Miškai be mitų: ką kertame, ką saugome ir kaip prižiūrime valstybinius miškus?
Valstybiniai miškai sudaro apie pusę Lietuvos miškų, todėl jų priežiūra, kirtimai ir atkūrimas sulaukia daug gyventojų dėmesio. Apie tai, kaip šie sprendimai priimami praktikoje, Aplinkos ministerijos tinklalaidėje „APLINK'a“ kalbėjosi aplinkos ministras Kastytis Žuromskas ir Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.
Pokalbio pradžioje aplinkos ministras K. Žuromskas miškų temos svarbą palygino su krepšiniu: „Kaip Lietuvoje turime apie tris milijonus krepšinio žinovų ir sirgalių, taip turime ir tris milijonus miškininkų.“
Valstybinių miškų urėdijos vadovas V. Kaubrė pažymėjo, kad toks visuomenės dėmesys suprantamas.
„Miškas kiekvienam turi ypatingą reikšmę ir daliai žmonių yra net sakralus. Todėl natūralu, kad visuomenei vis labiau domintis miškais, turime daugiau aiškinti, kokie darbai juose atliekami ir kodėl jie reikalingi“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas V. Kaubrė.
Susidomėjimas miškais ypač sustiprėjo pandemijos laikotarpiu, kai daugiau žmonių atsigręžė į gamtą, iš naujo atrado pažintinius takus ir rekreacinius objektus. Kartu daugiau klausimų ėmė kelti ir kasdieniai miškininkų darbai, prasidedantys gerokai anksčiau nei brandos amžių pasiekusio medyno kirtimas.
Jauni medeliai prižiūrimi nuo pirmųjų metų, vėliau atliekamas jaunuolynų ugdymas, retinimas, atrenkami perspektyviausi medžiai. Taip sudaromos palankesnės sąlygos medynui augti ir formuotis.
Medynui pasiekus brandą, dalyje plotų vykdomi atkuriamieji kirtimai. Kitais atvejais jie reikalingi ligų, kenkėjų ar stichinių reiškinių pažeistiems medžiams sutvarkyti, atviroms buveinėms palaikyti arba gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti.
Po kirtimų miškas turi būti atkurtas per teisės aktuose nustatytą terminą. Valstybiniuose miškuose siekiama iškirstus plotus atsodinti jau kitų metų pavasarį. Naujuose želdiniuose vis dažniau derinamos skirtingos medžių rūšys, o natūraliai atžėlę medžiai paliekami ten, kur gali sėkmingai augti. Tokia rūšių įvairovė padeda formuoti klimato kaitai atsparesnius miškus.
Miško darbai planuojami miškotvarkos projektais, kurie rengiami dešimties metų laikotarpiui, įvertinus teritorijų būklę, medynų amžių, sudėtį, saugomas vertybes ir taikomus aplinkosauginius reikalavimus. Šiuose projektuose numatoma, kur ir kada bus vykdomi ugdymo, atkūrimo, rekreacijos ar kiti miško darbai.
Jei planuojamų darbų vietoje randama saugomų rūšių ar kitų svarbių gamtos vertybių, sprendimai peržiūrimi, o prireikus suplanuotų kirtimų atsisakoma. Saugomose teritorijose kiekvienas atvejis vertinamas atskirai, atsižvelgiant į konkrečią vietą ir joje saugomas vertybes, todėl veikla gali būti ribojama, keičiama arba papildoma gamtos priežiūros ir pažeistų medynų tvarkymo darbais.
Informacija apie planuojamus ir vykdomus kirtimus skelbiama viešai, taip pat kirtimų žemėlapyje ir atsakingų institucijų duomenų bazėse. Vietose, kuriose lankosi daugiau žmonių ar netoliese yra gyvenviečių, prieš darbus įrengiami informaciniai stendai, o prireikus susitinkama su bendruomenėmis.
Pasak V. Kaubrės, valstybinių miškų priežiūra reikalauja nuolatinio prisitaikymo, nes keičiasi miško būklė, visuomenės lūkesčiai, technologijos ir aplinkosauginiai reikalavimai. Miškų apskaitai, planavimui ir stebėsenai vis dažniau pasitelkiami dronai, LiDAR technologijos ir skaitmeniniai duomenys. Šios priemonės leidžia tiksliau įvertinti medynų būklę ir planuoti darbus, kuriems anksčiau reikėjo daugiau rankinio matavimo. Pokyčiai matomi ir medienos ruošos darbuose, šiandien čia vis dažniau pasitelkiami dirvožemį tausojantys įrenginiai.
„Galima pasidžiaugti, kad Urėdija eina koja kojon su technologijomis ir naujausiais procesais. Miškų sektoriuje viskas keičiasi, griežtėja aplinkosauginiai reikalavimai, todėl ir medienos ruošos technika tampa mažesnė, lengvesnė ir draugiškesnė gamtai“, – sakė V. Kaubrė.
Visą tinklalaidės „APLINK'a“ įrašą galite žiūrėti čia: