimo būdas turi būti užregistruotas (tai daro tiekėjas).

Tam tikrais atvejais gali tekti kreiptis autorizacijos į Europos cheminių medžiagų agentūrą. T. y. jeigu naudojama ypač pavojinga cheminė medžiaga, įrašyta į Autorizuotinų cheminių medžiagų sąrašą (REACH reglamento XIV priedas), nustatyta tvarka ir atvejais reikės gauti autorizaciją, kurią suteikia Europos Komisija (paraiškos pristatomos Europos cheminių medžiagų agentūrai). Jei cheminei medžiagai reikalinga autorizacija, toliau ją galėsite naudoti tik jeigu suteikta autorizacija apims jūsų naudojimo būdą.

Pažymėtina, kad pagal REACH reglamento sąvokas chemines medžiagas – atskiras ar esančias mišinio sudėtyje – savo pramoninėje ar profesionalioje veikloje naudojanti įmonė yra tolesnis naudotojas ir privalo vykdyti tolesnio naudotojo prievoles.

Cheminės medžiagos ar mišinio tiekėjas turi pateikti cheminės medžiagos ar preparato (mišinio) gavėjui saugos duomenų lapą, jei:

a) cheminė medžiaga arba mišinys atitinka cheminių medžiagų klasifikavimo pavojingomis kriterijus, arba

b) cheminė medžiaga yra patvari, bioakumuliacinė ir toksiška (PBT) arba labai patvari ir didelės bioakumuliacijos (vPvB), arba

c) cheminė medžiaga įtraukta į Kandidatinį autorizuotinų cheminių medžiagų sąrašą.

Tiekėjas turi pateikti gavėjui pastarojo prašymu saugos duomenų lapą, jei mišinys neatitinka klasifikavimo pavojingais kriterijų, tačiau savo sudėtyje turi:

a) bent vieną žmonių sveikatai ar aplinkai pavojingą cheminę medžiagą, kurios koncentracija ne dujiniame mišinyje yra lygi arba didesnė nei 1 % masės, o dujiniame preparate – lygi arba didesnė nei 0,2 % tūrio, arba

b) bent vieną cheminę medžiagą, kuri yra patvari, bioakumuliacinė ir toksiška arba labai patvari ir didelės bioakumuliacijos arba buvo įtraukta į Kandidatinį autorizuotinų medžiagų sąrašą, ir kurios koncentracija ne dujiniame mišinyje yra lygi arba didesnė nei 0,1 % masės, arba

c) cheminę medžiagą, kuriai Europos Sąjungoje yra nustatyta ribinė vertė darbo aplinkoje.

Saugos duomenų lapo pateikti nebūtina, jei pavojingos medžiagos ar mišiniai siūlomi ar parduodami plačiajai visuomenei kartu pateikiant pakankamai informacijos, leidžiančios naudotojams imtis būtinų priemonių žmonių sveikatai ir aplinkai apsaugoti bei saugai užtikrinti, nebent tokio saugos duomenų lapo prašo tolesnis naudotojas ar platintojas.

Privaloma registruoti visas chemines medžiagas, nepriklausomai nuo to, ar jos pavojingos ar ne; t. y., jeigu gamintojas pagamina arba importuotojas importuoja cheminės medžiagos daugiau negu 1 toną per metus jis turi užregistruoti cheminę medžiagą.

Registruoti reikia: atskiras chemines medžiagas, chemines medžiagas esančias preparatų sudėtyje ir gaminių sudėtyje esančias naudojimo metu išsiskiriančias chemines medžiagas.

Registracijos procedūrai palengvinti ir vengti kitų sričių teisės aktų dubliavimo yra nustatytos išimtys, t. y. tam tikrų cheminių medžiagų nereikia registruoti:

• Reglamento IV ir V prieduose išvardintos cheminės medžiagos (daugiausia gamtinės kilmės);
• polimerai;
• jeigu regeneracijos metu gaunama cheminė medžiaga jau buvo užregistruota anksčiau;
• kitais teisės aktais reglamentuojamos cheminės medžiagos;
• tarpiniams produktams sumažinti registracijos reikalavimai;
• cheminių medžiagų, naudojamų produktų ir technologiniams tyrimams ir plėtrai, registracijos terminas yra nukeliamas 5 metams (galima dar pratęsti);
• augalų apsaugos priemonių ir biocidinių produktų veikliosios medžiagos laikomos užregistruotomis;
• naujos cheminės medžiagos, apie kurias pranešta Direktyvoje 92/32/EB nustatyta tvarka, laikomos užregistruotomis.

Taip. Reikia registruoti cheminę medžiagą, nepriklausomai nuo to, ar ją jau užregistravo kitas gamintojas ar importuotojas. Jeigu gamintojas pagamina arba importuotojas importuoja cheminės medžiagos daugiau kaip 1 toną per metus, jis turi užregistruoti cheminę medžiagą.

Visų pirma, reikia išskirti cheminių medžiagų importą iš ne ES valstybių ir cheminių medžiagų įvežimą iš ES valstybių. Apie cheminių medžiagų įvežimą iš ne ES valstybių žr. 2 klausimą.

Jokių leidimų tiekti rinkai (t. y. ir importuoti) ir naudoti chemines medžiagas Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos neišduoda. Tokios prievolės nenustato nacionaliniai teisės aktai, priskirti Aplinkos ministerijos kompetencijos sričiai (žr. LR Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių įstatymas).

Tačiau, jeigu cheminės medžiagos priklauso nuodingųjų medžiagų grupei (žr. LR Nuodingųjų medžiagų kontrolės įstatymą), gali reikėti gauti leidimą vadovaujantis Leidimų įsigyti, parduoti ar kitaip perleisti nuodingąsias medžiagas išdavimo taisyklėmis (patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 302).

Be to, jeigu cheminė medžiaga importuojama į Lietuvą

• ją reikės užregistruoti Europos cheminių medžiagų agentūroje REACH reglamente nustatyta tvarka,
• įtraukta į REACH reglamento XIV priedą– reikės Europos Komisijos suteiktos autorizacijos (leidimo), išduoto REACH reglamente nustatyta tvarka,
• priskiriama ozono sluoksnį ardančioms medžiagoms – reikalinga Europos Komisijos išduota licencija Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagųnustatyta tvarka,
• priskiriama biocidams – biocidų autorizacija ir registracija vykdoma atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 528/2012 dėl biocidinių produktų teikimo rinkai ir jų naudojimo įgyvendinimo nustatytus reikalavimus. Šio reglamento įgyvendinimo tvarką Lietuvoje nustato 2013 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 686 „Dėl 2012 m. gegužės 22 dienos Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 528/2012 dėl biocidinių produktų teikimo rinkai ir jų naudojimo įgyvendinimo“, kuriuo Sveikatos apsaugos ministerija paskiriama Reglamento (ES) Nr. 528/2012 įgyvendinimą koordinuojančia kompetentinga institucija. Dėl išsamesnės informacijos apie biocidinių produktų autorizacija rekomenduojame kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją, dėl veterinarinių biocidinių produktų, skirtų naudoti tik gyvūnų auginimo ir laikymo vietose, – į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą,
• yra augalų apsaugos produktas – reikalinga autorizacija Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančio Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEBnustatyta tvarka.

Cheminių medžiagų tiekimą rinkai (tarp jų – importas) ir naudojimą reglamentuoja LR Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių įstatymas, jo poįstatyminiai teisės aktai ir tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai. Cheminių medžiagų tvarkymo srities teisės aktai nustato reikalavimus saugiam cheminių medžiagų tiekimui rinkai ir naudojimui, bet nereglamentuoja išmetimų į aplinkos orą, nuotekas, atliekų tvarkymo ir kt. Skiriami bendrieji cheminių medžiagų tvarkymo reikalavimai ir specialieji, kurie skirti konkrečioms cheminių medžiagų grupėms, pvz., biocidai, plovikliai, trąšos, ozono sluoksnį ardančios medžiagos ir kt.

Bendrieji cheminių medžiagų tiekimo rinkai ir naudojimo reikalavimai, kaip jau minėta aukščiau, nustatyti LR Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių įstatyme  ir poįstatyminiuose teisės aktuose ir tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktuose, kurių pagrindiniai yra:

1) Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (toliau – REACH reglamentas) ir

2) Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo  (toliau – CLP reglamentas).

Tiekiamos rinkai ir naudojamos cheminės medžiagos turi būti tinkamai (pagal teisės aktų reikalavimus) suklasifikuotos, supakuotos, jų pakuotės paženklintos, turėti saugos duomenų lapus, atitikti nustatytas tiekimo rinkai ir naudojimo draudimų / ribojimų sąlygas, taip pat REACH reglamente nustatyta tvarka užregistruotos ir autorizuotos. Be to, įmonės turi vesti cheminių medžiagų ir cheminių mišinių apskaitą ir teikti informaciją pagal Informacijos apie chemines medžiagas ir cheminius mišinius pateikimo tvarką Aplinkos apsaugos agentūrai į Aplinkos informacijos valdymo kompiuterinę sistemą (IS AIVIKS).

Kokius konkrečius cheminių medžiagų tvarkymo reikalavimus turi vykdyti įmonė priklauso nuo to, ar įmonė chemines medžiagas importuoja (t. y. įsigyja / perka ne iš Europos Sąjungos valstybių, pvz., Rusijos, Ukrainos, Kinijos, Japonijos), ar perka iš ES / Lietuvos tiekėjo, ar pati įmonė importuoja (yra importuotojas), ar tik naudoja chemines medžiagas (pirko iš tiekėjų).

Jeigu Jūsų įmonė naudoja šaldymo ir kondicionavimo įrangą, kurioje yra ozono sluoksnį ardančių medžiagų, tuomet privaloma laikytis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų reikalavimų ir Lietuvos / nacionalinių įgyvendintųjų teisės aktų, pvz., LAND 50-2011 „Ozono sluoksnį ardančių medžiagų tvarkymo reikalavimai“.

Tarp kitų tiesioginio taikymo ES teisės aktų paminėtini: Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 649/2012 dėl pavojingų cheminių medžiagų eksporto ir importo ir 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1021 dėl patvariųjų organinių teršalų.

Atkreiptinas dėmesys, kad specialusis ploviklių, cheminių medžiagų naudojimo maisto pramonėje (pvz., maisto priedai), pašarų, taip pat biocidų, augalų apsaugos produktų, trąšų, kosmetikos reglamentavimas nepriklauso Aplinkos ministerijos kompetencijos sričiai.

Už biocidų tiekimo į rinką reglamentavimą yra atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras.

Už ploviklių ir trąšų reglamentavimą atsakinga Ekonomikos ir inovacijų ministerija.

Visų pirma, reikia išskirti cheminių medžiagų importą iš ne ES valstybių ir cheminių medžiagų įvežimą iš ES valstybių. Dažnai įmonės painioja importą į Lietuvą su įvežimu į Lietuvą.

Atkreiptinas dėmesys, kad: cheminių medžiagų ir cheminių mišinių importas – tai cheminių medžiagų ir cheminių mišinių įvežimas (Lietuvos Respublikoje įforminant cheminių medžiagų ar cheminių mišinių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrą) iš Europos Sąjungos muitų teritorijai nepriskiriamų valstybių ar jų teritorijų. T. y. įvežimas iš ne Europos Sąjungos valstybių (pvz., Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kinijos, Japonijos). Įvežimu į Lietuvą laikomas cheminių medžiagų ir mišinių įvežimas iš Europos Sąjungos valstybių narių.

Antra, dažniausiai įmonės, pateikdamos šį klausimą, nurodo tik cheminės medžiagos ar mišinio prekinį pavadinimą ar KPN (Kombinuotosios prekių nomenklatūros) kodą. Tokiu atveju, neturint tikslios informacijos apie cheminę medžiagą, sunku išsamiai ir konkrečiai atsakyti, kokie reikalavimai taikomi tos cheminės medžiagos / mišinio importui. Norint aiškiai žinoti, kokie konkretūs teisės aktų reikalavimai taikomi, reikia žinoti cheminės medžiagos CAS numerį (Cheminių medžiagų santrumpų tarnybos registracijos numeris) ar cheminį pavadinimą pagal IUPAC nomenklatūrą (Tarptautinės teorinės ir taikomosios chemijos sąjungos cheminių medžiagų nomenklatūra), mišinio cheminę sudėtį – komponentų cheminius pavadinimus pagal IUPAC nomenklatūrą ir CAS numerius.

Cheminė medžiaga ar mišinys įvežamas iš ES valstybių – tuo atveju, jeigu tai bus pavojingas krovinys, vežėjas turės laikytis pavojingų krovinių vežimo taisyklių. Specialių reikalavimų pagal cheminių medžiagų tvarkymo teisyną nėra. Tačiau krovinio gavėjas – cheminės medžiagos ar mišinio naudotojas jau turės laikytis atitinkamų cheminių medžiagų tvarkymo teisės aktų.

Tuo atveju, kai cheminė medžiaga importuojama ne iš Europos Sąjungos valstybių, cheminę medžiagą – atskirą, esančią mišinio ar tam tikrais atvejais gaminio sudėtyje – reikės užregistruoti Europos cheminių medžiagų agentūroje REACH reglamente nustatyta tvarka. Neregistruotų cheminių medžiagų negalima tiekti rinkai, nebent nustatytos išimtys arba tos cheminės medžiagos vienas importuotojas importuoja mažiau kaip 1 toną per metus.

Be to, tiekiamos rinkai (t. y. ir importuojamos) cheminės medžiagos (mišiniai) turi būti tinkamai (pagal teisės aktų reikalavimus) suklasifikuotos, supakuotos, jų pakuotės paženklintos, turėti saugos duomenų lapus, atitikti nustatytas tiekimo rinkai ir naudojimo draudimų / ribojimų sąlygas (nustatytas REACH reglamento XVII priede). Turite pasitikrinti, ar konkreti cheminė medžiaga yra draudžiamų / ribojamų cheminių medžiagų sąrašuose (REACH Reglamento XVII priedeir tolesniuose jo pakeitimuose) ir jeigu yra – privaloma laikytis draudimo arba ribojimo sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, kad šis sąrašas dažnai atnaujinamas / papildomas. Taip pat reikėtų pasitikrinti, ar Jums rūpimai cheminei medžiagai netaikoma tiekimo rinkai ir naudojimo autorizacija pagal REACH reglamentą (XIV priedas); atkreiptinas dėmesys, kad šis sąrašas bus dažnai atnaujinamas /  papildomas.

Jeigu Jūsų įmonė importuoja ozono sluoksnį ardančias medžiagas ar įrangą, turinčią ozono sluoksnį ardančių medžiagų, tuomet privaloma laikytis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų reikalavimų ir Lietuvos / nacionalinių įgyvendintųjų teisės aktų, pvz., LAND 50-2011 „Ozono sluoksnį ardančių medžiagų tvarkymo reikalavimai“.

Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 18 straipsniu, įmonės paraišką importo / eksporto licencijai gauti turi teikti per Europos Komisijos administruojamą elektroninę ozono sluoksnį ardančių medžiagų licencijavimo sistemą.

Prieš teikiant paraišką licencijai gauti, įmonė turi būti užregistruota licencijavimo sistemoje. Būtini abu šie veiksmai, t. y. registravimasis sistemoje ir paraiškos licencijai gauti teikimas. Įmonės registracija nereiškia, kad įmonei suteikta teisė importuoti / eksportuoti produktus ir įrangą, kuriuose yra ozono sluoksnį ardančių medžiagų – būtina gauti Europos Komisijos patvirtinimą, kad licencija išduota.

Europos Komisija parengė išaiškinimus apie naudojimąsi elektronine licencijavimo sistema.

Išsamią registravimosi sistemoje informaciją rasite čia.

Informaciją apie paraiškų teikimą importo /eksporto licencijai galima čia.

Ūkio subjektai, gaminantys, naudojantys ar kitaip tvarkantys chemines medžiagas ir cheminius mišinius turi vesti jų apskaitą vadovaudamiesi Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių apskaitos tvarkos aprašu (aplinkos ministro 2020-06-23 įsakymo Nr. D1-372 redakcija).

Tvarkos apraše nustatyti reikalavimai privalomi fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie gamina, tiekia rinkai (įskaitant importą), eksportuoja chemines medžiagas ir cheminius mišinius ir (ar) naudoja (įskaitant cheminių mišinių ruošimą) chemines medžiagas ar cheminius mišinius pramoninėje, profesinėje, žemės ūkio, paslaugų teikimo ar kitoje ūkinėje veikloje.

Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių apskaitos tvarkos aprašas netaikomasšiais atvejais:

1) atliekų tvarkymui;

2) radioaktyviųjų medžiagų ir jų turinčių cheminių mišinių tvarkymui;

3) galutiniam vartotojui skirtų gaminių tvarkymui: kosmetikos gaminių, maisto produktų, pašarų, vaistinių preparatų ir veterinarinių vaistų, invazinių medicinos priemonių ar priemonių, naudojamų tiesioginiam fiziniam sąlyčiui su žmogaus kūnu;

4) cheminėms medžiagoms ir cheminiams mišiniams, kuriems taikoma tranzito muitinės procedūra;

5) pavojingųjų cheminių medžiagų ir cheminių mišinių gabenimui geležinkelių, kelių, vidaus vandenų, jūrų ar oro transportu.

Įmonės, eksploatuojančios šaldymo, oro kondicionavimo arba šilumos siurblių įrangą ar priešgaisrinės apsaugos sistemas, kuriose yra ozono sluoksnį ardančių medžiagų, turi užtikrinti, kad stacionariosios įrangos arba sistemų:

• kuriose yra 3 kg ar daugiau ozono sluoksnį ardančių medžiagų, sandarumas būtų tikrinamas bent kas 12 mėnesių. Nuostata netaikoma įrangai su hermetiškai užsandarintomis sistemomis, kurios yra tinkamai pažymėtos ir kuriose yra mažiau kaip 6 kg ozono sluoksnį ardančių medžiagų;
• kuriose yra 30 kg ar daugiau ozono sluoksnį ardančių medžiagų, sandarumas turi būti tikrinamas bent kas 6 mėnesius;
• kuriose yra 300 kg ar daugiau ozono sluoksnį ardančių medžiagų, sandarumas būtų tikrinamas bent kas 3 mėnesius.

Nustatytas nuotėkis turi būti pašalintas kuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų.

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 23 straipsnio 2 dalies reikalavimus šaldymo, oro kondicionavimo šilumos siurblių įrangos kasmetinė patikra dėl nuotėkio vykdoma laikantis standartinių tikrinimo reikalavimų, nustatytų LAND 50-2011 „Ozono sluoksnį ardančių medžiagų tvarkymo reikalavimai“, patvirtinto 2011 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-542, 3 priede.

Siekiant užtikrinti remonto efektyvumą, įranga pakartotinai tikrinama dėl galimo nuotėkio praėjus mėnesiui po nutekėjimo pašalinimo.

Ūkio subjektai, kurie gamina, importuoja ar teikia rinkai ir tam tikrais nustatytais atvejais eksportuoja chemines medžiagas ir cheminius mišinius, privalo teikti duomenis ir informaciją į Aplinkos apsaugos agentūros administruojamą informacinę sistemą „Aplinkos informacijos valdymo kompiuterinę sistema“ – IS AIVIKS (toliau – IS AIVIKS) vadovauidamiesi Duomenų ir informacijos apie chemines medžiagas ir cheminius mišinius teikimo tvarkos aprašu.

Duomenis ir informaciją apie Lietuvos Respublikoje gaminamas, importuojamas, platinamas, eksportuojamas ir pramoninėje, profesinėje ar kitoje ūkinėje veikloje naudojamas chemines medžiagas ir cheminius mišinius, jų savybes, galimą poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai teikia:

• gamintojai,
• importuotojai,
• tolesni naudotojai, įskaitant mišinių ruošėjus,
• platintojai,
• eksportuotojai – tik apie ozono sluoksnį ardančias medžiagas ir fluorintas šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Duomenys ir informacija teikiama pagal Duomenų apie fluorintas šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir ozono sluoksnį ardančias medžiagas teikimo, surinkimo ir tvarkymo, šių dujų ar medžiagų turinčios įrangos ir sistemų apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. D1-12 „Dėl Duomenų apie fluorintas šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir ozono sluoksnį ardančias medžiagas teikimo, surinkimo ir tvarkymo, šių dujų ar medžiagų turinčios įrangos ir sistemų apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų (OL 2009 L 286, p.1) ir 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 517/2014 dėl fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 842/2006, reikalavimus (OL 2014 L 150, p.195).

Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių duomenų ir informacijos apskaitos suvestinės nereikia rengti:

1) augalų apsaugos produktų apskaitai;

2) tręšiamųjų produktų apskaitai;

3) biocidinių produktų apskaitai;

4) neišsiskiriančių tarpinių cheminių medžiagų apskaitai;

5) apskaitai cheminių medžiagų ir cheminių mišinių, kuriems privaloma muitinės kontrolė, jei jie nebuvo apdoroti ar perdirbti, ir kurie laikinai sandėliuojami ar saugomi laisvojoje zonoje arba laisvuosiuose sandėliuose, ketinant juos reeksportuoti, arba vežami tranzitu;

6) tiekiamų vamzdynais naftos produktų ir gamtinių dujų ar jų mišinių apskaitai;

7) apskaitai tiekiamų rinkai cheminių medžiagų ar cheminių mišinių, kurių cheminė sudėtis, ženklinimo etiketė ir pakuotė nekeičiama, išskyrus chemines medžiagas ar cheminius mišinius, kurie įsigyti iš kitos (-ų) valstybės (-ių);

8) pagalbiniuose gamybos procesuose ar asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti naudojamų galutiniam vartotojui skirtų cheminių medžiagų ir cheminių mišinių apskaitai;

9) fiziniams ar juridiniams asmenims:

- užsiimantiems vartotojams skirtų cheminių medžiagų ir cheminių mišinių mažmenine prekyba, kai jie patys nėra importuotojai;

- užsiimantiems žemės ūkio veikla, išskyrus atvejus, kai jie patys yra cheminių medžiagų ir cheminių mišinių tiekėjai rinkai;

- vykdantiems mokslinius ar technologinius tyrimus, laboratorinius tyrimus, išskyrus atvejus, kai laboratoriniai tyrimai tiesiogiai susiję su gamyba ar kita ūkine veikla;

- užsiimantiems naftos produktų, riebiųjų rūgščių metilo esterio (biodyzelino), etanolio ir kitų produktų, kurie naudojami kaip energijos ištekliai, prekyba ir laikymu degalinėse, skirtose šiuos produktus priimti, laikyti ir parduoti galutiniam naudojimui, įskaitant degalines, kurios skirtos tik savo poreikiams;

- gaminantiems, importuojantiems, naudojantiems, platinantiems polimerus ir chemines medžiagas, įrašytas į Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 IV ir V priedus, kuriuose numatytos prievolės registruoti chemines medžiagas išimtys.

Atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant nustatytų išimčių suvestinei sudaryti, ūkio subjektas turi turėti apskaitos dokumentus, patvirtinančius įsigytų, pagamintų, importuotų, patiektų rinkai, sunaudotų, eksportuotų cheminių medžiagų ir cheminių mišinių kiekį, saugos duomenų lapus ar kitą informaciją Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 (REACH) nustatytais atvejais, taip pat informaciją apie cheminių medžiagų ir cheminių mišinių tapatybę, klasifikaciją, ženklinimą, fizikines chemines, toksikologines, ekotoksikologines savybes ir sudėtį.

Įmonės, kurios įveža į Lietuvos Respubliką, išveža iš Lietuvos Respublikos, naudoja, surenka iš produktų ir įrangos ozono sluoksnį ardančias medžiagas, teikia ataskaitas Aplinkos apsaugos agentūrai per IS „AIVIKS“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 7 d. įsakyme Nr. D1-12 „Dėl duomenų apie fluorintas šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir ozono sluoksnį ardančias medžiagas teikimo, surinkimo ir tvarkymo, šių dujų ar medžiagų turinčios įrangos ir sistemų apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka.

Įmonės, turinčios stacionarios šaldymo, oro kondicionavimo įrangos ir šilumos siurblių, kuriuose (kiekviename išvardintos įrangos vienete) yra 3 kg ar daugiau ozono sluoksnį ardančių medžiagų teikia įrangos inventorizacijos ataskaitas.

Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių, priskiriamų pavojingumo klasėms ir kategorijoms kiekis (kg), kurį pagaminus, importavus, eksportavus, pateikus rinkai ir sunaudojus, privaloma teikti duomenis ir informaciją Aplinkos apsaugos agentūrai:

*- 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, iš dalies keičiantis ir panaikinantis direktyvas 67/548/EEB bei 1999/45/EB ir iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 .

Lentelėje nurodytoms pavojingumo klasėms ir kategorijoms priskiriamos cheminės medžiagos ir cheminiai mišiniai pasižymi tam tikru poveikiu žmogaus sveikatai ir aplinkai, todėl riba, kurią viršijus teikiami duomenys ir informacija, yra žymiai mažesnė nei 1000 kg.

Lentelėje nenurodytoms pavojingumo klasėms ir kategorijoms priskiriamoms cheminėms medžiagoms ir cheminiams mišiniams taikoma 1000 kg riba, t. y., jei ūkio subjektas per paskutinius kalendorinius metus pagamino, importavo, patiekė rinkai ir sunaudojo pramoninėje, profesinėje ar kitoje ūkinėje veikloje kiekvienos cheminės medžiagos ar preparato 1000 kg ir daugiau, privalo pateikti duomenis ir informaciją į IS AIVIKS.

Prieš teikdami duomenis ir informaciją į IS AIVIKS pasitikslinkite, ar jūsų veiklai taikomas Tvarkos aprašas, t. y., ar jūsų vykdomai veiklos rūšiai nėra numatytos duomenų ir informacijos teikimo išimtys, atsisakant nereikalingų duomenų kaupimo ir mažinant administracinę naštą ūkio subjektams.

Ozono sluoksnį ardančias medžiagas gaminti draudžiama, išskyrus Reglamente (EB) Nr. 1005/2009 nustatytas išimtis.

Ozono sluoksnį ardančias medžiagas galima gaminti kaip žaliavą, technologijos agentus, svarbiausioms laboratorijų ir analizės reikmėms.

Šaldymo, oro kondicionavimo, šilumos siurblių įrangos, gaisro gesinimo ar priešgaisrinių sistemų, kuriose yra 3 kg ir daugiau šaldymo ar gaisro gesinimo skysčio (dujų), operatoriai (įmonė, užtikrinanti įrangos ir sistemų tinkamą techninį veikimą) privalo užtikrinti, kad:

•  įranga būtų įskaitomai lietuvių kalba paženklinta pagal LAND 50-2011 „Ozono sluoksnį ardančių medžiagų tvarkymo reikalavimai“ reikalavimus;
• prie stacionarios įrangos, užpildytos kontroliuojamomis medžiagomis, būtų išsamios, suprantamos eksploatavimo ir priežiūros instrukcijos lietuvių kalba su nurodymais, kaip elgtis siekiant išvengti kontroliuojamų medžiagų išmetimų į aplinką;
• įranga būtų naudojama pagal eksploatacijos ir priežiūros instrukcijas, remontuojama ir tvarkoma taip, kad būtų garantuojama pakankama aplinkos apsauga, kiek įmanoma mažinant šaldymo ar gaisro gesinimo skysčio (dujų) išmetimą į aplinką;
• kiekviena įranga, užpildyta ozono sluoksnį ardančiomis medžiagomis, turėtų žurnalą (pasą), kuriame būtų rašomas įrangos pavadinimas, modelis, šaldymo ar gaisro gesinimo skysčio (dujų) pavadinimas ir kiekis, jos remontą ir patikrinimą, kita informacija. Jeigu gamintojo techninėje specifikacijoje arba įrangos etiketėje nenurodytas įrangoje esančių kontroliuojamų medžiagų pavadinimas ir kiekis, operatorius užtikrina, kad kvalifikuoti darbuotojai nustatytų, kokių ir kiek medžiagų yra įrangoje;
• įranga būtų kasmet tikrinama dėl nuotėkio, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 23 straipsnio 2 dalyje, ir tokį patikrinimą atliktų kvalifikuoti darbuotojai.

Šie reikalavimai netaikomi įrangos su hermetiškai užsandarintomis sistemomis, kurios atitinkamai pažymėtos ir kuriose yra mažiau nei 6 kg kontroliuojamų medžiagų, operatoriams.

Išimties tvarka leidžiama halonus tiekti rinkai ir naudoti juos 2010 m. rugpjūčio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 744/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų VI priedas, nustatytais būtiniausiais naudojimo atvejais.

Būtiniausias atvejais leidžiama naudoti haloną 1301, haloną 1211 ir haloną 2402.

Kiekvienas būtiniausias halonų naudojimo atvejis Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 VI priede apibrėžiamas išsamiai, nurodant susijusios įrangos ar įrenginių kategoriją, naudojimo tikslą, halonų turinčios gesinimo priemonės tipą ir halono tipą, taip pat halono naudojimo nutraukimo datą (t. y. datą, po kurios neleidžiama tam tikru būdu halonų naudoti naujoje įrangoje ir naujuose įrenginiuose esančiuose ugnies gesinimo priemonėse arba priešgaisrinėse apsaugos sistemose) ir naudojimo pabaigos datą (t. y. datą, po kurios halonai tam tikru būdu nenaudojami ir iki kurios halonų turinčios ugnies gesinimo priemonių arba priešgaisrinės apsaugos sistemų eksploatacija nutraukiama).

Lietuvoje halonai būtiniausioms reikmėms yra dažniausiai naudojami orlaivių gaisro gesinimo priemonėse. Ypatingai svarbu atkreipti dėmesį, kad priešgaisrinių sistemų ir gesintuvų, kuriuose yra halono ir kurie naudojami būtiniausiais atvejais, eksploatavimas turi būti nutraukiamas iki Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 VI priede nurodytų terminų.

Nuo 2021 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti halonus 1301, 1211 ir 2402 priešgaisrinėse sistemose, skirtose tualetų nuotekų talpykloms apsaugoti Europos Sąjungoje registruotuose orlaiviuose. Jie turi būti pakeisti alternatyviomis medžiagomis.

Europos Komisija kartu su Europos Sąjungos aviacijos saugumo agentūra parengė rekomendacijas dėl halonų pakeitimo aviacijoje.

Išimties tvarka leidžiama įsigyti ir naudoti ozono sluoksnį ardančias medžiagas laboratorijų ir analizės reikmėms. Šių medžiagų naudojimo laboratorijos ir analizės reikmėms sąlygos apibrėžtos Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 10 ir 11(2) straipsniuose.

Svarbiausios laboratorijų ir analizės reikmės, kurioms gali būti naudojamos ozono sluoksnį ardančios medžiagos, nustatytos 2011 m. kovo 24 d. Europos Komisijos reglamente (ES) Nr. 291/2011 dėl kontroliuojamų medžiagų, išskyrus hidrochlorfluorangliavandenilius, kurias pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų Sąjungoje leidžiama naudoti laboratorijų ir analizės reikmėms, svarbiausių reikmių.

Įmonės, kurios nori naudoti ozono sluoksnį ardančias medžiagas laboratorijų ir analizės reikmėms ir kurios šias medžiagas perka iš Europos Sąjungoje įsikūrusio tiekėjo, privalo užsiregistruoti Europos Komisijos administruojamoje elektroninėje sistemoje LabODS. Užsiregistravus išduodamas identifikavimo numeris, parodantis, kad turėtojas užregistruotas ir jam leidžiama įsigyti ozono sluoksnį ardančių medžiagų arba jomis prekiauti svarbiausioms laboratorijų ir analizės reikmėms. Ozono sluoksnį ardančių medžiagų laboratorijos ir analizės reikmėms tiekėjas gali parduoti šias medžiagas tik naudotojui, kuris turi identifikavimo numerį.

Įmonės, kurios nori naudoti ozono sluoksnį ardančias medžiagas laboratorijų ir analizės reikmėms ir kurios tam tikslui nori jas importuoti, turi iš anksto, prieš metus, iki birželio mėnesio pabaigos registruotis Europos Komisijos administruojamoje importuotojų duomenų bazėje ir pareikšti pageidavimą importo kvotai gauti. Jeigu kvota suteikta, įmonė gali importuoti ozono sluoksnį ardančias medžiagas laboratorijų ir analizės reikmėms turėdama Europos Komisijos išduotą licenciją.

Pagal Tvarkos aprašą reikalaujama parengti metinę ūkio subjekto cheminių medžiagų ir cheminių mišinių duomenų ir informacijos apskaitos suvestinę nepriklausomai nuo jų kiekio, savybių ir nuo to, kokią apskaitos politiką atsižvelgdamas į savo poreikius per metus įgyvendina ūkio subjektas. Cheminių medžiagų ir cheminių mišinių duomenų ir informacijos suvestinė sudaroma laisva forma (t. y. nėra nustatyta privaloma standartinė forma) rašytiniu ar elektroniniu būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad cheminių medžiagų ir cheminių mišinių suvestinę galima sudaryti naudojantis informacine sistema AIVIKS. IS AIVIKS techninės galimybės leidžia duomenis pildyti nuolat, t. y. naudotis AIVIKS forma kaip ruošiniu ir tik duomenų teikimo metu suformuoti atskaitą ir ją pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai vadovaujantis Duomenų ir informacijos apie chemines medžiagas ir cheminius mišinius teikimo tvarkos aprašu.

• Į šią metinę apskaitos suvestinę įtraukiamos visos ūkio subjekto cheminės medžiagos ir cheminiai mišiniai, išskyrus polimerus ir chemines medžiagas įtrauktas į REACH reglamento IV ir V priedus, kuriuose išvardintos cheminės medžiagos (gamtinės kilmės, chemiškai nemodifikuotos), kurių nereikia registruoti, nes turima pakankamai informacijos, kad jos dėl savo savybių kelia minimalią riziką.

Kyla klausimas, ar reikia vesti apskaitą gaminių, savo sudėtyje turinčių chemines medžiagas. Pagal Tvarkos aprašą nereikalaujama vesti apskaitą gaminių, tačiau gaminio gamintojai ir importuotojai, t. y. asmenys, kurie pagal REACH reglamentą priskiriami registruotojams, šio Reglamento 7 straipsnyje numatytais atvejais privalo vesti gaminiuose esančių cheminių medžiagų apskaitą.

Ozono sluoksnį ardančios medžiagos, kurių yra šaldymo ir oro kondicionavimo, šilumos siurblių įrangoje, taip pat įrangoje, kurioje yra tirpiklių, arba priešgaisrinėse sistemose ir gesintuvuose, atliekant jų techninę priežiūrą, juos remontuojant arba prieš juos išmontuojant ir pašalinant, surenkamos sunaikinti, recirkuliuoti ar regeneruoti. Medžiagas surinkti gali įmonė, turinti teisę užtikrinti įrangos ir sistemų tinkamą techninį veikimą, turinti kvalifikacinius reikalavimus atitinkančius darbuotojus. Ši įmonė privalo saugoti dokumentus, patvirtinančius surinktų iš įrangos ozono sluoksnį ardančių medžiagų perdavimą kitai įmonei saugoti, panaudoti ar sunaikinti. Šiuose dokumentuose privaloma informacija: perduotų medžiagų pavadinimas, kiekis, medžiagas priėmusios įmonės pavadinimas, adresas, ryšio duomenys, perdavimo data.

Draudžiama išmontuoti įrangą, prieš tai nesurinkus joje esančių ozono sluoksnį ardančių medžiagų. Išleisti į aplinką šias medžiagas draudžiama.

Atliekant įrangos techninę priežiūrą, remontą ar įrangos išmontavimo darbus, ozono sluoksnį ardančios medžiagos turi būti surenkamos taip, kad būtų iki minimumo sumažinti netyčiniai išmetimai į aplinką. Už saugų medžiagų surinkimą iš įrangos atsako įmonė, atliekanti tokį surinkimą.

Atliekamos, nereikalingos, netinkamos naudoti, uždraustos tiekti rinkai ir (ar) naudoti surinktos iš įrangos ar produktų, recirkuliuotos ar regeneruotos kontroliuojamos medžiagos, netinkami ar uždrausti tiekti rinkai ar naudoti produktai, įranga ir gaminiai, turintys kontroliuojamų medžiagų, turi būti tvarkomi nepažeidžiant Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Ozono sluoksnį ardančias medžiagas draudžiama naudoti šaldymo ir oro kondicionavimo įrangai užpildyti, tačiau techniškai tvarkingą įrangą galima ir toliau naudoti, jei ji funkcionuoja nepapildyta arba papildyta alternatyviu šaltnešiu, neardančiu ozono sluoksnio. Tiek buitinė, tiek komercinė-pramoninė šaldymo, kondicionavimo technika turi būti periodiškai tikrinama, ar nėra šaltnešio nutekėjimo. Jei atliekamas įrangos remontas ar ji nebetinkama naudoti, šaltnešis neturi būti išleistas į orą, bet saugiai surinktas ir sunaikintas. Nebenaudojamą įrangą privaloma atiduoti atliekų tvarkytojams, kurie pasirūpins saugiu šalnešio ir įrangos sutvarkymu.

Ozono sluoksnį ardančias medžiagas tiekti rinkai ir naudoti draudžiama, išskyrus Reglamente (EB) Nr. 1005/2009 nustatytas išimtis.

Ozono sluoksnį ardančias medžiagas galima tiekti rinkai ir naudoti kaip žaliavą, technologijos agentus, svarbiausioms laboratorijų ir analizės reikmėms.

Halonus galima tiekti rinkai ir naudoti Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 VI priede nurodytais būtiniausiais atvejais. Halonus tiekti rinkai gali tik įmonės, kurioms suteikta teisė saugoti halonus būtiniausiems naudojimo atvejams.

Galima tiekti rinkai ozono sluoksnį ardančias medžiagas ir produktus bei įrangą, kuriuose yra ozono sluoksnį ardančių medžiagų ar kurių veikimas nuo jų priklauso, skirtas sunaikinti pagal Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 22 straipsnio 1 dalyje nustatytus naikinimo reikalavimus.

Ūkio subjektai, kuriems privaloma teikti duomenis ir informaciją į IS AIVIKS, privalo teikti kiekvienais metais iki kovo 1 d. už praėjusius kalendorinius metus. Kadangi į IS AIVIKS duomenys ir informacija teikiami internetu tiesiogiai, pakanka atnaujinti pasikeitusią informaciją ir nurodyti kiekius.

Tie ūkio subjektai, kurie importuoja, naudoja (tolesni naudotojai, įskaitant cheminių preparatų (mišinių) ruošėjus) ir tiekia rinkai laikomus pavojingais dėl jų poveikio žmonių sveikatai ar dėl jų fizinio poveikio cheminius mišinius, duomenis ir informaciją į IS AIVIKS pateikia ne vėliau kaip cheminio mišinio tiekimo rinkai dieną.

Įmonės, vykdančios veiklą Lietuvos Respublikoje ir gaminančios ozono sluoksnį ardančias medžiagas, importuojančios šias medžiagas į Europos Sąjungą, eksportuojančios jas iš Europos Sąjungos, naudojančios ozono sluoksnį ardančias medžiagas kaip žaliavą ar technologijos agentus, naikinančios ozono sluoksnį ardančias medžiagas privalo kasmet iki kovo 31 d. Europos Komisijai teikti ataskaitą, jos kopiją – Aplinkos ministerijai Reglamento (EB) Nr. 1005/2009 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

Ūkio subjektai Tvarkos apraše nurodytus duomenis teikia internetu, tiesiogiai į IS AIVIKS nemokamai. Aplinkos apsaugos agentūra suteikia prieigą prie IS „AIVIKS“ cheminių medžiagų ir cheminių mišinių gamintojams, importuotojams, tolesniems naudotojams, platintojams, teikiantiems duomenis ir informaciją tiesiogiai į IS „AIVIKS“.

Prieiga prie IS „AIVIKS“ suteikiama nemokamai, užpildžius internetinėje svetainėje http://aplinka.lt nurodytą paraišką ir ją pateikus Aplinkos apsaugos agentūrai. Ūkio subjektai, kurie dar nėra užsiregistravę IS AIVIKS sistemoje, dėl duomenų teikėjų registracijos į IS AIVIKS turi kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą užpildydami paraišką internetu arba atsiųsti paraiškas šiais adresais: [email protected] arba [email protected]. 

Ne Lietuvos Respublikoje registruoti ūkio subjektai, jei nėra techninių galimybių duomenis ir informaciją pateikti tiesiogiai į IS AIVIKS, duomenis ir informaciją teikia kita elektronine forma Aplinkos apsaugos agentūrai.

Siekiant tobulinti sistemą ir skubiai išspręsti problemas, prašome apie problemas, iškilusias duomenų teikėjų administratoriaus paraiškų pildymo metu, rašyti [email protected].

Kilus neaiškumams dėl duomenų ir informacijos apie chemines medžiagas ir cheminius mišinius teikimo į IS AIVIKS, prašome kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūros Cheminių medžiagų skyriaus specialistus.

Ozono sluoksnį ardančios medžiagos – tai chloro fluoro angliavandeniliai ir kai kurie kiti organiniai halogenų junginiai bei jų mišiniai, kurie skatina ozono skilimą stratosferoje ir ardo ozono sluoksnį. Praeityje ozono sluoksnį ardančios medžiagos plačiai naudotos šaldymo ir oro kondicionavimo sektoriuje, gaisrams gesinti, putplasčių, aerozolių gamyboje, kaip fumigantai kenkėjams naikinti ir kitoms reikmėms.

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1005/2009 dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1005/2009) taip apibrėžia ozono sluoksnį ardančias medžiagas: tai pavienės arba mišiniuose esančios grynos, surinktos: recirkuliuotos arba regeneruotos reglamento I priede išvardytos medžiagos, įskaitant jų izomerus.

Fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – F-dujos) alternatyvos – draugiški klimatui, natūraliai gamtoje aptinkami cheminiai junginiai, kurių cheminėje formulėje nėra fluoro atomų.

Siekiant sumažinti F-dujų daromą poveikį klimato kaitai, pereinama prie aplinkai draugiškesnių alternatyvų. F-dujų alternatyvos yra plačiai naudojamos šilumos siurbliuose, aušintuvuose kitose šaldymo, oro kondicionavimo sistemose, gaisro gesinimo, elektros skirstymo sistemose, medicinoje naudojamuose dozuojamuosiuose inhaliatoriuose ir kt.

F-dujų alternatyvas pagal cheminę sudėtį galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes – tai yra organinius ir neorganinius junginius. F-dujos taip ir jų alternatyvos labai dažnai yra žymimos trumpiniais (pvz., propanas yra žymimas R290, anglies dioksidas – R744).

Į organinių junginių grupę patenka angliavandeniliai. Kaip šaldymo agentai itin dažnai naudojami šie angliavandeniliai: propanas (R290), butanas (R600), izobutanas (R600A), propenas (R1270).

Neorganiniams junginiams priskiriami šie šaldymo agentai: NH₃ – amoniakas (R717), H₂O vanduo – (R718), CO₂ – anglies dioksidas (R744). Šie neorganiniai šaldymo agentai vis dažniau naudojami įrangoje dėl minimalaus poveikio aplinkai, energijos vartojimo efektyvumo ir prieinamumo, ypač pramonėje atsisakant sintetinių šaldymo agentų su dideliu visuotinio atšilimo potencialu (toliau – VAP).

Kaip F-dujų pakaitalais yra įvardijami cheminiu būdu susintetinti, mažą VAP turintys hidrofluoroolefinai (HFO). Šių junginių formulėse yra fluoro atomų, nors HFO junginiai laikomi gana draugiškais aplinkai, tačiau veikiami didelio karščio, gali skilti į toksiškus junginius, pavyzdžiui, vandenilio fluoridą. Dažniausiai naudojami šie hidrofluoroolefinai: HFO-1234yf, HFO-1234ze, HFO-1336mzz(Z).

Europos Sąjungai laipsniškai atsisakant fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – F-dujos) ir jomis užpildytos įrangos bei produktų ir pereinant prie klimatui draugiškų alternatyvų numatyti draudimai teikti rinkai atitinkamomis F-dujomis užpildytą įrangą. Produktų, įrangos įskaitant jų dalis draudžiama pateikti rinkai nuo Reglamento (ES) 2024/573 IV priede nurodytų datų. Draudimai diferencijuojamami atsižvelgiant į produktuose ir įrangoje esančių F-dujų rūšį arba visuotinio atšilimo potencialą.

Įrangą ir produktus, kuriai įsigaliojo Reglamento (ES) 2024/573 IV priede nurodyti teikimo rinkai draudimai galima toliau naudoti ar eksploatuoti net po nurodyto draudimo teikti rinkai datos. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad tokiai įrangai gali būti taikomi griežtesni techninės priežiūros reikalavimai.

Pagrindiniai reikalavimai fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – F-dujos) importuotojams yra nustatyti 2024 m. vasario 7 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamente (ES) 2024/573 dėl fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2019/1937 ir panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 517/2014 (toliau – Reglamentas (ES) 2024/573).

• Vengti F-dujų ar jų turinčių mišinių išleidimo atmosferą (žr. Reglamento 4 straipsnį).
• Prieš importuojant turėti importo licenciją, kuri yra privaloma registruojantis kaip krovinių importuotojui Europos Komisijos fluorintų dujų portale ir hidrofluorangliavandenilių licencijavimo sistemoje (toliau – F-dujų portalas). Tai taip pat taikoma visoms muitinės procedūroms, išskyrus laikinąjį saugojimą (Reglamento 20 ir 22 straipsniai).
• Prieš išleidžiant į laisvą apyvartą, turėti pakankamą kvotą F-dujų portale (žr. Reglamento 16-19 ir 21 straipsnius).
• Parengti atitikties deklaraciją, kurioje būtų pateikti įrodymai, patvirtinantys privalomas priemones dėl pakartotinai pripildomos talpyklos grąžinimo siekiant jį pripildyti pakartotinai (žr. Reglamento 11 straipsnį). Pakartotinai neužpildomų talpyklų negalima importuoti, išskyrus atvejus, kai jos naudojamos laboratorijoje.
• Parengti atitikties deklaraciją ir papildomus patvirtinamuosius dokumentus, įrodančius, kad bet koks gamybos metu susidaręs R23 (trifluormetano) kiekis buvo sunaikintas arba regeneruotas naudojant geriausias prieinamas technologijas (žr. Reglamento 4 straipsnį).
• Užtikrinkiti, kad F-dujų talpykla būtų tinkamai paženklinta (žr. Reglamento 12 straipsnį).
• Pateikti reikiamą informaciją (identifikacinį numerį F-dujų portale, EORI kodą, gryną F-dujų masę ir dujų kiekį išreikštą CO₂ ekvivalentu, prekių identifikacinį kodą) muitinės deklaracijoje (žr. Reglamento 23 straipsnį).
• Kasmet iki kovo 31 d. per F-dujų poralą pateikti praėjusių metų veiklos, susijusios su F-dujų naudojimu, ataskaitą (žr. Reglamento 26 straipsnį ir IX priedą). Teikiant 2023 m. veiklos ataskaitas 2024 m., toliau taikomos 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamente (ES) Nr. 517/2014 dėl fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 842/2006nustatytos taisyklės, išskyrus išimtį, kad kvotų turėtojai, kurie 2023 m. nepateikė rinkai HFC, turi pateikti nulinę ataskaitą 2024 m.
• Iki 2025 m. balandžio 30 d. pateikti nepriklausomo auditoriaus patikrinimo ataskaitą, jei praėjusiais metais į rinką buvo pateikta 1000 t CO₂ekv ar daugiau HFC.  Ataskaitą tikrinantis nepriklausomas auditorius turi būti užregistruotas F-dujų portale, o patikrintą ataskaitą auditorius turi pateikti naudodamasis ataskaitų teikimo priemone (žr. Reglamento 26 straipsnį).
• Įmonės, importuojančios į Lietuvos Respubliką, eksportuojančios iš Lietuvos Respublikos F-dujas, kasmet iki kovo 1 d. teikia AAA duomenis apie praėjusius kalendorinius metus IS „AIVIKS“ užpildant AM1 formą ir jos AM1E.2 priedą.

Prisijungimo prie F-dujų portalo gairės.

Daugiau informacijos apie F-dujų portalą rasite paspaudę čia.

Dėl techninės informacijos apie F-dujų registrą prašome kreiptis el. paštu[email protected]. 

Įrangai ir produktams, kuriems įsigaliojo draudimai teikti rinkai nurodyti Reglamento (ES) 2024/573 IV priede leidžiama atlieki techninę priežiūra ir remontą. Gaminių ir įrangos, būtinų IV priede išvardytai esamai įrangai remontuoti ir techninei priežiūrai atlikti, dalis pateikti rinkai leidžiama, jeigu dėl remonto ar techninės priežiūros metu: nepadidės turimo gaminio ar įrangos pajėgumas, esančių fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – F-dujos) kiekis ar nepakeičiamos įrenginyje ar gaminyje esančių F-dujų rūšis kitomis dujomis turinčiomis didesnį visuotinio atšilimo potencialą (toliau – VAP).

Reglamento (ES) 2024/573 13 straipsnyje yra numatyti papildomi F-dujų naudojimo reikalavimai techninės priežiūros metu:

• Draudžiama naudoti F-dujas, kurių VAP yra 2 500 arba didesnis, šaldymo įrangos, kurioje naudojamas užpildo kiekis atitinka 40 tonų CO₂ ekvivalento arba yra didesnis, aptarnavimui arba techninei priežiūrai. Išskyrus tuos atvejus, kai techninės priežiūros metu būtų naudojamos regeneruotos, recirkuliuotos F-dujos. Ši išimtis galioja iki 2030 m. sausio 1 d.
• Nuo 2025 m. sausio 1 d. bet kurios šaldymo įrangos techninei priežiūrai draudžiama naudoti F-dujas, kurių VAP yra didesnis kaip 2 500. Išskyrus tuos atvejus, kai techninės priežiūros metu būtų naudojamos regeneruotos, recirkuliuotos F-dujos. Ši išimtis galioja iki 2030 m. sausio 1 d.
• Nuo 2026 m. sausio 1 d. oro kondicionavimo įrangos ir šilumos siurblių techninei priežiūrai draudžiama naudoti Reglamento (ES) 2024/573 I priede išvardytas F-dujas, kurių VAP yra 2 500 arba didesnis. Išskyrus tuos atvejus, kai techninės priežiūros metu būtų naudojamos regeneruotos, recirkuliuotos F-dujos. Ši išimtis galioja iki 2032 m. sausio 1 d.
• Nuo 2032 m. sausio 1 d. stacionarios šaldymo įrangos (išskyrus aušintuvus) techninei priežiūrai draudžiama naudoti Reglamento (ES) 2024/573 I priede išvardytas F-dujas, kurių VAP yra 750 arba didesnis. Išskyrus tuos atvejus, kai techninės priežiūros metu naudojamos regeneruotos, recirkuliuotos Reglamento (ES) 2024/573 I priede išvardytos F-dujos.
• Nuo 2035 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti sieros heksafluoridą (SF₆) elektros skirstomųjų įrenginių įrangos techninei priežiūrai ir aptarnavimui, išskyrus tuos atvejus, kai F-dujos yra regeneruotos ar recirkuliuotos.

Pirkti Reglamento (ES) 2024/573 I priede arba II priedo 1 skirsnyje išvardytas fluorintas šiltnamio efektą sukeliančias dujas (toliau – F-dujas), tam, kad būtų sumontuojama, techniškai prižiūrima arba remontuojama šaldymo, oro kondicionavimo, šilumos siurblių, gaisro gesinimo, organinio Rankino ciklo įranga, elektros skirstomieji, izoterminių sunkvežimių ir izoterminių priekabų šaldymo įrenginių, izoterminių lengvųjų transporto priemonių, intermodalinių konteinerių, įskaitant šaldytuvus ir traukinių vagonų šaldymo įrenginius gali tik asmenys turintys fizinių asmenų, dirbančių su fluorintomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis ir ozono sluoksnį ardančiomis medžiagomis ir jų turinčia įranga, pažymėjimą arba F-dujų tvarkymo atestatą turinčioms įmonėms.

Visuotinio atšilimo potencialas (VAP) – šiltnamio efektą sukeliančių dujų klimato atšilimo potencialas, palyginti su anglies dioksido (CO₂) potencialu, apskaičiuojamas kaip vieno kilogramo šiltnamio efektą sukeliančių dujų 100 metų visuotinio atšilimo potencialas, jei nenurodyta kitaip, palyginti su vienu CO₂ kilogramu, kaip nustatyta 2024 m. vasario 7 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamente (ES) 2024/573 dėl fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2019/1937 ir panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 517/2014I, II, III ir VI prieduose, o mišinių atveju – apskaičiuojamas pagal VI priedą.

Pagrindiniai reikalavimai fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – F-dujos) turinčios įrangos importuotojams yra nustatyti 2024 m. vasario 7 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamente (ES) 2024/573 dėl fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2019/1937 ir panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 517/2014 (toliau – Reglamentas (ES) 2024/573).

Reikalavimai šaldymo, oro kondicionavimo, šilumos siurblių įrangos arba dozuotų inhaliatorių, kurių sudėtyje yra hidrofluorangliavandenilių (toliau – HFC) importuotojams.

• Prieš importuojant turėti importo licenciją, tai galiojančią registracija Europos Komisijos fluorintų dujų portale ir hidrofluorangliavandenilių licencijavimo sistemoje (toliau – F-dujų portalas) kaip įrangos importuotojui) (žr. Reglamento 20 ir 22 straipsnius).
• Prieš išleidžiant į laisvą apyvartą, užtikrinti, kad HFC būtų įtraukti į kvotų sistemą, pavyzdžiui, turėti pakankamai leidimų (arba įgaliojimų) ir prieš pateikiant į rinką parengti atitikties deklaraciją (žr. Reglamento 19 straipsnį).
• Užtikrinti, kad į rinką nebūtų tiekiama draudžiama įranga (žr. Reglamento IV priedą).
• Užtikrinti tinkamą iš anksto pripildytos įrangos ženklinimą (žr. Reglamento 12 straipsnį).
• Pateikti reikiamą informaciją (identifikacinį numerį F-dujų portale, EORI kodą, gryną F-dujų masę ir dujų kiekį išreikštą CO₂ ekvivalentu, prekių identifikacinį kodą) muitinės deklaracije (žr. Reglamento 23 straipsnį).
• Iki kovo 31 d. pateikti ataskaitą apie F-dujų importą už praėjusius metus per F-dujų portalą (žr. Reglamento 26 straipsnį ir IX priedą).
• Užtikrinti, kad ataskaitą ir dokumentų tikslumą patikrintų nepriklausomas auditorius. Nuo 2025 m., teikdamas praėjusių metų veiklos ataskaitą, auditorius turi būti užsiregistravęs F-dujų portale ir iki balandžio 30 d. per ataskaitų teikimo priemonę pateikti patikros ataskaitą (žr. Reglamento 20, 26 straipsnius).
• Teikiant 2024 m. ataskaitas apie 2023 m. veiklą, toliau taikomos 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamente (ES) Nr. 517/2014 dėl fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 842/2006 nustatytos taisyklės (toliau – Reglamentas (ES) 517/2014).

Jeigu ketinama importuoti kitus produktų ar įrangą, kurių sudėtyje yra F-dujų ir kuri nėra nurodyta aukščiu, importuotojams taikomi šie reikalavimai:

• Prieš importuojant turėti importo licenciją, tai galiojančią registracija Europos Komisijos fluorintų dujų portale ir hidrofluorangliavandenilių licencijavimo sistemoje (toliau – F-dujų portalas) kaip įrangos importuotojui) (žr. Reglamento 20 ir 22 straipsnius).
• Prieš išleidžiant į laisvą apyvartą, užtikrinti, kad HFC būtų įtraukti į kvotų sistemą, pavyzdžiui, turėti pakankamai leidimų (arba įgaliojimų) ir prieš pateikiant į rinką parengti atitikties deklaraciją (žr. Reglamento 19 straipsnį).
• Užtikrinti, kad į rinką nebūtų tiekiama draudžiama įranga (žr. Reglamento IV priedą).
• Užtikrinti tinkamą iš anksto pripildytos įrangos ženklinimą (žr. Reglamento 12 straipsnį).
• Pateikti su F-dujomis susijusios veiklos ataskaitą iki kovo 31 d. per F-dujų portalą (žr. Reglamento 26 straipsnį).
• Teikiant 2024 m. ataskaitas apie 2023 m. veiklą, toliau taikomos Reglamente (ES) Nr. 517/2014 nustatytos taisyklės.

Prisijungimo prie F-dujų portalo gairės.

Daugiau informacijos apie F-dujų portalą rasite paspaudę čia.

Dėl techninės informacijos apie F-dujų registrą prašome kreiptis el. paštu[email protected]. 

Norint vežti produktus ir įrangą, turinčią F-dujų, būtina užsiregistruoti ir turėti galiojančią registraciją    Europos Komisijos fluorintų dujų portale ir hidrofluorangliavandenilių licencijavimo sistemoje.

Informacija apie galiojančius ir planuojamus Klimato kaitos programos lėšomis įgyvendinamų priemonių ar projektų kvietimus ir paraiškų priėmimą yra skelbiama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijosAplinkos projektų valdymo agentūros svetainėje. 

Informacija apie kvietimus ir paraiškų priėmimą yra skelbiama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros  svetainėje

Pretenduoti į dvišalę paramą turi teisę Lietuvos įmonės, ketinančios įgyvendintiklimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių projektus besivystančiose šalyse. Kiekvienais metais Aplinkos ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo komisija skelbia projektų konkursą. Pareiškėjams keliami reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos 2015 m. spalio 16 d. aplinkos ministro įsakyme D1-749„Dėl vystomojo bendradarbiavimo veiklos, finansuojamos iš klimato kaitos specialiosios programos lėšų, įgyvendinimo tvarkos patvirtinimo“. 

Nuo 2018-01-01 neypatingųjų statinių statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovai pareigas gali eiti tik turėdami atitinkamą kvalifikacijos atestatą. Asmenys, turintys ypatingojo statinio statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovo atestatą, turi teisę eiti neypatingųjų statinių statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas pagal atitinkamą statinio statybos techninės veiklos sritį.

Nuo 2017-01-01 statinio, kuris yra kultūros paveldo objektas, tvarkomųjų statybos darbų projektavimui ir projekto vykdymo priežiūrai gali vadovauti asmuo, kuris turi:

- Statybos įstatymo² nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę vadovauti ypatingojo statinio (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, projektavimui, tokio statinio projekto vykdymo priežiūrai;

- NKPAĮ nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, kuris suteikia teisę vadovauti kultūros paveldo objektų ir kultūros paveldo statinių tvarkybos darbų projektavimui ar tvarkybos darbų projektų vykdymo priežiūrai;

Asmuo, turintis Statybos įstatymo² nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę vadovauti ypatingojo ar neypatingojo statinio (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, projektavimui, tokio statinio projekto vykdymo priežiūrai, negali projektuoti tvarkomųjų statybos darbų ypatingajame statinyje, kuris yra kultūros paveldo objektas, nes neatitinka NKPAĮ 23¹ str. 11 d¹. nustatytų reikalavimų.

Asmuo, turintis iki 2017-01-01 Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą neterminuoto galiojimo ypatingo statinio projekto vadovo kvalifikacijos atestatą, negali vadovauti statinio, kuris yra kultūros paveldo objektas, tvarkomųjų statybos darbų projektavimui ir projekto vykdymo priežiūrai, nes toks asmuo neatitinka NKPAĮ 23¹ str. 10 ir 11 d.¹nustatytų reikalavimų.

Nuo 2017-01-01 atitinkami reikalavimai taikomi ir projektų dalių vadovams, t. y. jie privalo turėti:

- Statybos įstatymo² nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę vadovauti ypatingojo ar neypatingojo statinio (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, projekto dalies projektavimui, projekto dalies vykdymo priežiūrai;

- NKPAĮ nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, kuris suteikia teisę vadovauti kultūros paveldo objektų ir kultūros paveldo statinių tvarkybos darbų projektavimui ar tvarkybos darbų projektų vykdymo priežiūrai;

_______________________________________________________________

^1. Pagal NKPAĮ 231 straipsnio 11 dalį:

„10. Vadovauti ypatingojo ar neypatingojo statinio (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, projektavimui, tokio statinio projekto vykdymo priežiūrai turi teisę Statybos įstatyme nustatyta tvarka atestuoti ir jame nustatytus reikalavimus atitinkantys architektai ir statybos inžinieriai.

TAR pastaba. Teisę užsiimti 231 straipsnio 10, 11 ir 12 dalyse nurodyta veikla ypatinguose statiniuose turi ir asmenys, iki įstatymo Nr. XII-2574 įsigaliojimo (2017-01-01) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka gavę atestatus ar teisės pripažinimo dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Ši teisė galioja iki atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo pabaigos dienos.

11. Vadovauti kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektavimui, atlikti tokio statinio projekto vykdymo priežiūrą turi teisę šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka atestuoti architektai ir statybos inžinieriai, šio įstatymo nustatyta tvarka įgiję teisę vadovauti kultūros paveldo objektų ir kultūros paveldo statinių tvarkybos darbų projektavimui ar tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrai.

TAR pastaba. Teisę užsiimti 231 straipsnio 10, 11 ir 12 dalyse nurodyta veikla ypatinguose statiniuose turi ir asmenys, iki įstatymo Nr. XII-2574 įsigaliojimo (2017-01-01) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka gavę atestatus ar teisės pripažinimo dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Ši teisė galioja iki atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo pabaigos dienos.

12. Vadovauti kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio, kito ypatingojo ar neypatingojo statinio, esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, tvarkomiesiems statybos darbams, tokio statinio ekspertizei, tokio statinio statybos techninei priežiūrai turi teisę Statybos įstatyme nustatyta tvarka ir jame nustatytus reikalavimus atitinkantys atestuoti architektai ir statybos inžinieriai.

TAR pastaba. Teisę užsiimti 231 straipsnio 10, 11 ir 12 dalyse nurodyta veikla ypatinguose statiniuose turi ir asmenys, iki įstatymo Nr. XII-2574 įsigaliojimo (2017-01-01) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka gavę atestatus ar teisės pripažinimo dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Ši teisė galioja iki atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo pabaigos dienos.“

² Pagal Statybos įstatymo 12 straipsnio:

„20.Eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, ypatinguosiuose ar neypatinguosiuose statiniuose (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, turi teisę atestuoti architektai ir statybos inžinieriai. Šias pareigas einančių asmenų kvalifikacijos atestatų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, egzaminų programas, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio straipsnio 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 18 dalyse nustatytų reikalavimų. Atestavimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras, išskyrus architektų atestavimą, kurį atlieka Lietuvos Respublikos architektų rūmai.

21. Eiti statinio projekto vadovo, statinio projekto dalies vadovo, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas kultūros paveldo objekte ir kultūros paveldo statinyje turi teisę šio straipsnio 20 dalyje nustatyta tvarka atestuoti architektai ir statybos inžinieriai, Lietuvos Respublikos nekilnoja mojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatyta tvarka įgiję teisę vadovauti atitinkamai kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio tvarkybos darbų projektavimui ar tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrai. Eiti kitas kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, turi teisę šio straipsnio 20 dalyje nustatyta tvarka atestuoti architektai ir statybos inžinieriai“.

2022 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 2, 4, 8, 12, 14, 17, 18, 22, 24, 27, 27¹, 28, 29, 34, 35, 36, 37, 39, 40, 47, 51, 55 straipsnių, 1 priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 11¹ straipsniu įstatymas Nr. XIV-1754 (toliau – Įstatymas), kurio 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse pakeistos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalys:

2. Pakeisti 47 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Pastatytą naują ypatingąjį ar neypatingąjį statinį (jo dalį) galima naudoti ir (ar) sudaryti sandorius dėl patalpų, esančių gyvenamosios paskirties pastatuose (trijų ir daugiau butų (daugiabučiuose pastatuose), ar gyvenamosios paskirties patalpų, esančių kitų paskirčių pastatuose, nuosavybės teisės perleidimo kitiems naudotojams tik šio įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka užbaigus šių statinių (jų dalių) statybą. Šios dalies nuostatos neprivalomos statant vieno ir dviejų butų gyvenamuosius namus, tiesiant inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, išskyrus atvejus, kai yra sudaryta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis.“

3. Pakeisti 47 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: 

„3. Rekonstruoto ypatingojo ar neypatingojo statinio naujas dalis galima pradėti naudoti ir (ar) sudaryti sandorius dėl naujose dalyse esančių gyvenamųjų patalpų perleidimo kitiems naudotojams tik šio įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka užbaigus šio statinio (jo dalies) statybą. Šios dalies nuostatos neprivalomos rekonstruojant gyvenamuosius namus, tiesiant inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas, išskyrus atvejus, kai yra sudaryta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis.“

Vadovaujantis Įstatymo 25 straipsnio 6 dalies nuostata, „šio įstatymo 21 straipsnio 2 ir 3 dalys įsigalioja 2024 m. sausio 1 d.“.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 169 punkto nuostata, „<...> Pastato baigtumas yra kadastro duomuo, parodantis, kiek procentų pastato yra pastatyta pagal projektą arba kiek procentų liko, kai jis buvo fiziškai pažeistas. Jeigu atliekant kadastro darbus nustatoma, kad pastatytos visos pastato konstrukcijos ir įrengtos inžinerinės sistemos pagal pastato statybos (rekonstravimo, kapitalinio remonto) projektą, pastato baigtumas yra 100%. <...>“.

Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 80 punkto nuostata, „daugiabučių namų apdailos darbų apimtis gali būti mažesnė, negu numatyta statinio projekte, tačiau ne mažesnė, negu šių darbų privaloma apimtis, nurodyta statybos užbaigimo procedūrų atlikimo metu galiojančiuose daugiabučių namų projektavimo reikalavimuose, nurodytuose statybos techniniame reglamente STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ [8.31].“.

Pagal statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 8 priedo 4 punkto nuostata, „statytojui pageidaujant, daugiabučio gyvenamojo namo techninis projektas gali būti rengiamas su nebaigta daugiabučio gyvenamojo namo apdaila. Tokiu atveju techniniame projekte nurodoma, kad daugiabučiame gyvenamajame name turi būti: įstatyti langai, palangės ir įėjimų į patalpas durys; patalpose, kuriose neprivaloma užbaigti apdailą, atitvarų paviršius parengtas baigiamajam apdailos procesui (dažymui, plytelių ar tapetų klijavimui ir pan.); patalpose, kuriose neprivaloma užbaigti apdailą, įrengti pagrindai grindų dangoms; įrengtos funkcionuojančios ir atitinkančios nustatytus reikalavimus inžinerinės sistemos; butuose vartotojo vandentiekio ir nuotekų inžinerinėse sistemose įrengta bent po vieną unitazą ir praustuvą ar plautuvę, o kiti vartotojo inžinerinių sistemų vamzdynai užaklinti arba prijungti prie įrengimų (prietaisų); užbaigta bendrojo naudojimo patalpų ir kitų bendrojo naudojimo objektų apdaila“.

Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 8 priedo 8.3.2 papunktyje nurodoma, kad mažiausi reikalavimai daugiabučių gyvenamųjų namų vidaus apdailos darbams yra:

„8.3.2.1. įstatyti langus, palanges ir įėjimų į patalpas duris;

8.3.2.2. patalpose, kuriose neprivaloma užbaigti apdailą, atitvarų paviršius parengti baigiamajam apdailos procesui (dažymui, plytelių ar tapetų klijavimui ir pan.);

8.3.2.3. patalpose, kuriose neprivaloma užbaigti apdailą, įrengti pagrindus grindų dangai;

8.3.2.4. įrengti funkcionuojančias ir atitinkančias nustatytus reikalavimus inžinerines sistemas;

8.3.2.5. užbaigti bendrojo naudojimo patalpų ir kitų bendrojo naudojimo objektų apdailą;

8.3.2.6. užbaigti socialinio būsto butų apdailą; <...>“.

Taigi, nuosekliai vertinant išdėstytas teisės aktų nuostatas, manytina, kad 2024 m. sausio 1 d. įsigaliosiančios Įstatymo 21 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos, kuriomis keičiamos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalys, nedraudžia buto savininkui pačiam spręsti dėl buto įsirengimo, neapriboja galimybės buto savininkui pačiam atlikti apdailos darbų ir taip galimai sutaupyti, ir nesudaro prielaidų didėti būsto kainoms. Daugiabučio gyvenamojo pastato 100 % baigtumas laikytinas tuomet, kai atlikti visi darbai, numatyti statinio projekte, tačiau nebaigta apdaila, bet įgyvendinti STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 8 priedo 8.3.2 papunktyje keliami mažiausi reikalavimai daugiabučių gyvenamųjų namų vidaus apdailos darbams. Manytina, kad Įstatymo 21 straipsnio nuostatos, tai viena iš priemonių vartotojų apsaugos klausimams spręsti. Svarbu, kad vartotojas, kaip silpnoji pusė, būtų apsaugota ir nesusidarytų atvejai, kuomet žmonės patiria nuostolius vystytojams bankrutavus, ar dėl kitų priežasčių neįgyvendina savo įsipareigojimų.

Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujas Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas numato prievolę visuose naujai statomuose visuomenės poreikiams skirtuose pastatuose, kuriuose vienu metu gali būti daugiau kaip 100 žmonių arba daugiau kaip 5 aukštų daugiabučiuose suprojektuoti ir įrengti priedangas. Aplinkos ministerija pastaruoju metu sulaukia nemažai paklausimų, kokie reikalavimai taikomi jų projektavimui ir įrengimui.

Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu slėptuvių, kolektyvinės apsaugos statinių ir priedangų statybos techninio normavimo nėra. Jis dar tik kuriamas. Tačiau tai ne kliūtis minėtos paskirties patalpas projektuoti ir statyti, remiantis analogais, rekomendacijomis, ekspertiniu vertinimu. Pertvarkyti jau įrengtų patalpų, atsiradus naujiems normatyvams, nereikės. Projektuojant ir pagal projektą statant, taikomi tie teisės aktų reikalavimai, kurie galiojo Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalyje apibrėžtu laiku.

Plačiau: https://am.lrv.lt/lt/naujienos/priedangos-naujai-statomuose-pastatuose-pertvarkyti-irengtu-patalpu-atsiradus-naujiems-normatyvams-nereikes.

Nuo lapkričio 1 d. įsigaliojantys pokyčiai atlikti siekiant dviejų pagrindinių tikslų: 1) paspartinti statybos procesus, sumažinti administracinę naštą; 2) užtikrinti kuriamos aplinkos kokybę ir procesų skaidrumą. Pakeitimais buvo atsisakyta besidubliuojančių, perteklinių, papildomos vertės nekuriančių procedūrų, tačiau kartu įvesti kai kurie papildomi apribojimai, skirti padidinti statybos dalyvių darbo kokybę, skaidrumą bei atsakomybę.

Pagrindiniais – statybą leidžiančių dokumentų (SLD) sistemos pakeitimais buvo siekiama sumažinti tiek projektavimo etapų, tiek ir administracinių procedūrų skaičių (panaikinti besidubliuojančias reikalavimų nustatymo ir projekto patikrų procedūras), aiškiai atskirti tikrinančių institucijų ir statybos dalyvių atsakomybes, padidinti visuomenės informavimo ir dalyvavimo galimybes.

Taip, statinio statybos ir statybos užbaigimo procedūros atliekamos vadovaujantis statinio projekte nustatyta statinio kategorija arba, jeigu statinio projektas neprivalomas, pagal statybos pradžioje galiojusius teisės aktus nustatyta statinio kategorija.

Nebaigtų statyti sodo namų statytojai matininkui, po statinio statybos darbų užbaigimo atliekančiam statinio kadastro duomenų surinkimą, turėtų pateikti įrodymus apie statybos pradžios datą, kurią matininkas galėtų nurodyti rengiamoje statinio kadastro byloje.

Tokiais įrodymais gali būti nebaigto statinio kadastro byla, statybinių medžiagų pirkimo dokumentai, statybos technikos nuomos kvitai ar kiti atitinkami dokumentai, kuriuos galėtų naudoti matininkas, nustatydamas statybos pradžios datą.

Taip, Statybos įstatyme, aplinkos ministro įsakymuose įtvirtintos pereinamosios nuostatos tokią galimybę numato. Yra išskirti du atvejai, kuomet gali būti naudojami statinio techniniai ar darbo projektai. Visais šiais atvejais statinio projektavimas turi būti pradėtas iki 2024 m. lapkričio 1 d.:

Pirmasis atvejis numato galimybę teikiant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, vietoj projektinių pasiūlymų pateikti techninį projektą arba techninį darbo projektą, parengtą vadovaujantis iki 2024 m. lapkričio 1 d. galiojusia tvarka. Šis atvejis gali būti taikomas, kai statytojas (užsakovas) ir statinio projektuotojas yra pasirašę techninio projekto arba techninio darbo projekto rengimo sutartį ir yra atliktos visuomenės informavimo ir dalyvavimo procedūros (kai jos privalomos). Įskaitant ir atvejį, kuomet vadovaujantis kita pereinamąja nuostata visuomenės informavimo ir dalyvavimo procedūros yra baigtos iki 2024 m. lapkričio 1 d. galiojusia tvarka arba kai iki 2024 m. lapkričio 1 d. buvo pateiktas prašymas patvirtinti projektinius pasiūlymus.

Antrasis atvejis numato galimybę pranešant apie statybos pradžią vietoj techninio darbo projekto pateikti darbo projektą (dalimis), techninio projekto ir darbo projekto ekspertizes (kai jos privalomos), parengtas vadovaujantis iki 2024 m. lapkričio 1 d. galiojusia tvarka. Šis atvejis gali būti taikomas, kai norint gauti statybą leidžiantį dokumentą buvo pateiktas techninis projektas.

Taip, tam numatytos pereinamosios nuostatos:

Jei iki 2024 m. spalio 31 d. buvo pateiktas prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus, o šie reikalavimai buvo išduoti po 2024 m. lapkričio 1 d., statinio projektai turi atitikti įstatymus, kitus teisės aktus ir normatyvinius statybos techninius dokumentus, galiojusius prašymo pateikimo dieną.

Jei  prašymas pritarti projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai pateiktas nuo  2023 m. gruodžio 19 d.  iki  2024 m. spalio 31 d. ir pagal šį prašymą projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai pritarta (kai specialieji reikalavimai neišduoti), joje nustatyti Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje nurodyti reglamentai ar statinio rodikliai (pastato aukštis, antžeminės dalies bendrasis plotas, antžeminės dalies užstatymo plotas)  arba nurodyta kuriame teritorijų planavimo dokumente  nustatytas privalomas teritorijos naudojimo reglamentas,  projektinių pasiūlymų rengimo užduotis prilyginama specialiesiems reikalavimams ir specialiesiems architektūros reikalavimams, papildomai specialieji reikalavimai ir specialieji architektūros reikalavimai gali būti neišduodami. Specialieji reikalavimai neišduodami, kai specialieji paveldosaugos reikalavimai, specialieji saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos reikalavimai buvo išduoti papildomai (kai juos privaloma gauti). Šioje dalyje nurodytais atvejais statinio projektai turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galiojo tą dieną, kai pateiktas prašymas pritarti projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai.

Visuomenės informavimo ir dalyvavimo svarstant statinių projektinius pasiūlymus privalomumo atvejų ir projekto ekspertizių privalomumo atvejų skaičius nedidėja, netgi sumažėja, kadangi vienbučių ir dvibučių paskirties pastatų nebeliko visuomenei svarbių statinių sąraše.

Bendruoju atveju projektinius pasiūlymus sudaro bendrosios architektūros ir sklypo plano dalių pagrindiniai sprendiniai nurodyti STR „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė” 8 priede, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju papildomos projektinių pasiūlymų sudedamosios dalys nustatomos atsižvelgus į projektuojamo statinio specifiką ir specialiuosius reikalavimus, kai jie išduoti.

Kai rengiami inžinerinių statinių ir susisiekimo komunikacijų projektiniai pasiūlymai, projektą sudaro bendrosios, sklypo plano ir atitinkamo inžinerinio statinio dalių pagrindiniai sprendiniai ir gali būti tikslinama įvertinus konkretaus inžinerinio statinio specifiką.

Bendruoju atveju rengiant techninį darbo projektą, jo dalių sudėtis nustatoma vadovaujantis STR “Statinio projektavimas, projekto ekspertizė”  9 priedu ir gali būti tikslinama įvertinus konkrečių statinių paskirties, kuriam rengiamas statinio projektas, specifiką, statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus.

Prisijungimo sąlygas išdavę subjektai projekto sprendinių atitiktį sąlygoms tikrins TDP rengimo etape.

Specialiųjų reikalavimų (specialiųjų  architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų) privalomumo atvejus nustato Statybos įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas.

Statybos įstatyme nustatyti atvejai, kuomet yra privalomi specialieji architektūros reikalavimai. Tai yra atvejai, kuomet privalomas visuomenės informavimas apie numatomą statinių projektavimą:

• Projektuojant visuomenei svarbius statinius ar statinių dalis;
• Kai Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytais atvejais neparengti vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentai ir statyba konkrečiame žemės sklype leidžiama;
• Kitais atvejais specialieji architektūros reikalavimai išduodami statytojo (užsakovo) iniciatyva.

Detalizuojant šias nuostatas, poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta, kad privalomas visuomenės informavimas (o kartu ir specialiųjų architektūros reikalavimų privalomumas) netaikomas, kai statiniai projektuojami Lietuvos Respublikos teritoriniuose vandenyse, išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe, kurie nepriskirti savivaldybių administracinėms teritorijoms; projektuojami nesudėtingieji statiniai; projektuojami vienbučių ar dvibučių paskirties pastatai ir jų priklausiniai.

Nuo lapkričio 1 d. padidėja Statybos įstatyme nustatyti esminių statinio sprendinių pakeitimų intervalai, kuomet pakeitus esminius statinio sprendinius nėra privaloma iš naujo informuoti visuomenės, gauti naują statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas), iš naujo pranešti apie statybos pradžią. Tačiau pažymėtina, kad keičiant esminius statinio projekto sprendinius visais atvejais nauji sprendiniai neturi pažeisti teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentų, statybą leidžiančių dokumentų, specialiųjų reikalavimų, esminių statinio architektūros reikalavimų ir esminių statinio reikalavimų.

Statybos įstatyme numatyti atvejai:

1) dėl objektyvių priežasčių keičiama inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų trasa ar jos dalis ir dėl to keičiasi inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų ilgis;

2) iki 2 m keičiama statinio vieta žemės sklype (teritorijoje);

3) iki 2 m didinami arba neribotai mažinami statinio ar jo dalių išorės matmenys ir nedidinamas statinio aukštų skaičius, neįrengiami papildomi antstatai, mansardos, antresolės, rūsiai, pusrūsiai;

4) keičiamos statinio laikančiosios konstrukcijos ar jų išdėstymas ir nesikeičia statinio kategorija;

5) neatliekamas esminis statinio išvaizdos keitimas;

6) mažinamas pastatų ir (ar) patalpų nekilnojamojo turto kadastro objektų kiekis.

Naujai įtvirtintas esminis statinio išvaizdos keitimas bus taikomas tik po įstatymo įsigaliojimo parengtiems statinio projektams, kadangi anksčiau rengiant projektus išvaizda nebuvo esminis projekto sprendinys.

PAV procedūros atliekamos rengiant projektinius pasiūlymus.

Tais atvejais, kai išduodant statybą leidžiantį dokumentą projektinius pasiūlymus patikrina Kultūros ministerijos įgaliota institucija ar įstaiga, arba Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliota institucija ar įstaiga, arba Susisiekimo ministerijos įgaliota institucija ar įstaiga, valstybės valdoma įmonė, statytojas (užsakovas) gali pradėti statybos darbus ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų nuo pranešimo apie statybos pradžią užregistravimo.

Po pranešimo užregistravimo, minėti subjektai informuojami apie statytojo pateiktą pranešimą ir turi teisę patikrinti su pranešimu pateiktą techninį darbo projektą. Jeigu patikrinus nustatoma, kad techninio darbo projekto sprendiniai neatitinka teisės aktų ar kitų statinio projektui keliamų reikalavimų, apie tai informuojamas statytojas (užsakovas) ir kreipiamasi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl patikrinimo. Tokiu atveju, statytojas (užsakovas) negali pradėti arba tęsti pradėtų statybos darbų ir privalo vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos priimtus sprendimus.

SPSC sertifikatų sustabdymas netaikomas atgaline tvarka, t. y. iki sertifikatų sustabdymo dienos (2022-03-04) pagaminti ir į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią statybvietes / prekybos sandėlius atvežti statybos produktai gali būti naudojami statyboje / parduodami Lietuvos Respublikos rinkai. T. y. jau įsigyti BY ir RU pagaminti statybos produktai esantys Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti naudojami visuose statybos procesuose.

Nuo kovo 4 d. Statybos produkcijos sertifikavimo centras (toliau – SPSC) sustabdė visų Baltarusijos Respublikoje (toliau – BY) ir Rusijos Federacijoje (toliau – RU) gaminamų statybos produktų sertifikatus.

Aplinkos ministerija laikosi sugriežtintos pozicijos, kad nuo 2022 m. kovo 9 d. BY ir RU gaminami statybos produktai, kuriems SPSC sustabdė sertifikatus, negali būti tiekiami Lietuvos Respublikos rinkai, t. y. negali kirsti Lietuvos Respublikos sienų.Aplinkos ministerija laikosi sugriežtintos pozicijos, kad nuo 2022 m. kovo 9 d. BY ir RU gaminami statybos produktai, kuriems SPSC sustabdė sertifikatus, negali būti tiekiami Lietuvos Respublikos rinkai, t. y. negali kirsti Lietuvos Respublikos sienų.

Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2022 m. kovo 9 d. BY ar RU pagaminti statybos produktai negali kirsti Lietuvos Respublikos sienų, siūlome kreiptis į gamintoją dėl pinigų grąžinimo ir kreiptis į kitus tokių statybos produktų gamintojus.

BY ar RU pagaminti statybos produktai, kuriems SPSC yra sustabdžiusi sertifikato galiojimą, nuo 2022 m. kovo 9 d. negali kirsti Lietuvos Respublikos sienų.

Jeigu statybos produktai, kuriems SPSC sustabdė sertifikato galiojimą, buvo pagaminti iki sertifikatų sustabdymo ar panaikinimo ir jau esantys Lietuvos Respublikos teritorijoje ar į ją iki 2022 m. kovo 9 d. įvežti, gali būti naudojami statant statinius Lietuvos Respublikoje. Papildomas pereinamasis laikotarpis nenumatytas.

Jeigu kitos Europos Sąjungos šalies sertifikavimo įstaiga iš BY ar RU vežamam statybos produktui yra parengusi sertifikuotą pagal darniąją techninę specifikaciją, tokius statybos produktus be papildomo sertifikavimo galima įvežti į Lietuvos Respubliką ir naudoti statiniuose. Jeigu statybos produktas sertifikuotas ne pagal darniąją techninę specifikaciją, tokiu atveju turi būti papildomai sertifikuojamas Lietuvos Respublikoje įsisteigusioje sertifikavimo įstaigos pagal Lietuvoje galiojančius nacionalinius teisės aktus.

Nuo 2022 m. kovo 9 d. BY ir RU gaminami statybos produktai, kuriems SPSC sustabdė sertifikatus, negali būti tiekiami Lietuvos Respublikos rinkai, t. y. negali kirsti Lietuvos Respublikos sienų.

Jeigu statybos produktai, kuriems SPSC sustabdė sertifikato galiojimą buvo pagaminti iki sertifikatų sustabdymo ar panaikinimo ir jau esantys Lietuvos Respublikos teritorijoje ar į ją iki 2022 m. kovo 9 d. įvežti, gali būti naudojami statant statinius Lietuvos Respublikoje.

Vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija, o Inspekcijos darbuotojų veiksmai yra skundžiami vadovaujantis Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Inspekcijoje taisyklėmis¹.

Aplinkos ministerija neturi įgaliojimų vertinti kitų valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmų ar duoti joms privalomų nurodymų. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo nutarimuose įtvirtintas tiesioginis įgaliojimų nustatymas, tai yra kiekviena institucija gali atlikti tik įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas atitinkamos srities valstybės valdymo ar kitas funkcijas, įgyvendinti valstybės politiką konkrečioje srityje. Valstybės valdžios institucijos negali savarankiškai viena iš kitos perimti įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, todėl Aplinkos ministerija negali vykdyti funkcijų srityse, kurios priskirtos kitų institucijų kompetencijai, ar duoti privalomų nurodymų kitoms valstybės institucijoms.

____________________________________________________________
¹ Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. 1V-5.

Reikėtų kreiptis į savivaldybės administraciją, kadangi savivaldybėms nustatyta funkcija pagal Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 3 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punkto, aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės pavyzdinių taisyklių nuostatas vykdyti valdytojo veiklos priežiūrą ir kontrolę, bausti už Administracinių nusižengimų kodekso 349 str. nurodytus pažeidimus nevykdant ar netinkamai vykdant valdymo funkcijas. Administracinių nusižengimų teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo savivaldybės administracijos pareigūnai.

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Statybos įstatymo 12 straipsnio 20 dalyje nurodyta „Eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, ypatinguosiuose ar neypatinguosiuose statiniuose (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, turi teisę atestuoti architektai ir statybos inžinieriai. Šias pareigas einančių asmenų kvalifikacijos atestatų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, egzaminų programas, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio straipsnio 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 18 dalyse nustatytų reikalavimų. Atestavimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras, išskyrus architektų atestavimą, kurį atlieka Lietuvos Respublikos architektų rūmai“. 

Reikalavimai projektuojamų statinių pritaikymui žmonių su negalia poreikiams nustatyti  STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ (toliau – reglamentas). Vadovaujantis reglamento 2 punkto nuostata, „projektuojant statinius turi būti vadovaujamasi bendraisiais projektavimo aspektais, nustatytais ISO 21542:2011 [5.10]“. Vadovaujantis reglamento 4 punkto nuostata, „jeigu Reglamentas ar kiti teisės aktai nenustato atskirų reikalavimų statinių (jų dalių), nurodytų Reglamento 1 priede, prieinamumui, turi būti vadovaujamasi ISO 21542:2011 [5.10] ir ISO 23599:2012 [5.11]. Jeigu Reglamento ar kitų teisės aktų reikalavimai ir tarptautinių ar Lietuvos standartų reikalavimai, į kuriuos pateikiamos nuorodos, skiriasi, taikomi Reglamento ar kitų teisės aktų reikalavimai“.

Statybos įstatyme nustatyta, kad rangovas kartu su rangovo atliktų statybos darbų perdavimo aktu statytojui (užsakovui) turi pateikti dokumentą, kuriuo užtikrinamas garantinio laikotarpio prievolių įvykdymas pagal pasirašytą rangos sutartį. Garantinis dokumentas rangovo nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti dėl rangovų kaltės atsiradusių defektų, nustatytų per pirmuosius 3 statinio garantinio termino metus, šalinimo išlaidų apmokėjimą statytojui (užsakovui)¹. Statinio projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas, rangovas ir statinio statybos techninis prižiūrėtojas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis atsako už statinio sugriuvimą ar atlygina žalą dėl nustatytų defektų per garantinį terminą ^{2, 3}.
Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, garantinis dokumentas turi būti pateikiamas visais atvejais, kai atliekami statybos darbai pagal pasirašytą rangos sutartį. Kai garantinio dokumento reikalavimo nėra rangos sutartyje, manome, kad rangovas, vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis, turi pateikti garantinį dokumentą kartu su rangovo atliktų statybos darbų perdavimo aktu užsakovui.

_________________________________________________
¹ Statybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalis.

² Statybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalis.

³ Civilinio kodekso 6.698 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangovas, projektuotojas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti per: 1) penkerius metus; 2) dešimt metų – esant paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.); 3) dvidešimt metų – esant tyčia paslėptų defektų.

Statybos įstatymo 12 straipsnio 21 dalyje nurodyta „Eiti statinio projekto vadovo, statinio projekto dalies vadovo, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas kultūros paveldo objekte ir kultūros paveldo statinyje turi teisę šio straipsnio 20 dalyje nustatyta tvarka atestuoti architektai ir statybos inžinieriai, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatyta tvarka įgiję teisę vadovauti atitinkamai kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio tvarkybos darbų projektavimui ar tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūrai. Eiti kitas kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, turi teisę šio straipsnio 20 dalyje nustatyta tvarka atestuoti architektai ir statybos inžinieriai“.

Manome, kad asmuo, turintis po 2017-01-01 Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, kuris suteikia teisę būti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių (statybos darbų, statinio statybos techninės priežiūros, statinio ekspertizės) vadovais statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, turi teisę eiti kvalifikacijos atestate nurodytas pareigas atliekant tvarkomuosius statybos darbus kultūros paveldo objekte ir kultūros paveldo statinyje, nes atitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo¹ (toliau – NKPAĮ) 23¹ str. 12 d. ir Statybos įstatymo 12 str. 21 d. reikalavimus.

_________________________________________________________________
¹ Pagal NKPAĮ 23¹ straipsnio 12 dalį:

„Vadovauti kultūros paveldo objekto ir kultūros paveldo statinio, kito ypatingojo ar neypatingojo statinio, esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, tvarkomiesiems statybos darbams, tokio statinio ekspertizei, tokio statinio statybos techninei priežiūrai turi teisę Statybos įstatyme nustatyta tvarka ir jame nustatytus reikalavimus atitinkantys atestuoti architektai ir statybos inžinieriai.

TAR pastaba. Teisę užsiimti 23¹ straipsnio 10, 11 ir 12 dalyse nurodyta veikla ypatinguose statiniuose turi ir asmenys, iki įstatymo Nr. XII-2574 įsigaliojimo (2017-01-01) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka gavę atestatus ar teisės pripažinimo dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Ši teisė galioja iki atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo pabaigos dienos.“

Nuo 2017-01-01, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 str. 20 d.:

„Eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, ypatinguosiuose ar neypatinguosiuose statiniuose (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, turi teisę atestuoti architektai ir statybos inžinieriai. Šias pareigas einančių asmenų kvalifikacijos atestatų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, egzaminų programas, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio straipsnio 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 18 dalyse nustatytų reikalavimų. Atestavimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras, išskyrus architektų atestavimą, kurį atlieka Lietuvos Respublikos architektų rūmai.“

Nuo 2017-01-01, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 23¹ str. 10 d.:

„Vadovauti ypatingojo ar neypatingojo statinio (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius), esančio kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, projektavimui, tokio statinio projekto vykdymo priežiūrai turi teisę Statybos įstatyme nustatyta tvarka atestuoti ir jame nustatytus reikalavimus atitinkantys architektai ir statybos inžinieriai“.

Nuo 2017-01-01, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 23¹ str. nuostatomis, asmenys, norintys eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas  ypatinguosiuose ar neypatinguosiuose statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, privalo turėti STR 1.02.01:2017 „Statybos dalyvių atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašo“ nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, kuriame įrašoma „statiniai, esantys kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje“.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo nuostatomis „teisę eiti šiame įstatyme išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 20 ir 21 dalyse, 17 straipsnio 12 dalyje, 18 straipsnio 6 dalyje nurodytas pareigas ypatinguosiuose statiniuose turi ir asmenys iki šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka gavę atestatus ar teisės pripažinimo dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Ši teisė galioja iki atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo pabaigos dienos.“ Iš esmės analogiškas aiškinimas pateiktas ir NKPAĮ „teisę užsiimti 23¹ straipsnio 10, 11 ir 12 dalyse nurodyta veikla ypatinguose statiniuose turi ir asmenys, iki įstatymo Nr. XII-2574 įsigaliojimo (2017-01-01) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka gavę atestatus ar teisės pripažinimo dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Ši teisė galioja iki atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo pabaigos dienos.“

Sistemiškai vertindami nurodytas teisės aktų nuostatas, manome:

- asmuo, turintis iki 2017-01-01 Statybos produkcijos sertifikavimo centro išduotą kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas ypatinguosiuose statiniuose be įrašo „statiniai, esantys kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje“ ir turintis iki 2017-01-012 išduotą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos departamento galiojantį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą, suteikiantį teisę vykdyti atitinkamą veiklą kultūros paveldo objektuose ir kultūros paveldo statiniuose, turi teisę eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas ypatinguosiuose ar neypatinguosiuose statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje.

Dėl rangovų atestatų.

Statybos įstatymo 18 str. 6 d. nurodyta, kad „ypatingųjų ar neypatingųjų statinių, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, statybos rangovų kvalifikacijos atestatų išdavimo ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo tvarką, išduoto kvalifikacijos atestato ir teisės pripažinimo dokumento keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras.“

Pažymėtina, kad rangovas, turintis Statybos įstatymo ir STR 1.02.01:2017 „Statybos dalyvių atestavimo ir teisė pripažinimo tvarkos aprašas“ nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos atestatą, kuris suteikia teisę būti statybos rangovu statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje atitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 23¹ str. 19 d. reikalavimus ir turi teisę vykdyti statybos darbus ypatingajame statinyje, kuris yra kultūros paveldo objektas (statinys).

Iki 2017-01-01 ypatingo statinio statybos rangovų atestavimo tvarką ir kvalifikacijos atestatų turinį nustatė STR 1.02.07:2012 „Ypatingo statinio statybos rangovo, statinio projekto ekspertizės rangovo ir statinio ekspertizės rangovo kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“ (toliau – STR 1.02.07:2012), kurio 19 punkte nurodyta, kad teisė būti statinio statybos rangovu kultūros paveldo statiniuose ir atlikti kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos darbus suteikiama, kai kvalifikacijos atestate nurodoma „kultūros paveldo statiniai“.

Manome, kad ypatingojo statinio statybos rangovas, turintis kvalifikacijos atestatą, išduotą iki 2017-01-01, kuriuo suteikiama teisė būti statybos rangovu kultūros paveldo statiniuose ir atlikti kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos darbus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo nuostatomis², neprivalo papildyti atestato įrašu „statinių esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje“.
___________________________________________________
¹ Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 231 str. 19 d. reikalavimus „būti kultūros paveldo statinių statybos, statinių projektų ekspertizės, statinio ekspertizės rangovu turi teisę Statybos įstatymo nustatyta tvarka ir jame nustatytus reikalavimus atitinkantys atestuoti asmenys“

2.Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo nuostatomis „teisę eiti šiame įstatyme išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 20 ir 21 dalyse, 17 straipsnio 12 dalyje, 18 straipsnio 6 dalyje nurodytas pareigas ypatinguosiuose statiniuose turi ir asmenys iki šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, šiuo įstatymu keičiamo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka gavę atestatus ar teisės pripažinimo dokumentus, suteikiančius teisę vykdyti atitinkamą veiklą. Ši teisė galioja iki atestato ar teisės pripažinimo dokumento galiojimo pabaigos dienos.“

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo nuostatomis, iki 2017-01-01 išduoti kvalifikacijos atestatai turi tokią pačią teisinę galią kaip nuo 2017-01-01 įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nurodyti kvalifikacijos atestatai.

Dėl kvalifikacijos atestatų, išduotų iki 2017-01-01:

Iki 2017-01-01 ypatingo statinio statybos rangovams taikomus kvalifikacinius reikalavimus, kvalifikacijos atestatų išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarką nustatė STR 1.02.07:2012 „Ypatingo statinio statybos rangovo, statinio projekto ekspertizės rangovo ir statinio ekspertizės rangovo kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“, statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovams taikomus kvalifikacinius reikalavimus ir kt. nustatė STR 1.02.06:2012 „Statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų kvalifikaciniai reikalavimai, atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“, o statybos darbai kvalifikacijos atestate nurodyti pagal STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ ¹ priedą¹.

„Statinių vidaus gaisrinio vandentiekio sistemų“ įrengimo darbus turi teisę atlikti ypatingo statinio statybos rangovas, vadovauti ypatingo statinio specialiesiems statybos darbams turi teisę asmuo, kurių kvalifikacijos atestate (Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto iki 2017-01-01) nurodyti specialieji statybos darbai „statinio vandentiekio ir nuotekų šalinimo inžinerinių sistemų įrengimas“ ir „gaisrinės saugos inžinerinių sistemų įrengimas“.

„Stacionariųjų gaisrų gesinimo sistemų“ įrengimo darbus turi teisę atlikti ypatingo statinio statybos rangovas, vadovauti ypatingo statinio specialiesiems statybos darbams turi teisę asmuo, kurių kvalifikacijos atestate (Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto iki 2017-01-01) nurodyti specialieji statybos darbai: „statinio vandentiekio ir nuotekų šalinimo inžinerinių sistemų įrengimas“ – kai gesinimo medžiaga yra vanduo; „statinio dujų inžinerinių sistemų įrengimas“ – kai gesinimo medžiaga yra dujos; elektrotechnikos darbai: „statinio elektros inžinerinių sistemų įrengimas“ – kai numatomos deguonies kontrolės sistemos“ ir „gaisrinės saugos inžinerinių sistemų įrengimas“.

„Lauko gaisrinio vandentiekio tinklų“ įrengimo darbus turi teisę atlikti ypatingo statinio statybos rangovas, vadovauti ypatingo statinio specialiesiems statybos darbams turi teisę asmuo, kurių kvalifikacijos atestate (Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto iki 2017-01-01) nurodyti specialieji statybos darbai: „vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų tiesimas“.

„Dūmų ir šilumos valdymo sistemų“ įrengimo darbus turi teisę atlikti ypatingo statinio statybos rangovas, vadovauti ypatingo statinio specialiesiems statybos darbams turi teisę asmuo, kurių kvalifikacijos atestate (Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto iki 2017-01-01) nurodyti specialieji statybos darbai: „statinio šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo inžinerinių sistemų įrengimas“ ir „gaisrinės saugos inžinerinių sistemų įrengimas“.

„Gaisrinės saugos inžinerinės sistemos (nenurodytos šio priedo 1.2.1 papunktyje)“ (t. y. gaisro aptikimo ir signalizavimo sistema) įrengimo darbus turi teisę atlikti ypatingo statinio statybos rangovas, vadovauti ypatingo statinio specialiesiems statybos darbams turi teisę asmuo, kurių kvalifikacijos atestate (Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoto iki 2017-01-01) nurodyti specialieji statybos darbai „gaisrinės saugos inžinerinių sistemų įrengimas“ arba „gaisrinės saugos (signalizacijos) inžinerinių sistemų įrengimas“.

Dėl kvalifikacijos atestatų išduotų po 2017-01-01:

Nuo 2017-01-01 ypatingojo statinio statybos rangovams ir statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovams kvalifikacijos atestatai išduodami vadovaujantis STR 1.02.01:2017 „Statybos dalyvių atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašas“. Kvalifikacijos atestatas suteikia teisę jo turėtojui vadovauti ar vykdyti kvalifikacijos atestate nurodytus statybos darbus, kurie nurodomi vadovaujantis STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ ¹ priedu². Šio reglamento 1 priedo 1.2.1 papunktyje nurodyti specialieji statybos darbai „<...> statinių vidaus gaisrinio vandentiekio sistemų įrengimas, stacionariųjų gaisrų gesinimo sistemų įrengimas,  lauko gaisrinio vandentiekio tinklų įrengimas, dūmų ir šilumos valdymo sistemų įrengimas <...>“. Šio reglamento 1 priedo 1.2.2 papunktyje nurodyti specialieji statybos darbai „gaisrinės saugos inžinerinių sistemų (nenurodytų šio priedo 1.2.1 papunktyje) įrengimas“ apima gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemų įrengimą.

Jeigu kvalifikacijos atestate, išduotame po 2017-01-01, viena iš nurodytų statybos darbo sričių yra „gaisrinės saugos inžinerinių sistemų įrengimas“ arba „gaisrinės saugos (signalizacijos) inžinerinių sistemų įrengimas“, toks įrašas yra tapatus ir suteikia teisę vadovauti ar įrengti gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas.

________________________________________  
¹ Pagal statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 1 priedą

„<...> 1.2. specialieji statybos darbai:

1.2.1. mechanikos darbai (vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų tiesimas; betranšėjis inžinerinių tinklų tiesimas; statinio vandentiekio ir nuotekų šalinimo inžinerinių sistemų įrengimas; šilumos tiekimo tinklų tiesimas; šilumos gamybos įrenginių montavimas; statinio šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo inžinerinių sistemų įrengimas; naftos, dujų tinklų tiesimas; statinio dujų inžinerinių sistemų įrengimas; šildymo, dujų, naftos ar kito kuro technologinių inžinerinių sistemų įrengimas; kiti panašūs darbai);

1.2.2. elektrotechnikos darbai (elektros energijos tiekimo ir skirstymo įrenginių montavimas; elektros tinklų (išskyrus žemos ir vidutinės įtampos) tiesimas; statinio elektros inžinerinių sistemų įrengimas; procesų valdymo ir automatizavimo sistemų įrengimas; nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) tinklų tiesimas; statinio nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) inžinerinių sistemų įrengimas; statinio apsauginės signalizacijos, gaisrinės saugos inžinerinių sistemų įrengimas; kiti panašūs darbai).<...>“

² Pagal statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 1 priedą:

„<...> 1.2. specialieji statybos darbai:

1.2.1. mechanikos darbai (vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų tiesimas; betranšėjis inžinerinių tinklų tiesimas; statinio vandentiekio ir nuotekų šalinimo inžinerinių sistemų įrengimas; šilumos tiekimo tinklų tiesimas; šilumos gamybos įrenginių montavimas; statinio šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo inžinerinių sistemų įrengimas; naftos, dujų tinklų tiesimas; statinio dujų inžinerinių sistemų įrengimas; šildymo, dujų, naftos ar kito kuro technologinių inžinerinių sistemų įrengimas; statinių vidaus gaisrinio vandentiekio sistemų įrengimas, stacionariųjų gaisrų gesinimo sistemų įrengimas,  lauko gaisrinio vandentiekio tinklų įrengimas, dūmų ir šilumos valdymo sistemų įrengimas; kiti panašūs darbai);

1.2.2. elektrotechnikos darbai (elektros energijos tiekimo ir skirstymo įrenginių montavimas; elektros tinklų (išskyrus žemos ir vidutinės įtampos) tiesimas; statinio elektros inžinerinių sistemų įrengimas; procesų valdymo ir automatizavimo sistemų įrengimas; nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) tinklų tiesimas; statinio nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) inžinerinių sistemų įrengimas; statinio apsauginės signalizacijos, gaisrinės saugos inžinerinių sistemų (nenurodytų šio priedo 1.2.1 papunktyje) įrengimas; kiti panašūs darbai) <...>“

³ Pagal Statybos įstatymo 22 str. 3 d.

„<...>. Atestavimą atliekanti organizacija Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytu periodiškumu atlieka išduotų kvalifikacijos atestatų ir teisės pripažinimo dokumentų peržiūrą. Kvalifikacijos atestato ar teisės pripažinimo dokumento turėtojas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytu periodiškumu turi pateikti atestavimą atliekančiai organizacijai jos prašomus peržiūrai reikalingus dokumentus.“

Reglamentas STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“, patvirtintas aplinkos ministro  2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971.

Pagal nuolatinių stebėjimų, apžiūrų, statinio tyrimų ar ekspertizės, energijos vartojimo pastate audito ar pastato energinio naudingumo sertifikavimo, ar šiluminės energijos sąnaudų analizės duomenis ir išvadas nustatytas pastebėtų defektų ir deformacijų šalinimo priemones ir namo atnaujinimo (remonto) darbus valdytojas  teisės aktų nustatyta tvarka planuoja ir organizuoja šių priemonių ir darbų įgyvendinimą (STR 95 p.)

Pagal namo būklės vertinimo išvadas, užtikrindamas namo bendrųjų konstrukcijų ir patalpų būklę, bendrųjų inžinerinių sistemų funkcionavimą pagal šių sistemų priežiūrą ir/ar naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir/ar gamintojo instrukcijas, kitus dokumentus, kad būtų išvengta pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, valdytojas nedelsiant organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus (96 p.). (Savininkų pritarimo nereikia).

Nustatytus namo bendrojo naudojimo objektų defektų ir deformacijų, dėl kurių negresia materialiniai nuostoliai, pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, šalinimo, atnaujinimo (remonto) darbus, bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų, bendrojo naudojimo patalpų sanitarijos ir higienos reikalavimus užtikrinančius darbus valdytojas numato metiniame ir (ar) ilgalaikiame plane, planus derina su namo savininkais ir organizuoja savininkų patvirtintų ilgalaikių planų įgyvendinimą; namo techninės priežiūros ir bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo (remonto) darbų įgyvendinimo išlaidas apmoka savininkai (97-99p.). (Savininkų pritarimas būtinas).

Pagal Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 3 dalį sprendimai dėl atskirų bendrojo naudojimo objektų, kurie pagal bendrojo naudojimo objektų valdytojo sudarytą bendrojo naudojimo objektų aprašą naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo ar balsuojant raštu priimtų sprendimų, valdymo ir naudojimo gali būti priimami tos dalies butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip, ir yra privalomi tos dalies butų ir kitų patalpų savininkams.

Todėl pvz., namo atskirų laiptinių butų ir kitų patalpų savininkai balsų dauguma gali priimti sprendimus (valdytojo organizuojamame susirinkime ar balsavime raštu) tik dėl jų laiptinės bendrojo naudojimo objektų (pvz. laiptinės patalpų, laiptinėje esančių šios laiptinės bendrųjų konstrukcijų, bendrosios inžinerinės įrangos (elektros, vandentiekio, lifto, kt.)) remonto, atnaujinimo organizavimo ir apmoka susijusias išlaidas.

Aukščiausiasis teismas pažymi (LAT 2016-01-08 nutartis Civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016), kad „bendrojo naudojimo objektų aprašas leidžia butų ir kitų patalpų savininkams realizuoti teisę susitarti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, tačiau ši teisė turi būti realizuota iki kylant teisiniams padariniams, pvz., iki atsirandant konkrečioms bendrojo naudojimo objekto remonto išlaidoms. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisinio aiškumo principas, nes išimtis iš bendrosios taisyklės, kad bendrojo naudojimo objektų išsaugojimo, pagerinimo ir atnaujinimo išlaidas turi dengti visi bendrojo naudojimo objekto savininkai, būtų padaroma kilus atitinkamoms išlaidoms, bet nesprendžiant iš esmės, kad konkretus bendrojo naudojimo objektas yra apskritai atskiras ir skirtas tik tam tikros dalies gyventojų poreikiams tenkinti“.

Namo valdytojas atsako už namo bendrojo naudojimo objektų aprašo rengimą pagal pavyzdinę formą, derinimą su savininkais, tikslinimą, jo skelbimą ir pateikimą savininkams.  

Šios funkcijos (ne)vykdymą kontroliuoja savivaldybės administracijos specialistai.

Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinė (pavyzdinė) forma patvirtinta aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 (2012 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. D1-549 redakcija).

Savivaldybių veiklos priežiūros mechanizmas įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnyje. Savivaldybės tarnautojams netinkamai atliekant įstatymų nustatytas funkcijas, gyventojai turi teisę kreiptis į Seimo kontrolierių įstaigą (Gedimino pr. 56, Vilniuje). Seimo kontrolieriai, vadovaudamiesi Seimo kontrolierių įstatymo nuostatomis, gina žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūri ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tarnauti žmonėms. Savivaldybės institucijų ir valstybės tarnautojų neveikimas ar veiksmai, pažeidžiantys gyventojų, institucijų, organizacijų teises, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.

Papildomas teisinis reguliavimas savivaldybės infrastruktūros plėtros  priemonių planų (strateginio planavimo dokumentų) rengimui SIPĮ nenumatytas. Strateginio planavimo dokumentų rengimą reglamentuoja Strateginio valdymo įstatymas. Pažymėtina, kad pagal SIPĮ 11 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros finansavimas planuojamas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 10⁴ straipsnio nuostatomis.

Papildomi komentarai

Siekiant sumažinti gausybę turimų strateginio planavimo dokumentų skaičių parengtas Strateginio valdymo įstatymas, o vadovaujantis šiuo įstatymu savivaldybėms padaugėjo 2 dokumentais. Minėtame įstatyme apie tokius dokumentus, rengiamus savivaldybės, neužsimenama. Gaila, kad nėra sąryšio tarp institucijų veiklos, nes manytina, kad abu dokumentus galima įtraukti į esamus kaip sudėtines dalis ir taip sumažinti administracinę naštą savivaldybėms. Lėšų panaudojimo patikrinimą, auditą galima užtikrinti ir kitais būdais. Aplinkos ministerija kuruoja Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų rengimą savivaldybėse, pvz. nenumatyta auditavimo, jį vykdo savivaldybės auditoriai kasmet kartu su kitų savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo auditu. Suprantama, kad dabar įstatymas jau galioja, tačiau ateityje reikėtų pagalvoti apie administracinės naštos sumažinimą.

Pagal SIPĮ 11 str. 2 d. 2 p. prioritetinė savivaldybės infrastruktūros plėtra finansuojama ne tik iš Programos, bet ir iš kitų savivaldybės biudžeto lėšų ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojų biudžeto lėšų (kituose įstatymuose nustatytais atvejais), kaip pvz. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 str. 13 d. nustatytu atveju, kai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros susijusias išlaidas apmoka geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai, vykdantys viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų tvarkymą. Pagal SIPĮ 12 str. 6 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių planas apsprendžia  Programos lėšų, kurias sudaro infrastruktūros plėtros įmokos, panaudojimą. Programos lėšos kaupiamos savivaldybės biudžeto sąskaitose. Atsižvelgiant į tai, iš kitų įmonių (savivaldybės infrastruktūros valdytojų) biudžeto lėšų įgyvendinami savivaldybės infrastruktūros projektai neturėtų būti privalomai įtraukiami į savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių, tačiau turėtų būti vertinami, siekiant nustatyti iš kokių/kieno lėšų ir kokia savivaldybės infrastruktūros plėtra vykdoma. 

Pagal SIPĮ 4 str. 2 d. 6 p. savivaldybės taryba nustato savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos mokėjimo tvarką, taip pat patvirtina kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kada savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis. SIPĮ 10 str. 1 p. įtvirtinta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius pateikia rašytinį prašymą savivaldybei dėl įmokos mokėjimo dalimis. Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka dalimis turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki statinių statybos užbaigimo dienos (jeigu atliekamos atskirų statinių statybos užbaigimo procedūros – iki pirmojo statinio statybos užbaigimo).

Tarp šių dokumentų yra tiesioginis ryšys, kadangi pagal SIPĮ 12 str. 6 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių planas apsprendžia Programos lėšų, kurias sudaro infrastruktūros plėtros įmokos, panaudojimą.

Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ) 4 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių planą,  infrastruktūros plėtros rėmimo programos lėšų panaudojimo planą ir ataskaitą tvirtina savivaldybės taryba.  Pagal SIPĮ 12 str. 6 d. savivaldybės infrastruktūros planas apsprendžia savivaldybės infrastruktūros plėtros rėmimo programos lėšų, kurias sudaro infrastruktūros plėtros įmokos, panaudojimą. Programos tikslas – finansuoti savivaldybės infrastruktūros plėtrą.  SIPĮ 9 str. 2 d. 2 p. savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių planą rengia savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius. Teisinio reguliavimo savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių plano (strateginio planavimo dokumentui) rengimui SIPĮ nenustato. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu savivaldybės infrastruktūros projektai yra „išbarstyti“ skirtinguose savivaldybės veiklos strateginiuose dokumentuose (planuose, programose), SIPĮ tikslas - valdyti ir kontroliuoti savivaldybės infrastruktūros plėtros procesus – turėti juos viename dokumente (savivaldybės infrastruktūros priemonių plane), todėl į jį atrinkti turėtų būti projektai, susiję su inžinerine ir socialine savivaldybės infrastruktūra, kaip ji apibrėžta SIPĮ 2 str. 1 ir 12 dalyse. „Pastatų renovacijos, apšiltinimo, modernizavimo projektai"   nesietini su SIPĮ įtvirtina savivaldybės infrastruktūra, todėl į minėta savivaldybės infrastruktūros priemonių planą neturėtų būti įtraukiami.

SIPĮ sąvokos

Inžinerinė savivaldybės infrastruktūra – šilumos perdavimo tinklai, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, įskaitant paviršines nuotekas, tvarkymo inžineriniai statiniai, vietinės reikšmės keliai, kiti transporto statiniai, už kurių statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą savivaldybės teritorijoje atsakingas savivaldybės infrastruktūros organizatorius ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojas.

Socialinė savivaldybės infrastruktūra – kultūros, švietimo ir mokslo, sveikatos, sporto paskirties statiniai ir (arba) savivaldybės funkcijoms atlikti skirti objektai, už kurių statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą savivaldybės teritorijoje atsakingas savivaldybės infrastruktūros organizatorius ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojas.

Pagal SIPĮ 4 str. 2 d. 4 p. savivaldybės taryba tvirtina savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus), t. y. įgyvendinamųjų teisės aktų šiuo atveju, nereikia.

Pagal SIPĮ 12 str. 2 d. Programos lėšas sudaro tik įmokos. Pagal SIPĮ 12 str. 6 d., būtent Programos lėšos naudojamos pagal Programos lėšų panaudojimo planą. Jei nėra įmokų,  Programa „neveikia“. Kiti finansiniai šaltiniai Programoje nenumatyti. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad šiuo atveju, nėra galimybės rengti Programos lėšų panaudojimo planą. 

Pažymime, kad nuo 2021-01-01 įsigaliojęs Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas (toliau – SIPĮ), nenustato reikalavimų rengiamiems ar parengtiems statinio projektams, taip pat ir iki SIPĮ įsigaliojimo dienos kartu su pateiktu ir priimtu prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikiamiems kitiems dokumentams.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – SĮ) nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminiusarchitektūrosreikalavimus, trečiųjų asmenų interesų apsaugos reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrimų, statinių projektavimo, statinių projektų ir statinių ekspertizės, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, griovimo tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę.

Pagal SĮ 27 str. 8 d., jeigu pateikti ne visi statybą leidžiančiam dokumentui išduoti privalomi dokumentai ir (ar) vadovaujantis SIPĮ nuostatomis nepasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti, ar prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo negali įgyvendinti statytojo teisės pagal šio įstatymo 3 str. 2 d. 1 ir 3 p. nustatytus reikalavimus, ar nepateikta informacija, patvirtinanti apie žyminio mokesčio už statybą leidžiančio dokumento išdavimą sumokėjimą, Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ įregistruotas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą nepriimamas ir apie tai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas (išskyrus šio straipsnio 11 d. nustatytą atvejį) nuo prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą įregistravimo dienos pasinaudojant Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ pranešama prašymą teikusiam asmeniui.

Pagal SIPĮ 15 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką moka naujai statomo, rekonstruojamo pastato, esamą inžinerinį statinį rekonstruojančio į pastatą ir (ar) kito inžinerinio statinio, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra ir jo naudojimui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, statytojas (vystytojas), išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

Pagal SIPĮ 15 str. 3 d. nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos atleidžiami statytojai (vystytojai), kai pagal savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį jų lėšomis suprojektuotos, pastatytos ir (ar) įrengtos savivaldybės infrastruktūros išlaidos ne mažesnės negu šioje sutartyje numatyta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka. Tuo atveju, kai statytojo (vystytojo) lėšomis suprojektuotos, pastatytos ir (ar) įrengtos savivaldybės infrastruktūros išlaidos mažesnės negu sutartyje numatyta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, statytojas (vystytojas) sumoka šį skirtumą, apskaičiuojamą vadovaujantis šio įstatymo 13 str. 3 d.

Pagal SIPĮ 8 str. 3 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma, kai planuojama statyti naują ir (ar) rekonstruoti esamą pastatą, kitą inžinerinį statinį, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra, ir (ar) esamą inžinerinį statinį rekonstruoti į pastatą, kuriems naudoti reikalinga savivaldybės infrastruktūros plėtra. Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis turi apimti savivaldybės infrastruktūros, reikalingos planuojamam statyti naujam ir (ar) rekonstruoti esamam pastatui ir (ar) esamam inžineriniam statiniui rekonstruoti į pastatą, projektavimą, įrengimą ir (ar) statybą. Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis nesudaroma, kai:

1) savivaldybės infrastruktūros plėtra nesusijusi su konkretaus statytojo (vystytojo) reikmėmis ir ją savo lėšomis įgyvendina savivaldybės infrastruktūros valdytojai;

2) savivaldybės infrastruktūros plėtrą įgyvendina kiti savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriai;

3) siekiama įrengti ar pastatyti kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nesuplanuotą savivaldybės infrastruktūrą. Šiuo atveju savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma tik po to, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 6 str. 3 d. nuostatomis, sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, parengia atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą ir atitinkama institucija jį patvirtina.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal SIPĮ 16 str. 6 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo sudaryta sutartis, kuria numatoma savivaldybės infrastruktūros plėtra gali būti (tačiau neprivalo) keičiama pagal šio įstatymo reikalavimus. SIPĮ 8 str. 7 d. nustatyta, kad savivaldybės infrastruktūros sutartis gali būti keičiama sutarties šalių susitarimu.

Pagal SIPĮ 14 str. 4 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką apskaičiuoja savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius. Apskaičiuojant savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką privalu vadovautis SIPĮ, įvertinant ir jame nustatytus atleidimo nuo šios įmokos ar dalinio mokėjimo atvejus.

Papildomai informuojame, kad pagal SIPĮ 15 str. 4 d. savivaldybėstarybasavo sprendimu, vadovaudamasi savo nustatyta tvarka ir pagal savo patvirtintus kriterijus, gali nustatyti kitus negu šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama. Šiuo atveju savivaldybės infrastruktūra pastatoma ir (ar) įrengiama savivaldybės biudžeto lėšomis. Manytina, kad <…> savivaldybės taryba, atsižvelgusi į aplinkybių visumą ir konkrečią situaciją, savo sprendimu galėtų nustatyti papildomus atvejus, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama.

Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju <…> savivaldybė, įvertinusi aplinkybių visumą, teisės aktų nuostatas, turėtų spręsti konkrečios SIPĮ numatytos infrastruktūros plėtros ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo klausimus, kadangi pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19–20 p. ir 16 str. 2 d. 30 p. teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymas ir statybą leidžiančiųdokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savivaldybių funkcija; sprendimų dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus funkcijų pavedimo savivaldybės administracijai ar kitam viešajam juridiniam asmeniui, išskyrus viešąsias įstaigas, priėmimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ) 8 str. 3 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma, kai planuojama statyti naują ir (ar) rekonstruoti esamą pastatą, kitą inžinerinį statinį, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra, ir (ar) esamą inžinerinį statinį rekonstruoti į pastatą, kuriems naudoti reikalinga savivaldybės infrastruktūros plėtra. Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis turi apimti savivaldybės infrastruktūros, reikalingos planuojamam statyti naujam ir (ar) rekonstruoti esamam pastatui ir (ar) esamam inžineriniam statiniui rekonstruoti į pastatą, projektavimą, įrengimą ir (ar) statybą.

Pagal SIPĮ 2 str. 5 d. savivaldybės infrastruktūra – socialinė ir inžinerinė savivaldybės infrastruktūra (apibrėžtis nurodyta 2 str. 1 d. ir 12 d.). Pažymėtina, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros teritorijos, vadovaujantis SIPĮ 5 str., planuojamos parengiant savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad paklausime nurodyti numatomi „tik įvadas – išvadas į savo namą“ nėra savivaldybės infrastruktūros plėtra, kuriai įgyvendinti turėtų būti pasirašoma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis.

Manytina, kad aptariamu atveju, turėtų būti sprendžiama tik dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos apskaičiavimo ir mokėjimo. Pagal SIPĮ 15 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką moka naujai statomo, rekonstruojamo pastato, esamą inžinerinį statinį rekonstruojančio į pastatą ir (ar) kito inžinerinio statinio, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra ir jo naudojimui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, statytojas (vystytojas), išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

Pagal SIPĮ 2 str. 6 d. savivaldybės infrastruktūros plėtra tiesiogiai sietina jos projektavimu ir statyba, kuriant naują infrastruktūrą arba didinant (atkuriant) esamos savivaldybės infrastruktūros pajėgumus. SIPĮ 11 str. 2 ir 3 dalyse ir 12 str. 3 ir 4 dalyse įtvirtintas detalus prioritetinės ir neprioritetinės savivaldybės infrastruktūros plėtros finansavimas:

- Prioritetinės savivaldybės infrastruktūros plėtra vykdoma iš Programos lėšų ir iš pagal SIPĮ 11 str. 2 d. numatytų lėšų;

- Neprioritetinės savivaldybės infrastruktūros plėtra iš Programos lėšų nefinansuojama, t. y. Programos lėšos naudojamos tik kompensuoti už iniciatoriaus lėšomis pastatytą savivaldybės infrastruktūrą.

Atsižvelgiant į tai, manytina, kad į Priemonių planą įtrauktina socialinė ar inžinerinė savivaldybės infrastruktūra, kai atitinka dvi sąlygas – numatoma jos plėtra (naujos kūrimas ar esamos pajėgumų didinimas) ir ši infrastruktūra yra prioritetinė. 

Priemonių plane, kuris rengiamas atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus, kuriais atitinkama savivaldybės infrastruktūra suplanuota,  numatomos prioritetinės savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonės ateinantiems metams – infrastruktūra ir jos finansavimo šaltiniai, įskaitant ir Programos lėšas. Atkreiptinas dėmesys, kad Programos lėšos prioritetinės infrastruktūros plėtrai turėtų būti naudojamos itin atsakingai, atsižvelgiant į SIPĮ įtvirtintą pareigą kompensuoti 100 proc. iniciatorių patirtas išlaidas už prioritetinės infrastruktūros plėtrą. Atsižvelgiant į tai, lygiagrečiai su Priemonių planu rengiamas ir Programos lėšų panaudojimo planas. 

Lietuvos Respublikos Seime 2021-11-16 priimtas Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo Nr. XIII-2895 2, 4, 6, 7, 8, 11, 12, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-646^[1] (toliau – Pakeitimo įstatymas), įsigaliojo nuo 2022-01-01. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi pakeisto SIPĮ 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama, kai statybą leidžiantis dokumentas išduodamas šių statinių statybai ar rekonstravimui: valstybei svarbaus projekto statiniui (statiniams) ir (ar) valstybei svarbiam projektui įgyvendinti skirtam statiniui (statiniams)valstybei svarbaus projekto teritorijoje, kurios ribas nustato Vyriausybė.

Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos savivaldybėms kėlė problemą iki 2022-01-01 galiojusi SIPĮ 15 str. 2 d. 1 p. redakcija, kai valstybei svarbaus projekto teritorijose (kuriose yra urbanizuotos ir urbanizuojamos teritorijos, nesusijusios su valstybei svarbaus projekto tikslais, ir esama arba suplanuota savivaldybės infrastruktūra reikalinga šių teritorijų naudojimui) buvo netaikoma savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka. Pažymėtina, kad tokiose urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose, patenkančiose į valstybei svarbaus projekto teritoriją, tačiau nesusijusiomis su jo tikslų įgyvendinimu (pvz. Švenčionių r. esančio poligono teritorijoje įsikūrusios gyvenvietės), savivaldybės infrastruktūra statoma ir prižiūrima savivaldybės lėšomis, neturi jokių sąsajų su valstybei svarbiu projektu. Savivaldybių nuomone, tokiais atvejais savivaldybės infrastruktūros įmokos nemokėjimas, nepriklausomai nuo statinių kategorijos ir paskirties šioje teritorijoje buvo nepagrįstas. Savivaldybių prašymu, rengiant Pakeitimo projektą SIPĮ 15 str. 2 d. buvo papildyta, detalizuojant, kokiems statiniams valstybei svarbaus projekto teritorijojenetaikoma savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka. Nuo 2022-01-01 įsigaliojusiu SIPĮ teisiniu reguliavimu išspręsta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokų nemokėjimo problema, kai statinys nereikalingas valstybei svarbiam projektui įgyvendinti, tačiau savivaldybės infrastruktūra jam reikalinga. Manytina, kai (sprendžiant ar konkrečiu atveju turi būti taikoma SIPĮ 15 str. 2 d. ir savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama) kyla abejonių ar konkretus statinys (statiniai), esantis valstybei svarbaus projekto teritorijoje, skirtas valstybei svarbiam projektui įgyvendinti, turi būti kreipiamasi į atitinkamus subjektus, atsakingus už tokio projekto įgyvendinimą, kurie patvirtina ar konkretus statinys (statiniai) yra skirtas valstybei svarbiam projektui įgyvendinti. Laisvųjų ekonominių zonų (toliau – LEZ) teritorijų atveju – į LEZ valdymo bendrovę, pramonės parko teritorijų atveju – į pramonės parko operatorių, stambaus projekto atveju – į investuotoją, su kuriuo sudaroma stambaus projekto investicijų sutartis, kitais atvejais – į subjektą, atsakingą už valstybei svarbaus projekto įgyvendinimą.

Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos LEZ teritorijose.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka LEZ teritorijoje nemokama, kai statybą leidžiantis dokumentas išduodamas valstybei svarbaus projekto statiniui (statiniams) ir (ar) valstybei svarbiam projektui įgyvendinti skirtam statiniui (statiniams)valstybei svarbaus projekto teritorijoje, kurios ribas nustato Vyriausybė statinių statybai ar rekonstravimui.

Statybos įstatymo 24 str. 24 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. nurodyti statinio projektai turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galiojo tą dieną, kai buvo išduoti specialieji reikalavimai. Praėjus 5 metams po specialiųjų reikalavimų išdavimo ir tais atvejais, kai specialieji reikalavimai nebuvo išduoti, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti statinio projektai turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galiojo prašymo gauti statybą leidžiantį dokumentą, kuris buvo priimtas, pateikimo dieną. Kai teisės aktų numatytais atvejais yra privaloma parengti statinio projektą, tačiau nėra privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą, statinio projektas turi atitikti normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galiojo statinio projektavimo darbų rangos sutarties pasirašymo dieną. 

SIPĮ, įsigaliojęs 2021-01-01, reikalavimų statinio projektams (nei pradėtam rengti iki jo įsigaliojimo nei po įsigaliojimo) ar statybos procesams ir procedūroms, pradėtoms iki jo įsigaliojimo,  reikalavimų nenustato. Įmoka, kaip ji apibrėžta SIPĮ 2 str. 7 d., ir jos mokėjimo atvejai nesietini su reikalavimais statinio projektui. 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad SIPĮ reikalavimai netaikomi statybos procesams ir procedūroms, pradėtiems iki 2021-01-01, t. y. ir tais atvejais, kai prašymas gauti statybą leidžiantį dokumentą, buvo priimtas iki 2021-01-01. 

Pagal nuo 2021-01-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ) 2 str. 7 d.^[1] savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka privaloma ir asmenims, planuojantiems statyti ar rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūros plėtra, ir (ar) planuojantiems toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia.

Pagal SIPĮ 14 str. 4 d. ir 15 str. 4 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus) ir kriterijus, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama, nustato savivaldybės taryba. Manytina, kad SIPĮ nuostatos suteikia teisę savivaldybės tarybai, atsižvelgus į aplinkybių visumą ir savivaldybės ypatumus, savo sprendimais papildomai reguliuoti (nusistatyti) savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo (atleidimo nuo jos) atvejus (pvz. diferencijuojant savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos dydį pagal statinių kategorijas).  

Pagal SIPĮ 15 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką moka naujai statomo, rekonstruojamo pastato, esamą inžinerinį statinį rekonstruojančio į pastatą ir (ar) kito inžinerinio statinio, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra ir jo naudojimui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, statytojas (vystytojas), nepriklausomai nuo to, ar sudaryta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, ar ne. Inžinerinė savivaldybės infrastruktūra, nurodyta SIPĮ 2 str. 1 d.^[2], kuri vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto 2016-10-27 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1 –713 5.2. p., yra inžineriniai statiniai. 

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – SĮ) nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius architektūros reikalavimus, trečiųjų asmenų interesų apsaugos reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrimų, statinių projektavimo, statinių projektų ir statinių ekspertizės, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, griovimo tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, statinių savininkų (ar naudotojų) ir kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus ir atsakomybę.

SĮ 27 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad vienas iš statybą leidžiančių dokumentų yra ,,<...> leidimas statyti naują statinį – naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują neypatingąjį statinį); naujo nesudėtingojo statinio statybai mieste (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose statomą naują nesudėtingąjį statinį), konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kitoje teritorijoje aplinkos ministro nustatytais atvejais; naujo nesudėtingojo statinio statybai kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatytais atvejais <...>“.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad beveik visais atvejais, norint statinį (kuris nėra savivaldybės infrastruktūra, bet jam reikalinga savivaldybės infrastruktūra) prijungti prie savivaldybės inžinerinės infrastruktūros, turėtų būti rengiamas „tinklų ar susisiekimo infrastruktūros pajungimo prie savivaldybės infrastruktūros“ projektas, sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, kai ją privaloma sudaryti vadovaujantis SIPĮ, ir gaunamas statybą leidžiantis dokumentas. Prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą, savivaldybės administracija  turėtų patikrinti, ar apskaičiuota ir sumokėta įmoka.

Pažymėtina, kad už statinio (jo patalpų) naudojimą pažeidžiant SĮ ir kituose įstatymuose (taip pat ir SIPĮ) nustatytus reikalavimus ir (ar) naudojimą ne pagal paskirtį administracinė atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 359 str. Statinių naudojimo priežiūrą vykdo savivaldybių administracijos, kurios vadovaujantis SĮ 49 str. 3 d. 4 p. turi teisę už statinio (jo patalpų) naudojimą ne pagal paskirtį (išskyrus atvejus, kai statinys (jo patalpos) naudojamas (naudojamos) ne pagal paskirtį Lietuvos Respublikos Vyriausybės  nustatytais atvejais ir tvarka)  Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatytais atvejais ir tvarka surašyti administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėti administracinių nusižengimų bylas ir skirti administracines nuobaudas arba teikti administracinių nusižengimų bylas teismui. 

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos kontrolę (tarp jų ir atvejus, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis nesudaroma) galėtų vykdyti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai, atsakingi už statinių naudojimo priežiūros (inter alia patikrinti, ar apskaičiuota ir sumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka) vykdymą.

___________________________________________________________________

^[1] SIPĮ 2 str. 7 d. „Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka – vienkartinė savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio įmoka, kurią savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą statiniui statyti ar rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūros plėtra, ir (ar) planuojantys toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia.“

^[2] SIPĮ 2 str. 1 d. „Inžinerinė savivaldybės infrastruktūra – šilumos perdavimo tinklai, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, įskaitant paviršines nuotekas, tvarkymo inžineriniai statiniai, vietinės reikšmės keliai, kiti transporto statiniai, už kurių statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą savivaldybės teritorijoje atsakingas savivaldybės infrastruktūros organizatorius ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojas.“

Pagal SIPĮ 2 str. 3 d. „Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka – vienkartinė savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio įmoka, kurią savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą statiniui statyti ar  rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės  infrastruktūros plėtra, ir (ar) planuojantys toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuriam reikalinga  savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia.“  Pagal SIPĮ 15 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką moka naujai statomo, rekonstruojamo pastato, esamą inžinerinį statinį rekonstruojančio į pastatą ir (ar) kito inžinerinio statinio, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra ir jo naudojimui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, statytojas (vystytojas). Pagal SIPĮ 5 str. 1, 2 ir 3 d. savivaldybės infrastruktūros plėtra planuojama teritorijų planavimo dokumentais.

Atsižvelgiant į tai, manytina, kad jei pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus statytojas turi teisę tiesti vietinius tinklus ir jo statomam pastatui savivaldybės infrastruktūra nereikalinga, jis neturi mokėti įmokos.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ)  2 str. 7 d. „Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka (toliau – įmoka) – vienkartinė savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio įmoka, kurią savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą statiniui statyti ar rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūros plėtra, ir (ar) planuojantys toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia.“

Pagal SIPĮ 2 str. 1 d. „Inžinerinė savivaldybės infrastruktūra – šilumos perdavimo tinklai, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, įskaitant paviršines nuotekas, tvarkymo inžineriniai statiniai, vietinės reikšmės keliai, kiti transporto statiniai, už kurių statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą savivaldybės teritorijoje atsakingas savivaldybės infrastruktūros organizatorius ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojas.“

Pažymėtina, kad SIPĮ nustatyti bendrieji įmokos mokėjimo atvejai ir nurodyti įmokos mokėtojai, jei savivaldybė pagal SIPĮ 15 str. 4 d., nenustato atvejų, kai įmoka nemokama.

SIPĮ 15 str. 1 d. nurodyta, kad įmoką moka naujai statomo, rekonstruojamo pastato, esamą inžinerinį statinį rekonstruojančio į pastatą ir (ar) kito inžinerinio statinio, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra ir jo naudojimui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, statytojas (vystytojas).

Atsižvelgiant į minėtas teisės aktų nuostatas, teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūros plėtra, bendruoju atveju įmoką moka:

1) asmenys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą statiniui statyti ar rekonstruoti;

2) asmenys, planuojantys statyti ar rekonstruoti inžinerinį statinį, kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia.

Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 12 p. saulės šviesos energijos elektrinės – kitos paskirties inžineriniai statiniai. Priimant sprendimą, ar šiuos statinius planuojantys statyti asmenys yra savivaldybės infrastruktūros mokėtojai, turi būti vertinama, ar saulės šviesos energijos elektrinei reikalinga savivaldybės infrastruktūra (kaip ji nurodyta SIPĮ 2 str. 1 d., 5 d. ir 12 d.) ir, ar ji planuojama statyti teritorijoje, kurioje numatyta savivaldybės infrastruktūros plėtra.     

Pagal SIPĮ 5 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros teritorijos planuojamos vienu iš šių teritorijų planavimo dokumentų: savivaldybės lygmens bendraisiais planais, vietovės lygmens bendraisiais planais, detaliaisiais planais, savivaldybės ir (ar) vietovės specialiaisiais planais. Pažymėtina, kad teritorijų planavimas, teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 str., yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savivaldybės funkcija.

Dėl informavimo apie Įstatyme nurodytas teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (toliau – Įstatyme nurodytos teritorijos), nustatomas ir (ar) nustatytas tenkinant viešąjį interesą

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiuose dokumentuose nustatomos Įstatyme nurodytos teritorijos^[1], 7 straipsnio 1 dalyje – kokiomis sąlygomis jos nustatomos^[2]: Įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos viename iš Įstatyme nurodytų dokumentų gavus žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimą dėl šių teritorijų nustatymo (toliau – žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas), kai šis sutikimas privalomas. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiais atvejais ir kokius dokumentus rengiant žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas^[3], 11 straipsnyje nurodyta, kaip žemės savininkas, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis informuojamas apie Įstatyme nurodytas teritorijas, nustatomas ir (ar) nustatytas tenkinant viešąjį interesą Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytuose dokumentuose.

Sistemiškai vertinant Įstatymo nuostatas, Įstatyme nurodytos teritorijos bendru atveju gali būti nustatomos statinių projektuose, kai išduotas statybą leidžiantis dokumentas, bet žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas ir Įstatymo 11 straipsnio nuostatos taikomos, kai šios teritorijos nustatomos tenkinant viešąjį interesą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose arba Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka patvirtintuose planuose, žemėlapiuose ir (ar) schemose. 

_________________________________________________

^[1] „1. Šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos viename iš šių dokumentų:

1) patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose ir (ar) žemės valdos projektuose;

2) statinių projektuose, kai išduotas statybą leidžiantis dokumentas;

3) poveikio visuomenės sveikatai vertinimo dokumentuose (atlikus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūras, kai poveikio aplinkai vertinimas neatliekamas);

4) atitinkamos srities ministrų pagal jiems pavestas valdymo sritis nustatyta tvarka parengtuose ir suderintuose kilnojamųjų elektros energetikos objektų ir įrenginių, mažo ir vidutinio slėgio dujotiekių įrengimo projektuose, kilnojamųjų elektroninių ryšių tinklų įrengimo projektuose ir (ar) kituose suderintuose projektuose, kuriems įstatymų nustatytais atvejais statybą leidžiantys dokumentai neišduodami;

5) poveikio aplinkai vertinimo dokumentuose;

6) įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintuose planuose, žemėlapiuose ir (ar) schemose nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto, kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos tenkinant viešąjį interesą.“

^[2] „1. Šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos gavus į šias teritorijas patenkančio Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio, o kai žemės sklypas nesuformuotas, – valstybinės žemės patikėtinio rašytinį sutikimą dėl šiame įstatyme nurodytos teritorijos (teritorijų) nustatymo (toliau – žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas), išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, kai šis sutikimas neprivalomas <...>“.

^[3] „3. Žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas, kai, tenkinant viešąjį interesą, šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose arba šių teritorijų planus, žemėlapius ir (ar) schemas įstatymų, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka patvirtina Vyriausybė, įstatymų ar Vyriausybės įgaliota institucija nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto šiais atvejais: <...>“.

Klausimas:

Neaišku, ką savivaldybės laikys prioritetine infrastruktūra, o ką neprioritetine. Įstatyme numatyta, kad savivaldybės turi bendruosiuose planuose nustatyti prioritetinės plėtros teritorijas, o kokia infrastruktūra bus laikoma prioritetine, kaip jau minėjo <…>, savivaldybės turi nusistatyti iki 2023 metų. Nė viena savivaldybė prioritetinės infrastruktūros sąrašo dar neturi.  Šiandien vystytojai nežino, ar juos dominančiame sklype būtina įrengti infrastruktūra bus laikoma prioritete ir už jos įrengimą jam bus kompensuota, ir juo labiau, kokio dydžio infrastruktūros plėtros mokestį reikės mokėti. Šiuos klausimus jau dabar būtina įsivertinti prieš įsigyjant sklypą vystymui, kadangi tai gali ženkliai išauginti projekto kaštus. Už neprioritetinės infrastruktūros įrengimą kompensacija būtų išmoką per 10 metų ir tik tuo atveju, jeigu prie tos infrastruktūros prisijungs nauji statytojai (vystytojai)“, – akcentuoja <…>. <…> tęsia, kad tokiu atveju teisiškai nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 metų sausio 1 d. visa savivaldybės teritorija bus laikoma neprioritetine, o įstatyme, anot <…>, nėra numatyto jokio paskatinimo savivaldybėms greičiau pasikoreguoti bendruosius planus ir išskirti prioritetines zonas. „Kaip minėta, savivaldybių tarybos iki šiol nėra pasitvirtinusios, kokios konkrečios infrastruktūros plėtrą jie laikys prioritetine. Tai iš esmės reiškia, kad visą tą laikotarpį, kol savivaldybė nepasikoreguos savo bendrojo plano ar bent iki 2023 m., visi vystytojai, nepriklausomai nuo miesto dalies, kurioje numatomas naujas projektas, turės mokėti naujai nustatytas, prognozuojama žymiai didesnes plėtros įmokas ir bent ateinančiais metais iš esmės negalės pretenduoti į infrastruktūrai įrengti patirtų išlaidų kompensavimą.

Atsakymas:

Pagal SIPĮ 2 str. 4 d. prioritetinė savivaldybės infrastruktūra: 1. Savivaldybės tarybos sprendimu pagal savivaldybės tarybos patvirtintus kriterijus pripažinta prioritetine ir (ar); 2. Atsižvelgiant į strateginio planavimo dokumentus, savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatytoms prioritetinės plėtros teritorijoms ir jų vystymui skirta savivaldybės infrastruktūra. Pažymėtina, kad jau nuo 2014-01-01 įsigaliojusioje naujoje Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) redakcijoje įtvirtinta sąvoka „prioritetinės plėtros teritorijos”, ir vienas teritorijų planavimo tikslų – nustatyti inžinerinės ir socialinės infrastruktūros plėtrai reikalingas teritorijas. Pagal TPĮ 15 str. 1 d. 6 ir 8 p. savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatomi inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymo principai (jos išdėstymo reikalavimai), inžinerinių komunikacijų koridoriai ir prioritetinės plėtros teritorijos. Savivaldybių bendrieji planai parengti visų Lietuvos savivaldybių teritorijoms. Vadovaujantis SIPĮ 2 str. 4 d. savivaldybių bendruosiuose planuose nustatytoms prioritetinėms teritorijoms ir jų vystymui skirta savivaldybės infrastruktūra – prioritetinė savivaldybės infrastruktūra. Atsižvelgiant į SIPĮ 2 str. 4 d., kiekviena savivaldybė pagal tarybos patvirtintus kriterijus turi papildomą galimybę nusistatyti prioritetinę savivaldybės infrastruktūrą, jei ji nebuvo nustatyta savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens bendruosiuose planuose. Šiems kriterijams nustatyti papildomų Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtų įgyvendinamųjų teisės aktų nereikia.

Kaip nurodėme ankstesniame atsakyme  SIPĮ 11 str. 2 d. 2 p. prioritetinė savivaldybės infrastruktūros plėtra finansuojama ne tik iš Programos, bet ir iš kitų savivaldybės biudžeto lėšų ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojų biudžeto lėšų (kituose įstatymuose nustatytais atvejais), pvz. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 str. 13 d. nustatytu atveju, kai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros susijusias išlaidas apmoka geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai, vykdantys viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų tvarkymą. Pagal SIPĮ 13 str. 4 d. Programos lėšos, sukauptos iš prioritetinės savivaldybės infrastruktūros įmokų, naudojamos tik tada, kai kompensacijoms mokėti kitų savivaldybės ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojų biudžeto lėšų nepakanka. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad į Priemonių planą galėtų būti įtraukiami tie įmonių prioritetinės savivaldybės infrastruktūros plėtros projektai, kurių finansavimas kituose įstatymuose nustatytais atvejais nėra privalomas iš jų pačių (infrastruktūros valdytojų) biudžeto lėšų ir minėtų lėšų pakanka.

Pagal SIPĮ 15 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką moka naujai statomo, rekonstruojamo pastato, esamą inžinerinį statinį rekonstruojančio į pastatą ir (ar) kito inžinerinio statinio, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra ir jo naudojimui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, statytojas (vystytojas), nepriklausomai nuo to ar sudaryta sudarytas savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis ar ne.

Pagal SIPĮ 15 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką moka naujai statomo, rekonstruojamo pastato, esamą inžinerinį statinį rekonstruojančio į pastatą ir (ar) kito inžinerinio statinio, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra ir jo naudojimui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, statytojas (vystytojas), nepriklausomai nuo to ar sudaryta sudarytas savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis ar ne.

SIPĮ 7 str. 2 d. nustatyti savivaldybės infrastruktūros plėtros įgyvendinimo būdai. Vienas jų – kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius sudaro sutartį su organizatoriumi ir valdytoju dėl inžinerinės savivaldybės infrastruktūros plėtros.

Pagal SIPĮ 5 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtros teritorijos planuojamos parengiant savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis SIPĮ 8 str. 3 str., planuojant statyti  „nuosavą namą” savivaldybės teritorijoje, kurioje neįgyvendinta teritorijų planavimo dokumentuose numatyta inžinerinės  savivaldybės infrastruktūros plėtra, turi būti sudaryta infrastruktūros plėtros sutartis.

SIPĮ nenumato kitų būdų iniciatoriui vystyti suplanuotą inžinerinę savivaldybės infrastruktūrą ir ją perduoti valdytojui iki statinių, kuriems reikalinga infrastruktūros plėtra, statybos užbaigimo (jeigu atliekamos atskirų statinių statybos užbaigimo procedūros – iki pirmojo statinio statybos užbaigimo) Statybos įstatymo nustatyta tvarka.

Klausimas:

Įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymui (toliau – SIPĮ), <...> savivaldybės administracija veikdama kaip organizatorius ir vadovaudamasi SIPĮ 7 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės infrastruktūros plėtrą organizuoja pagal savivaldybės tarybos tvirtinamus savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus veiklos prioritetus, planavimo organizatoriaus metinius veiklos planus, savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Savivaldybės infrastruktūra apibrėžiama kaip inžinerinė ir socialinė. Inžinerinę savivaldybės infrastruktūrą sudaro šilumos perdavimo tinklai, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, įskaitant paviršines nuotekas, tvarkymo inžineriniai statiniai, vietinės reikšmės keliai, kiti transporto statiniai, už kurių statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą savivaldybės teritorijoje atsakingas savivaldybės infrastruktūros organizatorius ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojas. Vadovaujantis SIPĮ 8 straipsnio 3 dalimi, savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis su iniciatoriumi sudaroma, kai planuojama statyti naują ir (ar) rekonstruoti esamą pastatą, kitą inžinerinį statinį, kuris nėra savivaldybės infrastruktūra, ir (ar) esamą inžinerinį statinį rekonstruoti į pastatą, kuriems naudoti reikalinga savivaldybės infrastruktūros plėtra.

Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalį prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą nepriimamas, jeigu pateikti ne visi statybą leidžiančiam dokumentui išduoti privalomi dokumentai, ir (ar) vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis nepasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti. Todėl <...> savivaldybės administracija per kelis mėnesius gavo daug prašymų dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties iniciavimo. Dauguma prašymų susiję su vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo plėtra. Įvertinus gautus prašymus ir persiuntus juos valdytojams, valdytojai pateikė pritarimą dėl pasiūlyme nurodytos infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo. Tačiau SIPĮ 7 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties pasiūlymas atmetamas, kai nėra parengto ir patvirtinto teritorijų planavimo dokumento. Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma tik po to, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis, sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, parengia atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą ir atitinkama institucija jį patvirtina (SIPĮ 8 straipsnis 3 dalies 3 punktas). Visi prašymai buvo pateikti dėl tokios infrastruktūros plėtros, kuri nėra suplanuota teritorijų planavimo dokumentuose.

Nuo 2014 m. įsigaliojęs teisinės bazės pasikeitimas lėmė, kad sklypų dalijimai, sujungimai ir paskirties keitimai didžiąja dalimi buvo vykdomi žemėtvarkiniais projektais, kuriuose nebuvo numatomas infrastruktūros plėtros planavimas. Tai reiškia, kad iniciatorius turėdamas sklypą, kuris yra suformuotas žemėtvarkiniu projektu, ir norėdamas suprojektuoti, įrengti ar pastatyti tinklus bei sudaryti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį, turėtų parengti teritorijų planavimo dokumentą su jame nurodyta planuojama infrastruktūra.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pradėjus rengti teritorijų planavimo dokumentus bus stabdomos statybos, nevyks plėtra, atskirų kvartalų savininkai neras bendro sutarimo ir nepriims bendrų sprendimų.

Lietuvos Respublikos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statyba, jeigu objektų statytojas (užsakovas) yra ne viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas ar ne savivaldybės institucija, galima, kai šių objektų statyba numatyta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros plane arba savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumente ir yra sudaryta trišalė ar daugiašalė savivaldybės institucijos, viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo, objekto statytojo (užsakovo) ir (ar) kito savivaldybės infrastruktūros valdytojo savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis.

Prašome paaiškinti, ar <...> savivaldybės administracija, veikdama kaip organizatorius ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 3 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies punktu, kuriame teigiama, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėta rengti trišalė ar daugiašalė savivaldybės institucijos, viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo arba paviršinių nuotekų tvarkytojų ir objekto statytojo (užsakovo) sutartis gali būti baigiama rengti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo (2021 m. sausio 1 d.) galiojusį teisinį regualiavimą, gali sudaryti trišalę ar daugiašalę infrastruktūros objektų statybos sutartį vadovaujantis iki 2021 m. sausio 1 d. galiojusia tvarka, kai prisijungimo sąlygos išduotos ir techninis projektas su prašymu gauti statybą leidžiantį dokumentą į „Infostatyba“ įkeltas 2020 m. gruodžio 31 d. ar anksčiau.

<...> savivaldybės administracija pastaruoju metu taip pat gauna daug paklausimų, susijusių su SIPĮ taikymu, tarp jų ir dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarčių sudarymų. Teikiame kelias dažniausiai pasitaikančias situacijas ir prašome išaiškinimo, kaip turėtų būti elgiamasi tokiose situacijose.

1) Iki SIPĮ įsigaliojimo išduotos valdytojų prisijungimo sąlygos projektui rengti, projektas parengtas iki 2021 sausio 1 d., bet į „Infostatybą“ įkeltas ir prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateiktas po 2021 m. sausio 1 d. Prašome paaiškinti, kokia sutartis turi būti sudaroma su organizatoriumi, valdytoju ir iniciatoriumi: trišalė infrastruktūros objektų statybos sutartis ar trišalė ar daugiašalė savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis. Jei turėtų būti sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, tai kaip elgtis, jei ši infrastruktūra nėra suplanuota teritorijų planavimo dokumente?

2) Iniciatorius yra gavęs prisijungimo sąlygas, parengęs techninį projektą, įkėlęs projektą į „Infostatybą“, taip pat pateikęs prašymą gauti statybas leidžiantį dokumentą iki SIPĮ įsigaliojimo, tačiau trišalė infrastruktūros objektų statybos sutartis iki šiol nėra sudaryta. Kokia sutartis turėtų būti sudaryta tarp šalių šiuo metu?

3) Kaip elgtis, jei iki SIPĮ įsigaliojimo yra išduotos tik prisijungimo sąlygos? Kokia sutartis turėtų būti sudaroma tokiu atveju? Taip pat prašome paaiškinti, kaip spręsti situaciją, kai iniciatorius nori prisijungti prie esamų centralizuotų tinklų, jo sklypas yra suformuotas žemėtvarkiniu projektu ir valdytojas norėtų su iniciatoriumi sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, tačiau negali, nes nėra teritorijų planavimo dokumento. Ar nebūtų galima tokiais atvejais parengti tinklų prijungimo schemą, kuria vadovaujantis būtų sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis? Atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, prašome paaiškinti, ar valdytojai gali išduoti prisijungimo sąlygas, kai asmens prašyme nurodytam objektui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, kuri nėra suplanuota teritorijų planavimo dokumentuose? Jeigu taip, tai kokia turėtų būti sąlyga dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo?

Atsakymas:

Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ) 7 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtrą organizuoja savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius pagal savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus veiklos prioritetus, tvirtinamus savivaldybės tarybos, planavimo organizatoriaus metinius veiklos planus, savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 27 str. 8 d., jeigu pateikti ne visi statybą leidžiančiam dokumentui (toliau – SLD) išduoti privalomi dokumentai ir (ar) vadovaujantis SIPĮ nuostatomis nepasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti, ar prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo negali įgyvendinti statytojo teisės pagal šio įstatymo 3 str. 2 d. 1 ir 3 p. nustatytus reikalavimus, ar nepateikta informacija, patvirtinanti apie žyminio mokesčio už statybą leidžiančio dokumento išdavimą sumokėjimą, Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ įregistruotas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą nepriimamas.

Pagal SIPĮ 7 str. 4 d. pasiūlymas dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo atmetamas, kai nėra parengto ir patvirtinto teritorijų planavimo dokumento (savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens) ir (ar) kai pasiūlymas prieštarauja įstatymų ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimams, galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams arba patvirtintiems strateginiams savivaldybės plėtros planams, priemonių planui (išskyrus atvejus, kai vystoma neprioritetinė savivaldybės infrastruktūra) ir (ar) yra gautas savivaldybės infrastruktūros valdytojo (valdytojų) motyvuotas nepritarimas sudaryti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį.

Pagal SIPĮ 8 str. 3 d. 3 p. savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis nesudaroma, kai siekiama įrengti ar pastatyti kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose (savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens) nesuplanuotą savivaldybės infrastruktūrą. Šiuo atveju savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma tik po to, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) 6 str. 3 d. nuostatomis, sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, parengia atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą ir atitinkama institucija jį patvirtina.

Pagal  nuo 2021-01-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 3 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr.  XIII-2897 3 str. 2 d. nuostatas iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėta rengti trišalė ar daugiašalė savivaldybės institucijos, viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo arba paviršinių nuotekų tvarkytojų ir objekto statytojo (užsakovo) sutartis savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriaus sprendimu gali būti baigiamarengti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, jei:

– rašte minėta sutartis nebuvo pradėta rengti iki 2021-01-01, ji ir negalėtų būti baigiama rengti pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą;

– prašymas išduoti SLD teikiamas po 2021-01-01, kartu su juo privalomai pateikiama pagal SIPĮ nuostatas pasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis (nepriklausomai nuo to, ar vadovaujantis kitais įstatymais buvo pasirašytos kitos sutartys, numatančios inžinerinės savivaldybės infrastruktūros plėtrą).

Dėl 1–3 situacijų išaiškinimo

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad 1–3 atvejais taikytinas nuo 2021-01-01 įsigaliojęs teisinis reglamentavimas, kuris nenumato kitų teisės aktų taikymo išlygų. – „<...> kaip spręsti situaciją, kai iniciatorius nori prisijungti prie esamų centralizuotų tinklų, jo sklypas yra suformuotas žemėtvarkiniu projektu ir valdytojas norėtų su iniciatoriumi sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, tačiau negali, nes nėra teritorijų planavimo dokumento. Ar nebūtų galima tokiais atvejais parengti tinklų prijungimo schemą, kuria vadovaujantis būtų sudaroma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis?“

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 str. 2 d., „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų statyba, jeigu objektų statytojas (užsakovas) yra ne viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas ar ne savivaldybės institucija, galima, kai šių objektų statyba numatyta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros plane arba savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumente ir yra sudaryta trišalė ar daugiašalė savivaldybės institucijos, viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo, objekto statytojo (užsakovo) ir (ar) kito savivaldybės infrastruktūros valdytojo savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis. Trišalė ar daugiašalė savivaldybės institucijos, viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo, objekto statytojo (užsakovo) ir (ar) kito savivaldybės infrastruktūros valdytojo savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis.“

SIPĮ 7 str. 3 d. įtvirtinta galimybė savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriui siekti projektuoti, įrengti ir (ar) pastatyti tik teritorijų planavimo dokumentuose suplanuotą savivaldybės infrastruktūrą. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 str. 1 d. 6 p. net ir žemiausio (vietovės) lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose – detaliuosiuose planuose – nustatomos tik inžinerinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) komunikacinių koridorių ribos, jos vystymo reglamentai, o ne konkretūs techniniai sprendimai ir priemonės. Atsižvelgiant į tai, SIPĮ įgyvendinamajame teisės akte (t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-13-30 nutarimu Nr. 1475 patvirtintoje Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikoje) nurodyta, kad teikiant prašymą apskaičiuoti įmoką gali būti pateikiama ir situacijos schema (suvestinis dangų, tinklų ir kt. infrastruktūros planas ar planai), kai teritorijų planavimo dokumento sprendiniai nekonkretūs ir trūksta išsamumo atitinkamos infrastruktūros plėtrai įvertinti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad teisės aktai nenumato galimybės sudaryti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties, kai siekiama vystyti teritorijų planavimo dokumentais nesuplanuotą savivaldybės inžinerinę infrastruktūrą. Galimybė teikti situacijos schemą (suvestinį dangų, tinklų ir kt. infrastruktūros planą ar planus), kaip papildomą dokumentą, numatyta tik tais atvejais, kai teritorijų planavimo dokumento sprendiniai nekonkretūs ir trūksta išsamumo atitinkamos infrastruktūros plėtrai įvertinti. – „ar valdytojai gali išduoti prisijungimo sąlygas, kai asmens prašyme nurodytam objektui reikalinga savivaldybės infrastruktūra, kuri nėra suplanuota teritorijų planavimo dokumentuose? Jeigu taip, tai kokia turėtų būti sąlyga dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo?“ Kaip jau buvo minėta^[1], savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis nesudaroma, kai siekiama įrengti ar pastatyti kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose (savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens) nesuplanuotą savivaldybės infrastruktūrą. Šiuo atveju savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma tik po to, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius, vadovaudamasis TPĮ 6 str. 3 d. nuostatomis, sudaro teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutartį, parengia atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą ir atitinkama institucija jį patvirtina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kai asmens prašyme nurodytam objektui reikalinga savivaldybės infrastruktūra nesuplanuota teritorijų planavimo dokumentuose ir jos nėra, išduoti prisijungimo sąlygas nėra galimybės.

Papildomai atkreipiame dėmesį, kad Įstatyme įtvirtinta savivaldybėms pareiga iki 2021 m. kovo 1 d. pakeisti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus ir juose nustatyti aglomeracijų ribas bei iš naujo įvertinti viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijas. Todėl tai tinkamiausias metas iš naujo įvertinti infrastruktūros plėtros poreikį <...>.

____________________________________________________________________

¹ Pagal SIPĮ 8 str. 3 d. 3 p.

Siekdama, kad šalies savivaldybės aktyviau įsitrauktų į savo infrastruktūros pertvarką, kaip tai numato šių metų pradžioje įsigaliojęs Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas, išsiaiškinti, su kokiomis kliūtimis jos susiduria, Aplinkos ministerija surengė viešąją konsultaciją – apklausą su Lietuvos savivaldybėmis. Su rezultatais galite susipažinti čia, ir čia. 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS ĮSTATYMO TAIKYMO

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ) 7 str. 1 d. savivaldybės infrastruktūros plėtrą organizuoja savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius pagal savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus veiklos prioritetus, tvirtinamus savivaldybės tarybos, planavimo organizatoriaus metinius veiklos planus, savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens teritorijų planavimodokumentus.

SIPĮ 7 str. 3 d. įtvirtinta galimybė savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriui siekti projektuoti, įrengti ir (ar) pastatyti tik teritorijų planavimo dokumentuose suplanuotą savivaldybės infrastruktūrą. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) 18 str. 1 d. 6 p., net ir žemiausio (vietovės) lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose – detaliuosiuose planuose – nustatomos tik inžinerinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) komunikacinių koridorių ribos, jų vystymo reglamentai, o ne konkretūs techniniai sprendimai ir priemonės. Atsižvelgiant į tai, SIPĮ įgyvendinamajame teisės akte (t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-13-30 nutarimu Nr. 1475 patvirtintoje Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikoje) nurodyta, kad teikiant prašymą apskaičiuoti įmoką gali būti pateikiama ir situacijos schema (suvestinis dangų, tinklų ir kt. infrastruktūros planas ar planai), kai teritorijų planavimo dokumento sprendiniai nekonkretūs ir trūksta išsamumo atitinkamos infrastruktūros plėtrai įvertinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad teisės aktai nenumato galimybės sudaryti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties, kai siekiama vystyti teritorijų planavimo dokumentais nesuplanuotą savivaldybės inžinerinę infrastruktūrą. Galimybė teikti situacijos schemą (suvestinį dangų, tinklų ir kt. infrastruktūros planą ar planus), kaip papildomą dokumentą, numatyta tik tais atvejais, kai teritorijų planavimo dokumento sprendiniai nekonkretūs ir trūksta išsamumo atitinkamos infrastruktūros plėtrai įvertinti.

Vadovaujantis TPĮ 2 str. 28 d., teritorijų planavimo dokumento sprendinys – grafiškai ir raštu išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas.

Dėl  sąvokos „savivaldybės infrastruktūra“ ir kompensavimo.  

Savivaldybės infrastruktūros sąvoka nustatyta SIPĮ 2 str. 5 d.^[1] Pagal SIPĮ 2 str. 1 d. inžinerinė savivaldybės infrastruktūra – šilumos perdavimo tinklai, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, įskaitant paviršines nuotekas, tvarkymo inžineriniai statiniai, vietinės reikšmės keliai, kiti transporto statiniai, už kurių statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą savivaldybės teritorijoje atsakingas savivaldybės infrastruktūros organizatorius ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojas.

Atkreiptinas dėmesys, kad SIPĮ pateiktoje sąvokoje inžinerinės infrastruktūros priskyrimas inžinerinei savivaldybės infrastruktūrai priklauso nuo inžinerinės infrastruktūros rūšies ir subjekto, atsakingo už jos statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą. Žemės sklypo nuosavybės formos (privatus, valstybinis ar savivaldybės) įtakos aukščiau nurodytam priskyrimui neturi, o įgyvendinant SIPĮ 10 str. 2 p., savivaldybės infrastruktūros valdytojams turi būti perduodama savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartyje nurodyta infrastruktūra (ne žemės sklypai, kuriuose ji yra).

SIPĮ 13 str. įtvirtinta prievolė kompensuoti infrastruktūros plėtros iniciatoriams už patirtas infrastruktūros sutartyje nustatytas savivaldybės infrastruktūros plėtros išlaidas, apskaičiuojamas ir išmokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Kompensacijos savivaldybių infrastruktūros plėtros iniciatoriams už jų patirtas išlaidas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2020-12-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1475). Kompensavimo už savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriaus (iniciatorių) lėšomis suprojektuotą ir pastatytą ar įrengtą savivaldybės infrastruktūrą sąlygos ir tvarka nustatoma savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartyje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėti teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriui nustatyti kompensacijos mažinimo atvejus ar keisti kompensacijos dydžio apskaičiavimo tvarką.

Dėl teritorijos konversijos

Konversija įtvirtinta Teritorijų planavimo normose, patvirtintose aplinkos ministro 2014-01-02 įsakymu Nr. D1-7 (toliau – Normos), kurios nustato privalomus ar rekomendacinius teritorijų planavimo kiekybinius ir kokybinius reikalavimus ir jų rodiklius (dydžius), taikomus rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Normomis vadovaujamasi rengiant savivaldybės ir vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius ir detaliuosius planus). Konversija – vienas iš urbanizuotos ir urbanizuojamos teritorijos vystymo režimų, kurie nustatomi tik teritorijų planavimo dokumentais. Teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo nustatyti teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo etapus, tačiau jie gali būti nustatomi siekiant užtikrinti planavimo darbų programoje nustatytus konkrečius uždavinius.

Atsižvelgiant į tai, kad kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose statybą ir savivaldybės infrastruktūros plėtrą, vykdomą pagal galiojančius žemiausio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, konversijos sąvokos ir jos turinio apibrėžties nėra, manome, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-13-30 nutarimu Nr. 1475 patvirtintoje Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikoje vartojama „konversijos“ teritorijų apibrėžtis turėtų būti suprantama, kaip ji apibrėžta Normose^[2] ir nepriklausomai nuo konversijos įgyvendinimo laikotarpio ar etapų tokioms teritorijoms nustatytas koeficientas (nuo 0,5 iki 1) taikytinas skaičiuojant savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką.

___________________________________________________________________________

¹ SIPĮ 2 str. 5 d. „Savivaldybės infrastruktūra – socialinė savivaldybės infrastruktūra ir inžinerinė savivaldybės infrastruktūra.“

² Normų 13 p. „Konversija (pertvarkymas) – neefektyviai naudojamų užstatytų teritorijų (miestų centuose ir jų prieigose esančios taršios ar neefektyvios pramonės) naujas (antrinis) panaudojimas plėtrai <..>“.

Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių plano (toliau – priemonių planas) ir savivaldybės infrastruktūros plėtros rėmimo programos (toliau – Programa) lėšų panaudojimo plano išdėstymo savivaldybės strateginiame veiklos plane.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – SIPĮ) 12 str. 9–10 d. einamųjų metų pabaigoje infrastruktūros plėtros organizatorius parengia priemonių planą ir Programos lėšų panaudojimo planą ir pateikia juos Komisijai tikrinti. Komisija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šių planų pateikimo tikrinti dienos parengia išvadą dėl jų atitikties galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, patvirtintiems strateginiams savivaldybės plėtros planams. Savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius priemonių planą ir Programos lėšų panaudojimo planą kartu su Komisijos išvada teikia tvirtinti savivaldybės tarybai ne vėliau kaip iki savivaldybės biudžeto patvirtinimo.

Einamųjų metų pabaigoje infrastruktūros plėtros organizatorius parengia Programos ir jos administravimo lėšų panaudojimo ataskaitą ir pateikia ją tikrinti viešojo intereso įmonių audito įmonei ar auditoriui. Komisijai Programos lėšų panaudojimo ataskaita pateikiama kartu su auditoriaus išvada. Ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų pateikimo tikrinti dienos Komisija parengia išvadą dėl Programos lėšų panaudojimo pagrįstumo (atitikties priemonių planui ir Programos lėšų panaudojimo planui).

Informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seime 2021-11-16 priimtas Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo Nr. XIII-2895 2, 4, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymas  (neįsigaliojęs), kuriame numatyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius priemonių planą ir Programos lėšų panaudojimo planą, išdėstytus savivaldybės strateginio veiklos plano atskiruose prieduose, kartu su Komisijos išvada teikia tvirtinti savivaldybės tarybai.

Dėl Programos administravimo lėšų.

Pažymėtina, kad SIPĮ 12 str. 5 d. nustato bendrąjį Programos administravimui skiriamų lėšų naudojimo atvejį, neišskiriant ar savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius – savivaldybės administracija ar savivaldybės tarybos sprendimu įsteigtas ir (ar) paskirtas viešasis juridinis asmuo, išskyrus viešąsias įstaigas, organizuojantys ir šiame įstatyme nustatytais atvejais įgyvendinantys savivaldybės infrastruktūros plėtrą ir nenustato šių lėšų įsisavinimo kriterijų.

TPĮ 18 str. 1 d. 7 p. nurodyta, kad detaliuosiuose planuose, nustatomos „galimos žemės sklypų ribos ir (ar) žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo principai (mažiausi ir (ar) didžiausi galimi žemės sklypų dydžiai)“.

Taisyklių 297 p. nurodyta, kad detaliojo plano „pagrindiniame brėžinyje pažymima grafiškai ir (ar) nurodoma reglamentų aprašomojoje lentelėje (1 priedas) <...> 297.2. nustatytas Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytas teritorijos naudojimo reglamentas <...> 297.2.7. „galimos žemės sklypų ribos (privalomai nustatomos planuojant viešąsias erdves) ir (ar) žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo principai (mažiausi ir (ar) didžiausi galimi žemės sklypų dydžiai). Kiti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo principai, jeigu jie nustatomi, nurodomi tekstinėje dalyje (išskyrus viešosioms erdvėms skirtus žemės sklypus, kuriems žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo principai nenustatomi – šie žemės sklypai pertvarkomi tik koreguojant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, kuriame jie suplanuoti“.

Atsižvelgiant į minėtas TPĮ 18 str. 1 d. 7 p. ir Taisyklių 297.2.7 p. nuostatas, manytina, kad jungtukas „ir (ar)“ suponuoja galimybę detaliajame plane nustatyti:

– tik galimas žemės sklypų ribas,

– tik žemės sklypų formavimo ir (ar) pertvarkymo principus,

– ir galimas žemės sklypų ribas, ir žemės sklypų formavimo ir (ar) pertvarkymo principus.

Apibendrindami tai, kas išdėstyta, manome, kad detaliajame plane galima nustatyti ir žemės sklypų ribas (dalyje planuojamos teritorijos nustatomi žemės sklypai ir jų ribos), ir žemės sklypų formavimo ir (ar) pertvarkymo principus, pagal kuriuos įgyvendinant šį detaliojo plano sprendinį dalyje suplanuotos teritorijos, kuriai jis nustatytas, būtų suformuojami nauji žemės sklypai ar pertvarkomos esamų žemės sklypų ribos.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Taisyklių 297.2.7 p. nuostatas galimos žemės sklypų ribos privalomai nustatomos planuojant detaliuoju planu viešąsias erdves. Viešosioms erdvėms detaliuoju planu suplanuotiems žemės sklypams žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo principai nenustatomi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) 5 str. 2 d. 3 p., detalieji planai yra kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, rengiami, keičiami ar koreguojami šiame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (TPĮ 10 str.). Vienas iš jų – Teritorijų planavimo normos (toliau – TP normos), patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-01-02 įsakymu Nr. D1-7 „Dėl Teritorijų planavimo normų patvirtinimo“.

Pagal TPĮ 18 str. 1 d. 5 p. galimi užstatymo tipai – vienas iš detaliuoju planu nustatomų privalomųjų teritorijos naudojimo reglamentų. Užstatymo tipai ir jų apibrėžtys įtvirtinti TP normų 31 p., tačiau Jūsų rašte minimas „vienbutis ir dvibutis užstatymas“ nėra vienas iš jų. Pažymėtina, kad pagal TP normų 31.2 p. p. vienbučių gyvenamųjų pastatų blokavimas galimas esant vienbučio blokuoto užstatymo tipui, tačiau pagal TP normų 31.8 p. p. galimi ir kiti užstatymo tipai, kurie, mūsų manymu, turi būti apibrėžti (nustatyta teritorijos urbanistinė kategorija, apimanti teritorijai būdingą ir (ar) galimą pastatų ir erdvių išdėstymo struktūrą ir parametrus) teritorijų planavimo dokumente, kuriuo jie nustatomi.  

Pagal TPĮ 17 str. 3 d. detalieji planai yra privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad nuo 2021-07-01 įsigaliojusi TPĮ 20 str. 8 d. nuostata suteikia teisę kitos paskirties žemės sklypuose, skirtuose vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatams su pagalbinio ūkio apskrities pastatais statyti tik vieną gyvenamosios paskirties vieno ar dviejų butų pastatą su pagalbinio ūkio pastatais, jei teritorijų planavimo dokumente nenustatyta kitaip, manome, kad siekiant viename sklype statyti kelis blokuotus vienbučius gyvenamuosius pastatus, tokia galimybė turi būti numatyta teritorijų planavimo dokumente, aptariamu atveju detaliajame plane.

Įvertinus pateiktą informaciją („teritorijos naudojimo aprašomojoje lentelėje numatytas užstatymo tipas - vienbutis ir dvibutis užstatymas, skiltyje „Statinių paskirtys“ buvo nurodyta: Gyvenamieji: vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai, blokuoti vienbučiai pastatai su pagalbinio ūkio pastatais“), manytina, kad aptariame detaliajame plane įtvirtinta sprendinių kolizija, kuri gali būti naikinama tik keičiant šio detaliojo plano sprendinius, t. y. keičiant arba koreguojant detalųjį planą.

Detaliųjų planų koregavimo ir keitimo atvejai ir tvarka nustatyti TPĮ 28 str., kuriuo vadovaujantis sprendimą, ar detalusis planas turi būti keičiamas (TPĮ 28 str. 4 ir 5 d.), ar gali būti koreguojamas (TPĮ 28 str. 6 d.) priima savivaldybės institucija. 

Dėl teritorijų planavimo dokumentų išregistravimo.

 Atkreiptinas dėmesys, kad viešojoje teisėje galioja principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 1 d. ir kitas nuostatas viešojo administravimo subjektų įgaliojimai priimti atitinkamus administracinius sprendimus turi būti nustatyti įstatymuose ir (ar) kituose teisės aktuose, t. y. visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis atlikti atitinkamus veiksmus, pvz., priimti administracinius sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, kad numatomas priimti administracinis sprendimas susijęs su teritorijų planavimu, mūsų nuomone, sprendžiant sprendimo keitimo galimybę turėtų būti vertinamas teisinis reguliavimas, reglamentuojantis vietos savivaldą ir teritorijų planavimą. 

Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 18 str. 1 d. nuostatomis, „savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti <...>“. Taikant šias bendrąsias įstatymines nuostatas, mūsų nuomone, minėti sprendimai turėtų nepažeisti Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. įtvirtinto savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo, pagal kurį „savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus“. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p., teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų. „Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose“ (5 str. 1 d. 1 p.). Pagal šio įstatymo 10² str. „teritorijų planavimas savivaldybėje vykdomas ir teritorijų planavimo dokumentai rengiami ir įgyvendinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis.“

Apibendrinant minėtas Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, manytina, kad savivaldybėje priimant administracinius sprendimus, susijusius su teritorijų planavimu ir teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimu, privaloma vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

1996-01-01 įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymo pirmajai redakcijai, vienas iš šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-05-24 nutarimas Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ (toliau – Nutarimas). Pagal Nutarimo 1.1 p. „miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jie nustatytąja tvarka buvo patvirtinti iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Šie dokumentai iki 1997 m. kovo 30 d. turi būti įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre, kaip nustatyta šio registro nuostatuose. Tais atvejais, kai norima keisti nustatytas arba nustatyti naujas žemės naudojimo ir veiklos joje plėtojimo sąlygas bei apribojimus, gamtos ir kultūros vertybių apsaugos ir naudojimo režimą, teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai peržiūrimi, keičiami ir papildomi pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas“. Nutarimo 3.1 p. valstybės institucijos ir kiti planavimo organizatoriai buvo įpareigoti iki 1997-01-01 „inventorizuoti patvirtintus (galiojančius) teritorijų planavimo dokumentus ir pateikti juos registruoti teritorijų planavimo dokumentų registrų tvarkytojams Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registro nuostatų nustatyta tvarka“.

Pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-01-02 įsakymu Nr. D1-8 „Dėl Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – Taisyklės) 330 p. nuostatas teritorijų planavimo dokumentai, kurie vadovaujantis Nutarimu įregistruoti TPDR kaip detalieji planai, bet neatitinka teritorijų planavimo dokumentams galiojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (kriterijų, turinio), kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsenos pagrindu, kaip savivaldybės bendrąjį planą įgyvendinantys žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentai gali būti pripažinti koreguotinais, keistinais arba naikintinais savivaldybės tarybos sprendimu. Šioje nuostatoje galimybė savivaldybės tarybai pripažinti minėtus teritorijų planavimo dokumentus naikintinais yra numatyta todėl, jog jie nebeatitinka galiojančiuose teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (kriterijų, turinio), o ne todėl, kad jie įregistruoti klaidingai.

Manytina, kad Taisyklių 330 p. galėtų būti tinkamas teisinis pagrindas savivaldybės tarybai priimti sprendimą, kuriuo šiame punkte nurodyti teritorijų planavimo dokumentai būtų pripažinti naikintinais ir šio sprendimo pagrindu išregistruoti iš TPDR.

Dėl detaliojo plano sprendinių keitimo

TPĮ 17 str. 2 d. nurodyta, kad „detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol suplanuotai arba didesnei teritorijai, į kurią patenka anksčiau suplanuota teritorija, parengiami ir patvirtinami nauji (juos keičiantys) to paties lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, arba šie detalieji planai pripažįstami netekusiais galios šio įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka.“

Detaliųjų planų sprendinių keitimas reglamentuotas TPĮ 28 str. ir Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių⁴  (toliau – Taisyklės) VI skyriaus šeštajame skirsnyje.

Pagal TPĮ 28 str. 4 d. detalieji planai keičiami, kai savivaldybės institucija nusprendžia rengti naują (jį keičiantį) detalųjį planą anksčiau suplanuotai arba didesnei teritorijai, į kurią patenka anksčiau detaliuoju planu suplanuota teritorija, o pagal šio str. 6 d. detalieji planai, jeigu jų neprivaloma keisti pagal TPĮ 28 str. 5 d., gali būti koreguojami taisant technines klaidas, keičiant detaliojo plano sprendinius, nustatant papildomus sprendinius ar kai yra priimtas teismo sprendimas, kad detaliojo plano sprendinys (sprendiniai) neteisėtas (neteisėti), jeigu dėl teismo sprendimo neatsiranda pagrindas naikinti arba keisti detalųjį planą. 

Pažymėtina, minėtame teisiniame reguliavime detaliojo plano sprendinių keitimas (keičiant ar koreguojant detalųjį planą) nesietinas su jų įgyvendinimu, t. y. nepriklausomai nuo to ar detaliuoju planu nustatyti sprendiniai įgyvendinti, ar – neįgyvendinti (nurodytu atveju detaliuoju planu nustatyti žemės sklypai ir jų ribos neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre), jie gali būti pakeisti ir papildomi sprendiniai nustatyti koreguojant / keičiant detalųjį planą.

Atkreiptinas dėmesys, kad „keičiant ar koreguojant detalųjį planą, planuojama teritorija gali neatitikti kvartalo apibrėžties, jeigu detaliuoju planu anksčiau suplanuota teritorija mažesnė kaip kvartalas arba detaliojo plano sprendinius numatoma keisti mažesnėje kaip kvartalas suplanuotos teritorijos dalyje. Šiais atvejais planavimo darbų programoje papildomai nurodoma nagrinėjama (numatomų sprendinių įtaką patirianti) teritorija, atitinkanti kvartalo apibrėžtį. Mažesnėje kaip kvartalas teritorijoje detaliojo plano sprendiniai keičiami atsižvelgus į nagrinėjamos teritorijos kraštovaizdį, esamas ir (ar) suplanuotas urbanistines struktūras, inžinerinę ir socialinę infrastruktūrą.“⁵

_______________________________________________________________

⁴ Patvirtintos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 „Dėl Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“.

⁵ TPĮ 17 str. 8 d.

TPĮ 17 str. 1 d. nurodyta, kad detalieji planai rengiami savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose nustatytoms urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms. Mažiausias detaliojo plano objektas nurodytas TPĮ 17 str. 5 d. – miestų ir miestelių dalys, jų kvartalai. TPĮ 17 str. 7 d. nurodyta, kad kvartalo, kaip planuojamos teritorijos ribos, kiekvienu konkrečiu atveju nustatomos planavimo darbų programoje, vadovaujantis šio įstatymo 2 str. 10 d. nurodytais požymiais. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad detalusis planas žemės sklypui, neatitinkančiam miesto kvartalo sąvokos, įtvirtintos TPĮ 2 str. 10 d.,  negali būti rengiamas.

Papildomai atkreipiame dėmesį, kad TPĮ 4 str. 3 d. įtvirtintas reikalavimas – kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais. Atsižvelgiant į tai, detaliųjų planų (vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų) sprendiniai turi atitikti savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendinius.

Žemės sklypai patenka į savivaldybės lygmens bendrajame plane nurodytą funkcinę zoną, kurioje nustatyta: „užstatymas galimas žemės ūkio paskirties žemėje; prioritetas teikiamas esamų užstatytų teritorijų žemės ūkio paskirties žemėje bei žemės ūkio tikslinės paskirties išlaikymui. Užstatymas galimas plėtojant kaimo turizmą, socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą, aptarnavimo objektus, pramonės, sandėliavimo bei logistikos teritorijas, atlikus šių objektų detaliuosius (specialiuosius) planus, vietos tinkamumo pagrindimą (poveikio aplinkai nebuvimą), neprieštaraujant LR įstatymams ir teisės aktams. 

Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 2, 20 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIV-921, pakeistos Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija nuo 2022-01-29, toliau – TPĮ) 20 straipsnio 4 dalies¹ nuostatos: teritorijų planavimo teisiniame reguliavime nebeliko prievolės saulės šviesos energijos elektrinių, kaip konkrečių energetikos objektų, statybą numatyti teritorijų planavimo dokumentuose. T. y. šių statinių statyba galima žemės sklypuose, kuriuose teisės aktų nustatyta tvarka galima statyti energetikos objektus pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas²) nerengiant atitinkamo specialiojo teritorijų planavimo dokumento ar šių konkrečių statinių statybos nenumačius savivaldybės lygmens bendrajame plane (pažymėtina, kad išimtys dėl nedidelės įrengtosios galios saulės šviesos energijos elektrinių statybos nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties įtvirtintos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme). Primename, kad TPĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte³ įtvirtinta galimybė planuojamai statybai pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) pakeisti ar nustatyti, jeigu jis nenustatytas, žemės sklypo naudojimo būdą pagal savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, manytina, kad, siekiant pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą pagal TPĮ 20 straipsnio nuostatas ir (ar) tai numatyti specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, būtina nustatyti, ar šis keitimas neprieštarauja atitinkamo galiojančio savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendiniams. 

TPĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose nustatomas teritorijos naudojimo privalomasis reikalavimas – teritorijos funkcinis zonavimas⁴ nustatant pagrindinių žemės naudojimo paskirčių ir galimų veiklų prioritetus. Vadovaujantis Bendrojo plano rengimo metu galiojusio TPĮ nuostatomis, vienas „bendrojo planavimo“ uždavinių yra „nustatyti teritorijų funkcines zonas, nurodančias teritorijos integruotumą ir (ar) jos ypatumus⁵“. Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių⁶ (negalioja nuo 2014-01-24) 22.1 papunktyje buvo nustatyta, kad sprendinių konkretizavimo stadijoje atliekamas „planuojamos veiklos prioritetų nustatymas, teritorijos funkcinis zonavimas“, 25.1 papunktyje –  planuojamos teritorijos žemės naudojimo ir veiklos plėtojimo brėžinyje „pažymima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir kitos paskirties žemė bei jos naudojimo prioritetai“.

Mūsų nuomone, prievolė savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose nustatyti pagrindinių žemės naudojimo paskirčių ir galimų veiklų prioritetus įtvirtinta ir galiojančiame, ir Bendrojo plano rengimo metu galiojusiame teritorijų planavimo teisiniame reguliavime, todėl savivaldybė, vykdydama jai pavestas funkcijas, turėtų įvertinti teisės aktų taikymo visumą ir konkrečiu rašte nurodytu atveju nuspręsti, ar siekis pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą galimas pagal Bendrojo plano sprendinius (pagrindinių žemės naudojimo paskirčių ir galimų veiklų prioritetus), ar numatomai veiklai vykdyti būtina konkretizuoti šiuos sprendinius ir rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentą.

______________________________________________________

¹ „4. 30 m aukščio ir aukštesnių ypatingųjų inžinerinių statinių, atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statyba turi būti numatyta teritorijų planavimo dokumentuose (išskyrus saulės šviesos energijos elektrines ir kitus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytus atvejus).“

² „Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo:

1) naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą;“.

³ „2) kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) pakeisti ar nustatyti, jeigu jis nenustatytas, žemės sklypo naudojimo būdą, jie keičiami ar nustatomi žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas <...>.“

⁴ TPĮ 2 straipsnio 3 dalis:

„3. Funkcinis zonavimas – rengiant teritorijų planavimo dokumentus pagal planavimo lygmenis ir uždavinius <...>   atliekamas teritorijos suskirstymas į zonas nustatant pagrindinių žemės naudojimo paskirčių ir galimų jose veiklų prioritetus.“

⁵ TPĮ (redakcija iki 2008-11-24) 7 straipsnio 2 dalies 8 punktas.

⁶ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. D1-263 „Dėl Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“.

Iki 2021-06-30 galiojusio TPĮ 28 str. 8 d. nurodyti detaliojo plano sprendiniai galėjo būti koreguojami statinio projekto rengimo metu šioje dalyje ir iki 2021-06-30 galiojusių Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių⁶  (toliau – Taisyklės) 323.1 papunktyje nustatyta koregavimo (toliau – supaprastintas koregavimas) tvarka, pagal kurią: detaliojo plano koregavimui turi pritarti visi žemės sklypo valdytojai ir naudotojai, Teritorijų planavimo komisija; suderinta detaliojo plano korektūra tvirtinama savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu ir registruojama TPĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal supaprastinto koregavimo tvarką, inter alia, nereikia priimti sprendimo dėl detaliojo plano koregavimo pradžios ir planavimo tikslų, neišduodamos teritorijos planavimo sąlygos, neatliekamos teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūros (apie koreguojamus detaliojo plano sprendinius neinformuojama visuomenė ir teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija).

Nuo 2021-07-01 įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 2, 3, 6, 7, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 23, 25, 26, 27, 28, 30, 31, 33, 35, 37, 39, 47 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIV-158 (toliau – TPĮ Nr. XIV-158) pakeistas minėtas detaliųjų planų supaprastinto koregavimo teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintas galiojančio TPĮ 28 str. 9 ir 10 dalių nuostatose. Nuo 2021-07-01 įsigaliojusio TPĮ 28 str. 9 dalyje, inter alia, nustatytas detaliųjų planų supaprastintas koregavimas nebesietinas su statinio projektavimo procesu, koregavimo tvarka papildyta reikalavimu, kad „<...> informacija visuomenei apie šioje dalyje nurodytą kompleksinio teritorijų planavimo dokumento koregavimą skelbiama Vyriausybės nustatyta supaprastinta teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų tvarka planavimo organizatoriaus interneto svetainėje ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje“, t. y. po 2021-07-01 koreguojant detaliuosius planus TPĮ 28 str. 9 d. nurodytais atvejais turi būti taikoma supaprastinta teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų tvarka⁷.  

Pagal iki 2021-06-30 galiojusį ir nuo 2021-07-01 įsigaliojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešinimas (visuomenės supažindinimas su parengtu teritorijų planavimo dokumentu) ir bendrąja, ir supaprastinta teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų tvarka atliekamas prieš teritorijų planavimo dokumento derinimo procedūrą. 

Pažymėtina, kad siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Šis principas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d., pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 str.2 d. nuostatą, ne kartą yra nurodęs, jog joje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit); taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo.

TPĮ Nr. XIV-158 26 str. („Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“) 4 dalyje nustatyta, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi teritorijos planavimo sąlygų, planavimo organizatoriaus sprendimu gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal šio įstatymo nuostatas.“ Mūsų nuomone, šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta galimybė, o ne reikalavimas, įgyvendinus TPĮ Nr. XIV-158 26 str. 4 d. nurodytas sąlygas, iki 2021-06-30 neatliktas teritorijų planavimo proceso procedūras baigti pagal nuo 2021-07-01 įsigaliojusias TPĮ nuostatas. 

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, manytina:

– jeigu statinio projekto rengimo metu (vadovaujantis iki 2021-06-30 galiojusio TPĮ 28 str. 8 d. nuostatomis) buvo pakoreguoti detaliojo plano sprendiniai ir detaliojo plano koregavimas iki 2021-06-30 buvo suderintas Teritorijų planavimo komisijoje arba Teritorijų planavimo komisijai iki 2021-06-30 buvo pateikti (pradėtas derinimas) Taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2021-06-30) 323.1 papunktyje nurodyti brėžiniai (detaliojo plano pagrindinio brėžinio (ir kito brėžinio, jei koreguojami sprendiniai nurodyti ne pagrindiniame brėžinyje) kopija su pažymėta koreguojama teritorija ir brėžinys su pažymėtais koreguojamais detaliojo plano sprendiniais, statinio projekto sklypo sutvarkymo dalis (sklypo planas) ir aiškinamasis raštas (toliau – koregavimo projektas), tai minėtais atvejais pradėtas detaliųjų planų koregavimo procesas baigiamas iki 2021-06-30 galiojusia supaprastinto koregavimo tvarka, t. y. suderinta detaliojo plano korektūra tvirtinama savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu ir registruojama TPĮ nustatyta tvarka, neatliekant teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų; 

– jeigu koregavimo projektas iki 2021-06-30 buvo nagrinėtas (pateiktas derinti / pradėtas derinti) Teritorijų planavimo komisijoje, tačiau dėl institucijų pastabų nebuvo suderintas ir šiuo metu taisomas pagal Teritorijų planavimo komisijos protokole nurodytas pastabas, toks koregavimo projektas galėtų būti baigiamas derinti ir tvirtinamas pagal iki 2021-06-30 galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą arba po 2021-07-01 priimto savivaldybės administracijos direktoriaus (teritorijų planavimo organizatoriaus) sprendimo pagrindu derinamas ir tvirtinamas nuo 2021-07-01 įsigaliojusia supaprastinto koregavimo tvarka, pagal kurią informacija visuomenei apie detaliojo plano koregavimą turi būti skelbiama Vyriausybės nustatyta supaprastinta teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų tvarka, t. y. prieš derinimo procedūrą visuomenė Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti supažindinta su pakoreguotais detaliojo plano sprendiniais. „Susipažinti su parengtais teritorijų planavimo dokumentais Vyriausybės nustatyta supaprastinta teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų tvarka skiriamas ne trumpesnis kaip 10 darbo dienų laikotarpis, iš jo ne mažiau kaip 5 darbo dienos – viešai ekspozicijai“⁸ ;

– jeigu koregavimo projektas iki 2021-06-30 nebuvo pateiktas derinti (nepradėtas derinti) Teritorijų planavimo komisijai, šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi nuo 2021-07-01 įsigaliojusio TPĮ nuostatomis.

 ____________________________________________________

⁶ Patvirtintos aplinkos ministro 2014-01-02 įsakymu Nr. D1-8 „Dėl Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“.

⁷ Galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 31 str. 2 d.

⁸ Galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 35 str. 2 d.

Specialiojo teritorijų planavimo dokumentai nurodyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 5 str. 4 d. Šio str. 5 d. įtvirtinta nuostata, kad įstatymų nustatytais atvejais gali būti rengiami ir kiti šio str. 4 d. nenurodyti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai.

Teritorijų planavimo įstatymo 30 str. 8 d. numatyta, kad specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami, koreguojami, keičiami, derinami, tikrinami ir tvirtinami vadovaujantis šiuo įstatymu, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą organizuojančių subjektų veiklą reglamentuojančiais įstatymais ir Vyriausybės įgaliotų institucijų vadovų kartu su aplinkos ministru patvirtintomis tam tikromis specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis, kuriose nustatoma specialiojo teritorijų planavimo dokumento organizavimo, rengimo, koregavimo, keitimo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo tvarka. Specialiojo teritorijų planavimo dokumentai keičiami sprendimą rengti tą teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu dėl dokumento keitimo, laikantis šiame įstatyme nustatytų specialiojo teritorijų planavimo proceso reikalavimų ir taikant tą pačią dokumento tvirtinimo procedūrą. Sprendimą dėl specialiojo teritorijų planavimo dokumento koregavimo pradžios ir planavimo tikslų priima planavimo organizatorius.

Atkreipiame dėmesį, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 2 d. numato, kad savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir savivaldybės tarybos sprendimu specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Kitų patvirtintų savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai derinami su atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, o rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą integruojami į bendrojo plano sprendinius.

Vietovės lygmuo (planuojamos teritorijos, rengiami teritorijų planavimo dokumentai ir jų masteliai) nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. Vietovės lygmens kompleksiniai teritorijų planavimo dokumentai rengiami Teritorijų planavimo įstatymo ir Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 (toliau – Taisyklės), nustatyta tvarka. Taisyklės nustato valstybės teritorijos bendrojo plano, valstybės dalies bendrųjų planų, savivaldybės bendrųjų planų, savivaldybės dalies bendrųjų planų ir detaliųjų planų sudėtį ir turinį, rengimo, keitimo, koregavimo tvarką, teritorijų planavimo proceso dalyvių santykius šiame procese.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad miesto kraštovaizdžio tvarkymo, gamtinio karkaso teritorijų apsaugos ir naudojimo, savivaldybės paviršinių (lietaus) nuotekų infrastruktūros plėtros, savivaldybės lietaus nuotekų surinkimo ir valymo infrastruktūros plėtros, savivaldybės vandens telkinių ir jų pakrančių ir kt. tikslai ir uždaviniai galėtų būti įgyvendinti koreguojant bendrąjį planą ir keičiant sprendinius savivaldybės teritorijos dalyje pagal Taisyklių 139.4 p. nuostatas „galiojantys bendrieji planai koreguojami keičiant bendrojo plano sprendinius anksčiau suplanuotos teritorijos dalyje.“

Dėl detaliųjų planų sprendinių keitimo.

Sąvokos „detaliųjų planų sprendinių keitimas“ ir „detaliųjų planų keitimas“ netapačios. Vadovaujantis TPĮ 28 straipsnio 6 dalies¹ nuostatomis, detaliųjų planų sprendiniai gali būti keičiami (papildomai nustatomi) keičiant arba koreguojant atitinkamą kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, t. y. siekis pakeisti galiojančio detaliojo plano sprendinius nesukuria prievolės visais atvejais keisti šį kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą. Atkreipiame dėmesį, kad TPĮ 28 straipsnio nuostatos reglamentuoja kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų, o ne jų sprendinių, keitimą ir koregavimą.

TPĮ 28 straipsnio 5 dalyje nustatyti atvejai, kada turi būti keičiamas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas (kitais atvejais šis dokumentas gali būti koreguojamas keičiant ir (ar) papildomai nustatant reikiamus sprendinius):

1) dėl numatomų sprendinių reikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje;

2) visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje numatoma keisti, pvz., visą nustatytą privalomą teritorijos naudojimo reglamentą;

3) kai šio dokumento sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitoje nurodoma, kad jį reikia keisti.

Įvertinę tai, kas išdėstyta, ir tai, kad TPĮ įtvirtintas teritorijų planavimo teisinis reguliavimas nustato privalomą viso (ne jo dalies) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento keitimą, kai visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje numatoma keisti visas galiojančiame kompleksinio teritorijų planavimo dokumente pagal teritorijų planavimo lygmenį nustatytas teritorijos naudojimo privalomąsias nuostatas, privalomuosius reikalavimus arba privalomą teritorijos naudojimo reglamentą, manome, kad tais atvejais, kai nėra poreikio keisti, pvz., visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje visą galiojančiame detaliajame plane nustatytą privalomą teritorijos naudojimo reglamentą, svarstytina galimybė koreguoti detalųjį planą keičiant sprendinius anksčiau suplanuotos teritorijos dalyje, jeigu dėl numatomų sprendinių nereikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje.

Primename, kad TPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai (ne jų dalys) „keičiami, kai sprendimą rengti tą teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos nusprendžia rengti naują (jį keičiantį) to paties lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą anksčiau suplanuotai arba didesnei teritorijai, į kurią patenka anksčiau suplanuota teritorija (išskyrus atvejus, kai planuojama teritorija sumažėja pasikeitus administracinių vienetų ar gyvenamųjų vietovių teritorijų riboms)“. Manytina, kad, vadovaujantis išdėstytomis nuostatomis, kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas gali būti keičiamas tik visa apimtimi, t. y. keičiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, planuojama teritorija negali būti mažesnė už anksčiau suplanuotą teritoriją, išskyrus TPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nurodytą atvejį. Atkreiptinas dėmesys, kad iki 2014-01-01 detalieji planai buvo rengiami žemės sklypams ir jų grupėms, todėl, mūsų nuomone, galimas atvejis, kai turi būti keičiamas žemės sklypui, neatitinkančiam kvartalo apibrėžties), parengtas galiojantis detalusis planas (papildomai nurodant TPĮ 17 straipsnio 8 dalyje² numatytą nagrinėjamą teritoriją).

Dėl visų naujų teritorijos planavimo sąlygų visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje

Atkreipiame dėmesį, kad TPĮ 28 straipsnio 5 dalies nuostatose nėra reikalavimo keisti, o ne koreguoti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, kai pasibaigę teritorijos planavimo sąlygų, išduotų rengiant šį patvirtintą dokumentą, galiojimo terminai: atsižvelgus į tai, kad, pvz., detalusis planas patvirtintas, manytina, kad teritorijos planavimo sąlygos, išduotos rengiant šį detalųjį planą, įvykdytos. TPĮ įtvirtinta prievolė keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą ne tada, kai pasibaigę minėtų teritorijos planavimo sąlygų galiojimo terminai ar šiose sąlygose nurodyti reikalavimai nebeaktualūs, o tada, kai numatomi sprendiniai neatitinka šių sąlygų ir reikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje. Pvz., keičiant (papildomai nustatant) sprendinius detaliuoju planu suplanuoto kvartalo dalyje, mūsų nuomone, ne visada reikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų, kurios išduotos visam planuojamam kvartalui, o ne atskiriems žemės sklypams.

 Papildomai informuojame, kad teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra reikalavimo koreguojant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus dėl numatomų sprendinių privalomai kreiptis naujų teritorijos planavimo sąlygų. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių³ (toliau – Taisyklės) 322.2 punkto nuostatos teritorijų planavimo organizatoriui suteikia teisę nustatyti (spręsti), ar reikia parengti naujas teritorijų planavimo organizatoriaus teritorijos planavimo sąlygas, ar reikia kreiptis į kitas institucijas naujų teritorijos planavimo sąlygų. Taisyklių 322.3 punkte paaiškinta, kad kreiptis naujų teritorijos planavimo sąlygų reikia, kai teritorijos planavimo sąlygos, išduotos dėl patvirtinto detaliojo plano, netinka numatomiems koreguojamo detaliojo plano sprendiniams.

Atkreiptinas dėmesys, kad TPĮ nuostatos reglamentuoja atvejus, kada privaloma keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, bet nenurodo, kad kitais (TPĮ nenurodytais) atvejais šis dokumentas negali būti keičiamas. Primename, kad sprendimą dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento koregavimo pradžios ir planavimo tikslų priima planavimo organizatorius.

__________________________________________________________

¹ „6. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jų neprivaloma keisti pagal šio straipsnio 5 dalį, gali būti koreguojami taisant technines klaidas, keičiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinius, nustatant papildomus sprendinius ar kai yra priimtas teismo sprendimas, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinys (sprendiniai) neteisėtas (neteisėti), jeigu dėl teismo sprendimo neatsiranda pagrindas naikinti arba keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą.“

² „8. Keičiant ar koreguojant detalųjį planą, planuojama teritorija gali neatitikti kvartalo apibrėžties, jeigu detaliuoju planu anksčiau suplanuota teritorija mažesnė kaip kvartalas arba detaliojo plano sprendinius numatoma keisti mažesnėje kaip kvartalas suplanuotos teritorijos dalyje. Šiais atvejais planavimo darbų programoje papildomai nurodoma nagrinėjama (numatomų sprendinių įtaką patirianti) teritorija, atitinkanti kvartalo apibrėžtį. Mažesnėje kaip kvartalas teritorijoje detaliojo plano sprendiniai keičiami atsižvelgus į nagrinėjamos teritorijos kraštovaizdį, esamas ir (ar) suplanuotas urbanistines struktūras, inžinerinę ir socialinę infrastruktūrą.“

³ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-01-02 įsakymas Nr. D1–8 „Dėl Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“.

Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18, 20 ir 22 straipsniuose. Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „<...> pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė“, t. y. Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašas, patvirtintas Vyriausybės 1999-09-29 nutarimu Nr. 1073 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“.

Pagal minėtuose teisės aktuose įtvirtintą ir galiojantį teisinį reglamentavimą pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas gali būti keičiami dvejopai:

1. pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo, savivaldybės tarybos, savivaldybės administracijos direktoriaus arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančios institucijos sprendimu. Šiuo atveju sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas kartu su sprendimu patvirtinti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą. Pažymėtina, kad žemės valdos projektai (žemės reformos žemėtvarkos projektai; žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai; žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektai; žemės konsolidacijos projektai) nepriskirtini prie teritorijų planavimo dokumentų. Savivaldybės administracijos direktorius tvirtina detaliuosius planus (vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas) (Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalis) ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus (žemės valdos projektas) (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalis ir Žemės įstatymo 40 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Kai detaliuoju planu ar žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu pertvarkomi esami žemės sklypai, šiuo atveju savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas pakeisti pertvarkytų žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas kartu su sprendimu patvirtinti minėtą teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą.

2. nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto – Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) naudojimo būdą, jie keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal (tiesiogiai taikant) savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, įvertinus gautus visuomenės pasiūlymus ir atsižvelgus į gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį, viešąsias erdves ir jų poreikį, vykdomą ar suplanuotą vykdyti veiklą, esamą ar suplanuotą (suprojektuotą) inžinerinę ir (ar) socialinę infrastruktūrą (Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Kai detaliajame plane nustatomas teritorijos naudojimo tipas, teritorijų planavimo teisiniame reguliavime (Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalis) numatyta galimybė žemės sklypui ar jo daliai nurodyti kelis galimus žemės naudojimo būdus. Pirmuoju įrašytas žemės sklypo naudojimo būdas yra prioritetinis, pagal jį nustatomas konkretus žemės sklypo ar jo dalies žemės naudojimo būdas tvirtinant detalųjį planą, kitais detaliajame plane pagal teritorijos naudojimo tipą nurodytais žemės naudojimo būdais žemės sklypo ar jo dalies žemės naudojimo būdai keičiami savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu, Vyriausybės nustatyta tvarka informuojant visuomenę.

Žemės įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad „savivaldybės taryba ar jos įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius teisės aktų nustatyta tvarka sprendžia žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo klausimus“.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8¹ punktą paprastoji savivaldybės tarybos kompetencija – „sprendimų dėl žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo priėmimas“. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, „konkrečius įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 3 dalyje, savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka gali pavesti vykdyti savivaldybės administracijos direktoriui <...>“.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, manytina, kad savivaldybės administracijos direktorius galėtų priimti sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus), jeigu būtų įgyvendintas visų – Vietos savivaldos, Žemės ir Teritorijų planavimo įstatymų minėtose nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas.

Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 3 d. įtvirtinta, kad teritorijų planavimo dokumentų taikymo ir jų tarpusavio sąveikos organizacinė struktūra veikia vadovaujantis šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. Kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant. To paties lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti tarpusavyje suderinti, išskyrus šio straipsnio 4 d. nurodytus atvejus. Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų, valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų, Vyriausybės patvirtintų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, žemės gelmių naudojimo planų sprendiniai turi aukštesnę teisinę galią už savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir privalomai taikomi savivaldybėms rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai privalomi valstybės lygmens ir žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams. Taikant valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, valstybės lygmens ir žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai galioja tiek, kiek jie neprieštarauja valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams.

Atsižvelgę į tai, kas išdėstyta, vadovaudamiesi Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 4 d. numatyta išimtimi, manome, kad patvirtinto valstybei svarbus projekto teritorijų planavimo dokumento sprendiniai nepakeis planuojamoje teritorijoje galiojančių detaliųjų planų sprendinių, kurie galios tik tiek, kiek jie neprieštaraus valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento sprendiniams.

TPĮ 28 str. 5 d. nustatyti atvejai, kadaturi būti keičiamas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas (kitais atvejais šis dokumentas gali būti koreguojamas keičiant ir (ar) papildomai nustatant reikiamus sprendinius):

1) dėl numatomų sprendinių reikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje;

2) visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje numatoma keisti, pvz., visą nustatytą privalomą teritorijos naudojimo reglamentą;

3) kai šio dokumento sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitoje nurodoma, kad jį reikia keisti.

TPĮ 28 str. 5 d. nuostatose nėra reikalavimo keisti, o ne koreguoti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, kai pasibaigę teritorijos planavimo sąlygų, išduotų rengiant šį patvirtintą dokumentą, galiojimo terminai, ar, kai „neišlikę detaliųjų planų dokumentacijose sąlygos“: atsižvelgus į tai, kad, pvz., detalusis planas patvirtintas (aptariamu atveju iki 1997 m.), manytina, kad teritorijos planavimo sąlygos, išduotos rengiant šį detalųjį planą, įvykdytos. TPĮ įtvirtinta prievolė keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą ne tada, kai archyviniuose dokumentuose minėtos teritorijų planavimo sąlygos neišlikę, pasibaigę jų galiojimo terminai, ar šiose sąlygose nurodyti reikalavimai nebeaktualūs, nes sprendiniai galimai įgyvendinti, o tada, kai numatomi sprendiniai neatitinka šių sąlygų ir reikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje. Pvz., keičiant (papildomai nustatant) sprendinius detaliuoju planu suplanuoto kvartalo (aptariamu atveju miesto centrinės dalies) dalyje, abejotina, ar reikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų, kurios galimai buvo išduotos, nors ir neišsaugotos archyviniuose dokumentuose, visam planuojamam kvartalui (miesto centrinei daliai), o ne atskiriems žemės sklypams.

Papildomai informuojame, kad teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra reikalavimo koreguojant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus dėl numatomų sprendinių privalomai kreiptis naujų teritorijos planavimo sąlygų. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 „Dėl Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 322.2 p. p. nuostatos teritorijų planavimo organizatoriui suteikia teisę nustatyti (spręsti), ar reikia parengti naujas teritorijų planavimo organizatoriaus teritorijos planavimo sąlygas, ar reikia kreiptis į kitas institucijas naujų teritorijos planavimo sąlygų. Taisyklių 322.3 p. p. paaiškinta, kad kreiptis naujų teritorijos planavimo sąlygų reikia, kai teritorijos planavimo sąlygos, išduotos dėl patvirtinto detaliojo plano, netinka numatomiems koreguojamo detaliojo plano sprendiniams.

Atkreiptinas dėmesys, kad TPĮ nuostatos reglamentuoja atvejus, kada privaloma keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, bet nenurodo, kad kitais (TPĮ nenurodytais) atvejais šis dokumentas negali būti keičiamas. Primename, kad sprendimą dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento koregavimo pradžios ir planavimo tikslų priima planavimo organizatorius.

Informuojame, kad Aplinkos ministerija nenagrinėja konkrečių situacijų.

Informacinio stendo (stendų) įrengimo vietą (vietas) prie planuojamos teritorijos ribų ir dydį nustato planavimo organizatorius (LRV 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 20.4, 22.3 ir 26.1 papunkčiai).

Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalimi, teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. Detaliuosiuose planuose nustatomas urbanizuotos ir (ar) urbanizuojamos teritorijos naudojimo reglamentas, šių planų sprendiniai nurodo, kokios urbanistinės struktūros planuojamos ir kokie reikalavimai (tarp jų pastatų aukštis) keliami teritorijos vystymui. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje įtvirtinta, kad teritorijos vystymas – planuojamos teritorijos ekonominės, socialinės ir (ar) aplinkos būklės urbanistiniai kokybiniai pokyčiai ir kiekybinė plėtra, t. y. teritorijos vystymas sietinas ne su esamos būklės fiksavimu, bet su suplanuotos aplinkos kokybiniais ir kiekybiniais pokyčiais.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies nuostatas, pastatų aukštis – aukštis, matuojamas metrais nuo pastatų (jų dalių) statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastatų (jų dalių) stogo kraigo ar jų konstrukcijos aukščiausio taško. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 19 dalį – statybos zona – planuojamos teritorijos dalis, kurioje yra arba numatomos pastatų ir (ar) turinčių stogą inžinerinių statinių antžeminės dalys. Mūsų nuomone, galiojantis teisinis reguliavimas nustato, kad pastatų aukštis teritorijų planavimo dokumentuose nurodomas įvertinus ne visą šiame dokumente nustatytą statybos zoną, bet konkrečių pastatų (esamų ir (ar) planuojamų) statybos zonas atsižvelgus į numatomą teritorijos vystymą.

Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ patvirtinimo“, 5 priedo „Bendrieji statinių rodikliai“ 8 punkte nurodyta, kad * žvaigždute pažymėti rodikliai apskaičiuojami vadovaujantis Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. D1-349 „Dėl Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo taisyklių patvirtinimo“. Tarp šių rodiklių nurodytas ir pastato aukštis. Vadovaujantis Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo taisyklių 79 punkto nuostatomis, pastato aukštis – aukštis, matuojamas metrais nuo pastato ar jo dalies statybos zonos esamo žemės paviršiaus vidutinės altitudės iki pastato ar jo dalies stogo kraigo ar pastato ar jo dalies konstrukcijos (neskaitant dūmtraukių, vėdinimo šachtų, antenų, žaibosaugos stiebų) aukščiausio taško.

Įvertinus skirtingus (statinio projektavimo ir pastatyto statinio matavimo) procesus, bendruosiuose statinių rodikliuose nurodomas statinio aukštis, mūsų nuomone, apskaičiuojamas nuo suprojektuoto (esamo) žemės paviršiaus vidutinės altitudės, pastatyto statinio – nuo pagal projektą suformuoto (esamo) žemės paviršiaus vidutinės altitudės. Sistemiškai vertinant teisės aktų nuostatas, manytina, kad planuojant pastatų statybą detaliajame plane numatomas jų aukštis turi būti toks, kad suplanuotoje teritorijoje suprojektuotų ir pastatytų pastatų aukštis neviršytų detaliajame plane nustatyto leidžiamojo aukščio.

Apibendrinant darytina išvada, kad detaliajame plane nustatomas planuojamas leidžiamasis pastatų aukštis, todėl turi būti vertinamas galimas reljefo formavimas ir leidžiamasis pastatų aukštis nurodomas nuo numatomo (planuojamo) žemės paviršiaus. Numatant detaliuoju planu planuojamo sklypo reljefo keitimą, rengiamame detaliajame plane (jo keitime, korektūroje) gali būti nustatytas didesnis pastato aukščio nuo žemės paviršiaus parametras, nei skirtumas tarp detaliajame plane nustatomo pastato aukščio altitudės parametro ir žemės paviršiaus, nurodyto detaliojo plano topografiniame plane, vidutinės altitudės, nes detaliojo plano rengimo metu topografiniame plane nurodytas žemės paviršius gali skirtis nuo planuojamo žemės paviršiaus.

Detaliajame plane gali būti nustatomas ne tik pastatų, bet ir jų dalių leidžiamasis aukštis, statybos zonoje gali būti nurodomos kelios teritorijos dalys, kuriose nustatomas skirtingas pastatų aukštis. Detaliajame plane nustatyta (nustatytos) pastato (pastatų) aukščio altitudė nurodo, kokios altitudės negali viršyti suplanuotoje teritorijoje projektuojami pastatai. Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, atliekantis savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, vertina detaliajame plane nustatytus pastatų aukščio parametrus ir su jais susijusį galimą planuojamą reljefo keitimą atsižvelgdamas į esamą urbanistinį ir gamtinį kraštovaizdį, istorinį kontekstą, planuojamas urbanistines struktūras, esamą, suprojektuotą ar planuojamą inžinerinę infrastruktūrą, kitas aplinkybes.

Dėl valstybinės žemės patikėtinio sutikimo tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai

Įstatymo 1 straipsnyje nurodytas jo tikslas ir paskirtis^[4]: Įstatymas nustato specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nurodo teritorijas, kuriose jos taikomos, reglamentuoja šių teritorijų nustatymą. Tai reiškia, kad Įstatymas nereglamentuoja statinių (įrenginių) projektavimo ir statybos, jo nuostatos nesusijusios su valstybinės žemės patikėtinio sutikimo tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, gavimu. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nurodytais atvejais neprivalomas žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas dėl Įstatyme nurodytų teritorijų nustatymo, bet ne dėl rašte nurodytų susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų tiesimo ir jiems funkcionuoti būtinų statinių statybos. 

__________________________________________________________

^[4] „Šis įstatymas nustato specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nurodo teritorijas, kuriose šios sąlygos turi būti taikomos (toliau – šiame įstatyme nurodytos teritorijos), reglamentuoja šių teritorijų nustatymą ir nustato šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, sudaro teisines prielaidas šiame įstatyme nurodytas teritorijas centralizuotai registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre <...>“.

1) kai vėjo elektrinių  parkas jau veikia ir yra pastatytas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus

SŽNSĮ 141 straipsnio 7 dalies^[5] nuostata nurodo, kaip taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos tose teritorijose, kurios patenka į nustatytas SŽNSĮ nurodytas teritorijas po SŽNSĮ įsigaliojimo, kai ūkinė ir (ar) kitokia veikla buvo vykdoma, statiniai pastatyti ir (ar) statybą leidžiantys dokumentai išduoti iki SŽNSĮ įsigaliojimo. Pvz., konkrečiame žemės sklype veikla teisėtai vykdoma (statiniai pastatyti ar pan.), bet, šiam žemės sklypui patekus į naujai nustatytą SŽNSĮ nurodytą teritoriją, joje nustatyti apribojimai tokią veiklą draudžia – šiuo atveju nauji apribojimai taikomi tik ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, pradėtai planuoti ir (ar) vykdyti įsigaliojus SŽNSĮ, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Ši nuostata leidžia specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymą įvertinti proporcingumo aspektu: žemės sklypui patekus į naujai nustatytas teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, šių sąlygų taikymas nesutrukdys teisėtai vykdomos veiklos, kai ši veikla pradėta vykdyti anksčiau, negu buvo nustatytos minėtos teritorijos ir įsigaliojo nauji apribojimai.

Atkreipiame dėmesį, kad SŽNSĮ 50 straipsnyje^[6] nurodyta, kad gamybiniams objektams (tarp jų – vėjo elektrinėms, kurių įrengtoji galia 30 kW ir didesnė) nustatomos sanitarinės apsaugos zonos. Tai reiškia, kad sanitarinės apsaugos zonos veikiantiems vėjo elektrinių parkams (arba vėjo elektrinių parkams, kuriems išduoti statybą leidžiantys dokumentai) turi būti nustatytos, jeigu jos nebuvo nustatytos ir įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą. SŽNSĮ 141 straipsnio 7 dalies nuostata skirta specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymui, o ne teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatymui. 

Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pradžia nuo 2020 m. sausio 1 d. nurodyta SŽNSĮ 10 straipsnyje^[7], t. y. jos taikomos ne nuo SŽNSĮ įsigaliojimo dienos.

2) kai naujam vėjo elektrinių parkui pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus yra išduoti statybą leidžiantys dokumentai

SŽNSĮ 141 straipsnio 2 dalyje^[8] nurodyta, kaip baigiami rengti teritorijų planavimo dokumentai, žemės valdos projektai, statinių ar kitos veiklos projektai, pradėti rengti iki SŽNSĮ įsigaliojimo dienos. Kai statybą leidžiantys dokumentai išduoti, statybos užbaigimas vykdomas pagal statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu galiojusius teisės aktus.

Atkreipiame dėmesį, kad SŽNSĮ 143 straipsniu, kuris įsigalios 2025 m. sausio 1 d., keičiamo SŽNSĮ 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „ūkinė ir (ar) kitokia veikla, dėl kurios turi būti nustatytos SŽNSĮ nurodytos teritorijos, gali būti vykdoma, jeigu šios teritorijos nustatytos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre“.

3) kai vėjo elektrinių parko vystymas pradėtas - parengti teritorijų planavimo dokumentai, atliktos poveikio aplinkai vertinimo ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros

Vėjo elektrinių parko statyba galima, kai ji numatyta teritorijų planavimo dokumentuose ir atitinkamam projektui išduotas statybą leidžiantis dokumentas (kai jis privalomas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą). Primename, kad SŽNSĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki SŽNSĮ įsigaliojimo dienos pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, žemės valdos projektai, statinių ar kitos veiklos projektai turi atitikti šio įstatymo reikalavimus. Jeigu rengiant teritorijų planavimo dokumentą ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros metu sanitarinės apsaugos zona buvo nurodyta, bet nenustatyta pagal SŽNSĮ reikalavimus (negautas žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo), šis sutikimas pagal SŽNSĮ 7 straipsnio 8 dalį^[9] gali būti gautas iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo.  

 ____________________________________________________

^[5] „7. Teritorijose, kuriose iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo vykdoma ūkinė ir (ar) kitokia veikla, pastatyti statiniai ir (ar) išduoti statybą leidžiantys dokumentai, patenkančiose į įsigaliojus šiam įstatymui nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos tik ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, pradėtai planuoti ir (ar) vykdyti įsigaliojus šiam įstatymui, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.“

^[6] „Atsižvelgiant į planuojamą ir (ar) vykdomą ūkinę veiklą, nustatomos šios sanitarinės apsaugos zonos:

1) gamybinių objektų – objektų, kuriuose vykdoma gamybinė veikla, susijusi su prekių ir gaminių (vartojimo prekių, tarpinių produktų arba gamybos priemonių) gamyba, išskyrus branduolinės energetikos objektus; <...>“.

^[7] „1. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos žemės sklypui (jo daliai), naujai suformuotam pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) žemės valdos projektus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai), taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą dienos.

2. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (jo daliai) taikomos nuo žymos apie nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas žemės sklypo registro įraše padarymo dienos.

3. Teritorijose, kuriose nesuformuoti žemės sklypai, specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatytose šiame įstatyme nurodytose teritorijose taikomos nuo:

1) teritorijų planavimo dokumento įsigaliojimo ar žemės valdos projekto patvirtinimo dienos;

2) statybą leidžiančio dokumento išdavimo dienos;

3) sprendimo pritarti planuojamai ūkinei veiklai priėmimo (kai sprendimas priimamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros metu neatliekant poveikio aplinkai vertinimo) dienos;

4) valstybinės žemės patikėtinio rašytinio sutikimo gavimo dienos, jeigu šiame įstatyme nurodytoms teritorijoms nustatyti įstatymų nustatytais atvejais šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti dokumentai nebuvo rengiami;

5) plano, žemėlapio ir (ar) schemos patvirtinimo, kai šiame įstatyme nurodytų teritorijų, nustatytų tenkinant viešąjį interesą, planus, žemėlapius ir (ar) schemas tvirtina Vyriausybė, įstatymų ar Vyriausybės įgaliota institucija, o jeigu dokumentas, kuriuo tvirtinami šie planai, žemėlapiai ir (ar) schemos, skelbiamas Teisės aktų registre, – nuo šio dokumento paskelbimo Teisės aktų registre dienos (jeigu jame nėra numatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data).

4. Jeigu ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai vykdyti nustatant šiame įstatyme nurodytas teritorijas buvo rengiami keli šio straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti dokumentai, specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo pirmosios procedūros nurodyto pirmojo dokumento, kuriuo nustatomos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, įsigaliojimo (patvirtinimo, išdavimo, priėmimo) dienos.“

^[8] „2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, žemės valdos projektai, statinių ar kitos veiklos projektai turi atitikti šio įstatymo reikalavimus.“

^[9] „8. Jeigu ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai vykdyti rengiami keli šio straipsnio 7 dalies 1–4 punktuose nurodyti dokumentai, žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas turi būti gautas iki pirmojo dokumento, kuriame nustatomos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, patvirtinimo (išdavimo) ar šio straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyto sprendimo priėmimo“.

Aplinkos ministerija, siekdama aiškumo taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – SŽNSĮ) pakeitimu, įsigaliojusiu 2023-01-01, įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl sanitarinių apsaugos zonų (toliau – SAZ) nustatymo ir įregistravimo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, teikia informaciją ir paaiškinimus:

 1. Aplink stacionarų taršos šaltinį arba kelis šaltinius turi būti nustatoma SAZ. Prievolė ją nustatyti buvo įtvirtinta 1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, nuo 2020 m. sausio 1 d. – įsigaliojusiame SŽNSĮ, į kurį perkelta nuo 2014 m. sausio 1 d. Žemės įstatyme įtvirtinta nuostata dėl SAZ  įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą (NTK)  ir Nekilnojamojo turto registrą (NTR) tais atvejais, kai formuojant žemės sklypą formuojamojo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje jos nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos, t. y. nustatyti „klaidos taisymo“ atvejai (objektas, dėl kurio turi būti nustatyta SAZ, jau buvo tuo metu, kai gretimose teritorijose pradėti formuoti žemės sklypai) ir nurodyta, kad šiais atvejais SAZ įrašymą į NTK ir NTR organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas.

2. SŽNSĮ pakeitimu įtvirtintos  nuostatos taikomos  „klaidos taisymo“ atvejais.

3. „Klaidos taisymas“ sietinas su žemės sklypo formavimo  metu įrašytais kadastro duomenimis ( kai duomenys apie esamo objekto SAZ turėjo būti, tačiau nebuvo nurodyti formuojamo žemės sklypo kadastro duomenų byloje). Tik šių  SAZ duomenų įrašymui, vadovaujantis SŽNSĮ 7 str. 7 d., netaikomas  reikalavimas gauti žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimą.

4. „Klaidos taisymo“ atveju SAZ  nustatomos (jei jos nebuvo nustatytos, t. y. nėra dokumento, kuriame jos buvo grafiškai atvaizduotos) poveikio visuomenės sveikatai vertinimo dokumente (SŽNSĮ 141 str. 4¹ ir 4².)

5. Prašymas įgaliotai institucijai priimti sprendimą dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo dokumento pateikiamas iki 2024 m. gruodžio 31 d., o prašymai ir (ar) šioms teritorijoms įregistruoti reikalingi erdviniai duomenys (grafinis  SAZ atvaizdavimas) Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikiami iki 2025 m. gruodžio 1 d.

6. Klaidos taisymo atveju SAZ nustatyti žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas, išskyrus atvejus, kai žemės sklypo ar valstybinės žemės dalis, patenkanti į poveikio visuomenės sveikatai vertinimo dokumentuose nustatytą SAZ, padidėja.

7. Jei klaidos taisymo atveju, SAZ į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą nebuvo įrašyta iki 2022 m. gruodžio 31 d., turi būti gauta Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos išvada dėl galimybės nustatyti SAZ SŽNSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais (ar tais pačiais pagrindais pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo įsigaliojimo dienos).

8. Kilus klausimams dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūrų reikėtų kreiptis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centrą ar Sveikatos apsaugos ministeriją.

„Informacija dėl pelkių ir šaltinynų ir (ar) natūralių pievų ir ganyklų žemėlapių“

Nuotekų tvarkytojų, nuotekų transportavimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančių asmenų, ir asmenų, individualiai tvarkančių nuotekas, teisės ir pareigos yra įtvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme. Jis numato, kad asmenys, individualiai tvarkantys nuotekas privalo užtikrinti naudojamų individualiųjų nuotekų valymo įrenginių priežiūrą Nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka.

Jie privalo sudaryti viešąją sutartį su nuotekų transportavimo paslaugas teikiančiu asmeniu dėl nuotekų ir nuotekų valymo metu susidarančių atliekų (dumblo) transportavimo į geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo valdomus nuotekų valymo įrenginius. Taip pat turi sudaryti sutartį dėl individualių nuotekų valymo ar kaupimo įrenginių priežiūros su nuotekų valymo ir kaupimo įrenginius prižiūrinčiu asmeniu, sudariusiu ir turinčiu galiojančią sutartį su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju dėl nuotekų perteklinio dumblo perdavimo geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui.

Individualiai tvarkantys nuotekas gyventojai gali atiduoti nuotekas ir nuotekų valymo metu susidarančias atliekas (dumblą) tik geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui arba geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nurodytam nuotekas transportuojančiam asmeniui arba individualiųjų nuotekų valymo ir kaupimo įrenginių priežiūrą vykdančiam asmeniui, sudariusiam ir turinčiam galiojančią sutartį su geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju dėl nuotekų perteklinio dumblo perdavimo geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui.

Taip. Nei lauko tualetai, nei kiti nuotekų tvarkymo įrenginiai nėra draudžiami eksploatuoti, jei yra tinkamai prižiūrimi, neteršiama aplinka ir nepažeidžiami nustatyti reikalavimai. Gali būti naudojami tik tie individualūs nuotekų valymo įrenginiai, kurie leidžia užtikrinti nuotekų išvalymą iki Nuotekų tvarkymo reglamente arba taršos leidimuose arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimuose nustatytų keliamų reikalavimų. Nuotekų sukaupimo rezervuarams taikomi reikalavimai nustatyti Nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos apraše.

Asmenų, individualiai tvarkančių nuotekas ir prižiūrinčių individualiųjų nuotekų valymo įrenginius, nuotekų surinkimo sistema turi atitikti bendruosius reikalavimus. Pirmiausia ji  turi atitikti planuojamų tvarkyti nuotekų kiekybines ir kokybines charakteristikas. Taip pat turi būti užtikrintas reikalavimus atitinkantis sandarumas, kad nuotekos neprasiskverbtų į aplinką ir vanduo iš aplinkos nepatektų į sistemą. Prieš išleidžiant į gamtinę aplinką nuotekos turi būti tvarkomos reikalavimus atitinkančiose centralizuotose, atskirose arba grupinėse nuotekų tvarkymo sistemose.

Individualiųjų nuotekų turėtojas privalo sekti nuotekų kaupimo rezervuaro prisipildymą ir laiku atiduoti nuotekas ir nuotekų valymo metu susidarančias atliekas (dumblą) geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui arba geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nurodytam nuotekas transportuojančiam asmeniui.

Jeigu nuotekų valymo įrenginių savininkas yra fizinis asmuo (pavyzdžiui, vienbučio gyvenamojo), jis turi turėti įrenginių tiekėjo arba projektuotojo pažymą apie jam suteiktas žinias (kvalifikaciją), reikalingas įrenginio eksploatacijai, ir eksploatacijos tvarkos aprašą (taisykles ar pan.) arba sutartį su nuotekų valymo įrenginius eksploatuoti reikalingą kvalifikaciją turinčiu asmeniu.

Primename, kad bet kokias nuotekas tiesiogiai išleisti į požeminį vandenį ar skleisti ant žemės paviršiaus,išskyrus kituose teisės aktuose numatytas išimtis, draudžiama.

Nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta, kad į aplinką gali būti išleidžiamos tik tinkamai sutvarkytos ir išvalytos nuotekos, atitinkančios  jame nurodytus  normatyvus. Už aplinkos teršimą nuotekomis taikomos nuobaudos. Administracinių nusižengimų kodekso 246 str. nustato, kad fiziniams asmenims už nuotekų išleidimą į aplinką viršijant, leidime nustatytas išleidžiamų teršalų ribines vertes ar pažeidžiant kitas leidime nustatytas nuotekų išleidimo sąlygas, pirmą kartą taikoma bauda nuo 60  iki 300  eurų, padarius pažeidimą pakartotinai – nuo 300 iki 1150 eurų.

Dėl paviršinių (lietaus) nuotekų.

Vadovaujantis Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193, nuostatomis, paviršinės (lietaus) nuotekos, atskiromis surinkimo sistemomis surenkamos nuo teritorijų, kuriose nėra taršos pavojingosiomis medžiagomis šaltinių (pvz., pastatų stogai), gali būti išleidžiamos į aplinką be valymo, apskaitos ir kokybės kontrolės. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ IV skyriaus nuostatas, jei sklypas yra teritorijoje, kurioje yra komunalinis ar vietinis lietaus nuotakynas, paviršinės nuotekos iš sklypo turi būti nuvedamos į šį nuotakyną nuotekų išleistuvu (-ais). Sklypo viduje paviršinės nuotekos nuvedamos į išleistuvą sklypo lietaus nuotakynu ar sklypo reljefo paviršiumi, latakais ir pan. Kai nėra komunalinio ar vietinio lietaus nuotakyno, paviršinės nuotekos iš sklypo turi būti nuvedamos į griovius, kanalus arba reljefo paviršiumi į atvirus vandens telkinius ir pan. Draudžiama nuvesti paviršines nuotekas reljefo paviršiumi į gretimus sklypus.

Dėl buitinių nuotekų.

Visos išleidžiamos nuotekos turi atitikti Nuotekų tvarkymo reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas), nustatytus reikalavimus. Vadovaujantis Reglamento nuostatomis, prieš išleidžiant į gamtinę aplinką nuotekos turi būti tvarkomos reikalavimus atitinkančiose centralizuotose, individualiose arba grupinėse nuotekų tvarkymo sistemose. Nevalytos buitinės nuotekos negali būti išleidžiamos į gamtinę aplinką. Nuotekų (išvalytų iki nustatytų reikalavimų)  išleidimo į aplinką vietos turi būti parenkamos taip, kad jų neigiamas poveikis aplinkai būtų kiek įmanoma mažesnis (pvz., užtikrinant mažiausią geriamojo vandens šaltinių teršimo pavojų, pasirenkant mažiausiai jautrų poveikiui nuotekų priimtuvą (prioriteto tvarka: upės, kanalai, infiltracija į gruntą, tvenkiniai, dirbtiniai nepratekami vandens telkiniai), nuotekų išleidimą numatant kiek įmanoma toliau nuo kitų vandens išteklių naudotojų, rekreacijai skirtų bei kitų žmonių buvimo vietų). 

Į aplinką išleidžiamų nuotekų kokybę reglamentuoja Nuotekų tvarkymo reglamentas, patvirtintas LR aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau - Reglamentas). Riebalų didžiausia leidžiama koncentracija nustatyta Reglamento 2 priedo B dalyje esančioje lentelėje ir yra 10 mg/l. Siekiant užtikrinti šį reikalavimą ir atsižvelgiant į maisto pramonės specifiką, praktiškai visuomet reikalingos riebalų gaudyklės.

Jeigu maisto pramonės nuotekas planuojama išleisti į miesto nuotekų surinkimo sistemą, būtina kreiptis į šios sistemos valdytoją ir sudaryti nuotekų tvarkymo sutartį, kurioje nuotekų sistemos valdytojas turi teisę nustatyti reikalavimą prieš išleidžiant nuotekas į tinklus, jas apvalyti, pvz. nuo riebalų.

Riebalų gaudyklės yra įtrauktos į reglamentuojamų statybos produktų sąrašą (LR aplinkos ministro 2018 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. D1-601  „Dėl Reglamentuojamų statybos produktų sąrašo patvirtinimo“ 16.11 p.). Todėl šie įrenginiai prieš tiekiant juos į rinką turi būti nustatyta tvarka išbandyti ir paženklinti  CE ženklu.

Konkretaus objekto poreikius (nuotekų kiekis, užterštumas, reikalingas išvalymas ir kt.) atitinkantį įrenginį Jums gali suprojektuoti tokią teisę turintis asmuo arba suprojektuoti/parinkti įrenginių gamintojas/tiekėjas. Šie asmenys atsako už tai, kad įrenginys atitiktų objekto poreikius ir būtų teisės aktų nustatyta tvarka įteisintas įrenginio tiekimas rinkai.

Rekomenduojama įsigyjant, arba (pagal situaciją) projektuojant valymo įrenginius, sutartiniu pagrindu užsitikrinti, kad pardavėjas, projektuotojas, gamintojas (priklausomai nuo to kokiu būdu įsigyjate valymo įrenginį) garantuoja, kad valymo įrenginys užtikrins Reglamente arba nuotekų tvarkymo sutartyje nustatytus reikalavimus išleidžiamoms nuotekoms.

Visus nuotekų vežėjams aktualius klausimus ir atsakymus rasite čia. 

Visus nuotekų įrenginių savininkams aktualius klausimus ir atsakymus rasite čia.

Nuotekų tvarkymo informacinės sistemos (NTIS) tikslas – optimizuoti visų individualaus nuotekų tvarkymo būdų procesų stebėseną ir kontrolę nuo individualaus įrenginio pastatymo iki jo galimo demontavimo. Pradėjus veikti sistemai, duomenys apie individualias nuotekų tvarkymo sistemas bus nuolat atnaujinami ir tikslinami. NTIS bus skirta savivaldybėms, valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnams, visiems vandentvarkos sektoriaus dalyviams. Ji palengvins vandens telkinių būklės stebėjimą, padės automatizuoti informacijos teikimo, kontrolės procesus, padidins procesų skaidrumą. Šiuo metu NTIS kuriama ir diegiama. Numatoma, kad sistema pradės veikti 2023 m. viduryje, o bandomoji jos versija turėtų būti parengta iki 2022 m. pabaigos. Projektas finansuojamas ES lėšomis.

Aplinkos ministerija iš savo administruojamų programų neskiria lėšų gyventojams ir nekompensuoja gyventojų patirtų išlaidų prisijungiant prie centralizuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklų. Norėdami  prisijungti prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros turite kreiptis į geriamojo vandens tiekėją ir nuotekų tvarkytoją.

Dalis savivaldybių savo iniciatyva finansuoja individualių nuotekų tvarkymo sistemų įrengimą gyvenamuosiuose namuose. Aplinkos ministerija neturi informacijos, kurios savivaldybės ir kokia tvarka teikia finansavimą fiziniams asmenims individualių nuotekų tvarkymo sistemų įrengimui, todėl reikėtų kreiptis į jūsų gyvenamojoje vietovėje veikiančią savivaldybę.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja  geriamojo vandens saugą ir kokybę, nagrinėja su ja susijusius abonentų ir vartotojų skundus. Teisės aktai numato, kad geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo tiekiamo geriamojo vandens kokybė ir sauga privalo atitikti Lietuvos higienos normos „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ ir kitus geriamojo vandens kokybės reikalavimus. Numatytos išimtys, kai leidžiama tiekti geriamąjį vandenį, kurio vienas ar keli toksiniai (cheminiai) rodikliai viršija teisės aktuose nustatytus rodiklius. Jeigu esate nepatenkinti geriamojo vandens kokybe, turite kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą arba į geriamojo vandens tiekėją ir nuotekų tvarkytoją.

Aplinkos ministerija tvirtina teisės aktus, nustatančius šios veiklos reikalavimus, prižiūri, kaip šie reikalavimai įgyvendinami, koordinuoja savivaldybių, geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų veiklą. Taip pat Aplinkos ministerija koordinuoja finansinės paramos iš valstybės biudžeto, Europos Sąjungos fondų ir kitų finansavimo šaltinių skyrimą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovacijai ir plėtrai. Tačiau teisės aktais planuoti, organizuoti ir teikti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas yra pavesta pačioms savivaldybėms, todėl, kokie planai yra jūsų gyvenamojoje teritorijoje, informaciją gali pateikti tik savivaldybė. 

Aplinkos ministerija neturi teisės nurodyti savivaldybėms, kaip turi būti įgyvendintos savarankiškos savivaldybių funkcijos ir kuriose savivaldybės teritorijose turi būti atliekama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros renovacija. Prioritetus, kur bus vykdoma minėta infrastruktūros renovacija, nustato už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimą atsakingos institucijos, t. y. savivaldybės.

Teisės aktais nustatyta, kad centralizuotos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistemos turi būti planuojamos aglomeracijose, išskyrus atvejus, kai  šių sistemų įrengimas neduos naudos aplinkai arba jų įrengimo nepateisina argumentuotai pagrįsta didelė kaina. Tai turi būti ekonomiškai pagrįsta savivaldybės tvirtinamame geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros plane. Šiose teritorijose turi būti numatytas individualus geriamojo vandens išgavimas ir naudojimas bei nuotekų tvarkymas nuotekų valymo ar kaupimo įrenginiais, kurie leidžia užtikrinti nuotekų išvalymą iki toje aglomeracijoje, viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo taršos leidimuose arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimuose nustatytų reikalavimų. Norint sužinoti, kur  numatyta vystyti centralizuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistemų infrastruktūrą, reikia kreiptis į savivaldybę.

Aglomeracija vadinama urbanizuotose ar urbanizuojamose teritorijose esanti viešojo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorija ar jos dalis, kurioje susidaro ar gali susidaryti 2 tūkst. ir daugiau gyventojų ekvivalentų atitinkanti tarša. Be to, joje  geriamasis vanduo tiekiamas ar numatomas tiekti centralizuota geriamojo vandens tiekimo sistema arba išgaunamas individualiai, o susidarančios ar galinčios susidaryti nuotekos surenkamos centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis arba sutvarkomos nuotekų valymo ar kaupimo įrenginiais. Aglomeracijos ribos nebūtinai turi sutapti su miesto ar miestelio administracinėmis ribomis. Aglomeracijos ribas apsprendžia gyventojų tankis ploto vienete ir jau išvystyta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Aglomeracijų ribas tvirtina savivaldybės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo plėtros planuose.

Ne, tokia pareiga nėra nustatyta. Savivaldybių institucijos turi siekti, kad visi savivaldybės gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas arba turėtų galimybę individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir (arba) individualiai tvarkyti nuotekas. Planuodamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų plėtrą ir, siekdamos investicijų ekonominio efektyvumo, kartu su viešaisiais geriamojo vandens tiekėjais ir nuotekų tvarkytojais savivaldybės gali pasirinkti, kokie techniniai sprendiniai (centralizuotosios, grupinės ar individualios sistemos) bus naudojami, tačiau geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai neprivalo savo lėšomis įrengti individualių nuotekų tvarkymo įrenginių.

Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą asmenims, turintiems teisę į piniginę paramą Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatyta tvarka, gali būti skiriama socialinė parama geriamojo vandens tiekimo ir  nuotekų išleidimo tinklų tiesimui asmens nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir  naudojamo turto ribose.

Jeigu individualiai apsirūpindamas geriamuoju vandeniu gyventojas nepažeidžia teisės aktų, tai nedraudžiama. Geriamojo vandens ėmimą savo poreikiams asmeniniame namų ūkyje iš šachtinių šulinių ar vandens gręžinių organizuoja patys vandens vartotojai. Jie savo iniciatyva ir lėšomis įsirengia vandens tiekimo įrenginius ir patys atsako už jo kokybę.Asmenys, laisvai ar su leidimais naudojantys vandens išteklius, apsirūpindami geriamuoju vandeniu, privalo saugoti vandens šaltinius nuo teršimo.

Žemės gelmių įstatyme numatyta, kad leidimo naudoti požeminio vandens išteklius nereikia, jeigu asmuo šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti išgauna mažiau kaip 10 m³gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Taip pat numatyta išimtis žemės ūkio veiklą vykdantiems asmenims, išskyrus vykdantiems žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, jiems leidimo nereikia, jei išgauna mažiau kaip 100 m³gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.

Visais kitais atvejais leidimas naudoti požeminio vandens išteklius reikalingas. Jį išduoda Lietuvos geologijos tarnyba, pagal šiuos teisės aktų nuostatus. Jei reikalingas leidimas, privalu mokėti mokestį už išgautus požeminio vandens išteklius, tarifus rasite čia (žr. 2 priedą).

Įrengiant ir eksploatuojant geriamojo vandens individualaus tiekimo sistemas, turi būti laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų. Požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonų nustatymo tvarkos apraše nurodyta, kad aplink individualiam apsirūpinimui geriamuoju vandeniu skirtą gręžinį nustatoma 3 metrų vandenvietės apsaugos zona (VAZ), kurioje draudžiama bet kokia su vandens paėmimu, gerinimu ir tiekimu nesusijusi veikla. Kai požeminio vandens išteklių naudojimui reikalingas leidimas, VAZ nustatoma priklausomai nuo vandenvietės grupės ir nuo planuojamo išgauti išteklių kiekio.

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad nuo gegužės 1 d. visi gyventojai, kurie naudojasi gręžiniais, neįregistruotais Žemės gelmių registre ar šiame registre nėra atnaujinę duomenų apie gręžinio savininką, gali pradėti gręžinių įteisinimo procedūras. Gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymas patvirtina laikiną požeminio vandens gręžinių legalizavimo tvarką, kuri suteikia galimybę įteisinti gręžinį, susitvarkyti nuosavybės ir kitus dokumentus, atleidžiant savininką nuo sankcijų už požeminio vandens išteklių naudojimą be leidimo, kol vyks gręžinio legalizavimo procedūros. Daugiau informacijos rasite čia: https://am.lrv.lt/lt/greziniu-iteisinimas

Jei šalia jūsų sklypo yra nutiesta centralizuota geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, turite kreiptis į tinklus prižiūrinčią geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonę su prašymu išduoti prisijungimo sąlygas. Teisės aktais nustatyta, kadsavivaldybės nustato viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijas ir paveda viešajam vandens tiekėjui jose vykdyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą.

Geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo pareiga užtikrinti naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą, prijungti jo prižiūrimoje viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje esančius abonentų ir vartotojų įrenginius prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų.  Teisės aktai numato, kad geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą privaloma nutiesti iki gyventojo nuosavybės ribos.

Kilus klausimų ar problemų dėl prisijungimo prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros turite kreiptis į savivaldybę, kurioje yra jūsų būstas. Kaip minėta, geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybių teritorijose organizuoja ir koordinuoja savivaldybių institucijos, tai yra savarankiškos savivaldybių funkcijos, kurias įgyvendindamos savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už jų atlikimą.

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu organizuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų, būtinų viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui, perdavimą ar naudojimą pavesta savivaldybių taryboms. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei arba jos kontroliuojamai įmonei (viešiesiems vandens tiekėjams), kurie privalo ją naudoti ir prižiūrėti, jie privalo prižiūrėti ir bešeimininkę infrastruktūrą. Bešeimininkės infrastruktūros, naudojamos viešosioms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti, eksploatavimo ir remonto sąnaudas apmoka savivaldybės ir geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai.

Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis.

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba – geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui ar vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir  naudojamo turto riba (vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio ar daugiabučio namo įvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją). Nuo jos prasideda geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir naudojama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra, kurioje jis perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui ir vartotojui.

Geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas privalo užtikrinti geriamojo vandens saugą ir kokybęiki geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribos, t. y. iki  infrastruktūros vietos, kurioje pasibaigia geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir naudojama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra ir prasideda abonentui ar vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir naudojamo turto riba.

Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, išskyrus paviršinių nuotekų tvarkymą ir nuotekų transportavimą, yra licencijuojamas, tai reiškia, kad, norint  teikti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugą, reikia turėti licenciją. Licencijas geriamojo vandens tiekimo veiklai ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo veiklai išduoda Valstybinė energetikos reguliavimo taryba juridiniams asmenims, atitinkantiems nustatytus reikalavimus. Jeigu jie teikia geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas neturėdami geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos, skiriamos baudos.

Teisės aktai  nenustato atskiro geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo reglamentavimo gyvenvietėms ir sodininkų bendrijoms. Savivaldybės priimdamos sprendimus sodų bendrijų teritorijose leisti statyti gyvenamuosius namus, iš esmės pripažįsta, kad sodų teritorijos yra gyvenamosios teritorijos, kuriose infrastruktūros plėtra – savivaldybių pareiga. Jos privalo organizuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą ir inžinerinių tinklų statybos procesą pagal savivaldybės tarybos patvirtintą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planą. Aplinkos ministerija neišskiria ir nenurodo, kuriose teritorijose savivaldybė privalo organizuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą ir organizuoti paslaugas.

Tai numatoma Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planuose. Atlikus infrastruktūros objektų išsidėstymo ir jų plėtros galimybių vertinimą, parengiama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo būklės analizė, nustatomos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros kryptys ir prioritetai, prognozės ir problemos, atliekamas teritorinis planavimas.

Taip pat juose numatoma, kuriose teritorijose bus plėtojama vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, o kuriose viešasis vandens tiekimas bus vykdomas kitomis priemonėmis, nustatomos teritorijos, kuriose taikomas individualus vandens išgavimas ir individualus nuotekų šalinimas. Nustatomos teritorijos, kurios bus įtrauktos į viešojo vandens tiekimo teritorijas siekiant gyventojus aprūpinti teisės aktuose nustatytus visuomenės sveikatos saugos, aplinkos apsaugos ir paslaugų kokybės reikalavimus atitinkančiomis nepertraukiamomis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis.

Savivaldybių institucijos turi siekti, kad pagal geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus visi savivaldybės gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas arba turėtų galimybę individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir individualiai tvarkyti nuotekas.

Savivaldybės buvo įpareigotos iki 2021 m. kovo 1 d. pakeisti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus ir juose nustatyti aglomeracijų ribas, iš naujo įvertinti viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijas, numatyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros kryptis, įgyvendinimo etapus ir finansavimą, o savivaldybių administracijų direktoriai ar jų įgalioti asmenys turės prižiūrėti ir užtikrinti planų sprendinių įgyvendinimą. Atkreipiame dėmesį, kad plano rengimo, keitimo ir koregavimo procesai yra vieši ir visuomenė turi teisę juose dalyvauti bei teikti siūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų.

Aplinkos ministerija, siekdama padėti savivaldybėms vykdyti geriamojo vandens išgavimo, tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo savivaldybių teritorijose funkcijas, nuo 2017 m. skiria dotacijas savivaldybėms ir vandens tiekimo įmonėms iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) programos gyventojų būstų prijungimui prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų. Pažymime, kad projektai gali būti įgyvendinami tik aglomeracijose, didesnėse kaip 2000 gyventojų ekvivalento, kadangi ši priemonė skirta Miestų nuotekų valymo direktyvos įgyvendinimo trūkumams pašalinti.

Finansuojami projektai, susiję su nuotekų surinkimo tinklų per vartotojui nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį ar kitaip valdomą sklypą nuo centralizuotosios nuotekų surinkimo sistemos arba nuotekų išvados, esančių viešojoje geriamojo vandens tiekimo teritorijoje (valstybės ar savivaldybės teisėtais pagrindais naudojamoje teritorijoje), iki vartotojui priklausančio būsto tiesimu ir prijungimu prie esamų centralizuotų nuotekų tvarkymo sistemų.

Artimiausiu metu planuojama skelbti naują kvietimą. Informacija apie jį bus skelbiama Aplinkos projektų valdymo agentūros tinklalapyje www.apva.lt Atkreipiame dėmesį, kad paraiškas gali teikti ir finansavimą gauti ne gyventojai, o viešieji geriamojo vandens tiekėjai ir nuotekų tvarkytojai,  teikiantys jiems šias paslaugas.

Pagrindinis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo finansavimo šaltinis yra abonentų ir vartotojų lėšos, sumokėtos už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Papildomi finansavimo šaltiniai yra kreditai, Europos sąjungos fondų, valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos. 

Vietos savivaldos, Geriamojo vandens Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymai numato, kad planuoti, organizuoti ir koordinuoti geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje priskirta savivaldybių institucijoms.

Savivaldybė kartu su savo kontroliuojama įmone – viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju, atsakinga už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų užtikrinimą ir plėtrą pagal geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros plane numatytus terminus ir kryptis. Šiame plane turi būti numatyta kada ir kokiu būdu konkrečioje gyvenvietėje bus užtikrintos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos.

Geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas turi įrengti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, vandentiekio įvadus ir nuotekų išvadus viešojoje geriamojo vandens tiekimo teritorijoje (valstybės ar savivaldybės teisėtais pagrindais naudojamoje teritorijoje) iki abonentui ir vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir naudojamo turto ribos. Tai gali būti vandentiekio šulinys, nuotekų priėmimo šulinys, nuotekų siurblinė (esant slėginei nuotekų linijai), individualaus namo nuotekų valykla, sklypo riba ar statinio arba daugiabučio namo nuotekų išvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją.

Abonentas ar vartotojas, sklypo ribose infrastruktūrą turi įsirengti pats, už savo lėšas. Asmenims, turintiems teisę į piniginę paramą Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatyta tvarka, gali būti skiriama socialinė parama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų išleidimo tinklų tiesimui asmens nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir naudojamo turto ribose. Dėl šios paramos galima kreiptis į konkrečią savivaldybę.

Šiuo atveju reikalinga geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra. Dėl jos turite kreiptis į savivaldybę, kuri organizuoja geriamojo vandens išgavimą, tiekimą ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą visoje savivaldybės teritorijoje, rengia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus. Savivaldybė informuos, ar jūsų gyvenamasis namas yra viešojoje geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijoje. Jeigu atsakymas bus teigiamas, suteiks informaciją, kada ir kokiu būdu planuojama jūsų būstui teikti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas.

Teisės aktais nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra turi priklausyti savivaldybei ar jos kontroliuojamai įmonei ir tik išimtiniais atvejais gali būti savivaldybės ar jos kontroliuojamos įmonės valdoma nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ar nuosavybės teise.

Savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje ne viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas gali tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas tik tuo atveju, jeigu tiekė geriamąjį vandenį ir teikė nuotekų tvarkymo paslaugas iki viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijos nustatymo. Kita būtina sąlyga – jo tiekiamas geriamasis vanduo ir teikiamos nuotekų tvarkymo paslaugos turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Be to, jis turi turėti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licenciją.

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga bei tinkama viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui turi būti savivaldybės institucijos iniciatyva perimama ir perduodama savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui ar paviršinių nuotekų tvarkytojui.

Jeigu dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo ir perdavimo savivaldybės arba viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybėn susitarti nepavyksta, savivaldybės institucijos iniciatyva turi būti sudaromos nuomos, panaudos arba jungtinės veiklos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo.

Tokiu atveju už šios infrastruktūros, naudojamos viešosioms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti, eksploatavimo ir remonto sąnaudas apmoka savivaldybės ir geriamojo vandens tiekėjai bei nuotekų tvarkytojai.

Atsižvelgiant į išdėstytą informaciją, jei susiduriate su problema dėl priverstinio prisijungimo prie privačių tinklų, prašome kreiptis į jūsų teritorijoje veikiančią savivaldybę.

Nepriklausomai nuo to, kokią miško valdos dalį sudaro medynai, kuriuose bus projektuojamos ūkinės priemonės, miškotvarkos projektas rengiamas visai miškai valdai (pvz., jei 50 ha ploto miško valdoje ūkinės priemonės bus projektuojamos tik 1 ha plote, projektas vis tiek rengiamas visiems 50 ha).

Aplinkos ministerija sulaukia privačių miškų savininkų klausimų dėl gaunamų siūlymų parduoti miškus, kuriuos siunčia įvairios bendrovės ir viešosios įstaigos.

Dažnai tokios bendrovės savininkams siųstuose laiškuose nurodo, kad gali suteikti informaciją apie jų sklypuose galiojančius dabartinius ar būsimus apribojimus veiklai vystyti ir pokalbio metu pasiūlo parduoti mišką už esą palankią kainą. Dažnai tokiuose siūlymuose teigiama, kad bendradarbiaujama su Aplinkos ministerija, Valstybine miškų tarnyba, Valstybinių miškų urėdija ar net naudojami šių institucijų logotipai.

Būta atvejų, kad tokiais siūlymais susigundęs asmuo tik pardavęs mišką supranta, kad jam buvo sumokėta gerokai mažesnė negu rinkos kaina.

Todėl Aplinkos ministerija kviečia labai atsakingai vertinti tokius siūlymus ir prieš priimant sprendimą visuomet pasitarti su šią sritį gerai išmanančiais specialistais.

Atkreipiame dėmesį, kad nei Aplinkos ministerija, nei Valstybinė miškų tarnyba, nei Valstybinių miškų urėdija netarpininkauja parduodant privačius miškus.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba išperka gamtiniu požiūriu vertingus miško sklypus iš privačių savininkų, kuriuos valstybei išpirkti pasiūlo patys miško savininkai. Kriterijai, kuriuos Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba taiko valstybės vardu išperkant privačius miškus skelbiami šios tarnybos tinklapyje. Prioritetas teikiamas žemės sklypams, kuriuose yra inventorizuotos Europos Bendrijos svarbos natūralios miško buveinės, kurių apsaugos būklė nepalanki, ir žemės sklypams, kuriuose yra miškui būdingų saugomų rūšių buveinės.

Valstybinių miškų urėdijos regioniniai padaliniai taip pat perka žemes, skirtas naujiems miškams įveisti. Taip siekiama padidinti šalies miškingumą. Daugiau informacijos apie šiuos pirkimus galima rasti Valstybinių miškų urėdijos tinklapyje.

Aplinkos ministerija primena, kad miškų savininkai patys gali peržiūrėti jų sklypuose taikomus apribojimus. Tai galima padaryti:

•  Neatlygintinai teikiamos geografinės informacijos apie miškus viešojoje prieigoje M-GIS, kurioje pateikiama informacija apie sklypus, miškų administracinį suskirstymą bei priskyrimą grupėms bei leidimus kirsti mišką;
• Miškų valstybės kadastro žemėlapių paslaugoje VMT-GIS, kurioje pateikiama išsami informacija apie miško žemės sklypus, pateikiami ortofotoplanai, saugomų teritorijų ir kultūros paveldo objektai. Ši sistema leidžia į kadastro žemėlapį įkelti savo duomenis, atlikti miško ūkinių priemonių projektavimo darbus, gauti duomenis apie miško žemės ir medynų vertę. Atkreipiame dėmesį, kad VMT-GIS paslaugą administruoja VĮ Registrų centras ir ši paslauga teikiama tik registruotiems vartotojams, sudarius duomenų teikimo sutartį;
• Saugomų teritorijų valstybės kadastre (STVK) galite pasitikrinti, ar Jūsų miško plotas patenka į kokią nors saugomą teritoriją;
• Biologinės įvairovės duomenų bazėje Lizmap galite pasitikrinti, ar Jūsų miškas patenka į „Natura 2000“ teritoriją;
• Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS) galite pasitikrinti, ar Jūsų miško sklype yra registruotų paukščių ir žvėrių buveinių.

Miškų savininkai, norintys gauti išsamesnės informacijos apie taikomus ribojimus sklypuose, gali kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą tel. +370 670 06211.

Informaciją apie EUDR reglamento įgyvendinimą galima rasti Aplinkos ministerijos tinklalapyje https://am.lrv.lt/lt/veiklos-sritys-1/misku-politika/es-kovos-su-misku-naikinimu-reglamento-eudr-igyvendinimas/

1 žingsnis.Būtina žinoti, koks vidutinis medžių savaiminukų, kuriais apaugęs ne miško žemės plotas, amžius ir ar jų tankis plote atitinka miškui keliamus reikalavimus. Todėl reikia:

1. įvertinti, ar savaiminukais apaugęs ne miško žemės plotas nebuvo inventorizuotas valstybinės miškų inventorizacijos metu kaip mišku apauganti ne miško žemė arba miškas. Šią informaciją galima patikrinti Lietuvos erdvinės informacijos portale geoportal.lt arba Valstybinės miškų tarnybos (toliau - Tarnyba) internetinėje geoinformacinėje sistemoje apie miškus M-GIS.
2. jeigu medžių savaiminukai inventorizuoti valstybinės miškų inventorizacijos metu ir įtraukti į miškų apskaitą kaip miškas, valstybės parama jų išsaugojimui neteikiama. Šiai teritorijai galioja Miškų įstatymo nuostatos.
3. jeigu medžių savaiminukai inventorizuoti, bet neįtraukti į valstybinę miškų apskaitą (nėra miško žemė), žemės savininkas gali teikti prašymą Tarnybai patvirtinti inventorizacijos duomenis ir prašymą VĮ Registrų centrui įregistruoti šiuos plotus į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą. Jeigu medžių savaiminukų inventorizacija neatlikta, kreiptis į vidinės miškotvarkos projektų rengėją, kad jis nustatytų medžių savaiminukų vidutinį amžių, tankį ir nustatytų, ar jais apaugusį plotą galima laikyti mišku. Jeigu medžių savaiminukais apaugęs plotas atitinka miškui keliamus reikalavimus (savaiminukai auga tolygiai ir pakankamu tankiu), žemės savininkas turi prašyti inventorizaciją atliekančio asmens atlikti jų inventorizaciją ir paruošti duomenis Tarnybai, kad medžių savaiminiukais apaugęs plotas būtų įrašytas į LR miškų valstybės kadastrą. Inventorizaciją atliekančiam asmeniui žemės savininkas turi pateikti:
   • prašymą atlikti inventorizaciją ir jame nurodyti žemės sklypo kadastro numerį;
   • žemės sklypo nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento kopiją;
   • žemės sklypo plane pažymėti ribas, kur turi būti atlikta medžių savaiminukų inventorizacija;
   • prašymą turi pasirašyti visi žemės sklypo bendraturčiai arba pateikti kitų bendraturčių notaro patvirtintus įgaliojimus.

2 žingsnis.Tarnyba, patikrinusi ir (pagal poreikį) suderinusi su suinteresuotomis institucijomis medžių savaiminukų inventorizacijos duomenis, priima sprendimą šiuos duomenis patvirtinti. Sprendimas pateikiamas medžių savaiminukų inventorizacijos duomenis teikiančiam asmeniui. Patvirtintus medžių savaiminukų inventorizacijos duomenis Tarnyba perduoda VĮ Registrų centrui įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Jeigu suinteresuotos institucijos nesutinka, kad medžių savaiminukais apaugęs plotas būtų įtrauktas į miško žemės apskaitą, Tarnyba apie tai praneša žemės savininkui, nurodydama priežastis.

3 žingsnis.Žemės savininkas, gavęs Tarnybos sprendimą patvirtinti medžių savaiminukų duomenis, teikia paraišką Aplinkos projektų valdymo agentūrai (toliau – APVA) paramai už išsaugotus medžių savaiminukus gauti.

4 žingsnis.Gavęs APVA patvirtinimą, kad paraiška priimta ir VĮ Registrų centro pranešimą apie Miškų valstybės kadastre įregistruotą medžių savaiminukų plotą kaip mišką, žemės savininkas kreipiasi į žemės matininką, kuris nustatyta tvarka atlieka žemės sklypo, kuriame inventorizuoti medžių savaiminukai, kadastrinius matavimus arba sklypo žemės naudmenų patikslinimą. Duomenys po to turi būti įregistruojami Nekilnojamojo turto kadastre/registre.

5 žingsnis. Žemės savininkas APVA per APVIS pateikia užpildytą dotacijos mokėjimo prašymą ir šiuos dokumentus:

• Miškų valstybės kadastro pažymą, patvirtinančią, kad medžių savaiminukais apaugęs ne miško žemės plotas įtrauktas į miško žemės apskaitą;
• Nekilnojamojo turto kadastro išrašą, įrodantį, kad medžių savaiminukais apaugęs plotas Nekilnojamojo turto kadastre pažymėtas kaip miškas ir jam nustatytos specialiosios miško naudojimo sąlygos;
• dotaciją APVA moka į mokėjimo prašyme nurodytą pareiškėjo banko sąskaitą.

6 žingsnis.APVA, gavusi nurodytus dokumentus, dotaciją išmoka ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo pareiškėjo teisingai užpildyto galutinio mokėjimo prašymo įregistravimo APVIS dienos ir per 5 darbo dienas nuo dotacijos sumokėjimo apie tai automatine žinute per APVIS informuoja pareiškėją.

Dėl neteisėto privataus miško iškirtimo miško savininkui reikia informuoti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamentą.Specialistų kontaktai.

Jei neteisėto privataus miško iškirtimo atveju buvo pavogta mediena, privataus miško savininkas turi nedelsiant kreiptis į policiją (į policijos komisariatą pagal iškirsto miško buvimo vietą), kuri pagal privataus miško savininko skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą pradės ikiteisminį tyrimą. 

Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė neskaidomos į dalis, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 hektarai, išskyrus atvejus, kai:

1) atidalijama bendraturčių valdoma privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, jeigu šie sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims bendrosios nuosavybės teise pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Šiuo atveju privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė gali būti padalyta į ne daugiau dalių, negu sprendime nurodytas bendraturčių skaičius dėl nuosavybės teisių atkūrimo šiame sklype;

2) atidalijama privati miško valda, kurioje yra žemės ūkio naudmenos, atidalijant šias žemės ūkio naudmenas. Šiuo atveju formuojami du – miškų ūkio paskirties ir žemės ūkio paskirties – žemės sklypai, o suformuoto miškų ūkio paskirties žemės sklypo plotas negali būti mažesnis negu iki atidalijimo buvusios miško žemės plotas;

3) atidalijama privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas arba gyvenamasis namas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas gyvenamajam namui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), eksploatuoti;

4) atidalijama privati miško valda buvusiai sodybai atstatyti.

Apie kaimyniniame miško sklype pastebėtus pažeidimus reikia pranešti Aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės departamento specialistui, kurio kuruojamoje zonoje yra kenkėjų pažeistas miškas (specialistų kontaktai) arba naudojantis interaktyviu žemėlapiu „Tvarkau Lietuvą“ (https://tvarkaulietuva.lt/pranesti-zievegrauzis), pateikiant kuo detalesnę informaciją: pridedant nuotraukas, pažymint koordinates, kuo detaliau aprašant situaciją.  

Miško savininkai privalo laiku pašalinti iš miško žievėgraužių apniktus medžius, žalias eglių vėjavartas, vėjalaužas, laikantis Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 ir 30 punktų reikalavimų, bei užtikrinti medienos apsaugą miško sandėliuose. Spygliuočiai, kuriuose apsigyveno medžių liemenų pavojingi kenkėjai, iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais miško kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 500 m nuo pakraščio medyno, kurio sudėtyje yra daugiau kaip 20 procentų vyresnių nei 40 metų amžiaus eglių arba nulupta žievė arba iškirsti medžiai sumalti į skiedras.

Visi atvejai, kada šalinant želdinius nereikia atlyginti jų atkuriamosios vertės, nurodyti Želdynų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Želdynų atkuriamosios vertės įkainiai patvirtinti aplinkos ministro 2008 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. D1-343 „Dėl Želdinių atkuriamosios vertės įkainių patvirtinimo”.

Vertinant visas Želdynų įstatymo 14 straipsnio nuostatas, laikytina, kad šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas kirsti, kitaip iš augimo vietos pašalinti ar intensyviai genėti saugotinus medžius nuo kovo 15 dienos iki rugpjūčio 1 dienos taikomas viešiesiems želdynams ir želdiniams.

Dėl atskirųjų želdynų trūkumo

Želdynų įstatymo 8 straipsnio 5 dalis nurodo, kad atskirųjų želdynų trūkumas turi būti sprendžiamas savivaldybių vykdomosioms institucijoms inicijuojant savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrųjų planų pakeitimus, bei formuoti žemės sklypus naujiems atskiriesiems želdynams įrengti.

Įstatymas taip pat numato galimybę viešųjų atskirųjų želdynų trūkumą spręsti savivaldybei sudarant sutartis su privačių želdynų savininkais, kad jų valdomi želdynai galėtų būti naudojami visuomenės poreikiams tenkinti (ŽĮ įstatymo 2 straipsnio 17 d, 5 str. 2 d. 17 p. numato šią galimybę).

Dėl priklausomųjų želdynų normų

Įstatymo 8 str. 3 dalis numato, kad priklausomųjų želdynų norma gali būti kompensuojama:

- vertikaliuoju pastatų apželdinimu (detalesnis reglamentavimas nustatomas ministro tvirtinamose želdynų normose – pakeitimai rengiami),

- su žemės sklypu besiribojančių ar ne didesniu kaip 200 metrų atstumu nuo žemės sklypo ribos esančių ar numatytų įveisti atskirųjų želdynų arba rekreacijai pritaikytų miškų plotais;

- be to, Želdynų įstatymas įpareigoja savivaldybes planuoti želdinių veisimo darbus per einamąjį 3 metų laikotarpį ir perspektyvinį (10 metų laikotarpiui), savivaldybių atstovaujamosios institucijos turi numatyti ir patvirtinti lėšų poreikį reikalingą želdinių veisimui savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose, kad būtų įvykdyti želdynų normų reikalavimai. Savivaldybės, įvertindamos teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, želdinių veisimo tikslus ir uždavinius numato savivaldybės strateginiame plėtros plane ir (ar) strateginiame veiklos plane, aplinkos apsaugos programoje ar specialioje želdynų ir želdinių programoje (ŽĮ 5 straipsnio 2 dalies 13 p.). Šie dokumentai turi padėti spręsti želdinių trūkumo klausimus.

Nepriklausomų želdynų ir želdinių ekspertų atestavimo tvarka patvirtinta aplinkos ministro 2022 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. D1-3. Ekspertų atestavimą vykdo Aplinkos apsaugos agentūra.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymai nesuteikia teisės viešinti nei želdinių projektų rengimo vadovų, nei nepriklausomų želdinių ekspertų duomenų, todėl Aplinkos apsaugos agentūra viešai skelbs tik tų atestuotų asmenų duomenis, kurie išreiškė tokį pageidavimą.

Ministerija rekomenduoja kreiptis į viešuosius juridinius asmenis, kurių veikla susijusi ar iš dalies susijusi su želdinių tvarkymu, priežiūra, mokslinėmis studijomis ir ugdymu, ir/ar kurių veikloje potencialiai galėtų dalyvauti atestuoti ekspertai.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ priedo 8 punktą, medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems, kurie auga žemės ūkio paskirties žemėje sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje ir atitinka nustatytas medžio gentis ir (ar) rūšis, krūmus bei skersmens (1,3 m aukštyje) ir aukščio parametrus. Privačiuose mėgėjų sodo sklypuose augantys medžiai ir (ar) krūmai nėra saugotini, todėl leidimo jiems šalinti nereikia.

Vadovaujantis Želdynų statymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, savivaldybių atstovaujamosios institucijos turi patvirtinti savivaldybių želdynų ir želdinių apsaugos taisykles. Šiose taisyklėse, vadovaujantis Įstatymo Želdynų statymo 13 straipsnio nuostatomis, turi būti nustatyta sprendimo priėmimo ir leidimo išdavimo kirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos ar intensyviai genėti saugotinus želdinius procedūra (taip pat ir netinkamai užpildyto prašymo nagrinėjimo tvarka), prašymo leidimui gauti forma ir leidimo forma, detalizuojami želdynų ir želdinių apsaugos ir tvarkymo principai, detalizuojami informacijos apie želdynų ir želdinių priežiūrą, tvarkymą viešinimo reikalavimai, detalizuojamos kitos želdynų ir želdinių priežiūros, tvarkymo nuostatas atsižvelgiant į savivaldybės teritorijos specifiką.

Želdynų įstatymas nustato želdynų ir želdinių būklės ekspertizės, kuri atliekama vadovaujantis Želdinių būklės ekspertizės tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. D1-673, atvejus ir ekspertizę atliekančių asmenų kvalifikacinius reikalavimus. Įstatymas nenustato kitų atvejų, kada priimant sprendimą dėl želdinių šalinimo ar genėjimo turi būti reikalaujama papildomų (tarp jų ir dendrologo) išvadų.

Želdynų įstatymas apibrėžia viešuosius želdynus ir želdinius, reglamentuoja jų projektavimą. Įstatymo 20 str. 3 dalyje nustatyta, kad reikia skelbti informaciją apie viešųjų želdynų ir želdinių tvarkymo darbus ir tais atvejais, kai jų vykdymui nereikia leidimo, t. y. net ir tais atvejais, kai viešuosiuose želdynuose tvarkomi nesaugotini želdiniai.

Želdynų  įstatymas 5 str. 2 d. 13 p. išvardija strateginio planavimo dokumentus, kuriuose savivaldybės vykdomoji institucija gali nustatyti želdynų kūrimo, želdinių veisimo, želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo tikslus ir uždavinius. Tarp bendresnio pobūdžio strateginio planavimo dokumentų paminėta ir „speciali želdynų ir želdinių programa“. Įstatymas nedetalizuoja kokia tai programa, tačiau manytina, kad įstatymų leidėjas numatė ir tokias situacijas, kai savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu minėti su želdynais ir želdiniais susiję tikslai ir uždaviniai galėtų būti formuluojami ir siauresnio tematinio pobūdžio programoje. Dėl tokios programos reikalingumo savivaldybė  apsisprendžia pati. Manytina, kad apsisprendimą dėl specialios programos reikalingumo gali visų pirma lemti, ar pakankamai konkrečiai lėšų želdynų reikmėms skyrimo prioritetus įvardija pagal 5 str. 1 d. 2 p. savivaldybės atstovaujamosios institucijos tvirtinamas lėšų, reikalingų viešųjų želdynų ir želdinių apsaugai, priežiūrai ir tvarkymui, viešųjų želdynų kūrimui ir želdinių veisimui, želdynų ir želdinių inventorizavimui, viešųjų želdynų ir želdinių būklės ekspertizėms atlikti, skyrimo tvarkos aprašas.

Atvejai, kada Želdynų įstatymo nuostatos netaikomos yra nurodyti Želdyno įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad Želdynų įstatymas netaikomas miško žemėje augantiems augalams, žemės ūkio paskirties žemėje augantiems žemės ūkio augalams ir apleistiems žemės ūkio naudmenų plotams, apaugusiems sumedėjusiais augalais, išskyrus juose augančius saugomus ir saugotinus želdinius.

Mišku apaugančioje ne miško žemėje leidimai saugotinų želdinių šalinimui išduodami laikantis Želdynų įstatymo nuostatų.

Po įstatymo įsigaliojimo gauti prašymai nagrinėjami ir leidimai išduodami pagal naujas nuostatas. Įstatymas nenustato reikalavimų asmens teikiamam prašymui, todėl naujo prašymo teikti nereikia. Ministerijos nuomone, leidimo išdavimo terminas įsigaliojus naujam įstatymui galėtų būti pratęsiamas dėl naujų įstatymo įpareigojimų leidimo išdavimui – dėl želdinių komisijos išvados pateikimo arba želdinių ekspertizės pateikimo terminų.

Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų (toliau – biudžetinės įstaigos), darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai), darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius, <…> taip pat įstatymų pagrindais sudarytų komisijų (grupių, tarybų, Teisėjų garbės teismo, darbo arbitražo), finansuojamų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų (toliau kartu – komisijos), pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų ir narių (toliau – komisijų nariai) atlygį už darbą, manome, kad atlygis mokamas iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų.

Veisdamas medžius ir krūmus privačioje žemėje, žemės sklypo savininkas ar valdytojas turi laikytis Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. gruodžio 29 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-717 (toliau – taisyklės), 5.1, 5.10 ir 5.11 papunkčiuose nustatytų reikalavimų ir taisyklių priede nurodytų mažiausių leistinų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos, kai medžiai ir krūmai veisiami be šio sklypo savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sutikimo raštu.

Taisyklėse nurodyta, kad medžiai ir krūmai, kurie gali užaugti:

aukštesni kaip 3 m arba formuojami aukštesni kaip 3 m šiaurinėje sklypo pusėje gali būti veisiami ne arčiau kaip 5 m atstumu, kitose pusėse – 3 m atstumu iki kaimyninio sklypo ribos;

nuo 2 iki 3 m aukščio arba formuojami iki 3 m aukščio visose sklypo pusėse gali būti veisiami ne arčiau kaip 2 m atstumu iki kaimyninio sklypo ribos;

iki 2 m aukščio arba formuojami iki 2 m aukščio visose sklypo pusėse gali būti veisiami ne arčiau kaip 1 m atstumu iki kaimyninio sklypo ribos.

Gyvatvorė, skirianti kaimyninius sklypus, visose sklypo pusėse veisiama ne arčiau kaip 1 m atstumu iki kaimyninio sklypo ribos. Šiaurinėje sklypo pusėje gyvatvorė gali būti formuojama iki 1,3 m aukščio, kitose pusėse – iki 2 m aukščio.

Lianos visose sklypo pusėse veisiamos ne arčiau kaip 0,5 m atstumu.

Nuo 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus naujai Želdynų įstatymo redakcijai, gauti prašymai  kirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos ar intensyviai genėti želdinius nagrinėjami pagal naujas įstatymo nuostatas. Įstatymo 13 str. nustatyti esminiai spendimo priėmimo ir leidimo išdavimo reikalavimai, kurių būtina laikytis išduodant leidimus.

Želdynų įstatymo 13 straipsnyje nustatoma savivaldybės vykdomosios institucijos funkcija priimti sprendimą arba išduoti leidimą dėl saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo.

Želdynų įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad dėl savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose esančių saugotinų želdinių savivaldybės vykdomoji institucija priima sprendimus, o 5 ir 6 dalyse nustatoma, kad privačios žemės sklypų savininkams ir valstybinės žemės valdytojams (kitiems nei savivaldybė) išduodami leidimai.

Aplinkos ministerijos nuomone, 13 straipsnio 4 dalyje nurodomo sprendimo ir 5 ir 6 dalyse nurodomų leidimų įforminimo būdas turi būti nustatytas savivaldybės atstovaujamosios institucijos tvirtinamose savivaldybių želdynų ir želdinių apsaugos taisyklėse. Įstatymas nustato esminę informaciją, kuri turi būti pateikiama tiek sprendime, tiek išduodamame leidime (kai jis išduodamas Įstatyme numatytais atvejais).

Vadovaujantis Želdynų įstatymo 13 straipsnio 4, 5 ir 6 dalies nuostatomis, savivaldybės vykdomoji institucija visais atvejais priima sprendimą ar išduoda leidimą patikrinusi, ar numatomas saugotinų želdinių kirtimas, kitoks pašalinimas iš augimo vietos ar intensyvus genėjimas neprieštarauja savivaldybės strateginiams plėtros ir veiklos planams, savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentams. Aplinkos ministerija pažymi, kad iki lapkričio 1 d. galiojusioje Želdynų įstatymo redakcijoje, tarp kitų savivaldybės funkcijų, buvo nustatyta funkcija – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka organizuoti želdynų sistemos ir atskirų jos dalių išskyrimo, atskirųjų želdynų ribų nustatymo, atskirųjų ir priklausomųjų želdynų apsaugos ir naudojimo privalomuosius reikalavimus nustatančių teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Ši funkcija numatyta ir naujoje Įstatymo redakcijoje. Atsižvelgdama į tai, Aplinkos ministerija primena savivaldybėms apie poreikį atnaujinti želdinių ir želdynų tvarkymo sprendinius esamuose teritorijų planavimo dokumentuose ar parengti naujus.

Aplinkos ministerijos nuomone, šis reikalavimas dėl aplinkos apsaugos skatinimo veiklos taikomas visiems išvardintiems viešiesiems juridiniams asmenims – bendruomeninėms organizacijoms ir asociacijoms ar kitiems viešiesiems juridiniams asmenims. Ši veikla turėtų būti nurodyta juridinių asmenų įstatuose. Informacija apie nevyriausybines organizacijas, asociacijas ir kitus viešuosius juridinius asmenis yra kaupiama Juridinių asmenų registre.

Tiek buvusios, tiek naujos redakcijos Želdynų įstatymas nustato valstybės institucijų ir savivaldybės kompetenciją želdynų apsaugos ir tvarkymo srityje. Remiantis visomis įstatymo 5 str. nuostatomis, galima teigti, kad savivaldybės kompetencija įgyvendinant Želdynų įstatymą apima visą savivaldybės teritoriją (dalyvaujant teritorijų planavimo procese, išduodant leidimus, kontroliuojant privačių želdynų ir želdinių valdytojus, kontroliuojant Želdynų įstatymo poįstatyminių teisės aktų laikymąsi pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ir t.t.). Atsižvelgiant į tai, savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugos taisyklės turi reglamentuoti želdynų apsaugą ir tvarkymą visoje savivaldybės teritorijoje, ne tik savivaldybės patikėjimo ar panaudos teise valdomoje valstybinėje žemėje.

Savivaldybės, tiek iki 2021 m. lapkričio 1 d. galiojusia Želdynų įstatymo redakcija, tiek šiuo metu galiojančiu įstatymu (5 straipsnio 2 d. 2 punktu) yra įpareigotos vykdyti želdynų ir želdinių inventorizaciją. Savivaldybių vykdoma želdynų ir želdinių inventorizacija ir apskaita sudaro sąlygas šiuos duomenis panaudoti vertinant želdynų plotų atitiktį teisės aktuose nustatytoms želdynų normoms (atskirųjų ir priklausomųjų želdynų normų reikalavimai yra nustatyti aplinkos ministro įsakymu). Toks inventorizavimo tikslas yra nurodytas ir galiojančio želdynų įstatymo 15 str. 1 dalyje.

Įstatymas taip pat nurodo kokie duomenys turi būti surenkami apie želdynus ir želdinius inventorizacijos metu:

- pagrindiniai duomenys surenkami apie neurbanizuotoje teritorijoje esančius želdynus ir želdinius, žaliųjų jungčių želdinius, privačioje žemėje esančius želdynus ir želdinius;

- ir išsamūs duomenys surenkami apie viešuosius atskiruosius ir priklausomuosius želdynus ir želdinius (esančius savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose).

Detalesnį duomenų apie želdynus ir želdinius surinkimo reglamentavimą nustato aplinkos ministro tvirtinamos Želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisykles. Šio dokumento pakeitimai dar rengiami – vyksta nuostatų derinimas su Topografijos ir inžinerinės infrastruktūros informacine sistema. Būtent šioje sistemoje bus teikimai želdynų ir želdinių erdviniai duomenys (5 straipsnio 2 d. 2 p. numato).

Kitas svarbus dokumentas - savivaldybių erdvinių duomenų rinkinio specifikacija, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 3D-286 „Dėl Savivaldybės erdvinių duomenų rinkinio specifikacijos patvirtinimo“, kuria remiantis turės būti sudaromi želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos erdviniai duomenys.

Savivaldybių vykdomosios institucijos teikti ir tvarkyti želdynų ir želdinių erdvinius duomenis Topografijos ir inžinerinės infrastruktūros informacinėje sistemoje pradeda vykdyti nuo 2022 m. sausio 1 d. Tikimasi iki šio laiko patvirtinti Želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių pakeitimą.

Vadovaujantis Želdynų įstatymo nuostatomis, išduodant leidimą turi būti nustatomas želdinių atkuriamosios vertės kompensacijos dydis, taip pat turi būti paskelbta informacija apie numatomų kirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos ar intensyviai genėti saugotinų želdinių vietą, rūšį, skaičių, skersmenį. Manytina, kad tokius duomenis galima patikrinti tik apžiūrint želdinį vietoje.

Želdynų įstatymo poįstatyminiais teisės aktais komisijų apmokėjimas plačiau nebus reglamentuojamas. Rekomenduojame vadovautis Įstatymo nuostatomis. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą, kuriame numatyta, kad šis Įstatymas negalioja komisijų nariams – valstybės tarnautojams, teisėjams, prokurorams ir kitiems valstybės pareigūnams, manome, kad apmokėjimas turės būti vykdomas ne valstybės tarnautojams.

Aplinkos ministerijos nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo Nr. X-1241 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 ir 6 dalių nuostatomis, nuo š. m. lapkričio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Želdynų įstatymui, želdynų ir želdinių būklės ekspertizė ir leidimo želdinių šalinimui ar intensyviam genėjimui išdavimas turi būti vykdomi vadovaujantis naujos redakcijos Želdynų įstatymo nuostatomis (jei konkretiems želdiniams iki naujos redakcijos Želdynų įstatymo įsigaliojimo  nebuvo atlikta ekspertizė ar išduotas leidimas).

Želdynų įstatyme vartojama nuostata želdinį „kitaip pašalinti iš augimo vietos“ siejama su galimais želdinio perkėlimo į kitą vietą atvejais.

Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. gruodžio 29 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-717, reikalavimai dėl želdinių sodinimo atstumų netaikomi anksčiau už jų įsigaliojimą pasodintiems želdiniams. Atkreipiame dėmesį, kad reikalavimai, kurių reikia laikytis veisiant medžius privačioje žemėje, nustatyti 2016 m. rugpjūčio 24 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-565 patvirtintoje taisyklių redakcijoje.

Želdynų įstatymo 25 straipsnio 2 dalis nustato asmenų sąrašą, kurie gali būti savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos nariais. Nurodomi asmenys, kuriuos privaloma įtraukti į komisijos sudėtį (bendruomeninių organizacijų ir asociacijų ar kitų viešųjų juridinių asmenų (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, raštu pareiškusių iniciatyvą dalyvauti komisijos veikloje, atstovus; Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovas nuomonei pateikti, kai komisija rengia išvadą dėl ketinimo savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose arba ne savivaldybės valdomoje valstybinėje žemėje kirsti ar kitaip pašalinti iš augimo vietos 20 ar daugiau saugotinų želdinių arba kai viešuosiuose atskiruosiuose želdynuose ketinama kirsti ar kitaip pašalinti iš augimo vietos 10 ar daugiau saugotinų želdinių).

Aplinkos ministerijos nuomone, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo š. m. lapkričio 1 d., 25 straipsnio 2 dalies nuostatos nenumato teisės savivaldybių sudaromų želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijų darbe dalyvauti valstybės įsteigtų juridinių asmenų (nagrinėjamu atveju – saugomų teritorijų direkcijų) atstovams (išskyrus šioje dalyje numatytą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovų dalyvavimą komisijų posėdžiuose).

Aplinkos ministerija pažymi, kad naujos redakcijos Želdynų įstatymo nuostatos nenumato pareigos savivaldybės vykdomajai institucijai derinti Leidimo su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos ir saugomų teritorijų direkcijomis, kaip buvo nustatyta ankstesnės Želdynų įstatymo redakcijos įgyvendinamajame teisės akte, tačiau atkreipia dėmesį, kad Želdynų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatos nurodo želdinius, kurių išsaugojimą reglamentuoja atitinkamai Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir Saugomų teritorijų įstatymas, nustatantys už jų apsaugą atsakingų institucijų funkcijas.

Taip pat ministerija atkreipia dėmesį, kad  priimant sprendimą ar išduodant leidimą dėl saugotinų želdinių, kurių apsaugą reglamentuoja ne tik Želdynų įstatymas, bet ir kiti įstatymai (pvz., Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas dėl kultūros paveldo objektų ir vietovių vertingųjų savybių, Saugomų teritorijų įstatymas dėl gamtos paveldo objektų), turi būti vadovaujamasi šių įstatymų nuostatomis.

Po naujos redakcijos Želdynų įstatymo įsigaliojimo gauti prašymai nagrinėjami pagal naujas nuostatas. Įstatymo 13 str. nustatyti esminiai spendimo priėmimo ir leidimo išdavimo reikalavimai, kurie iš dalies skiriasi nuo panaikinto aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. D1-87 reglamentavimo, todėl vadovautis Želdynų įstatymo neatitinkančiomis nuostatomis negalima.

Ignoruoti neleistina, jos turi būti išnagrinėtos ir į jų turinį turi būti įsigilinama, tačiau savivaldybės institucijos turi teisę priimti priešingą sprendimą nei patariama ekspertizės išvadose. Želdynų įstatymo 13 str. 4 ir 6 dalyse nustatyta, kad neatsižvelgus į ekspertizės išvadas, privaloma sprendime dėl leidimo išdavimo nurodyti tokio sprendimo priežastis ir motyvus. Kaip nurodyta įstatyme, sprendimai dėl leidimų išdavimo paskelbiami viešai, įskaitant paminėtas priežastis ir motyvus neatsižvelgti į ekspertizės išvadas.

Želdynų įstatymas nustato (13 str. 5 d.), kad reikia skelbti ne visą leidimą, o tam tikrą informaciją apie išduotą leidimą: nurodyti numatomų kirsti, kitaip pašalinti iš augimo vietos ar intensyviai genėti saugotinų želdinių vietą, rūšį, skaičių, skersmenį. Vieta apibūdinama žemės sklypo adresu.

Vertinant visas Želdynų įstatymo 14 straipsnio nuostatas, laikytina, kad šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas kirsti, kitaip iš augimo vietos pašalinti ar intensyviai genėti saugotinus medžius nuo kovo 15 dienos iki rugpjūčio 1 dienos taikomas viešiesiems želdynams ir želdiniams.

Rekomenduotina, kad savivaldybės, tvirtindamos leidimo formą, joje nurodytų, kad įstatyme nurodytu laikotarpiu negalima vykdyti darbų viešuosiuose želdynuose ir želdiniuose.

Privačios žemės sklype, remiantis Želdynų įstatymo 13 str. 5 d. ir 20 str. 3 d. nuostatomis, darbus, kuriems reikalingas leidimas, galima pradėti ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų nuo informacijos apie leidimą paskelbimo svetainėje dienos, o paskelbti privaloma per 3 d. d. nuo leidimo išdavimo. 

Viešųjų želdynų ir želdinių tvarkymo, saugotinų želdinių kirtimo, kitokio pašalinimo iš augimo vietos ar intensyvaus genėjimo bei viešųjų želdynų įrengimo ar pertvarkymo darbai gali būti pradėti  ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų nuo:

•  informacijos apie numatomus darbus paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje (kai numatytiems vykdyti darbams nereikia šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyto leidimo ar sprendimo) 
•  įsigaliojusio sprendimo arba sprendimo išduoti leidimą paskelbimo savivaldybės interneto svetainėje. Želdynų įstatymo 13 str. 4 ir 6 dalyse pabrėžiama, kad skelbiant informaciją dėl priimto sprendimo ar sprendimo išduoti leidimą turi būti nurodomas numatomas sprendimo įsigaliojimo terminas – ne anksčiau kaip 20 d. d. nuo sprendimo priėmimo, kuriam pasibaigus, t. y. įsigaliojus sprendimui ar leidimui, dar po 10 d. d. gali būti pradėti vykdyti darbai. Tuo atveju, jei per 20 d. d. terminą iki sprendimo ar leidimo įsigaliojimo pateikiamas prašymas dėl ekspertizės atlikimo, tada sprendimo įsigaliojimas atidedamas laikotarpiui, reikalingam želdynų ir želdinių būklės ekspertizei atlikti. Susipažinus su atliktos ekspertizės išvada, savivaldybės vykdomoji institucija interneto svetainėje paskelbia informaciją, ar palieka sprendimą nepakeistą, pakeičia arba panaikina sprendimą. Jei sprendimas lieka nepakeistas ar pakeistas, jame numatyti darbai gali būti pradėti po 10 d. d. nuo šios informacijos paskelbimo.

Kadangi želdinių atkuriamosios vertės kompensacijos savivaldybėje gaunamos kaip savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įplaukos, manytina, kad pirmiausia reikia paskelbti informaciją, kiek tokių lėšų iš viso buvo gauta per praėjusius metus, jeigu tokios viešinimo praktikos iki šiol nebuvo taikoma.  Greta būtina paskelbti, kiek minėtos specialiosios programos lėšų buvo panaudota Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 str. 1 d. 4 p. įvardintoms reikmėms: viešųjų želdynų kūrimui, viešųjų želdynų ir želdinių apsaugai, priežiūrai, tvarkymui, būklės stebėsenai, viešųjų želdinių veisimui, privalomai viešųjų želdynų ir želdinių būklės ekspertizei, želdinių ir želdynų, neatsižvelgiant į žemės, kurioje jie yra, nuosavybės formą, inventorizavimui ir apskaitai.

Naujos redakcijos Želdynų įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos nariams už darbo laiką atliekant komisijos nario pareigas mokamas atlygis, numatytas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatyme.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (toliau - Įstatymas) 15 straipsnio nuostatos nustato Komisijos nario atlygio dydžius ir jų nustatymą. 

Informaciją apie naminių gyvūnų ir augintinių ženklinimą galima rasti čia. 

Informaciją apie naminių gyvūnų ir augintinių kastravimą galima rasti čia. 

Atsižvelgiant į žemės sklypo naudojimo būdą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 privačioje žemėje saugotiniems priskiriami:

kitos paskirties žemėje daugiabučių gyvenamųjų pastatų, bendrabučių, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijose mieste didesnio kaip 20 cm skersmens, ne mieste  didesnio kaip 30 cm skersmens medžiai – ąžuolai, uosiai, klevai, guobos, skroblai, skirpstai, bukai, vinkšnos, liepos, maumedžiai, beržai, pušys;

žemės ūkio paskirties žemėje kituose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose ir rekreacinio naudojimo žemės sklypuose didesnio kaip 30 cm skersmens medžiai – ąžuolai, uosiai, klevai, guobos, skroblai, skirpstai, bukai, vinkšnos, liepos, maumedžiai, beržai, pušys;

kurortuose ar kurortinėse teritorijose didesnio kaip 20 cm skersmens medžiai – ąžuolai, uosiai, klevai, skroblai, skirpstai, guobos, bukai, vinkšnos, pušys, eglės, maumedžiai, pocūgės, kėniai, beržai, juodalksniai, liepos, gluosniai, šermukšniai, riešutmedžiai, kaštonai, miškinės obelys, miškinės kriaušės.

Informaciją apie savivaldybės sprendimu privačioje žemėje paskelbtus saugotinus medžius ir krūmus teikia konkrečios savivaldybės administracija.

Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo Nr. X-1241 pakeitimo įstatymo, priimto 2021 m. kovo 23 d. (Nr. XIV-199), įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas yra apibrėžtas Seimo nutarimo 2 straipsnyje.

Iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai kirsti saugotinus medžius ir krūmus, juos persodinti ar kitaip pašalinti iš augimo vietos galioja iki leidimuose nurodytos datos ir jų galiojimas nebepratęsiamas arba galioja vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu galiojimo data leidime nenurodyta (neterminuotas leidimas).

Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti želdynų projektavimo darbai ir (ar) pagal parengtus projektus pradėti vykdyti želdynų įrengimo ar pertvarkymo darbai baigiami vykdyti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusius teisės aktus.

Pagal Želdynų įstatymo 12 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas medžiai ir krūmai saugotiniems priskiriami 2 būdais:

Lietuvos Respublikos Vyriausybė Aplinkos ministerijos teikimu nustato saugotinų medžių ir krūmų, augančių ne miškų ūkio paskirties žemėje, kriterijus ir pagal juos medžius ir krūmus  priskiria saugotiniems. Kriterijai, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“. Vadovaujantis kriterijų priedo „Saugotinų medžių ir krūmų kriterijai“ nuostatomis, medžiai ir krūmai saugotiniems priskiriami atsižvelgiant į medžių ir krūmų augimo teritoriją, rūšį, kamieno skersmens ir aukščio parametrus.