Visuomenės teisės ir jų realizavimo tvarka Lietuvoje

Lietuva Orhuso konvenciją ratifikavo 2001 m., jos pakeitimą dėl GMO – 2007 m., o protokolą – 2009 m. Po ratifikavimo šie dokumentai tapo nacionalinės teisės dalimi. Be to, dar prieš šį procesą, su konvencijos įgyvendinimu susiję teisės aktai buvo peržiūrėti bei priimti nauji, kad atitiktų konvencijos reikalavimus. Kita vertus, dėl Orhuso konvencijos taikymo platumo, vis didėjančio aktualumo bei taikymo srities jautrumo ir kylančių neaiškumų, teisės aktai tobulinami nuolat.

I. Teisė gauti informaciją apie aplinką

Orhuso konvencijos 4, 5 straipsniai garantuoja visuomenei teisę gauti informaciją apie aplinką. Informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį, turi būti tiek renkama ir skleidžiama institucijų iniciatyva (5 straipsnis), tiek teikiama pagal atskirą prašymą (4 straipsnis). Šios Orhuso konvencijos nuostatos Europos Sąjungos lygiu įgyvendinamos 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančia Tarybos direktyvą 90/313/EEB, 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (skirtas ES institucijoms).

Pagrindinis Lietuvos Respublikos teisės aktas, užtikrinantis teisę gauti informaciją apie aplinką bei numatantis jos realizavimo tvarką – Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašas, patvirtintas 1992 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1175 (toliau – Informacijos teikimo tvarkos aprašas).

Informacijos apie rengiamus planus ir programas, skirtus aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui, teikimas reglamentuotas specialiuosiuose teisės aktuose. 

Informacija apie aplinką – tai rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokios materialios formos informacija apie:

1. aplinkos elementų (oro ir atmosferos, vandens, dirvožemio ir žemės, kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių, įskaitant pelkes, pakrantės ir jūros zonas, biologinės įvairovės ir jos komponentų, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus) būklę ir šių elementų sąveiką;

2. veiksnius (medžiagas, energiją, triukšmą, radiaciją ar atliekas, įskaitant radioaktyviąsias atliekas, jų išmetimą, išleidimą ir kitą patekimą į aplinką), darančius arba galinčius daryti poveikį 1 punkte nurodytiems aplinkos elementams;

3. priemones (įskaitant administracines), tokias kaip susitarimai aplinkos klausimais, įvairių sričių politika, teisės aktai, planai ir programos, ir veiklą, darančią arba galinčią daryti poveikį 1 ir 2 punktuose nurodytiems elementams ir veiksniams, taip pat šiems elementams apsaugoti sukurtas priemones ar veiklą;

4. ataskaitas apie teisės aktų aplinkos srityje įgyvendinimą; 

5. išlaidų ir gautos naudos, kitą ekonominę analizę ir prielaidas, susijusias su 3 punkte nurodyta veikla ir priemonėmis; 

6. žmonių sveikatos ir saugos būklę, įskaitant maisto grandinės užteršimą, žmonių gyvenimo sąlygas, kultūros objektų ir statinių būklę, kai jiems daro arba gali daryti poveikį 1 punkte nurodytų elementų būklė arba 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksniai, veikla arba priemonės per šiuos elementus. 

Atkreiptinas dėmesys, kad nėra baigtinio sąrašo, kokia informacija laikoma „informacija apie aplinką“.  

PAVYZDŽIAI

Informacijos apie aplinką pavyzdžiai, patvirtinti Orhuso konvencijos Atitikties komiteto praktikoje: 

  • sprendimai dėl ūkinės veiklos, kuri turi ar gali turėti poveikį aplinkai, leistinumo (pvz., planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV), taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimai); 
  • informacija, susijusi su planavimu transporto, turizmo sektoriuose; 
  • sprendimai, susiję su žemės naudojimu, teritorijų planavimu; 
  • finansiniai susitarimai, kurie priimti nebūtinai išimtinai aplinkos srityje, bet gali turėti poveikį aplinkai (pvz., nustato specifines natūralių buveinių apsaugos finansines priemones); 
  • galimybių studija, parengta siekiant pagrįsti teisinį reguliavimą (pvz., dėl radioaktyvių atliekų importo ir šalinimo). 

PAGRINDINIAI INFORMACIJOS APIE APLINKĄ TEIKIMO PRINCIPAI

1. prašymas suteikti informaciją apie aplinką neturi būti motyvuotas, pagrįstas (kitaip tariant, institucija neturi teisės reikalauti nurodyti, kokiu tikslu pareiškėjas renka informaciją); 

2. jei institucija prašomos informacijos neturi – per 5 darbo dienas persiunčia prašymą informaciją turinčiai institucijai (apie tai per 3 darbo dienas informuoja pareiškėją); 

3. Jei institucija prašomą informaciją turi – pateikią ja ne vėliau nei per 14 kalendorinių dienų (terminas gali būti motyvuotai pratęstas dar 14 kalendorinių dienų); 

4. Jeigu pareiškėjas mano, kad atsakyta netiksliai ar neišsamiai, jis gali prašyti papildyti informaciją. Papildoma informacija teikiama per 5 darbo dienas.

5. Numatytos informacijos teikimo išimtys! (Informacijos teikimo tvarkos aprašo 16, 18 punktai). 

6. Informacija teikiama nemokamai, išskyrus atvejus, kai prašoma padengti informacijos teikimo sąnaudas (dokumentų kopijavimo išlaidas ir pan.). 

7. Pareiškėjas turi teisę skųsti: atsisakymą suteikti informaciją, delsimą suteikti informaciją (nesuteikimą per nustatytus terminus), netinkamos, nepilnos informacijos teikimą Lietuvos administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. 

II. Teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus

Teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus suprantama plačiai ir apimta ne tik dalyvavimą procesuose, susijusiuose su sprendimų dėl konkrečios ūkinės veiklos leistinumo priėmimu, bet ir dalyvavimą planų, programų svarstyme, politikos formavime, dalyvavimą teisėkūros procese.

Lietuvos Respublikoje minimus sprendimų priėmimo procesus reglamentuoja skirtingų sričių teisės aktai, pagrindiniai iš jų:

1. Įstatymo lygmens teisės aktai:

1.1. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) įstatymas;

1.2. Teisėkūros pagrindų įstatymas;

1.3. Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas.

2. Įgyvendinamieji teisės aktai:

2.1. Atrankos dėl PAV tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2017-10-16 įsakymu Nr. D1-845;

2.2. PAV tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2017-10-31 įsakymu Nr. D1-885;

2.3. Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo (TIPK) taisyklės, patvirtintos 2013-07-15 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-528;

2.4. Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) tvarkos aprašas, patvirtintas 2004-08-18 LRV nutarimu Nr. 967;

2.5. Visuomenės dalyvavimo planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo procedūrose ir vertinimo subjektų, Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų užsienio valstybių informavimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2014-08-27 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-455;

2.6. Visuomenės informavimo ir dalyvavimo rengiant planus ir programas, skirtas aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui tvarkos aprašas, patvirtintas 2005-07-26 aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-381;

2.7. Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatai, taip pat teisės aktai, numatantys visuomenės įtraukimą į politikos formavimą (visuomenės įtraukimas į įvairias darbo grupes savivaldybės, valstybės lygmenyje ir pan.).

III. Teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais

Orhuso konvencijos 9 straipsnis garantuoja visuomenės teisę kreiptis su skundu, prašymu, pareiškimu tais atvejais, kai, pareiškėjo vertinimu: 1) buvo pažeista jo teisė gauti informaciją apie aplinką; 2) buvo pažeista jo teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus. Be kita ko, Orhuso konvencija garantuoja teisę kreiptis administracine ar teismine tvarka dėl veiksmų ar neveikimo pagrįstumo (nepriklausomai, ar veiksmai, neveikimas atliktas privataus asmens ar viešojo administravimo institucijos), jei pastarieji pažeidžia nacionalinius teisės aktus, susijusius su aplinka. Pažymėtina, kad šios teisės garantuojamos ne tik fiziniams asmenims, bet ir nevyriausybinėms organizacijoms, atitinkančioms nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus.

ATMINTINĖ (pagrindinės teisės kreiptis į teismus realizavimo tvarkos ir terminai):

1. Jei pareiškėjas mano, kad jo prašymas suteikti informaciją apie aplinką buvo išnagrinėtas netinkamai, nepagrįstai atsisakyta suteikti informaciją, į pateiktą prašymą neatsakyta, paprastai atsakymų apskundimo tvarka nurodoma pateiktame atsakyme. Standartinė tvarka – skundas gali būti teikiamas administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui. Tam tikrais atvejais skundas gali būti teikiamas aukštesnei pagal pavaldumą institucijai (vertinama kiekvienu konkrečiu atveju). Bendri apskundimo terminai (jei specialiuosiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip)  – 1 mėnesis nuo sprendimo priėmimo ar 2 mėnesiai institucijos neveikimo atveju.

2. Jei pareiškėjas mano, kad jo teisė dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus buvo pažeista, jis turi teisę kreiptis į teismą teisės aktuose nustatyta tvarka. Veikimo ir (arba) neveikimo ginčijimas šiais atvejais taip pat priskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl bendri apskundimo terminai (jei specialiuosiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip) - 1 mėnesis nuo sprendimo priėmimo ar 2 mėnesiai institucijos neveikimo atveju.

3. Daugiausiai diskusijų ne tik Lietuvoje bet ir kitose Orhuso konvencijos šalyse narėse kelia atvejis, kuris numato plačią teisę visuomenei kreiptis administracine ar teismine tvarka dėl veiksmų ar neveikimo pagrįstumo (nepriklausomai, ar veiksmai, neveikimas atliktas privataus asmens ar viešojo administravimo institucijos), jei pastarieji pažeidžia nacionalinius teisės aktus, susijusius su aplinka. Šis atvejis gali būti suprantamas kaip viešojo intereso gynimo atvejis aplinkos srityje. Viešojo intereso gynimo pagrindai, subjektai, turintys teisę ginti viešąjį interesą, apibrėžti tiek Civilinio proceso kodekse (CPK) (aktuali redakcija čia), tiek Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ) (aktuali redakcija čia).

AKTUALIOS TEISĖS AKTŲ NUOSTATOS

ABTĮ 5 straipsnyje, CPK 5 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

ABTĮ 55 straipsnyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. CPK 49 straipsnyje įtvirtinta prokuroro ir, įstatymų nustatytais atvejais, valstybės ir savivaldybių institucijų ir kitų asmenų teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suinteresuota visuomenė, kaip ji apibrėžta Aplinkos apsaugos įstatyme, turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydama ištirti, ar su aplinka susijęs norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį teisės aktą.

Aplinkos apsaugos įstatyme ir yra numatyta suinteresuotos visuomenės teisė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą (7 straipsnio 2 dalis).

AKTUALI TEISMŲ PRAKTIKA 

1) Dėl suinteresuotos visuomenės subjektų, galinčių kreiptis į teismus aplinkos klausimais:

Svarbu akcentuoti, kad pagal teismų praktiką, kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą teisę turi tik asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, o kitiems asmenims, t. y. vienam arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, teisė ginti viešąjį interesą aplinkos srityje suteikta su sąlyga, kad jie tuo pačiu klausimu siekia apginti ir savo subjektines teises ar teisėtą interesą.

  • „29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai įgijo subjektinę teisę reikalauti Leidimų panaikinimo. Pareiškėjai R. S. ir D. Ž. nelaikytini suinteresuota visuomene, nes jie objektyviai nepagrindė, jog Leidimų išdavimas jiems padarė kokį nors tiesioginį poveikį, pažeidė jų subjektines teises ar interesus, o teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis pareiškėjai galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat nenustatyta.“ (2021 m. gegužės 26 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo nutartis administracinėje byloje eA-1115-789-2021)

2) Dėl skundžiamos veiklos pobūdžio ir masto:

„22.10. Teismas sprendė, jog pareiškėjas negali grįsti savo teisės ginti viešąjį interesą Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, nes ginčijamas atvejis dėl veiklos pobūdžio ir masto nepatenka į konvencijos 6 straipsnio veikimo sritį. Skundžiamame sprendime pateikti motyvai iš dalies atitinka LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. A-520-211/2013 pateiktą išaiškinimą, jog, vadovaujantis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, visuomenės, kuriai daro ar gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų aplinkos srityje priėmimo procesu (suinteresuota visuomenė), nariai, siekdami teisiškai užginčyti sprendimo, veiksmo ar neveikimo, patenkančio į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį, teisėtumą, nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo. Tačiau toks skundžiamame sprendime pateiktas teisės aiškinimas nėra pagrįstas autentiško Konvencijos teksto analize bei sisteminiu viso Orhuso konvencijos teksto aiškinimu, kurio įvadinė dalis pačią Orhuso konvencijoje nustatytą teisę kreiptis į teismus daro universalia, o tokios teisės ribojimą valstybės lygiu – neatitinkančia Orhuso konvencijos dvasios nuostata (pozicija). Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje yra užtikrinama, kad atitinkami visuomenės atstovai turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų pakartotinio nagrinėjimo teisme siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo teisėtumą, veiksmus arba neveikimą, nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų. Taigi Konvencijos 9 straipsnyje nustatyta teisė kreiptis į teismus nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų, 9 straipsnyje nustatytos teisės perkėlimas į 6 straipsnio taikymo sritį nėra nustatytas. Remiantis Orhuso konvencijos nuostatomis, akivaizdu, jog kėsinimasis į aplinkos apsaugą arba poveikis aplinkai yra pripažįstami kėsinimusi ir poveikiu į žmonių gerovę, į pagrindines žmogaus teises, įskaitant ir į teisę gyventi. Tuo metu teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais įgyvendinimas Orhuso konvencijoje (taip pat atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose) nėra siejamas su galimo aplinkosauginio pažeidimo įtaka pareiškėjų subjektyvinėms teisėms – tai esminė nuostata, kuri išplaukia iš Orhuso konvencijos dvasios bei šio tarptautinio teisinio reguliavimo atsiradimo esmės.

23.3. Pareiškėjas teisę ginti viešąjį interesą kildina iš Orhuso konvencijos bei Aplinkos apsaugos įstatymo, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas negali remtis minėtomis teisės normomis, nes Orhuso konvencija suteikia teisę suinteresuotos visuomenės nariams kreiptis į nacionalinį teismą dėl joje nurodytais aplinkos apsaugos klausimais priimtų sprendimų. Ši teisė įgyvendinama vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis. Orhuso konvencijos I priede pateiktas sąrašas veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Tik dėl šių veiklos rūšių visuomeninė organizacija gali kreiptis į teismą, gindama viešąjį interesą aplinkosaugos srityje. Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis gali būti tiesiogiai taikoma tik sprendimams, veiksmams ar neveikimui, patenkančiam į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį. Atsižvelgiant į Orhuso konvencijoje reglamentuojamą „suinteresuotos visuomenės“ sąvoką ir į LVAT formuojamą praktiką bei į tą aplinkybę, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, pagrindžiančių jo, kaip neva suinteresuotos visuomenės, dalyvavimą sprendžiant aplinkosaugos problemas, akivaizdu, kad pareiškėjas nelaikytinas suinteresuota visuomene Orhuso konvencijos prasme.“

3) Dėl kriterijų (sąlygų) asociacijoms ir kitiems viešiesiems juridiniams asmenims (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis):

  • Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-211/2013, vertindama, ar kaimo bendruomenė (asociacija) kilusiame ginče dėl sprendimo, kuriuo patvirtinti žemės sklypų detalieji planai, teisėtumo ir pagrįstumo turi teisę ginti viešąjį interesą Orhuso konvencijos pagrindu, yra pažymėjusi, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato asociacijai jokių specifinių reikalavimų, susijusių su asociacijų kreipimusi į teismą dėl viešojo intereso gynimo (tokių kaip narių skaičius, geografinė teritorija, įsisteigimo momentas ir pan.), tačiau išskyrė kriterijus, kuriais remiantis nustatytina, ar pareiškėjas (kaimo bendruomenė) laikytinas suinteresuota visuomene, turinčia teisę kreiptis į teismą: 1) asociacija (nevyriausybinė organizacija) įsteigta teisės aktų nustatyta tvarka, veikianti pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus; 2) ji skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti kraštotvarkos problemas.

„Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Pažymėtina, jog Teisingumo Teismas gana plačiai aiškina suinteresuotos visuomenės teisę kreiptis į teismą aplinkos klausimais bei pabrėžia tai, jog nacionalinės taisyklės turi, viena vertus, užtikrinti „plačias galimybes kreiptis į teismus“ ir, kita vertus, garantuoti Direktyvos 85/337 nuostatų, susijusių su teise užginčyti sprendimą teisme, veiksmingumą, tačiau Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, jog Direktyvos 85/337 10a straipsnyje valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija tiek apibrėžti, kas yra teisės pažeidimas, tiek nustatyti, be kita ko, ieškinio priimtinumo sąlygas bei įstaigas, kurioms ieškinys gali būti pateiktas (Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Trianel Kohlekraftwerk Lünen byloje (C-115/09)). Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog Direktyvos 85/337 10a straipsnyje esanti nuoroda į 1 straipsnio 2 dalį palieka nacionalinės teisės aktų leidėjams nustatyti taikytinus reikalavimus, kad nevyriausybinė organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, kaip asociacija, galėtų pasinaudoti teise pateikti apeliacinį skundą teisme minėtomis sąlygomis. Taip pat nacionalinės teisės aktuose gali būti reikalaujama, kad asociacijos, ketinančios teisminiu būdu ginčyti į Direktyvos 85/337 taikymo sritį patenkantį projektą, tikslas būtų susijęs su gamtos ir aplinkos apsauga (Teisingumo Teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimas Djurgården-Lilla Värtans Miljöskyddsförening byloje (C-263/08)). Teisingumo Teismas yra pasisakęs ir tai, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. ESTT nurodė, kad nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją; kadangi tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“ turi minėto 9 straipsnio 3 dalyje numatytas teises, šios nuostatos vykdymas arba veikimas priklauso nuo vėlesnio akto priėmimo. ESTT teigė, kad nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles (ESTT 2011 m. kovo 8 d. sprendimas byloje Lesoochran?rske zoskupenie VLK prieš Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky (C-240/09)).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis atitinkamais atvejais gali suteikti teisę visuomeninei organizacijai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1775/2006 ir kt.).

Dėl antrojo kriterijaus (aplinkos apsaugos skatinimo, padėjimo spręsti kraštotvarkos problemas) pažymėtina, jog pareiškėjas asociacija Kaimo bendruomenė „Lumpėnų strazdas“ turi skatinti aplinkos apsaugą, padėti spręsti kraštotvarkos problemas tam, kad būtų laikomas suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos bei Teritorijų planavimo įstatymų prasme ir turėtų teisę kreiptis į teismą.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog tam, kad būtų nustatyta, ar visuomeninė organizacija atitinka antrąjį kriterijų, t. y. skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti kraštotvarkos problemas, turi būti vertinami teisės aktai, reglamentuojantys visuomeninės organizacijos veiklą, įrodymai, patvirtinantys realią pareiškėjo veiklą aplinkos apsaugos bei kraštotvarkos srityje, visuomeninės organizacijos įstatų nuostatos, iš kurių būtų galima nustatyti, jog aplinkos apsauga yra vienas iš pagrindinių visuomeninės organizacijos veiklos tikslų.

Įvertinusi proceso šalių pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog pateikti įrodymai nepagrindžia, kad pareiškėjas kreipimosi su skundu į teismą metu realiai veikė, skatindamas aplinkos apsaugą, padėdamas spręsti kraštotvarkos problemas. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas šioje byloje yra tinkamas subjektas kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą“.

30. Taip pat pareiškėjai viešoji įstaiga „Viešojo intereso gynimo fondas“ ir asociacija „Klaipėdos žalieji“ turėjo pagrįsti, jog jie savo veikloje skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti kraštotvarkos problemas ir t. t, jog būtų pripažinti Suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos įstatymo bei Orhuso konvencijos prasme ir turėtų teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra jokių faktinių duomenų leidžiančių pagrįstai teigti, kad viešoji įstaiga „Viešojo intereso gynimo fondas“ ar asociacija „Klaipėdos žalieji“ realiai veikė skatindami aplinkos apsaugą, padėdavo spręsti kraštotvarkos problemas. Minėti viešieji juridiniai asmenys nepagrindė rašytiniais įrodymais ir nepateikė faktinį pagrindą įrodančių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog jie buvo įkurti spręsti kilusias aplinkosaugos problemas ar klausimus ir realiai veikė šioje srityje.

31.  Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjai viešoji įstaiga „Viešojo intereso gynimo fondas“ ir asociacija „Klaipėdos žalieji“ neatitinka nurodyto kriterijaus – padėti spręsti kraštotvarkos problemas, skatinti aplinkos apsaugą, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo laikomi suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos įstatymo, Orhuso konvencijos prasme, turinčia teisę kreiptis į teismą. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neatitinka ratione personae (subjektų) kriterijaus ginti viešąjį interesą.

33.Teismas sprendė, kad net jeigu pareiškėjai ir būtų laikomi tinkamais subjektais (suinteresuota visuomene), jie vis tiek neturėtų teisės ginti viešojo intereso Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes ginčijami Leidimai nepatenka į Konvencijos taikymo apimtį. Kaip minėta, Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis gali būti tiesiogiai taikoma tik sprendimams, veiksmams ar neveikimui, patenkančiam į Konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį. Orhuso konvencijos I priede yra patvirtintas Orhuso konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a) punkte nurodytas veiklos rūšių sąrašas, kuomet visuomenė turi būti įtraukiama į konkrečių klausimų sprendimą ir, atitinkamai, kuomet visuomeninės organizacijos yra įgalinamos ginti viešąjį interesą. Minėtame veiklos rūšių sąraše gatvių teisimas, remontas, rekonstrukcija ir su tuo susijęs medžių kirtimas nėra nurodytas.“.

„57. Remiantis Direktyvos 2003/35/EB 3 straipsniu „suinteresuota visuomenė“ – tai visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra suinteresuota ta tvarka; šiame apibrėžime nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis. Taigi Direktyva 2003/35/EB nenustato nevyriausybinėms organizacijoms jokių kitų reikalavimų, išskyrus tuos, kurie yra nurodyti (skatinti aplinkos apsaugą ir atitikti reikalavimus pagal nacionalinę teisę). Būtent šios taisyklės ir buvo akcentuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-211/2013.

59. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo duomenis nustatyta, jog pareiškėjas viešoji įstaiga „Viešojo intereso gynimo fondas“ įregistruotas 2003 metų spalio 1 d., jo tikslai: kultūros ir gamtos išsaugojimas; nacionalinio, pilietinio ir kultūrinio indentiteto vystymas; pilietinis ugdymas, profesinis tobulinimas; savanoriškos veiklos skatinimas ir organizavimas; socialinė pagalba; vietos bendruomenių vystymas; aplinkos, žmogaus ir pilietinių teisių apsauga bei viešojo intereso gynimas. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro elektroninio sertifikuoto išrašo duomenis nustatyta, jog pareiškėjas asociacija „Klaipėdos žalieji“ įregistruotas 2015 metų vasario 9 d., jo tikslai: saugoti Klaipėdos regiono bei Lietuvos gamtą, žmogaus ir žemės sąveikos darną, padėti išsaugoti ir ginti tokią aplinką, kurioje žmogui būtų saugu ir gera gyventi. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Įstaigos, tiek Asociacijos tikslai ir veiklos rūšys apima visus galimus tikslus bei veiklos rūšis suteikiančius teisę juridiniam asmeniui veikti aplinkos apsaugą skatinančioje srityje. Tai, kad Įstaiga veikia srityje skatinančioje aplinkos apsaugą iliustruoja teismui pateikta ir viešai skelbiama veiklos ataskaita, tiek advokato veikla profesinėje bendruomenėje pasireiškianti jo viešai reprezentuojama pilietine ir profesine pozicija skatinančia aplinkos apsaugą ginant viešąjį interesą Lietuvoje. Pareiškėjai taip pat pabrėžia, kad tai, jog Įstaiga veikia srityje skatinančioje aplinkos apsaugą iliustruoja ir byloje surinkti kiti įrodymai – pastabų pateikimas Orhuso konvencijos nacionalinei įgyvendinimo ataskaitai Aplinkos ministerijai ir šiame dokumente išdėstyti duomenys, duomenys pateikti Valstybės kontrolierių įstaigai, projekto „Pilietinės visuomenės įtraukimas į veiksmingą aplinkosaugą“ pateikimas APF (Aktyvių piliečių fondui) siekiant gauti papildomą finansavimą jo įgyvendinimui. Be to, byloje surinkti ikiteisminio susirašinėjimo su atsakovu ir kitomis institucijomis duomenys taip pat patvirtina Įstaigos veikimą skatinant aplinkosaugą. Taip pat, pareiškėjų tvirtinimu, oficialūs administraciniai sprendimai, kuriais Asociacijos vadovė įtraukta į Klaipėdos miesto želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisiją ir į Klaipėdos miesto savivaldybės strateginio plėtros plano aplinkos apsaugos darbo grupę, patvirtina šio pareiškėjo veiklos aplinkos apsaugos srityje faktą ir oficialų veikimo padedant spręsti aplinkos problemas pripažinimą.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi registro duomenis ir pareiškėjų pateiktus įrodymus, patvirtinančius jų veiksmus, susijusius su pareiškėjo siekiais skleisti informaciją aplinkosaugos klausimais, vykdyti veiklą aplinkos apsaugos srityje, daro išvadą, kad pareiškėjai yra laikytini juridiniais asmenimis, kurie skatina aplinkos apsaugą, taigi jie turi Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo užginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą.“

Atnaujinimo data: 2023-10-03